I

„aš džiūnu, kaip rašantis asmuo, kai tu su manimi nebendrauji… man reikia bent tokio įkvėpimo, nes iš kiekvieno tavo sakinio aš galiu sukurti naują istoriją.“

M.V.

Per savo gyvenimą mylėjau tik du vyrus (neskaitant tėvo): Henrį ir jo sūnų Harį. Sakyčiau, užteks, daugiau nereikia. Ši istorija apie vieną iš jų… O gal sakyti vieną ir tą patį? Skamba keistai, tačiau nepalyginsi su jausmu, kai po daug metų randi visiškai tokį pat žmogų – nepasikeitusį, dar ypatingesnį, mylimesnį ir labiau traukiantį prie savęs. Išvis, meilė toks dalykas, kurį reikia jausti, o ne apie jį kalbėti, tačiau niekaip kitaip negaliu išreikšti savo emocijų, tik į popieriaus lapą…

Išminčiai sako, kad įmanoma tik meilė mamai, savo vaikui ir pirmoji meilė. Aš turėjau galimybę pirmąją meilę jausti dar kartą…

Po dvidešimties metų gyvenimo Rusijoje, grįžau į gimtąjį Londoną. Nors ten palikau savo tironą vyrą Vladimirą, kuris mane visus metus laikė lyg trofėjų savo lentynėlėje, tačiau Henriko mirtis buvo ženklas, jog nebegaliu ilgiau bėgti nuo tiesos, nuo fakto, kad mums teko išsiskirti, kad jis turėjo žmoną ir sūnų, kad laiko neatsuksiu atgal ir nepakeisiu įvykių tėkmės… Tegalėjau su viskuo susitaikyti, tačiau klūpėdama kambaryje, iš kurio išvykau vos sulaukusi aštuoniolikos, aš skaičiau Henriko rašytas dainas, apraudojau bendras mūsų nuotraukas ir prisiminiau kiekvieną ypatingą įvykį.

Apgalvojau viską, netgi kaip religingi tėvai Popė ir Sebastianas man išrinko vardą Elizabeta, kuris reiškia „prisiekiu Dievu“. Buvome graži britų šeima, gyvenanti rančoje Enfilde. Tėtis mylėjo žirgus, todėl turėjome žirgyną iš kurio ir pragyvenome. Su šypsena veide prisiminiau dieną, kai būdama vos šešerių pradėjau lankyti baleto pamokas ir tai palaipsniui tapo mano aistra, nors, paaukoti teko daug. Turėjau mažai draugų, nes mama labai rimtai žvelgė į mano karjerą ir repetuoti privalėjau kasdien, turėjau atsisakyti visų paaugliškų malonumų, vakarėlių ir netgi daugelio maisto produktų.

Skaudu pasidarė pagalvojus, jog turiu tik vieną seserį Darsę, kuri nuo pat vaikystės nekentė manęs tik dėl to, jog tėvai daugiau vilčių dėjo į mane, o ne ją. Neapykanta nedingo ligi šiol. Nors dabar ji suaugusi, vyrą turinti moteris, bet kuo toliau, tuo labiau imu galvoti, jog sesutė vis dar gyvena paauglystės stadijoje… Nepasakyčiau, kad ir mama mane labai mylėjo, aš tiesiog buvau jos lėlė-balerina, su kuria ji žaidė. Aš neturėjau teisės į nieką, netgi taksi po mokyklos man iškviesdavo ji. Toks mano gyvenimas buvo iki kol sutikau Henriką.

Tai įvyko aštuntoje klasėje. Prasidėjus naujiems mokslo metams, į mūsų klasę atėjo naujokas – Henrikas Smitas. Žavus, charizmatiškas ir įžvalgos nestokojantis būsimas kompozitorius. Mokyklos koncertuose jis visad grodavo fortepijonu ir aš negalėjau atsigrožėti jo kuriamais eilėraščiais. Susidraugavome iškart. Jau po savaitės jis paklausė, ar galėtų palydėti mane namo. Deja, mano dienotvarkė visuomet būdavo suplanuota ir visos jo pastangos su manimi pasimatyti nueidavo perniek. Paėmusi į rankas sąsiuvinio skiautelę, perskaičiau: „Jeigu penktadienį vakare man nepavyks tavęs pamatyti, aš nuvysiu kaip nelaistoma gėlė, nes mano akims reikia tave matyti… H.“ Tai buvo pirmasis mano gautas raštelis! Aš vis dar jį turėjau! Ašaros suspindo akyse, kai prisiminiau ledainę, į kurią Henrikas mane nusivedė per pirmąjį pasimatymą. Tada sumelavau tėvams, jog mokysiuosi pas bendraklases… Jis man nupirko ledų kokteilį iš savo „kiaulės taupyklės“ santaupų – tai buvo turbūt pats nuodėmingiausias dalykas, nes dėl dietų negalėjau valgyti jokių saldumynų. Su Henriu viskas buvo kitaip, jis man parodė visiškai kitokį gyvenimą. Laiko, praleidžiamo pamokose, man ir Henriui ėmė trūkti… Jis buvo mano širdis ir mano protas. Su juo man neegzistavo niekas. Pirmasis bučinys, pirmasis šokis, visi pirmieji kartai buvo su juo.

Pamačiusi nuotraukas iš mūsų atostogų, su šiluma širdyje prisiminiau pirmą kartą, kai tėvai priėmė Henriką į mūsų šeimą ir leido su juo susitikinėti. Tada mums buvo vos penkiolikos, tačiau atrodė, jog geresnio laiko gyvenime nebebus…   Bėgant metams mūsų jausmai vis labiau stiprėjo, nors nežinau, ar buvo įmanoma mylėti stipriau…

Ir štai, ištraukiau iš dėžės pirmąją Henrio dainą, skirtą man. Jis buvo tikrai talentingas ir aš niūniuodama akimis perskaičiau visą dainos juodraštį, kuriame jis apdainavo mūsų ryšį, kuris niekada nenutrūks. Deja… Baigus mokyklą mama mane išsiuntė į geriausią baleto mokyklą Maskvoje.  Aš negalėjau su ja ginčytis. Visa šeima tiesiog gujo mane iš namų… Gerai, kad turėjau dar pusę metų susitaikyti su išvykimu ir tuo, kad nematysiu savo vaikino bent jau metus. Henrikui ši mintis taip pat nepatiko, tačiau jis palaikė mane ir manė, jog mūsų meilė gali ištverti bet ką, netgi atstumą nuo Londono iki Maskvos.

O tada aš ir susipažinau su Vladimiru Sokolovu. Jam tuo metu buvo trisdešimt, tačiau jis neturėjo žmonos, gyveno vienas su dviem tarnais, o kadangi buvo tėčio verslo partneris – Maskvoje apsigyvenau pas jį. Aš turėjau atskirą kambarį, netgi vairuotoją, kuris mane visur vežiodavo. Gyvenau tobulame auksiniame narvelyje, man tetrūko Henriko… Tačiau teko pripažinti – jo siunčiamos dainos nebeatstojo jo draugijos, laiškai – pokalbių, o skambučiai – apkabinimų. Man jo trūko ir liūdesys vertė stačia galva pasinerti į baletą, kad dienos pralėktų kuo greičiau.

Po pirmojo kurso man pasiūlė dalyvauti naujai statomame Maskvos balete atlikti vieną pagrindinių vaidmenų ir  aš nebeturėjau laisvo laiko niekam. Netgi toks artimu laikytas ryšys su Henriku ėmė trūkinėti… Paėmusi jo nuotrauką vis dar apraudojau prieš dvidešimt metų sulaukusi Henriko laiško, jog jis nebegali manęs laukti. Kaip vakar pamenu kiekvieną žodį, parašytą ant balto lapo:

„kad ir kaip stipriai aš tave myliu ir visada mylėsiu, man fiziškai trūksta artimo žmogaus. Žinau, kad ir tau nėra lengva, tačiau mano galva tiesiog sprogsta nuo minčių, o širdis – iš vienatvės. Aš nebežinau, kur eiti ir ką daryti, nežinau, kam pasakoti apie savo skausmą… Visos mano dainos vien apie tave, mano Elizabeta… Kiekviena nata – tai tu, kiekvienas žodis… Aš nebegaliu ištverti be tavęs. Prisimenu tavo juoką, tavo šypseną ir rūpestį… Aš neturiu su kuo dalintis šiuo skausmu, kuris tiesiog laužo mano kaulus ir daužo širdį vėl ir vėl iš naujo. Negaliu reikalauti iš tavęs nutraukti savo karjerą, kurios taip ilgai ir sunkiai siekei, negaliu ir pats mesti saviškės, todėl prašau tik mane suprasti, jei tikrai mane myli… Aš nebegaliu būti vienas, man reikia šalia žmogaus. Atleisk man… Suprasiu, jei daugiau man neberašysi ir neskambinsi, tačiau žinok, jog aš tave mylėsiu, kad ir kas bus šalia manęs. Tu – mano vienintelė, Elizabeta.“

Tai buvo jo paskutinis laiškas, į kurį aš nieko neatsakiau. Negalėjau reikalauti jo laukti manęs. Maždaug po pusmečio paskambinusi mama paklausė, ar žinau paskutines naujienas iš gimtojo Enfildo. Tada ji kiek sarkastiškai pranešė, jog Henrikas vedė mūsų klasės draugę Liuciją ir ji laukiasi sūnaus. Savaitę gyvenau užsidariusi savo kambaryje, nevalgiusi, negėrusi ir net nesimaudžiusi… Juk tai aš turėjau su Henriu susilaukti vaikų ir sukurti šeimą, o dabar gyvenau viena su baletu, tačiau be mylimo vyro.

Turbūt tai ir paskatino mane tekėti už Vladimiro. Nežinau, ar tai buvo kerštas Henrikui, ar paguoda sau, ar tiesiog nesąmoningas širdies šipuliukų klijavimas… Maniau, kad su Vladimiru galėsiu pamiršti savo meilę, tačiau ji buvo nenugalima. Po sutuoktuvių mano vyras visiškai pasikeitė, jis pasidarė valdingas, pavydus ir grubus. Kontroliuodavo mano keliones, netgi atrinkdavo drauges, su kuriomis galėdavau bendrauti. Užsiminus apie skyrybas ne kartą sulaukdavau pliaukštelėjimo per skruostą. Gyvenau su vyru, kurio bijojau ir kuriam turėjau skirti savo „meilę“ bei dėmesį…

Net po tiekos metų aš nei akimirkai nenustojau mylėjusi Henriko, prisiminusi skausmą, patirtą su Vladimiru, aš vis dar idealizuoju tą paauglišką atsidavimą ir rūpestį, kurio nesulaukiau iš savo vyro. Nesvarbu, kad jis susilaukė sūnaus su Liucija, mano meilė jam – amžina, kaip pasaulis… Turbūt dėl to, kad taip jį mylėjau, nebuvau nei karto grįžusi į Enfildą. Bijojau susidurti su realybe, bijojau pamatyti jį laimingą su kita, supuojantį jųdviejų meilės vaisių – ne, to būtų buvę per daug. O dabar žinia, jog niekada jo nebepamatysiu buvo skausmingesnė už jo atsisveikinimo laišką, už santuoką su kita bei žinią apie sūnų.

Puikiai suvokiu, kad praėjo per daug laiko, kad Henrikui jausčiau tokius pat karštus jausmus, tačiau niekas negalėjo paneigti fakto, jog tai buvo mano pirmoji meilė ir po jo aš nieko neįsileidau į savo širdį, todėl jis vis dar liko mano gyvenimo vyras. Galbūt aš per daug sentimentali… Juk viskas buvo taip seniai, mes tada dar buvome vaikai, dabar aš suaugusi moteris ir tenka pripažinti, jog nebegalima gyventi praeitimi. Džiaugiausi, jei Henrikas buvo laimingas su Liucija ir sūnumi, tačiau to paties apie save pasakyti negalėjau.

Dabar, kai balerinos karjera baigta, kai man jau keturiasdešimt, aš vis dar sėdžiu savo jaunystės kambaryje tėvų namuose ir lygiai taip pat lieju ašaras dėl mylimojo netekties. Pamenu, kai mama pranešė, jog Henrikas, kaip ir jo tėvas, mirė nuo vėžio, nebežinojau, ką pasakyti. Susiradau apdulkėjusias savo jaunystės dėžes Vladimiro namo rūsyje ir išsitraukiau Henriko laiškus bei įrašus. Pasiėmiau butelį vyno, daug servetėlių ir klausydama jo dainų apverkiau kiekvieną laišką. Henris buvo toks meniškas, teatrališkas ir poetiškas. Tiek daug jausmų ir išgyvenimų sudėta į dainas… Henrikas buvo talentingas kompozitorius ir man skaudu buvo žinoti, jog pasaulis daugiau neišgirs jo kurtų dainų ir jos nebedžiugins Britanijos gyventojų…

Norėjau turėti planą, kurio laikysiuosi grįžusi į Enfildą, tačiau nostalgija mane laikė už kojų iš aš negalėjau pajudėti iš vietos. Buvo vasaris, todėl dienas leisdavau prisiminimų prieglobstyje, žiūrėdama senas paauglystės nuotraukas. Galų gale susiradau darbą muzikos ir šokių konservatorijoje Grynvude, tai buvo šiokia tokia pradžia…

Išvykus į miestą mane užplūsdavo tiek daug emocijų ir prisiminimų, jog autobuse norėjosi apsiverkti. Tomis akimirkomis pasigailėjau, jog neišsilaikiau vairavimo teisių ir dabar turėjau malšinti savo emocijas, vietoj to, kad galėčiau lieti ašaras savo automobilyje. Taksi taip pat nesikviesdavau, nes norėjau pajusti skubančių Londono gyventojų tempą ir tikrą britišką gyvenimą, kurio buvau taip pasiilgusi. Jausdavausi lyg ta pati paauglė, kuri vyksta į eilinę repeticiją konservatorijoje… Tik širdyje žiojėjo didžiulė tuštuma, nes visus Londono kampelius aplankiusi buvau tik su Henriku, savo vieninteliu tikru ir mylimu draugu… Visi pastatai, gatvės ir kelio ženklai man priminė jaunystę, kai mylėjau atvira širdimi, kai pasaulyje egzistavo tik tas šiltas jausmas, kuris suteikė man sparnus ir aš norėjau savo džiaugsmu pasidalinti su kiekvienu sutiktu žmogumi. Dabar, štai, sėdėdavau viena susigūžusi pilname laimingų žmonių autobuse ir nebesuvokiau, kur gyvenimas mane veda… Aš nebeturėjau jokio tikslo – be meilės mano gyvenimas labiau panašėjo į egzistavimą ir nereikalingą deguonies vartojimą. Turėjau puikią reputaciją, pinigų, turėjau viską, ko tik norėjau, tik ne meilę… O mano amžiaus moterį kaži ar dar kas nors galėtų pamilti. Kaži ar aš pati norėjau kažką dar mylėti… Jaučiau, kad to trūksta, tačiau buvau susitaikiusi su savo apgailėtina santuoka.

Nesąmoningai išsitraukiau iš senos spintos savo jaunystės drabužius, į kuriuos, beje, vis dar puikiai tilpau. Apsirengusi išleistuvių suknelę žiūrėjau į veidrodį ir prisiminiau, kad būtent Henris ją man išrinko ir visas išleistuves negalėjo nuleisti nuo manęs akių, kartodamas, jog jis turi pačią dailiausią merginą pasaulyje… Taip besisukiojančią ir ašarą braukiančią mane kambaryje užtiko Darsė, kartu su savo vyru Rupertu vis dar gyvenanti čia, rančoje. Taip taip, jai keturiasdešimt ketveri, o ji vis dar nebuvo išsikrausčiusi iš tėvų namų – turbūt dėmesio stoka vaikystėje atsiliepė dabartinei būsenai. Kaip ten bebūtų, pamačiusi mane su išleistuvių suknele ir drėgnais skruostais ji suprunkštė ir sarkastiškai tarė:
–      Vis dar verki dėl Smito? Kada tu pagaliau ateisi į protą, kad tai buvo paauglystė?
–      Kaip matau, tu vis dar iš tos paauglystės neišaugai… – atsakiau jai nusivalydama ašaras.
–      Iš tavęs daugiau nieko ir nėra, tik balerina. Jokio asmeninio gyvenimo, jokių kitų tikslų.
–      Darse, tu vis dar gyveni su tėvais, o tai irgi daug ką pasako.
–      Aš tavo vyresnė sesuo, pagarbos, – sukryžiavusi rankas ant krūtinės valdingai pasakė ji.
–      Akis už akį, sese.
Nusisukau nuo jos ir nusirengusi suknelę, pakabinau atgal į spintą. Buvo keista, kad mama nieko netvarkė mano kambaryje, tik jį valė ir laistė gėles.
–      Dieve, kaip norėčiau atsukti laiką atgal ir dar kartą pasimėgauti jaunyste… – sušnabždėjau Darsei trinktelėjus durimis.
Žinojau, jog maždaug po savaitės – Henriko mirties metinės, todėl sukaupusi visą drąsą, mamos nurodytu adresu nuvykau į Etmondą, kur gyveno Liuciją su sūnumi. Važiuojant širdis plakė žymiai stipriau nei paprastai, lyg turėčiau susitikti su pačiu Henriu… Privažiavus didžiulį namą, vairuotojas sustojo ir aš sumokėjusi išlipau iš automobilio apžiūrėti rajono. Henriko skonis visada buvo nepriekaištingas, todėl net nesistebėjau, kad tai ramus rajono pakraštys, kuriame žmonės gyvena be skubos, ramiai ir draugiškai. Praleidusi moterį su šuniu, giliai įkvėpiau ir vėjo nešama priėjau prie namo vartų. Kieme stovėjo keli automobiliai, prie kurių būriavosi vyrai.
–      Laba diena, – priėjusi pasisveikinau.
–      Laba diena, – atsisuko nustebęs vyras su cigarete rankoje.
–      Norėjau paklausti, ar čia gyvena Smitai? – paklausiau vyriškio.
–      Taip. O jūs būsite…? – susidomėjęs cigaretę į šoną numetė jis.
–      Elizabeta Viliams, buvusi Henriko mokyklos draugė, – ištiesiau ranką.
Kostiumuotas vyras atsistojo tiesiai prieš mane ir suraukęs kaktą įdėmiai žiūrėjo gal keletą sekundžių.
–      Elizabeta? Ta pati Elizabeta? Dabar imu matyti panašumus, – šyptelėjo jis ir ištiesęs ranką spustelėjo manąją pratęsdamas: – Oskaras. Pameni?
Širdis suspurdėjo  išgirdus šį vardą. Tai buvo mažasis Oskaras – Henriko brolis, kurį paskutinį kartą buvau mačiusi turbūt dešimties. Papurčiau jo ranką ir nustebusi ištariau:
–      Oho, koks tu vyras!
–      Na, juk praėjo jau dvidešimt metų, teko suaugti, – nusijuokė Oskaras.
–      Tikrai netikėtas susitikimas… Ir tokios aplinkybės… Užjaučiu dėl brolio, – nuleidusi akis ištariau.
–      Ačiū, Eliza. Užeik į vidų, nešalk lauke, ten keletas artimų draugų ir giminių, tiesiog ramiai prisimename Henrį, – dar kartą šyptelėjo jis ir parodė ranka į uždarytas duris.
–      Nedrąsu eiti vienai, – treptelėjau koja.
–      Tai eime kartu, – pasiūlė jis ir paskatino kartu stovėjusius vyriškius eiti vidun.
Kai įėjau, buvau labiau nustebusi nei tikėjausi. Prieš mane driekėsi didžiulis apvalus holas, kurio viduryje stovėjo fortepijonas, vienoje pusėje stūksojo milžiniškas židinys, prie kurio šildėsi moterys, rankose laikančios vyno taures. Kitoje pusėje stovėjo švediški stalai, prie kurių rikiavosi besišnekučiuojantys ir užkandžiais besimėgaujantys vyrai. Viskas priminė ne mirties metines, o tiesiog paprastą draugų susibūrimą. Pamaniau, kad Henrikas tikrai būtų to norėjęs… Aš nedrąsiai paėjau į priekį ir mane iškart už liemens sugriebė Oskaras, kuris pamojo kitoje holo pusėje stovėjusiai moteriai ir ši tekina pasileido prie mūsų. Dar nebuvau pasiruošusi akis į akį susitikti su savo mylimojo mylimąja, tad stovėjau išsitempusi lyg styga ir bijojau net pajudėti, nors ir nežinojau, ar tai ji.
–      Kas nutiko, Oskarai? – paklausė pribėgusi moteris ir aš iškart supratau, jog tai Liucija.
–      Žiūrėk, kas mus aplankė šia proga… – parodė ranka į mane Henriko brolis.
Liucija susiraukusi žvilgtelėjo į mane, paskui į Oskarą ir vėl į mane.
–      Elizabeta Viliams? – paklausė ši.
–      Sveika, Liucija… – sumykiau. – Tenorėjau pareikšti užuojautą…
Mačiau, jog moteris šiek tiek susinervino, ėmė giliau kvėpuoti, tada vėl pažvelgė į Oskarą ir drėgnomis akimis grįžo prie manęs.
–      Ačiū, Eliza… Ačiū.
Tai neskambėjo itin nuoširdžiai, tačiau negalėjau tikėtis, jog ji puls man į glėbį, kai aš pati nesusisiekiau nei su Henriu, nei su ja, nei su bet kuriuo kitu mokyklos draugu. Nejaukią tylą sudrumstė Oskaras, kuris pasiūlė pasivaišinti užkandžiais.
–      Ne, gal aš jau eisiu, juk tai artimųjų ir draugų diena, aš netrukdysiu. Tik norėjau… – gumulas gerklėje nebeleido pasakyti nei žodžio.
–      Viskas gerai, tu buvau Henriko draugė, ar ne? Užeik, – tęsė Oskaras, uždėjęs ranką man ant nugaros.
Liucija atrodė sutrikusi, lyg mano apsireiškimas jai prilygo mirusiojo prisikėlimui. Ji išblyškusi žiūrėjo į mane ir palinksėjusi galva nuskubėjo prie kitų žmonių.
–      Manau, kad man čia ne vieta, – vedama Oskaro tariau.
–      Dar pabūk minutėlę, paklausysi… – nutraukęs savo kalbą, nusisuko jis.
Tą akimirką pasigirdo fortepijono klavišų gaudesys, kuris mane lyg žaibas nutrenkė. Seniai nebuvau girdėjusi fortepijono skambesio, o dar tokia stulbinanti akustika. Praėjusi pro kolonas atsisukau į fortepijoną ir aš, kad matyčiau, kas groja šią girdėtą melodiją.
–      Henri? – tyliai ištariau, pamačiusi savo Henrį.
Prie fortepijono sėdėjo ir natas po vieną rinko ne kas kitas, kaip Henris, kurį aš palikau – tas pats jaunas, garbanotas vaikinas, didžiulėmis žaliomis akimis ir plačia šypsena. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti savo akimis!
–      Taip, jis tikra Henrio kopija, – pritarė prie manęs palinkęs Oskaras.
Viskas aplink ėmė suktis. Girdėjau tik tą pažįstamą melodiją ir mačiau savo mylimojo veidą prieš save. Giliai įkvėpęs Henrio klonas pradėjo dainuoti dainą, kurią Henrikas buvo parašęs, kai aš išvykau į Maskvą. Puikiai ją prisiminiau. Susiėmiau už burnos ir vos gaudžiau orą… „Kas tai? Negi man vaidenasi? Negi mano svajonė išsipildė? Aš grįžau į praeitį?“ – mintys keitė viena kitą. Net balsas buvo Henrio, tik stipresnis ir žemesnis… Atlikęs kūrinį, vaikinas šyptelėjo ir aš kone prasmegau skradžiai žemę – tai tikrai turėjo būti Henris. Viskas – jo išvaizda, muzikalumas, judesiai ir manieros – viskas buvo Henrio!
–      Mes su sūnumi Haroldu norime padėkoti visiems artimiausiems Henriko žmonėms už tai, kad apsilankėte. Žinau, kad jis būtų norėjęs mūsų susitikimo… Ir žinau, kad dabar jis yra su mumis, mūsų širdyse. Svečiuokitės kiek tik norėsite, ačiū jums! – prie vaikino priėjusi padėkojo Liucija.
Sūnus Haroldas?“ – mintys vis kartojo tą patį žodžių junginį… Henriko kopija yra jo sūnus Haroldas. Aš tikrąja to žodžio prasme spoksojau į tą vaikinuką, kuris tvarkėsi savo garbanas ir ėjo svečių link. Visas mano vidus bildėjo ir turbūt net per mano paltą matėsi, jog širdis tuoj išlips iš krūtinės. Mano žvilgsnį patraukė Oskaras, kuris timptelėjo už rankos ir pasididžiuodamas tarė:
–      Eime, supažindinsiu tave su savo sūnėnu.
Susipažinti su Henriko antrininku buvo šiek tiek rizikinga, nes aš nežinojau, kaip reaguosiu į šį „Henriko prisikėlimą“. Vedina už parankės ir žiūrėdama tik į grindis, buvau privesta prie stalo. Vis dar žiūrėdama į savo batų priekius, išgirdau:
–      Sūnau, susipažink su savo tėvo gera drauge – Elizabeta Viliams, ji garsi balerina. Mums pasisekė, kad ji čia užklydo.
–      Laba diena, aš Haris, – prieš save pamačiau didelę vyrišką plaštaką ir akimirksniu pakėliau akis, nužvelgdama jį nuo kojų iki viršugalvio.
Neįmanoma, kad žmonės būtų tokie identiški…“ – svarsčiau mintyse ir automatiškai pakėlusi ranką tyliai suaimanavau:
–      Malonu…
Vaikinas nuoširdžiai išsišiepė. Jis priminė Henriką, kai šis norėdavo mane pralinksminti savo plačia šypsena. Šito žmogaus rankos paspaudimas man prilygo elektros šokui, todėl aš lyg nupurtyta atšokau ir greitai sumaliau:
–      Aš turiu bėgti… Atsiprašau.
Išlaisvinusi savo plaštaką, prasibroviau pro aplink stovėjusius žmones, ir tekina išlėkiau į kiemą, kuriame gaudžiau deguonį.
–      Kažkokia nesąmonė… – žiūrėdama į gatvę pasakiau ir ėjau kur akys veda.
Visą laiką man klaidžiojant po Vudgryną galvoje virė tikra košė: vis dar negalėjau patikėti tėvo ir sūnaus panašumu, negalėjau suprasti, kodėl likimas man krečia tokius pokštus ir tyčiojasi iš mano skausmo. Kad ir kaip bandžiau nukreipti savo dėmesį į kitus dalykus – visą tą ir kitą, ir dar kitą vakarą mano mintyse buvo tik gyva Henriko kopija. Susiruošusi nueiti prie Henrio kapo, aš nupirkau keturias baltas rožes, nes jo mama visuomet pamerkdavo puoštę būtent tokių gėlių kiekviename kambaryje. Priėjusi prie kapo su išraižyta Henriko Smito pavarde ant antkapio, akimirksniu susigraudinau ir kurį laiką stengiausi tvardyti ašaras bei kalbėti maldą. Pritūpusi padėjau ant kapo gėles ir žvelgiau į antkapį, lyg tai būtų pats Henris.
–      Noriu tiek daug tau pasakyti, Henri… Praėjo tiek daug metų, aš net nežinau, kaip tu atrodei prieš išeidamas… Atleisk, kad nekovojau dėl mūsų tada, kai to reikėjo. Atleisk, kad manęs nebuvo tada, kai abu to labiausiai norėjome, atleisk, kad neįrodžiau tau savo meilės, bet patikėk… Henri… Aš tave labai myliu ir tavęs niekas neištrins iš mano atminties bei širdies. Niekada nepamiršiu tavo putlaus veido, tavo nuoširdžios šypsenos ir juoko, tavo rūpestingo žvilgsnio… Henri, kodėl viskas turėjo būti būtent taip? – verkdama liejau širdį mušdama kumščiu į šlapią žemę. – Jei galėčiau atsukti laiką atgal, aš kovočiau dėl mūsų. Niekam neleisčiau griauti mūsų laimės… Jei tik galėčiau, Henri…
Atrodė, kad jis viską girdi, iš po žemių ar iš aukštai, bet girdi ir tikėjausi, kad atleidžia man už viską. Pakėlusi akis į dangų sulaukiau lietaus lašų. Jie skatino greičiau atsisveikinti su Henriku ir grįžti namo, tačiau aš vis dar stovėjau ir žiūrėjau į juodą žemę ir bedvasį akmens luitą… Lietus sukūrė dar dramatiškesnę akimirką, todėl aš kukčiodama pradėjau dainuoti vieną jo dainų.
–      Juk mes žinome, kas yra amžinybė… Tegul tai būna mūsų maža paslaptis, nes aš laukiau tavęs visą gyvenimą, kad niekada nepaleisčiau… Kad visada turėčiau tave širdyje…
Išsitraukusi servetėlę nusišluosčiau ašaras ir lietų nuo skruostų, giliai atsidusau ir atsisveikinau:
–      Ilsėkis ramybėje, Henrikai.
Taip smelkiama britiško lietaus grįžau peršlapusi namo ir vėl paėmiau dėžę, kurioje buvo visi mano prisiminimai apie Henrį. Man tiesiog reikėjo dar vieno vakaro, kad išsiverkčiau ir galėčiau paleisti jo sielą ilsėtis, o pati stengtis gyventi dabartimi. Prie širdies glaudžiau kiekvieną smulkmeną, juokiausi iš jo prasmės neturinčių raštelių, rašytų per pamokas, grožėjausi jo vištos koja nupieštais žmogeliukais ir vėl mintimis grįžau į mokyklą. Puikiai supratau, kad esu jau subrendusi moteris ir turiu galvoti kitaip, tačiau viskas, kas užpildė mano dienas buvo Henris. Uždariusi ir užklijavusi dėžę lipnia juosta atsiguliau, kad dar kartą viską apgalvočiau, o paskutinė mano mintis prieš užmiegant buvo Haroldas Smitas.
Pradėjus darbą konservatorijoje, situacija pagerėjo. Daugiau laiko praleidau su kitais mokytojais, kalbėjome darbo ir buities reikalais, tad palaipsniui pamiršau Henriką… Pradėjau ieškoti buto, kuriame galėčiau gyventi viena, be ironiškų Darsės komentarų ir kad nebebūtų gėda pasakyti, jog vis dar gyvenu su tėvais. Vladimiras kartais paskambindavo, tačiau tik patampyti man nervų…
–      Kada grįši namo?
–      Aš esu namuose, Volodia. Dabar turiu darbą ir ieškau buto.
Tiesą pasakius, man visiškai nerūpėjo, ką jis veikia, kas laukia mūsų santuokos ir apskritai, ką jis galvoja apie mūsų santykius. Buvau dėkinga Vladimirui už suteiktą pagalbą ir prieglobstį, tačiau aš jo nemylėjau ir nenorėjau toliau priklausyti tironui, kurio auksiniame narvelyje gyvenau tiek metų.
–      Aš noriu pagyventi be kontrolės, supranti? Aš pavargau Maskvoje, ji man per didelė.
–      Tu esi mano žmona ir privalai būti šalia manęs visą laiką.
–      Volodia, tu namie būni tik vieną savaitę per mėnesį, aš vis tiek niekada nebūnu šalia tavęs, tai koks skirtumas. Jei tau taip manęs trūksta, kartą per mėnesį atskrisk į Londoną, tačiau aš į Rusiją negrįšiu.

Po to karto jis turbūt supyko ir neskambino gal savaitę. Aš pasinėriau į darbą, atidaviau visą širdį dalindamasi savo patirtimi su merginomis. Man buvo smagu, kad jos domisi mano karjera, kai kurios netgi matė keletą mano spektaklių, todėl jaučiausi ypatingai gerbiama savo mokinių. Darbe ieškodama paguodos, radau ne tik tai…

Vieną dieną užėjau į mokyklos kavinę nusipirkti buteliuką šaltos arbatos ir sutikau ten savo ramaus gyvenimo drumstėją. Tiesiogine šio žodžio prasme kaktomuša susidūriau su Haroldu Smitu, kai užsižiopsojusi į kolegę lėkiau pro kavinės duris.
–      Ar viskas gerai? – suėmė mane vaikinas, kai aš nuo trenksmo atšokau ir susiėmiau už kaktos.
–      Atrodo, taip… – nutęsiau trindama galvą.
Pakėlusi akis pamačiau tą patį mylimą veidą, kurį buvau beveik ištrynusi iš savo vaizduotės. Nutirpau ir tuo metu mažiausiai galvojau apie guzą ant kaktos, nes širdį suskaudo daug smarkiau. Jis vis dar laikė suėmęs mane už rankų ir paleisdamas įtariai tarė:
–      Elizabeta Viliams? Mes matėmės mano namuose. Haris Smitas, pamenate?
Žinoma, aš jį prisiminiau, šio veido ir balso neįmanoma pamirši ar supainioti su kuo kitu.
–      Taip, pamenu, – mėšlungio sutrauktu veidu žiūrėjau į jį net nemirksėdama.
–      Ką jūs čia veikiate? – linksmai nusiteikęs paklausė šis.
–      Na… Dirbu.
Prie šio žmogaus man buvo sunku susikaupti, todėl kalbėjau lyg mikčiodama, nežinodama, kur žiūrėti ir kaip elgtis.
–      Rimtai? Seniai? Niekada jūsų čia nemačiau! – visiškai nesutrikęs su manimi plepėjo Haris.
–      Jau dvi savaites, o… – nustebusi dėl jo nuostabos užtęsiau, – ką tu čia veiki?
Vaikinas patraukė nuo kaktos garbanas ir pasididžiuodamas atsakė:
–      Mokausi!
Visi tuo metu Haroldo padaryti judesiai buvo kaip Henriko. Aš nebegalėjau daugiau į jį žiūrėti, nes mano širdis apmirdavo nuo kiekvieno jo mirktelėjimo. Nors žinojau, jog tai ne Henrikas ir tai ne mano praeitis. Palinksėjau jam ir atsiprašiusi norėjau eiti kuo toliau…
–      Iki pasimatymo, mokytoja!
Jis buvo toks pat žaismingas, kaip ir Henrikas. Tada… Kai jam buvo aštuoniolika. Žinoma, tą diena susikaupti man nepavyko, aš pati to nenorėdama visą laiką galvojau apie Harį. Kaskart pagavusi save mintimis nuklydusią prie fantazijų apie Harį, pasipurtydavau ir išvadindavau save ištvirkusia sene. Bijojau kišti nosį iš savo salės, kad vėl nesutikčiau jo, nes nenorėjau pasirodyti nenormalia pagyvenusia moterimi, kuri mintyse laiko šį berniuką savo seniai prarasta meile… Tai juk nenormalu ir amoralu.

Vieną dieną grįžusi namo, svetainėje radau netikėtą viešnią. Ant sofos su puodeliu arbatos sėdėjo Liucija Smit, kuri pamačiusi mane tuoj pat atsistojo ir padėjo puodelį ant staliuko.

 

VISOS NORINČIOS KUO GREIČIAU SULAUKTI IR SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ. TAIP NEREIKS KASDIEN TIKRINTI.
Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

tęsinys čia

Ma

Reklama

11 komentarų

  1. Atgalinė nuoroda: II | Martina

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: