II

–      Eliza, pažiūrėk, kas mus aplankė. Paliksiu jus vienas, turbūt turite apie daug ką pasikalbėti, – tarė mama ir išėjo iš kambario.
Pasidėjau rankinę ant fotelio ir žengiau porą žingsnių Liucijos link.
–      Sveika, Eliza, – nenoromis pasisveikino moteris ir įtempė kaklą.
–      Malonu, kad apsilankei, Liucija… Kokie vėjai…?
Neleidusi man pabaigti, ji staigia priėjo prie manęs ir žiūrėdama tiesiai į akis tarė:
–      Ne iš didelio draugiškumo apsilankiau, tad eisiu tiesiai prie reikalo.
Jos balsas skambėjo piktai, todėl suraukiau kaktą ir primerkusi akis laukiau paaiškinimo, kokiu tikslu mane aplankė ši moteris. Linktelėjau galvą taip leisdama jai suprasti, jog įdėmiai klausau.
–      Mano sūnus Haris prieš kelias dienas sakėsi sutikęs tave konservatorijoje, – pradėjo ji ir sustojo.
Sukryžiavau rankas ant krūtinės numykdama:
–      Na…
–      Norėčiau, kad jam tu būtum tik Henriko vaikystės draugė.
Atlaisvinau rankas ir įdėmiai stebėjau Liuciją, kuri piktai žvelgė į mane kalbėdama toliau:
–      Jei jis klausinės apie Henriką, nedrįsk užsiminti, kokie buvo jūsų santykiai.
–      Kodėl jis turėtų manęs apie tai klausinėti? Mes buvome susitikę tik vieną kartą.
–      Haris labai myli savo tėvą ir seka jo pėdomis, todėl Henriko praeitis ypatingai jį domina.
–      Gerai, nieko jam nepasakosiu apie Henriko praeitį, jei tu to pageidauji… – nusileidusi šiai moteriai paėjau į šoną, nes nebegalėjau kęsti tarp mūsų tvyrančios įtampos.
–      Henrikas Hariui yra pavyzdys, jis jam buvo tobulas žmogus, – toliau aiškino Liucija.
–      Jis ir yra tobulas žmogus, – lyg konstatuodama faktą tariau.
–      Tu nepažinojai Henriko! – šūktelėjo ašarotomis akimis ji ir išsitempė visu ūgiu. – Ne tu praleidai su juo pusę gyvenimo, kad galėtum teigti, koks jis.
Išsigandau jos atakos, todėl ramiai paklausiau:
–      Kodėl tu taip pyksti ant manęs? Aš juk nieko blogo nesakau nei apie Henrį, nei apie tavo sūnų.
–      Tu klausi manęs, kodėl aš pykstu? – niršo moteris gniauždama kumščius. – Aš savo gražiausius metus padovanojau Henrikui, daviau jam viską, buvau ideali žmona, visada palaikiau jį ir juo rūpinausi, o jis per visą tą laiką nesugebėjo parašyti man nei vienos dainos! Vis teisindavosi, kad nėra įkvėpimo, neaplanko mūza. Taip, mūza jo neaplankė todėl, kad ji buvo Maskvoje su savo turtuoliu vyru ir maudėsi šlovės spinduliuose!
Stovėjau nustėrusi ir žiūrėjau į vis labiau besinervinančią Liuciją.
–      Haris nenusipelno viso to žinoti. Jo pasaulyje jo tėvas mylėjo mane ir skyrė dainas man.
–      Nori pasakyti, kad Henrikas visada…
–      Noriu pasakyti, kad negadintum Hario tėvo paveikslo.
Tai pasakiusi Liucija čiupo savo paltą, rankinę ir nė neatsisveikinusi išskuodė iš rančos. Buvau šokiruota fakto, kad Henrikas mane visada laikė savo mūza… Maniau, jog susituokęs jis skyrė dėmesį savo šeimai, dainuodamas apie laimę bei beribę meilę.
–      Henri Henri… Tu manęs visada laukei… – vėl braukdama ašarą kalbėjau sau po nosimi. – Jei tik būčiau išdrįsusi grįžti, gal viskas būtų buvę kitaip…
Širdis ir vėl atsigavo, sužinojus, jog Henrikas visada mane mylėjo. Nors nieko pakeisti nebebuvo galima, tai tiesiog glostė savimeilę ir ramino besiblaškančią sielą.

Įkvėpta Liucijos žodžių, jog visada buvau Henriko mūza, vieną vakarą likau po pamokų pašokti savo salėje. Šokis visada leisdavo man atskleisti save ir savo jausmus, todėl išsiliejau sukiodamasi ant parketo ir klausydama klasikinės muzikos. Visiškai sutemus, nusprendžiau baigti savo asmeninę terapiją, tad išjungiau muziką, įsipyliau puodelį vandens ir giliai alsuodama gėriau, kai staiga išgirdau beldimą, o tarpduryje pamačiau Harį. Susijaudinusi paleidau puodelio ąsą ir jis sudužo tiesiai prieš mane. Nekreipdama dėmesio į šį įvykį stebėjau artėjantį vaikiną.
–      Nenorėjau jūsų išgąsdinti, – pripuolęs prie šukių teisinosi Haris.
–      Ne ne, viskas gerai, – tūpdama išlemenau.
Kartu surinkome šukes, paėmusi servetėlę išvaliau šlapias grindis ir atsitiesusi dirbtinai šyptelėjau.
–      Mane pamačiusi jūs visada elgiatės lyg išvydusi šmėklą, – sukrizeno vaikinas ir sunėrė rankas.
Todėl, kad taip ir jaučiuosi…“ – praskriejo žodžiai galvoje, tačiau nurijusi seiles tariau:
–      Turbūt taip yra dėl tavo ir tavo tėčio panašumo…
Jis palinksėjo lyg pritardamas ir atsipalaidavęs paaiškino, jog daugelis lygina jį su Henriku.
–      Iš dalies smagu, nes tėtis tikrai vertas pagarbos žmogus, tačiau aš juk Haris, – išskėtęs rankas tūptelėjo vaikinas.
Jis buvo šmaikštus kaip ir Henrikas. Žiūrėjau į vaikiną ir negalėjau nelyginti su Henriu.
–      Taip, jis buvo nuostabus žmogus ir draugas, džiaugiuosi, jog seki jo pėdomis, – pagaliau nuoširdžiai nusišypsojusi pasakiau.
Haris įdėmiai mane apžiūrėjo, tada pasisuko į lango pusę ir rodydamas pirštu paaišino:
–      Jau žadėjau važiuoti namo, tačiau pamačiau šviesą lange, tad nusprendžiau pasisveikinti.
–      O ką tu taip vėlai veiki konservatorijoje? – pasidomėjau.
–      Su vaikinais repetavome kelias dainas, – žiūrėdamas į nuotraukas atsakė jis. – Nuotraukose jūs?
Nejudėdama iš vietos pažvelgiau į nuotraukas ant sienos.
–      Taip.
Haris, sunėręs rankas už nugaros, lėtai ėjo apžiūrėdamas kiekvieną nuotrauką, o aš tuo metu stovėjau užgniaužusi kvapą prie stalo.
–      Man atrodo, kad jūs esate ta moteris iš laikraščio iškarpos, – eidamas manęs link pakomentavo jis.
–      Kokios iškarpos?
–      Dabar prisiminiau, jog prieš daugelį metų žaidžiau tėčio darbo kambaryje ir stalčiuje radau laikraščio iškarpą, o nuotraukoje buvo balerina su daugybe puokščių rankose, – pasakojo jis primerkęs akis ir žiūrėdamas tiesiai į manasias.
Sutrikusi nekreipiau žvilgsnį į stalą, kad nutraukčiau tą nejaukią akimirką.
–      Nežinau, galbūt aš…
–      Tikrai turėjote būti jūs, nes daugiau balerinų tėtis nepažinojo, – nusijuokė Haris.
Dar kartą žvilgtelėjau į jį, kol šis rankomis tvarkė savo garbanas. Mintyse vėl grįžau prie Henriko, kuris lygiai taip pat nesusitvarkydavo su savo pusilgiais garbanotais plaukais. Prisiminusi Liucijos reikalavimą nekalbėti su jos sūnumi apie Henriko praeitį, nukreipiau temą:
–      Sakei repetuoji su vaikinais?
–      Taip, – suplojęs rankomis jis patraukė prie pianino. – Aš, kaip ir tėtis, turiu savo draugų grupelę, kartais koncertuojame konservatorijoje ar baruose.
Atsisėdęs prie pianino, vaikinas pakėlė dangtį ir spustelėjo klavišą.
–      Turėtumėte ateiti paklausyti, akimirksniu grįšite į tuos laikus, kai klausėte tėčio grupės. Juk klausėte? – pradėdamas groti melodiją paklausė jis.
Jo žodžiai buvo lyg ištraukti iš mano minčių „grįšite į tuos laikus“… Kaip tik to labiausiai ir norėjau. Tačiau norėjau grįžti ne mintimis… Aš palinksėjau ir paklausiau, ką jis sugros.
–      Grojame visas tėčio kurtas dainas, nenoriu, kad jos būtų užmirštos…
Vaikinas lėtai rinko natą po nato, o aš užsisvajojusi skrajojau padebesiais ir ausimis gėriau ne kartą klausytą melodiją. Užsimerkusi įsivaizdavau, jog esu čia su Henriku, kaip prieš dvidešimt metų… Ta pati melodija, tas pats jausmas – toks pat jaukumas ir ramuma širdyje. Visas Henriko kurtas dainas mokėjau atmintinai, nes buvau girdėjusi jas milijoną kartų. Kaip tik ši buvo sukurta dar tada, kai mūsų meilė žydėjo… Nejučia šyptelėjau, nes pagaliau jaučiau nuoširdžią pasitenkinimo akimirką.
–      Tai kaip? – staiga nustojęs groti vaikinas uždarė pianino dangtį ir pažadino mane iš prisiminimų.
–      Kas kaip?
–      Ateisite pasiklausyti? – atsistojęs rankas į odinės striukės kišenes susikišo Haris.
–      Žinoma, jei tik praneši, kur ir kada koncertuosite, – atsakiau.
–      Gausite asmeninį kvietimą, – žaismingai pasimaivė šis. – Na, nebetrukdau jums! Iki pasimatymo.
–      Iki… – nutęsiau ir negalėjau nuleisti žvilgsnio nuo jo lengvos eisenos.
Likusi viena sudribau kėdėje ir atvertusi galvą kurį laiką dūsavau.
–      Eliza, kaži ar tas berniukas pilnametis, nustok galvoti apie jį… Jis tinka tau į sūnus, – tikinau save ir kračiausi net menkiausios minties apie Harį ne kaip apie mokinį, o kaip apie vyrą.
Kad ir kaip bandžiau, man nepavyko išmesti jo iš galvos. Gulėdama lovoje galvojau apie mūsų pokalbį ir stabtelėjau ties faktu, jog Henrikas savo stalčiuje laikė laikraščio iškarpą, kurioje buvo mano nuotrauka. Niekaip nesupratau, kodėl jis negalėjo manęs palaukti, jei net turėdamas šeimą galvojo apie mane ir savo šeimos namuose laikė mano nuotraukas… Laikiau save apgailėtina, nes kiekvieną vakarą galvodavau apie nelaimingą meilę ir apie neapsakomą susižavėjimą Hariu. Guodžiau save tikindama, jog Haris man per daug primena Henriką ir todėl aš žiūriu į jį ne kaip į eilinį mokinį, o kaip į ypatingus jausmus sukeliantį vaikiną. Prisižadėjau sau laikytis nuo jo atokiau, kad nekiltų jokių nesusipratimų ar nereikalingų pagundų.

Deja, mums su Hariu turbūt buvo lemta vis dažniau susitikti. Keletą kartų tiesiog prasilenkėme koridoriuje, kartais kavinėje, tačiau vieną kartą kūriau naujo šokio žingsnelius ir išėjusi į konservatorijos koridorių, kuris vakarais dažniausiai būdavo tylus, išgirdau muziką, sklindančią iš antro aukšto. Pasilypėjau laiptais aukščiau, kad geriau girdėčiau. Iš mažosios koncertų salės sklido brazdinamos gitaros garsas ir keli vyriški balsai. Be jokios abejonės, pirmoji mintis šovusi į galvą buvo apie Harį ir jo draugus, kurie, kaip jis pats sakė, vakarais čia repetuodavo. Priėjusi prie vos pravertų durų, stabtelėjau. Vaikinai tarėsi dėl partijų, kurias turėtų dainuoti. Nenorėjau rodytis, tiesiog smalsu buvo pasiklausyti, kaip jie atlieka Henriko kurtas dainas. Prikišusi ausį prie tarpelio išgirdau melodiją ir Hario balsą, kuris tikrai buvo tobulas… Vyriškas, stiprus ir šiek tiek prikimęs. Sulaikiusi kvėpavimą klausiau, paslapčia netgi didžiavausi juo, lyg jis būtų mano sūnus. Neištvėrusi pravėriau duris ir sustojusi tarpduryje ėmiau ploti.
–      Mokytoja! – nustebo Haris ir šoktelėjo nuo scenos, ant kurios sėdėjo.

 

VISOS NORINČIOS KUO GREIČIAU SULAUKTI IR SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ. TAIP NEREIKS KASDIEN TIKRINTI.
Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Pirma dalis čia.

tęsinys čia

– Ma

Reklama

2 komentarai

  1. Atgalinė nuoroda: I | Martina

  2. Atgalinė nuoroda: III | Martina

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: