III

… sustojusi tarpduryje ėmiau ploti.
–      Mokytoja! – nustebo Haris ir šoktelėjo nuo scenos, ant kurios sėdėjo.
Nieko nesakiau, vis dar plodama ėjau scenos link.
–      Jūs klausėte? – šiek tiek susigėdęs nusijuokė vaikinas.
–      Šiek tiek… – nustojusi pliauškėti rankomis sumelavau.
–      Labas vakaras! – nuo scenos man šaukė du Hario amžiaus jaunuoliai.
–      Sveiki, berniukai. Labai gražiai atlikote dainą, tikrai… – šyptelėjau Hariui priėjus prie manęs.
Jis stovėjo įrėmęs rankas į šonus ir mėgavosi mano komplimentu. Žiūrėjau į jį džiaugsmo pilnomis akimis, negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo jo ką tik sudrėkintų lūpų.
–      Kodėl neužėjote čia? – ranka į žiūrovų vietas parodė Haris.
–      Tiesiog ėjau pro šalį, kai išgirdau jus dainuojant, tad stabtelėjau pasiklausyti, – melavau kaip paauglė tėvams. – Netrukdysiu jūsų, repetuokite.
–      Netrukdote, pasiklausykit, jei norit!
–      Taip, mokytoja, pasilikit, būsit mūsų žiūrovė! – nuo scenos girdėjosi vaikinų prašymai.
Dar kartą šyptelėjau meiliai į mane žvelgiančiam Hariui, kurio šypsenai turbūt negalėjo atsispirti nei viena jo bendraamžė ir atsidususi atsakiau:
–      Deja, negaliu. Manęs jau atvažiavo taksi, tad važiuosiu namo. Ačiū už kvietimą!
Pamojavau vaikinams ir sukausi eiti, kai Haris grybštelėjo man už alkūnės pakviesdamas:
–      Penktadienį koncertuosime Stenlio bare, šalia konservatorijos. Jei nebūsite užsiėmusi, ateikit paklausyti.
Santūriai šyptelėjau apsidžiaugusi dėl kvietimo, tačiau norėjau atrodyti rimta moteris, todėl atsakiau jam, jog pasistengsiu. Išeidama mintyse juokiausi pati iš savęs, lyg būčiau labai užimtas žmogus ir penktadienio vakarą tvarkyčiau kažkokius reikalus… Net pati nežinau, kodėl taip pasakiau, juk ir taip aišku, kad eisiu paklausyti Henriko dainų!

Porą dienų morališkai ruošiau save „susitikimui“ su savo praeitimi. Po darbo nežinodavau kur dėtis iš nerimo ir vis svarsčiau, ar man tikrai derėtų eiti klausytis savo mylimojo sūnaus dainuojančio, nes jaučiau, jog tai gali mane paveikti. Žinojau, kad man bus gera klausytis ir prisiminti viską, kas kažkada man teikė didžiausią džiaugsmą, tačiau bijojau pasekmių. Juk tai tik praeities šešėliai… Tą penktadienį konservatorijoje girdėjau ne vieną merginą, kalbančią apie Hario grupės koncertą Stenlio bare. Visos laukė jo su didžiuliu nekantrumu, turbūt vaikinai jau turėjo savo gerbėjų ratelį… Kadangi Haris man nepasakė, kelintą valandą jų koncertas, teko slapta klausytis savo mokinių pokalbių, iš kurių sužinojau, jog koncertas vyks devintą valandą. Dar valandą iki jo svarsčiau, ar važiuoti, tačiau mano širdis neleido man dvejoti – truputį po devynių aš jau buvau Stenlio bare. Pirmiausia, kyštelėjusi nosį, apžvelgiau, kiek mokinių iš konservatorijos susirinko pasiklausyti savo draugų. Jų buvo tikrai nemažai. Neturėjau jokių abejonių, jog paklausyti draugų bus susirinkę pusė konservatorijos… Nedrąsiai ėjau į barą, kol koncertas dar nebuvo prasidėjęs. Atsisėdau prie vienintelio laisvo stalelio salės šone, užsisakiau raudono sauso vyno ir nesižvalgydama laukiau Hario pasirodymo. Kai vaikinai įžengė į mažytę jaukią sceną, mano kūnas nutirpo ir aš pakėlusi akis žiūrėjau į besiruošiaunčius koncertuoti atlikėjus.
–      Labas vakaras, draugai. Ačiū, kad susirinkote, jūs patys žinote, kiek daug mums tai reiškia. Šį koncertą norėčiau skirti daugelio mūsų dainų autoriui – Henrikui Smitui, – įžangą pasirodymui davė Haris, kalbėdamas į mikrofoną.
Jis stovėjo susikišęs rankas į džinsų kišenes ir atrodė, jog jaučiasi itin patogiai stovėdamas scenoje… Aš šyptelėjau išgirdusi Henrio vardą ir gurkštelėjusi vyno nekantriai laukiau pirmosios dainos. Nuo pat pirmo akordo aš įsivaizdavau, jog esu Henriko koncerte. Staiga pasijaučiau lyg paauglė, tad ne vieną dainą mintyse dainavau kartu su grupe. Deja, paklausiusi pusės koncerto, aš nebegalėjau sutvardyti savo emocijų, todėl nesprendžiau išeiti kiek anksčiau. Stodamasi nuo staliuko dar kartą žvilgtelėjau į Harį ir pagavau jo žvilgsnį, tačiau nesustojau… Išėjusi išsikviečiau taksi, kuriame visą kelią iki namų svasčiau, kodėl aš vis dar galvoju apie savo praeitį. Atrodė, jog Haris Smitas prikėlė visus mano prisiminimus ir grąžino mane į jaunystę, būtent į tą laiką, kai aš buvau su jo tėvu. Visi jų fiziniai panašumai, identiškas požiūris į gyvenimą, Henrio dainų tekstai iš Hario lūpų, jo mielas ir jaunatviškas temperamentas – viskas susiplakė į vieną ir aš nebežinojau, kaip viską numalšinti.

Visą savaitgalį beprasmiškai stengiausi užsiimti dalykais, kurie mane išblaškytų, tačiau kur tik bepasisukdavau, prisimindavau Henrį. Išėjau į tėčio žirgyną, pasibalnojau žirgą ir maniau, jog jodinėjimas man padės, bet netgi tada prisiminiau laimingas dienas, kai raituoti leisdavome laiką žydinčiose pievose ir pavargę ilsėdavomės atsigulę ant žolės, kai žiūrėdavome į dangų ir kartu kurdavome dainų žodžius. Tada atrodė, jog gyvenimas yra toks šviesus, kad joks tamsus debesėlis neužtemdys mūsų meilės… Mintis atitraukė tik Vladimiras, kuris paskambino sekmadienio vakarą ir apsimetė labai rūpestingu vyru.
–      Kaip gyvena mano brangioji žmona?
–      Turiu darbo, statau šokį mokyklos baigimo šventei. Tai pirmasis šokis, kurį kursiu, todėl esu labai užsiėmusi ir patenkinta.
–      Džiaugiuosi, tikiuosi, kad kartu su mokyklos baigimo švente, tu pati baigsi darbą ir grįši į Maskvą, nes radau puikų pastatą šokių studijai, apie kurią visada svajojai, – apsimestinai džiūgaudamas kalbėjo jis.
–      Aš sakiau, kad nenoriu grįžti į Maskvą, Volodia. Ieškosiu patalpų šokių studijai Londone. Ilgai nesimačiau su šeima, tėvai sensta, todėl noriu kuo daugiau laiko praleisti su jais.
–      Kaip tu gali taip kalbėti, dabar tavo šeima esu aš, – staiga persimainęs balsą pakėlė Vladimiras.
–      Pats puikiai žinai, jog tai tik popierius ir mūsų šeima niekada nebuvo ir nebus tikra, – atsakiau šaltai, nes jaučiausi saugiai, kai buvau toli nuo jo.
–      Manau, kad apie tai reikia kalbėti ne telefonu.
–      Na, jei aš pradedu apie tai kalbėti akis į akį, tu nieko nenori girdėti ir vetuoji mūsų skyrybas.
–      Net neminėk šio žodžio! Ne kartą sakiau, kad jog mes nesiskirsime, – dar griežčiau atsakė jis.
–      Tuomet neprašyk, kad aš apsimesčiau, jog esame šeima. Aš noriu skirtis, tu nesutinki, tad susitaikyk su tuo, kad aš gyvensiu ne su tavimi.
Jis dar kelis kartus išvadino mane manipuliuotoja, išnaudotoja ir prikaišiojo, jog be jo aš nebūčiau išgarsėjusi ir toliau šokčiau tik vietinėse scenose. Paskui dėl visko atsiprašinėjo ir tikino, jog aš esu geriausia, kas nutiko jo gyvenime. Vladimiras buvo keistas žmogus. Nežinau, ar jis nemokėjo būti romantiškas, ar tai tiesiog jo būdas išreikšti meilę man. Grasinimai, psichologinis ir retkarčiais fizinis smurtas, žeminimas, o vėliau staigus nušvitimas, jog aš esu pati geriausia moteris jo gyvenime ir jis be manęs būtų niekas… Žinojau tik tiek, kad aš niekada nejaučiau ir nejausiu meilės tokiam žmogui, kaip Vladimiras. Turbūt ir aš, kaip Henrikas, nenorėjau būti viena, o Volodia buvo vienintelis žmogus, kuris tada buvo šalia, todėl ilgai negalvojusi sutikau tekėti už jo. Tačiau tai tikrai nebuvo santuoka iš meilės ar simpatijos… Maniau, jog jis visada bus man malonus ir ilgainiui aš pamilsiu jį bent jau kaip žmogų. Deja… Po dvidešimties santuokos metų aš be jokio gailesčio pasirašyčiau skyrybų sutartį, bet Vladimiras kategoriškai buvo prieš, taigi, vienintelis būdas ištrūkti iš vyro valdžios – gyventi toli nuo jo.

Pirmadienį, kaip ir kiekvieną darbo dieną, su mokinėmis kūrėme žingsnelius ir choreografiją naujam mūsų šokiui. Buvau apsėsta minties apie savo kuriamą šokį ir tai mane atitraukė nuo streso, kurį sukėlė Henris, Henrio sūnus ir mano vyras. Tačiau ne ilgam… Vienos laisvos pamokos metu sėdėjau ir lape braižiau šokį niūniuodama bet kokią į galvą šovusią melodiją, kai išgirdau beldimą. Pakėlusi akis kitame salės gale pamačiau šviesiu švarku pasidabinusį Harį Smitą.
–      Galima sutrukdyti? – paklausė jis puse kūno įlindęs pro durų tarpelį.
–      Žinoma, – eilinį kartą susijaudinusi pakilau nuo kėdės ir pasitvarkiau megztinį.
Salėje darbo metu visuomet dėvėdavau triko ir laisvą megztinį, kuris nedengė mano sėdmenų, todėl akimirksniu užsimaniau sėstis. Haris įėjo, uždarė duris ir lengva eisena, žvilgteldamas į veidrodžių sieną ėjo mano stalo link.
–      Kaip laikotės? – paklausė jis priėjęs prie suolelio.
–      Puikiai, – nervingai tvarkydama išskleistus ant stalo lapus su šokio judesiais, atsakiau.
Haris priėjo arčiau stalo ir pasidomėjo:
–      Ką čia braižot?
–      Šokį.
–      Kaip keista, šokis ant lapo… – susimąstė jis ir nutaisė juokingą miną.
Nesijuokti buvo neįmanoma. Sukrizenau, žvilgtelėjau į lapus ir tariau:
–      Kombinacijos ir visa kita… Tai, kas gimsta galvoje, privaloma užrašyti, kitaip tai greitai išgaruos.
–      Teisingai kalbate. Taip pat ir su muzika… Ir su žodžiais, – pritariamai lingavo jis.
Tada priėjo prie suoliuko, atsisėdo ant jo krašto, plačiai praskėtė sulenktas kojas ir alkūnėmis atsirėmė į kelius.
–      Beje, kaip jums mūsų koncertas? Mačiau, jog išėjote gerokai anksčiau, nepatiko?
Sutrikau ir kurį laiką tylėjau galvodama, ką vaikinui atsakyti. Juk negalėjau pasakoti, jog nebegalėjau suvaldyti savo besiveržiančių į viešumą jausmų bei emocijų, kurios sukilo dėl jo tėvo dainų. Liucijai buvau pažadėjusi nieko nepasakoti, todėl svarsčiau, ką sumeluoti.
–      Atsirado svarbių reikalų namuose, – išsirinkusi geriausią variantą išpyškinau.
–      Jūs neatsakėte į klausimą, – į kampą mane varė Haris.
Ne tik savo klausimu, bet apskritai savo buvimu. Jis kaip iš dangaus nusileidęs trigdytojas, nes šalia jo nuolatos jaučiausi lyg keptuvėje širškinama šoninė… Apsilaižiau lūpas ir kuo ramiau atsakiau:
–      Tu labai talentingas vaikinas, tėtis tavimi labai didžiuotųsi, jei galėtų išgirsti tave, atliekantį jo dainas.
Haris šyptelėjo skausmo persmelktu veidu ir nuleido galvą. Nežinau, ar tai jam skambėjo kaip pagyrimas, ar aš paliečiau skaudžią temą, todėl tik žiūrėjau į jo garbanotą pakaušį laukdama, kol vaikinas teiksis man kažką pasakyti.
–      Ačiū… – pakėlęs blizgančias akis padėkojo Haris.
Man suskaudo širdį, matant jį tokį nusiminusį, tačiau nežinojau, kokia paguoda jam padėtų.
–      Tėtis visada buvo man autoritetas. Muzika jam buvo lyg emocinė išraiška, kuria jis visam pasauliui skelbdavo apie savo jausmus. Tai lyg dienoraštis. Kiekviena daina – vis nauja diena, naujas gyvenimo etapas, ypatingas jausmas ir nesuvaidinta emocija. Nežinau daugiau tokio žmogaus, kuris sugebėtų taip tiksliai parinkti žodžius ir jų junginius, tiesiog… – įsijautęs kalbėjo Haris, o aš klausiausi net išsižiojusi.
Vaikinas buvo ne tik visiška tėvo kopija savo išore, tačiau ir vidumi. Galbūt netgi išraiškingesniu vidumi… Atrodė, jog Haris paėmė mano širdį ir suglamžė lyg popieriaus lapą, nes viduje taip skaudėjo… Dar niekas taip teisingai nebuvo apibūdinęs Henriko kūrybos ir manyje ėmė augti pagarba Hariu. Tą akimirką aš netgi iš naujo suvokiau kai kurių Henrio dainų prasmę…
–      Nepykit, kad trukdau, – pagalvojęs tarė vaikinas ir norėjo stotis.
–      Netrukdai, – akimirksniu išrėžiau sulaikydama jį. – Tu parinkai pačius taikliausius žodžius jo dainoms apibūdinti, tu lygiai toks pat talentingas, kaip ir tėtis. Žodžiai iš jūsų lūpų skamba kaip gryniausia tiesa ir man netgi sunku kažką komentuoti…
–      Ne, aš nesu talentingas… Aš galiu sudainuoti tėčio dainas, tačiau nejaučiu tos emocijos, kuri yra užslėpta žodžiuose. Laiminga ir nelaiminga meilė, skausmas, išsiskyrimas – aš nesu toks gilus ir smulkmeniškas, kaip jis, – krimtosi vaikinas. – Aš netgi nesu sukūręs jokios dainos…
–      Nejau jautiesi nuvylęs tėtį? – paklausiau.
Haris dar kartą nuleido galvą, keletą sekundžių pagalvojo ir, perbraukęs ranka per skruostą, lyg nusišluostydamas ašaras tyliai atsakė:
–      Būtent…
Jis pakėlė galvą ir prikandęs lūpą žvelgė į vieną tašką. Viduje jaučiau beviltišką norą padėti vaikinui, tačiau sėdėjau kaip įkalta į kėdę ir net nemirksėjau. Po minutėlės tylos atsidususi prakalbau:
–      Tu toks pat jautrus ir idealistas, kaip Henrikas. Nesijausk prastesnis už jį. Nereikia būti tokiam pat, užteks, kad jis bus tau lyg kelrodė žvaigždė… Svarbiausia, kad tėvo prisiminimas skatina tave siekti tikslų ir tobulėti. Neabejoju, jog dabar jis tavimi didžiuojasi nepaisant to, jog atlieki jo dainas ne su tokia pat ekspresija, kuria atlikdavo jis. Kurk apie tai, kas glūdi tavo širdyje ir mintyse!
Haris žiūrėjo į mane, įdėmiai klausydamas ir tą akimirką aš pasijutau kur kas geriau. Jis menkai šyptelėjo, o tada paklausė:
–      O kaip tėtis atlikdavo dainas, kai buvo mano amžiaus?
Po šio klausimo, vėl teko pasinerti į prisiminimus ir grįžti į akimirkas, nuo kurių jau kurį laiką bėgau.
–      Viskas buvo jo širdyje. Kaip tu ir sakei, visus jausmus ir potyrius jis išliedavo į popieriaus lapą ir taip jos tapdavo dainomis.
–      Būtent todėl aš jaučiuosi tuščias žmogus, nes nesugebu perteikti savo jausmų dainose…
–      Daug ką daro įkvėpimas, Hari.
–      Žinau, kad tėtis turėjo savo mūzą ir aš jam to visada pavydėjau, – parėmęs smakrą ranka pasakė vaikinas.
Išgirdusi apie Henriko mūzą aš nutilau ir spoksojau į jį. Atsipeikėjusi palinksėjau galva.
–      Taip… Jis turėjo mūzą, o tave įkvėpimas dar aplankys, patikėk manimi. Visada užrašyk kiekvieną mintyse sukurtą sakinį, pamatysi, kaip palaipsniui užrašai taps dainomis, – šyptelėjau jam.
Suskambo Hario telefonas, tačiau jis išsitraukęs jį iš kišenės tik pažvelgė į ekraną, išjungė garsą ir atsistojo.
Turiu eiti… Ačiū, kad mane išklausėte ir patarėte, – skausmingai šypsodamasis ištarė jis. – Su jumis kalbantis atrodo, jog suprantate tėčio kūrybą lygiai taip pat, kaip aš…
–      Galbūt mes vienodai ją ir suprantame, – atsistojau išlydėti vaikiną.
Nebejaučiau nepatogumo dėl neuždengtų sėdmenų, net keista baimė dingo. Eidama Hariui už nugaros apžvelgiau jo platesnius nei Henrio pečius ir tobulą vyrišką figūrą. Jo džinsai buvo siauri, o pėdas „puošė“ balti sportbačiai. „Tobulas britiško stiliaus jaunuolis…“ – mintyse surezgiau, spėjusi nuskenuoti visą Hario nugarą.
–      Iki pasimatymo, Elizabeta, – atsisukęs atsisveikino Haris.
Seniai į mane niekas nebesikreipė pilnu vardu, vienintelis Henrikas manęs niekada nevadino Eliza, visada jam buvau Elizabeta… Lyg strėlė pervėrė širdį ir aš, negalėdama nuslėpti susijaudinimo, greitai sumurmėjusi kažkokį atsisveikinimo žodį užtrenkiau duris. Priėjau prie veidrodžio, žiūrėjau į save ir pusbalsiu paklausiau:
–      Dieve, kas čia per išbandymas? Kodėl būtent Henriko sūnus? Ir kodėl aš jaučiu keistą ryšį su šiuo vaikinu?

Apie Harį galvoti pradėjau kur kas daugiau, nei iki šiol… Graužiau save dėl to, tačiau negalėjau valdyti savo minčių ir tų emocijų, kurios kuteno kiekvieną kartą, kai pagalvodavau apie jį. Tai priminė prieš du dešimtmečius jaustą prisirišimą prie Henriko ir niekaip nenumaldomą troškimą būti kartu vis dažniau.
Kaip ir visą gyvenimą, taip ir tada mintims „išjungti“ pasitelkiau šokį. Visą savaitę iki sargo perspėjimo šokdavau salėje. Prisidėjo, žinoma, ir nenoras matytis su Darse, nes buto paieškos buvo ilgesnės nei maniau, todėl aš vis dar „glaudžiausi“ pas savo gimdytojus. Vieną kovo mėnesio vakarą baigusi šokti apsirengiau ir išgirdau į langą barbenančius lietaus lašus.
–      Šaunu… Britiškas oras, – ironiškai šyptelėjau ir išsitraukiau iš rankinės skėtį.
Užrakinusi salę, ėjau koridoriumi pagrindinių durų link. Atidariusi jas klaikiai išsigandau ir net surikau. Prieš mane ant laiptų stovėjo besišypsantis Haris, lyg niekur nieko susikišęs rankas į striukės kišenes.

VISOS NORINČIOS KUO GREIČIAU SULAUKTI IR SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ. TAIP NEREIKS KASDIEN TIKRINTI.
Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Antra dalis čia.

tęsinys čia

– Ma

Reklama

4 komentarai

  1. Atgalinė nuoroda: II | Martina

  2. Atgalinė nuoroda: IV | Martina

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: