IX

Vaikinas nutilo, suvokęs, jog aš nejuokauju ir neapsimetu silpna. Tikrai kovočiau dėl Henriko ir mūsų meilės, jei tik atstumas ar žmonės skirtų mus… Deja, dabar mus skiria daug stipresnė jėga, nei šie išvardinti dalykai. Haris kiek palaukęs tyliai prabilo:
–      Užjaučiu… Atsiprašau, nepagalvojau apie tai.
–      Nieko tokio, juk tu negalėjai žinoti. Viskas gerai… Neatsuksiu laiko atgal, dabar galiu tik mokytis iš savo klaidų.
–      Visada kovokite už tai, ką mylite ir dėl ko jaučiatės laiminga. Taip man visuomet sakydavo tėtis „kovok, Hari, kovok už savo laimę, nes niekas už tave to nepadarys“! – nusijuokdamas kumščiu per stalą trenkė Haris.
Vos susivaldžiau neapsipylusi ašaromis, tačiau, nurijusi gumulą atsiradusį gerklėje, pritariau jam:
–      Tavo tėtis buvo teisus. Jis visada buvo kovotojas.
–      Norėčiau ir aš būti kovotojas, tačiau esu tik jo minčių skleidėjas…
–      Galbūt dar neturi dėl ko kovoti, – raminau Harį. – Galbūt tavo gyvenimas bus lengvas ir dėl laimės kovoti neteks.
–      Toks gyvenimas neįdomus! Aš nenoriu, kad viskas būtų patiekiama ant lėkštelės! Noriu pats siekti, patirti ne tik pakilimus, bet ir nuopolius ir nenoriu visą laiką slėptis tėčio šešėlyje…
Šiais žodžiais ir savo užsispyrimu jis man priminė jauną Henriką, kuris taip pat nenorėjo, kad jo turtingi tėvai neleistų išbandyti savo jėgų ir patirti ne tik gyvenimo saldumo, tačiau paragauti ir jo kartėlio.
–      Tu tikrai šaunus vaikinas ir manau, kad pasieksi savo tikslą, o ateitis tau pateiks staigmenų, – nuoširdžiai žvilgtelėjusi palinkėjau.
Haris akimirką sustingo ir atrodė, kad savo didžiulėmis akimis jis žvelgia tiesiai į mano sielą… Nuo jo akių neatitraukiau ir aš, nejausdama jokio nepatogumo užmezgus šį akių kontaktą.
–      Jūs puiki ir jūsų mąstymas toks įdomus, – primerkęs akis tarė garbanius. – Nežinau, ar tai skambės kaip įžeidimas, ar kaip pagyrimas, tačiau kalbantis su jumis man neatrodo, jog jūs vyresnė. Nemanykite, jog atrodote vaikiška ar jūsų mąstymas lyg nesubrendusios moters, tiesiog esu bendravęs su daugeliu tėčio draugų, bet niekada nejaučiau, jog su jais galėčiau kalbėti apie bet ką. Nejaučiau jokio ryšio tarp savęs ir jų.
–      O tarp mūsų jauti ryšį? – nustebusi paklausiau.
–      Jūs kitokia, nei visi kiti tėčio draugai. Neprašykite paaiškinti… – susigėdo Haris ir pasitvarkė kepurę. – Man sunku tai paaiškinti, tiesiog jaučiu, kad su jumis galiu kalbėti atvirai…
Šyptelėjau prieš ištuštindama savo puodelį ir pastačiusi jį ant stalo tariau:
–      Gali.
Dar kelias minutes kalbėjome apie jo pamokas, apie tai, ką jis mokosi ir ką planuoja veikti ateityje. Jis iš tiesų sekė tėvo pėdomis – lankė fortepijono ir dainavimo pamokas, savarankiškai išmoko groti gitara ir svajojo apie grupę, kurioje pats kurtų dainas. Vaikinas papasakojo, jog Henrikas taip ir neįgyvendino šio savo plano, tad kūrė melodijas ir dainas filmams, spektakliams bei miuziklams. Tačiau tai taip pat buvo didelis pasiekimas. O Haris buvo užsibrėžęs tikslą dainuoti pats, ne kurti dainas kitiems. Pavydėjau šio polėkio, jam atrodė, kad gyvenimas yra išbandymas, kuriame žmogus patikrina, ar tikrai žinai, ko nori. Pritaikiusi jo žodžius sau, suvokiau, kad gyvenimas mane patikrino ir aš nežinojau, ko iš tiesų noriu. Patyriau per didelį spaudimą iš aplinkos, todėl rinkausi ne tai, ko norėjo mano širdis, o tai, kas atrodė tinkama … Garsiai to nepasakiau, nes nenorėjau pasirodyti visiškai apgailėtina, visą savo gyvenimą baletui paaukojusi moteris, kuri dabar negali pasigirti patyrusi gyvenimo skonį. Norėjau išsaugoti bent lašelį orumo, kuris po šiandieninių mano pasakojimų baigė išgaruoti… Išėję iš kavinės, pasukome atgal į Enfildo centrą.
–      Aš jus parvešiu, – neklausdamas pasakė Haris.
–      Nereikia, Hari, grįšiu taksi, – paprieštaravau ir nusišypsojau, kad užtvirtinčiau atsakymą.
–      Kam taksi, jei aš galiu parvežti?
Negalėjau jam sakyti, kad nenoriu kelti įtarimo savo šeimai. Jei tai būtų bet koks kitas vyriškis, kuris parveža mane namo, aš jiems taip ir pasakyčiau, tačiau dabar tai buvo Henriko sūnus, apie kurį jie neturėjo žinoti.
–      Hari, ačiū, tačiau grįšiu pati…
Man skaudėjo širdį dėl to, kad atsakau „ne“ į vaikino pastangas būti maloniu, bet kitaip negalėjau pasielgti. Įsivaizdavau, kokia panika kiltų namuose, jei visi sužinotų apie mano slaptą draugystę su Hariu Smitu. Darsė turbūt nenutylėtų ir viską išplepėtų Liucijai, su kuria palaiko glaudžius ryšius, o tėvai imtų mane smerkti, sakydami, kad taip aš bandau į savo gyvenimą susigrąžinti Henriką ir elgiuosi netinkamai Vladimiro atžvilgiu. Jie juk visada buvo prieš tai, ko nori mano širdis…
–      Na, jei jūs taip norite… – nusivylęs galvą nuleido vaikinas.
–      Ei, – paglosčiau jo alkūnę. – Vis tiek ačiū, man malonu, kad tu rūpiniesi.
Jis šiek tiek atsileido, šyptelėjo ir pradėjo pasakoti istorijas apie pastarųjų metų pasikeitimus Enfilde. Aprodė naujas kavines, greito maisto restoranus ir kur galima nusipirkti skaniausios kavos su moliūgų sirupu. Keista buvo sužinoti jo mėgstamiausios kavos skonį, nes Maskvoje save lepindavau būtent moliūgų sirupu pagardinta kava. Iki centro buvo vos kelios minutės, o man spėjo įskausti skruostus bei pilvą, nuo juoko, kurį sukėlė Haris ir jo pasakojimai.
–      Ir beje, man tai pagyrimas, – nutilus juokams su šypsena veide pasakiau.
Haris išsišiepė, parodydamas savo žavingas duobutes skruostuose. Akimirką grįžau į vakarus, kai turėdavau atsisveikinti su Henriku – apkabindavau jį ir dar kelias minutes tylėdami glostydavome vienas kito nugarą, paskui padovanodavau jam atsisveikinimo bučinį ir dar daugybę kartų atsisukdama nueidavau… Dabar žiūrėjau į Harį ir galėjau tik ištarti atsisveikinimo žodį…
–      Šįkart ačiū tau, kad mane išklausei… Tikiuosi, kad tai liks tik tarp mūsų.
–      Nereikia net tikėtis. Ačiū, kad paklausėte širdies balso, – šėlmiškai vieną antakį pakėlė vaikinas ir toliau žiūrėjo tiesiai į mano sielą.
–      Iki pasimatymo, Hari, – nervingai kramtydama lūpą ištariau.
–      Viso, Elizabeta, – lyg suvokdamas, kaip priverčia mane sutrikti, atsisveikino jis.
Šyptelėjusi apsisukau ir nuėjau prie perėjos. Laukdama, kol įsijungs žalia šviesaforo lemputė, atsisukau į fontaną, o ten pamačiau vis dar stovintį, rankas į kišenes susikišusį Harį. Mintyse nusijuokusi atsisukau į perėją ir nuėjau tiesiai prie išsirikiavusių taksi automobilių. Įsėdusi į pirmąjį, dar kartą pažiūrėjau į fontaną ir pamačiau apsisukantį Harį, lengva eisena linguojantį tolyn. Atsisėdau tiesiai šypsodamasi taip, lyg būtų įvykęs stebuklas. Užsisvajojusi net negirdėjau, kai vairuotojas paklausė, kur važiuosiu.
–      Panele! – atsisukęs į galines sėdynes šūktelėjo jis.

 

VISOS NORINČIOS KUO GREIČIAU SULAUKTI IR SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ. TAIP NEREIKS KASDIEN TIKRINTI.
Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Aštunta dalis čia.

tęsinys čia

Ma

Reklama

5 komentarai

  1. Atgalinė nuoroda: VIII | Martina

  2. Atgalinė nuoroda: X | Martina

  3. Šiaip nemėgstų skaityti knygų, bet šis pasakojimas iš ties įtraukė labai talentinga autorė :)) Nekantraudama laukiu kitos dalies :)

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: