VII

Jau iš tolo pamačiau vyrišką siluetą, sėdintį ant fontano krašto ir žvelgiantį į savo telefoną. Aplink buvo daug žmonių, tad priėjau prie vaikino nepastebėta.
–      Labas, Hari.
Išgąsdintas jis krūptelėjo ir vos neišmetė telefono iš rankų.
–      Taip ir maniau, kad ateisit! – atsistojo kepure ir vėl savo garbanas paslėpęs vaikinas.
Jo akys sužibo, o aš, kaip drovi mergiūkštė, šypsojausi sučiaupusi lūpas ir laukiau, ką jis pasakys.
–      Norite pasivaikščioti ar kur nors pasėdėti?
–      Nesu pasipuošusi restoranams, tad… – šyptelėjau, kai Haris priėjo prie manęs ir aš dar kartą pastebėjau, koks vyriškas jo sudėjimas.
–      Tada mes į restoraną ir neisim, nueisim ten, kur ramu ir jauku. Tėtis ten vesdavosi mane, kai buvau mažas.
–      Jis vesdavosi tave kažkur čia Enfilde, nors jūs gyvenate Etmonde? – nustebusi atsisukau į jį, kai pradėjome eiti.
–      Mes Etmonde gyvename maždaug dešimt metų, iki tol gyvenome čia, Enfilde. Man patinka šis rajonas, jis toks ramus…
–      Pritariu. Gyvenant Londone nėra geresnės vietos nei Enfildas. Net neatrodo, kad jis priklauso niekuomet nemiegančiam miestui… Norėčiau turėti čia savo butą, – žvalgydamasi po gatvę atsidusau.
–      Kaip jums sekasi jo ieškoti? – staiga paklausė vaikinas.
–      Išsirinkau keletą butų šalia Enfildo, tačiau vis neprisiruošiu jų apžiūrėti… – susigėdusi pažvelgiau į jį.
–      Kaip gi prisiruošite, kai turėsite važinėti taksi ar viešuoju transportu! Galiu jus pavežti, jei reikia, – rankoje sukdamas mašinos raktelius pasisiūlė Haris.
Nejau aš tikrai atrodžiau tokia beviltiška, kai neturėjau automobilio? Pagal Harį atrodė, jog be automobilio aš esu kaip be kojų ir negaliu pajudėti.
–      Viskas gerai, neprisiruošiu ne dėl to, – nusijuokiau. – Žinai, kai esi tokio amžiaus, sunku pradėti kažką iš naujo…
–      Tik nereikia! Kokio jūs amžiaus? Jūs jauna žavinga moteris, kuriai gyvenimas dar tik prasideda!
Ėjau susikišusi rankas į lietpalčio kišenes ir žvelgiau į šaligatvio grindinį. Taip norėčiau, kad Hario žodžiai būtų buvę tiesa. Norėčiau, kad mano gyvenimas būtų tik prasidėjęs, tada daug ką jame pakeisčiau…
–      Gyvenimas prasideda tau, Hari. Man jis jau pusiaukelėje…
–      Kalbate taip, lyg būtumėte pensininkė! – nusijuokė vaikinas.
Kartu su juo nusijuokiau ir aš. Nesijaučiau dar esanti pensininkė, tačiau baigusi balerinos karjerą, pajutau, jog nebesu tokia perspektyvi ir jauna, kokia buvau anksčiau.
–      Aš rimtai. Jei kada nors reiks pagalbos, sakykite, aš jums padėsiu.
–      Jeigu tave mokyčiau, tada suprasčiau tai, kaip meilinimąsi dėl gero pažymio, tačiau dabar, kai nelankai pas mane nei vienos pamokos, iš kur toks noras padėti man? – rimtai paklausiau.
Haris atsisuko į mane, paslaptingai šyptelėjo ir tarė:
–      Tada, kai kalbėjome apie tėčio kūrybą, pajaučiau, lyg mane pagaliau kažkas supranta. Visiems mano draugams tėčio dainos yra tiesiog dainos, o man tai savęs išraiška ir niekas niekada to nesuprato. Tie, su kuriais atlieku jas, nesupranta, kodėl aš jiems aiškinu, kad reikia įsijauti į žodžius ir pritaikyti tinkamą tonaciją… O jūs atsiradote ir iškart perpratote mano savijautą.
Aš žiūrėjau į savo batus ir mintyse kalbėjausi su savimi, todėl jam baigus, teišleidau tylų „mhm“.
–      Na, matyt, mes tikrai taip pat suprantame Henriko dainas ir jų reikšmę…
–      Net mama to nesupranta, – pritūpęs kumščius suspaudė Haris.
Pagalvojau, jog Liucija turbūt net nenorėjo to suprasti, nes nei vienoje dainoje ji nerado vietos sau. O aš kiekvieną iš jų laikiau lyg odę sau, todėl supratau, kokius jausmus išgyveno Henrikas.
–      Keista… – patylėjusi nutęsiau.
–      Todėl ir noriu su jumis susitikti, pasidalinti mintimis, nes jūs įkvėpiate mane tikėti savo galimybėmis, kaip tai darydavo tėtis.
Priėję kryžkelę pasukome į kairėje pusėje esančią gatvę, kurioje buvo mano ir Henriko pirmojo pasimatymo ledainė. Eidama negalėjau nuslėpti šypsenos, atsiradusios veide, kai prisiminiau tą pirmąjį mūsų susitikimą. O dabar būtent jo sūnus mane vedasi į tą pačią gatvę, tuo pačiu keliu, kuriuo eidavome ir mes su Henriu.
–      Štai ir atėjome, – tarė Haris, sustojęs prie pastato, kuriame kadaise buvo toji ledainė.
–      O čia nebuvo ledainės? – nustebusi parodžiau pirštu į užkandinės iškabą.
–      Buvo, į ją tėtis mane ir vesdavosi, tačiau prieš kelerius metus mirė jos savininkas, todėl paveldėtojai sugalvojo uždaryti ledainę ir atidaryti šią užkandinę… – pečiais traukė Haris, darydamas duris.
Nieko nebesakiusi įėjau į vidų ir apsižvalgiau: viskas buvo pakeista, sienos perdažytos šviesia spalva, staliukai naujesni ir modernesni, vietoj kėdžių stovėjo minkšti foteliai, o palei sieną – dvivietės sofos. Vienintelis išlikęs dalykas – paveikslas, kuris kabėjo netoli lango ir į kurį aš spoksojau pirmojo pasimatymo metu, kai drovėjausi pažvelgti Henrikui į akis. Giliai širdyje pasidarė gera čia sugrįžus, tačiau susikaupusios ašaros galėjo išduoti mano nostalgiją, todėl susitvardžiusi atsisukau į Harį ir paklausiau, kur sėsime.
–      Damos renkasi, – išskėtė rankas vaikinas ir pakėlė antakius.
Nusišypsojusi jam apsisukau ir nuėjau prie pačio kampinio stalelio, kuris buvo atokiausiai nuo svetimų akių. Haris nusirengė džinsinį švarką ir numetė jį ant sofos atlošo.
–      Gersite kavos, arbatos ar norite ko nors užkąsti? – pasiteiravo jis, tvarkydamasis savo džinsus.
–      Kavos su pienu.
Vaikinas nupėdino prie baro, užsakė kavos ir grįžo prie staliuko. Pažvelgęs į mane, sėdinčią ant sofos, išsitraukė iš kišenių telefoną, raktus, piniginę ir atsisėdo ant tos pačios sofos šalia manęs. Nežinau, tai buvo jauki ar nejauki akimirka, tačiau aš šyptelėjau ir pasijutau kaip į pirmąjį pasimatymą atėjusi paauglė. Su Hariu jaučiausi drovi, jis vertė mano skruostu parausti vien žiūrėdamas į mane.
–      Ir jūs čia dažnai lankydavotės? – paklausė Haris, įsitaisęs sofoje.
–      Nepasakyčiau, kad dažnai, negalėjau dažnai skanauti ledų ir saldumynų, todėl tik retkarčiais leisdavau sau pasilepinti, – sukrizenau.
–      Turbūt sunku visą gyvenimą taip save riboti, kažko nevalgyti, treniruotis…
–      Na, juk tu ir pats daug repetuoji, o tai galima prilyginti mano treniruotėms.
–      Manau, kad tai du skirtingi dalykai, – primerkęs akis su šypsena paprieštaravo Haris.
Prie mūsų priėjo padavėja ir padėjo ant stalo du didžiulius puodukus kavos bei lėkštelę su avižiniais įvairių formų sausainiais. Aš nustebau juos pamačiusi ir žvilgtelėjau į Harį. Kai mergina nuėjo, jis atsisuko į mane ir tarė:
–      Jie visada atneša dovanų…
–      Kaip malonu, žiūrėk, kokios formelės, – paėmusi žvaigždės formos sausainį atkišau jį Hariui.
Jis taip pat apžiūrėjo lėkštelę ir paėmęs širdelės formos skanėstą, atkišęs nusišypsojo savo plačia šypsena. Tai tebuvo paprastas judesys, tačiau viduje aš ištirpau kaip lydytas sūris… Jo mielumui tikrai buvo sunku atsispirti. Krimstelėjau sausainio ir susikaupusi kramčiau jį, mintyse liepdama sau nustoti galvoti apie Harį.
–      Papasakokit, kaip susipažinote su mano tėčiu ir mama, – padėjęs sausainį prie kitų paprašė Haris.
Vos nepaspringau kąsniu ir atsikosėjusi sustingau.
–      Na, mes lankėme tą pačią klasę, – trumpai atsakiau.
–      Bet jūs vis tiek buvote jam artima draugė, jei žinote jo dainas ir jų istorijas…
Namie nebuvau paruošusi atsakymų į šiuos klausimus, nors galėjau suprasti, jog Haris norės sužinoti apie savo tėvo jaunystę… Galvojau, ką reikėtų nutylėti apie mano ir Henriko santykius, ir pradėjau pasakoti nuo jo atėjimo į aštuntą klasę.
–      Su Liucija mes seniai buvo bendraklasės, tačiau Henrikas atėjo tik į aštuntą klasę. Prieš tai jis gyveno Mančesteryje… – Haris linksėjo galva, tad supratau, jog šį faktą jis tikrai žino. – Taigi, nuo tada jį ir pažįstu. Buvo keletas draugų, su kuriais mes susitikdavome, ateidavome čia ledų.
–      O kada tėtis pradėjo kurti? Jis man pasakojo, jog būdamas vos penkiolikos jis jau sukūrė pirmąją dainą…
Gerai pamąsčiau ir paskaičiavau, kada jis galėjo parašyti man pirmąją dainą, tačiau tiksliai nežinojau, ar ji apskritai buvo pirmoji.
–      Turbūt tavo tiesa, tiksliai nepamenu…
–      Ta daina buvo apie meilę, negi jis jau tada buvo įsimylėjęs mamą? – nustebęs paklausė vaikinas ir gurkštelėjo karštos kavos.
Išgirdusi tai nuleidau galvą. Pati suvokiau, jog būtent dabar, kai mes su Hariu pradėjome bendrauti daugiau nei aš galėjau kada nors įsivaizduoti, aš negalėjau sugriauti Henriko prisiminimo, todėl turėjau tik pritarti ir leisti jam tikėti, jog pirmoji Henrio daina buvo skirta ne man, o Liucijai. Susikaupusi pakėliau akis į Harį ir linguodama tariau:
–      Tikrai taip. Tai buvo graži meilė…
Haris žvelgė į mane šiek tiek suraukęs kaktą, todėl aš nutilau.

 

VISOS NORINČIOS KUO GREIČIAU SULAUKTI IR SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ. TAIP NEREIKS KASDIEN TIKRINTI.
Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Šešta dalis čia.

tęsinys čia

Ma

Reklama

9 komentarai

  1. Atgalinė nuoroda: VI | Martina

  2. Atgalinė nuoroda: VIII | Martina

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: