XIV

Gal visai nebloga idėja įtraukti į savo kūrinį dainas ir parodyti, ko klausydama kūriau tam tikras vietas? Vieną iš šios dalies vietų aprašiau klausydama šios dainos. Spėkite, kuri tai vieta? Skanaus skaitymo!

–      Vis dar nori jodinėti? – paklausiau jo išjungusi variklį.
–      Na… Pabandyti vis dar norėčiau…
–      Puiku, tuomet kitą savaitgalį vyksime į žirgyną!
–      Kaip tai į žirgyną? Pas tavo tėvus? – savo ir taip dideles akis išpūtęs nustebo Haris.
–      Ne, net nejuokauk taip… – lygiai taip pat išpūtusi akis žiūrėjau į jį. – Rasime kitą žirgyną, pasidomėsiu. Noriu atsidėkoti tau už kantrybę mokant mane valdyti šitą žvėrį.
Tvirtai įsikibusi į vairą džiaugsmingai sušukau. Vaikinas buvo patenkintas, jog radome dar vieną užsiėmimą. Vairavimas, maisto gaminimas, bėgiojimas Primrouzo parke, repeticijos – visa tai buvo veikla, kuri mus jungė ir kuri abiems yra lyg užtaisas laimingam gyvenimui. Kartais stebėdavau, kaip Haris žaidžia futbolą… Turbūt skamba kraupiai, tačiau tada jis atrodydavo taip seksualiai… O aš pasislėpusi po akiniais nuo saulės ir kepure, stovėdavau kažkur aikštės krašte ir įsitvėrusi į tvorelę akylai stebėdavau kiekvieną jo judesį. Paskui jam užsukus pas mane į namus, aš komentuodavau jo spyrius, baudinius ir kiekvieną jaudinantį momentą.

Pernakt Haris pasilikdavo retai. Nenorėjau komplikuoti mūsų gražių santykių aistros protrūkiais, visgi norėjau bent jau fiziškai likti ištikima savo vyrui, kol esu susituokusi. Žinau, galbūt tai skambėjo senamadiškai, juk nebuvau nekalta paauglė, kuri saugotų nekaltybę iki vedybų ar kol sulauks aštuoniolikos. Aš tiesiog nenorėjau tapti meiluže. Mūsų sielos draugavo ir mylėjo viena kitą – tai man buvo svarbiausia. Nenorėjau, kad viskas pasidarytų kūniškai malonu ir Haris taptų mano alfonsu. Toks susilaikymas nuo sekso dar labiau intrigavo ir taip komplikuotus mūsų santykius. Kaskart norėdavau, kad jis liestų ne tik mano nuogą kaklą ir pečius, norėdavau prisiglausti prie jo raumeningo torso, tačiau suvokusi pasekmes, atsikratydavau tokių minčių… Su Hariu apie viską kalbėdavomės atvirai, tad tai nebuvo išimtis.
–      Aš žinau, kad aštuoniolikmečiui susilaikymas nuo sekso yra kančia, tačiau aš negaliu nusižengti savo nusistatymui. Gana, kad išduodu Volodią morališkai, nenoriu nusiristi iki jo lygio ir glamonėtis, kai prieš Dievą prisiekiau būti ištikima, supranti?
Jis viską kuo puikiausiai suprato ir pritarė man, nenorėdamas tapti tik berniuku-žaisliuku, kaip dabar buvo madinga. Tai nebuvo vien linksmas žaidimas, tai buvo rimti jausmai, kuriuos mes vertinome ir stengėmės išlaikyti juos kuo švaresnius. Na, o jei jis pasilikdavo pas mane, pirmiausia mes nuvykdavome į kokį nors nuošalų klubą, kur nei vienas iš mūsų pažįstamų tikrai neapsilankytų. Prisišokdavome, atsigerdavome kokteilių, susirasdavome naujų pažįstamų vienam vakarui, meluodavome savo vardus ir metus, o prisijuokę grįždavome namo. Susisupdavau į rutuliuką ir laukdavau, jog Haris pabučiavęs mane apkabins ir mes ramiai sulauksime ryto…

Mėnesį viskas sekėsi tiesiog puikiai, tačiau žirgynas buvo tikrai bloga mintis… Nekantraudami nuvykome į jį, buvau pasirengusi išdalinti Hariui visus patarimus, kad tik jausčiausi jam reikalinga. Nors pati nebuvau jojimo profesionalė, tačiau žirgai manęs klausė, ir aš be problemų juos suvaldydavau. Pasikonsultavę su žirgyno prižiūrėtoju, mes išsirinkome du ramius žirgus, kad kartu galėtume tiesiog pasivaikščioti po aptvarą. Pirmiausia Haris susidraugavo su savo žirgu… Nuostabi akimirka, kai toks padūkėlis kaip jis ramiai prieina prie gyvūlio ir baimindamasis tiesa ranką prie jo snukio… Atsargiai paglostydamas nosį, vaikinas nuoširdžiai nusišypsojo ir atsisukęs į mane džiaugsmingai sušnabždėjo:
–      Prisijaukinau…
Stengdavausi visas svarbias akimirkas įamžinti, todėl Haris mane išmokė fotografuoti telefonu. Šį kartą taip pat nufotografavau jį su naujuoju draugu. Jodinėti ir draugauti su žirgu jam sekėsi puikiai, turbūt net geriau, nei man pirmąjį kartą! Sunku buvo patikėti, kad su Hariu kas nors nesutartų… Jis netgi žirgą vadino įvairiais meiliais žodžiais! Pirmąjį kartą jodinėjant stengiausi prižiūrėti Harį, kad šis nenukristų nuo žirgo, todėl vaikščiojau vedžiodama jį. Dar po kelių dienų, vėl grįžome į tą patį žirgyną ir jau jodinėjome kartu. Kaip dabar prisimenu Hario besiplaikstančius vėjyje plaukus… Sustojusi stebėjau jį iš tolo ir suvokiau, jog aš dėl to vaikio buvau visiškai pametusi galvą… Net po daugiau negu mėnesio buvimo kartu, aš vis dar negalėjau patikėti, kad visa tai tikra, kad galima taip stipriai mylėti. Nežinau, ar kas nors yra tai patyręs, tačiau aš iš laimės dažnai norėdavau verkti! Tiesiog pagaudavau save stovinčią, žiūrinčią į nieko ypatingo nedarantį Harį ir pradedančią graudintis, nes taip gera, kad jis šalia… Bijojau tik vieno, kad šita laimė nesibaigtų.

Deja, tik pasakose viskas būna tobula, realybėje turi kovoti už kiekvieną brangią akimirką… Vieną savaitgalį žirgyne, kurį mes taip pamėgome, netikėtai sutikau jo savininką, kuris, žinoma, buvo šeimos pažįstamas.
–      Elizabeta Viliams, koks netikėtas siurprizas! – rankas išskėtęs manęs link pėdino pilvotasis Robertas.
–      Pone Robertai, malonu jus matyti, – priėjusi apkabinau jo storą liemenį ir pabučiavau į skruostą.
–      Man taip pat, man taip pat… Kas gi nutiko? Savi žirgai baidosi? – nusijuokė šis iš savo pokšto.
Aš išsigandusi atsisukau į aptvarką, kuriame Haris iš lėto balnojosi žirgą.
–      Žinote, kartais reikia pakeisti aplinką… – vėl atsisukusi į pašnekovą dirbtinai šyptelėjau.
–      Teisingai, nors ir konkurentai, mūsų žirgynai visuomet draugavo… Gal tu čia su Darse? Seniai ir ją bemačiau, – pasidomėjo Robertas.
Visiškai sutrikusi treptelėjau koja smėlį ir atsakiau:
–      Ne, Darsė namie. Jai viskas gerai, užsiėmusi savais reikalais…
Džiaugiausi tik tuo, kad Haris buvo protingas ir nesugalvojo atjoti prie manęs, kol aš kalbėjausi su Robertu.
–      Gaila, kad negalėjote atvykti į tėčio jubiliejų, jis jūsų labai laukė, – nutraukusi temą apie save pasiguodžiau.
–      Na, žinai, Eliza, nebe tas amžius… Insultas buvo paguldęs į ligoninę kuriam laikui. Ir dabar, matai, išeinu kartais, apžvelgiu savo žirgus ir grįžtu į lovą, – aimanuodamas išlemeno seniokas.
Dar keletą minučių kalbėjome apie jo sveikatą, apie jo sūnus, kuriems atiteks žirgynas ir jis pamažu krypuodamas į šonus nuėjo namo. Prijojęs prie manęs Haris tuoj pat pasidomėjo:
–      Kas šis vyras?
–      Žirgyno savininkas ir tėčio geras draugas… Maniau, kad jis dar ligoninėje, nes prieš tėčio jubiliejų ištiko insultas. Gerai, kad neprijojai…
–      Juk nesu toks kvailas, Elizabeta, – iš aukštai žvelgdamas šypsojosi jis.
Tačiau apie mano apsilankymą ten tėvai vis tiek sužinojo. Eilinį sekmadienį pietaujant rančos terasoje, tėtis ėmė pasakoti:
–      Eliza, žirgų parodoje praeitą savaitę sutikau Robertą Grantą, jis sakė, kad buvo tave sutikęs savo žirgyne.
Jam tariant šiuos žodžius, kąsnis užstrigo mano gerklėje ir aš, apsimetusi, jog nesutrikau, toliau lėtai kramčiau makaronus. Šypsodamasi palingavau galva ir lyg norėdama nukreipti temą kita linkme suskubau sakyti:
–      Jis atrodo prastokai, greitai paveldėtojai galės džiaugtis nauju verslu. Mama, paduok druskos, makaronai šiek tiek be skonio…
Žinojau, kad Darsė to tikrai nepaliks ramybėje, ji tik ir karpė ausimis, kad nugirstų mane darant kažką ne taip, o tada galėtų suleisti savo nagus.
–      Tai tau savo žirgyno neužtenka? – nustojusi valgyti paklausė ji.
–      Na, tiesiog ten nuo Primrouzo arčiau ir šiaip, norėjau išbandyti kitus žirgus, – neleidau įvaryti manęs į kampą.
Meldžiau Dievo, kad ši tema baigtųsi ir nebesiplėtotų toliau.
–      Roberto dukra pasakojo, kad mokei kažkokį vaikiną jodinėti. Galėjai atsivežti pamokyti čia. Nebūtų reikėję net mokėti pinigų, – ramiai kalbėjo tėtis.
–      Vaikiną? – vos nepaspringo gurkšniu sesuo. – Kokį dar vaikiną, Liz?
–      Kolegė paprašė pamokyti jos sūnų jodinėti. Išsikalbėjome, jog gyvenau žirgyne, puikiai joju, tad ji užsiminė, kad sūnus seniai domisi žirgais. Padėjau jam pirmąjį kartą ir tiek, – sumalusi kuo greičiau, kad Darsė neturėtų vietos nei įsiterpti, nei gaudyti kiekvieną žodį, užgėriau viską sultimis.
–      Tai vis tiek galėjai pas mus atsivežti, – įkyriai kamantinėjo ji. – Kitą pamoką pravesk čia. Kokia čia kolegė?
–      Darse, tu jos nepažįsti, koks gi skirtumas…
–      Didelis, kodėl mokei jį ten, kai galėjai mokyti namuose?
–      Darse, nustok, – ramino ją mama, kai ši padėjusi įrankius ant stalo ėmė kone šaukti ant manęs.
Nebaigusi patiekalo pakilau nuo stalo ir išėjau į svetainę. Susiradusi rankinėje telefoną, nubėgau į vonios kambarį, kad galėčiau parašyti Hariui.
Nebegalėsime važiuoti į žirgyną. Šeima sužinojo, kad ten buvome. Rimtai.
Kol laukiau jo atsakymo, myniau takelį nuo dušo kabinos iki durų ir atgal. Žinojau, kad tėvams nė motais, kur aš jodinėju, o juo labiau su kuo, tačiau Darsė per tuos dvidešimt metų tapo dar bjauresnis žmogus, todėl bijojau, jog ji gali padaryti bet ką, kad tik rastų kaip sugadinti man gyvenimą. Haris parašė iškart ir jo žinutė mane šiek tiek nuramino.
Nieko tokio, tik nesinervink ir neišsiduok. Žinau, kad susitvarkysi, dėl to tave taip myliu. Paimsiu tave iš Enfildo parduotuvių centro už valandos.
Nuleidusi tualete vandenį, išėjau iš vonios kambario, paslėpdama telefoną kišenėje. Netoli virtuvės sutikau Darsę.
–      Man atrodo, kad tu meluoji, sesute. Tėvus gal ir apgausi, tačiau ne mane, pažįstu tą sutrikusį tavo žvilgsnį, kai meluoji… Toks jis būdavo, kai eidavai susitikti su Henriku, o mamai meluodavai, jog eini į repeticiją.
–      Darse, ar tu rimtai? Prašau, gyvenk savo gyvenimą, praėjo jau tiek daug metų, nejau tu dar neišaugai iš paauglystės?
–      Atrodo, kad tu neišaugai iš paauglystės, jei laiką leidi su paaugliais. Kokių dalykų tą vaikį dar mokai? – pakėlusi antakį kamantinėjo ji.
–      Tu tikrai išprotėjai! Nesuprantu, kodėl tu nepalieki manęs ramybėje? – užrikau norėdama pro ją praeiti.
–      Nes tu meluoji! – sulaikiusi mane už rankos atsakė Darsė. – Šeimai meluoti negalima, Liz, o juo labiau savo vyrui.
Kartais manydavau, jog Darsė slapta bendrauja su Vladimiru, jei taip atidžiai rūpinosi, su kuo aš bendrauju. Ji vis kartodavo, jog mano vyras puikus ir jis man netgi per geras… Nors jie buvo matęsi tik kelis kartus, atrodė, jog Darsė dievina Volodią.
–      Galvok ką nori, Darse, man visiškai nesvarbi tavo nuomonė! – išlaisvinusi ranką nulėkiau atgal į terasą.
Daugiau tą popietę apie Roberto žirgyną nebekalbėjome, tačiau žinojau, jog Darsė nenurims, kol nesužinos bent mažos kruopelės apie mane ir tą paslaptingą mano kolegės sūnų. Eidama į Enfildo centrą, kur turėjau susitikti su Hariu, kas antrame žingsnyje atsisukdavau atgal, kad įsitikinčiau, jog manęs niekas neseka. Nors Darsė ir buvo mano sesuo, teko pripažinti, jog ji – maniakiškai pasiryžusi gadinti man gyvenimą, kol galų gale pamatys mane visiškai sugniuždytą. Bet aš neketinau leisti jai išvaryti mane iš kantrybės, todėl stengiausi būti kuo atsargesnė. Nusipirkusi maisto produktų, paskambinau Hariui ir paprašiau, kad jis sustotų ne automobilių aikštelėje, o nuošaliame skersgatvyje, kad niekas nepamatytų, jog sėdu į jo automobilį.
–      Hari, aš žinau, kokia yra Darsė. Juolab, kai ji bendrauja su Liucija… Kai jos manęs nekenčia atskirai – galiu ištverti, tačiau kai jos ims manęs nekęsti drauge – bus tikrai ne pyragai, – važiuojant namo guodžiausi Hariui.
–      Nusiramink, niekas nieko nesužinos. Ji neturi jokių įrodymų, kad mes susitikinėjame, o jei galvoja, jog tai kažkoks atsitiktinis berniokas – tegul, – atsipalaidavęs vairavo jis ir žvilgčiojo į mane.
–      Kvaila buvau, kad vežiausi tave į šeimos pažįstamo žirgyną, juk Londone jų pilna…
Haris padėjo savo delną man ant kojos ir paglostė jį. Žvilgtelėjusi į jo ranką, suėmiau ją ir pabučiavusi tyliai tariau:
–      Bijau tave prarasti, Hari…
–      Neprarasi, – šyptelėjo jis, piršteliu palietęs mano lūpą. – Net ginkluota armija manęs nuo tavęs neatplėštų.
Lengviau atsidususi nusišypsojau ir aš, žinojau, kad Hario žodžiai – grynų gryniausia teisybė. Jei jis nuspręsdavo ir tardavo savo žodį – taip ir būdavo. Aš tikėjau ir pasitikėjau juo be menkiausios abejonės. Kad ir kaip raminančiai Haris kalbėjo, aš vis tiek visą vakarą galvojau tik apie tai, kas blogiausio gali nutikti. Darsė tuoj pat galėjo pranešti viską Vladimirui, o šis galėjo padaryti daug blogo tiek man, tiek Hariui. Žinoma, Liucija apie tai sužinotų akimirsniu ir jos abi praneštų viską konservatorijai, tėvams, galų gale netgi spaudai… Juk aš buvau žinoma balerina, galbūt garsesnė Rusijoje, tačiau bet kokia dėmė mano gyvenime galėjo pridaryti žalos. Visą tai suvokus, man darydavosi silpna… Norėdavau užsimerkti ir užsimiršti, nes man buvo sunku nešti tą naštą. Tačiau pažvelgusi į Harį, išsidrėbusį minkštoje sofoje ir žiūrintį komišką laidą, išgirdusi jo užkrėčiantį juoką, pajutusi jo pirštų galiukus ant savo kojos, supratau, kad niekas negalėtų priversti manęs atsisakyti nešti šią sunkią naštą, nes man nereikėjo nieko – prabangos, vairuotojų, tarnų, operų, aukštuomenės susitikimų – man užteko to susivėlusio putlialūpio šalia ir nesvarbu kur, kada ir kokiu oru, su juo būčiau ėjusi į pasaulio kraštą. Jis atsisuko ir įsimesdamas spragintą kukurūzą į burną paklausė:
–      Kas?
Perbraukiau jo garbanas, paglosčiau skruostą ir žiūrėdama tiesiai į už žolę žalesnes akis atsakiau:
–      Myliu tave.
Tai buvo pirmas kartas, kai jam tai pasakiau. Pasijutau atsipalaidavusi ir kupina šilumos, lygiai kaip tą kartą, kai tai pirmą kartą ištariau Henrikui. Tai buvo vieninteliai žmonės, girdėję šiuos žodžius. Nors žodžiai šiais laikais neturi daug reikšmės ir meilę reikia įrodyti darbais, jaučiau, jog noriu tai pasakyti, todėl leidau žodžiams eiti tiesiai iš širdies. Haris atsisukęs kurį laiką spoksojo į mane po truputį šypsodamasis. Tada prikando apatinę lūpą ir kukliai tarė:
–      Išgirdau tai pirmą kartą…
Ėmiau juoktis, nes nuoširdžiai vyliausi, jog jis atsakys taip pat mane mylįs, o štai jis pasidalino su manimi savo patirtimi.
–      Žinai, Hari, tu ką tik sugadinai romantišką akimirką, – vis dar skardžiai juokdamasi kalbėjau.
–      Bet rimtai, Elizabeta, visada galvojau, koks jausmas tai išgirsti iš mylimo žmogaus! – šypsodamasis, tačiau rimtai kalbėjo jis.
Nustojusi juoktis sučiaupiau lūpas ir šiek tiek nurimusi paklausiau:
–      Ir koks jausmas?
Haris užsimerkė, giliai įkvėpė ir smarkiai šypsodamasis atsakė:
–      Kažkaip viduje kutena ir labai norisi šypsotis!
Vėl ėmiau juoktis, o Haris čiupo mane į glėbį kartodamas:
–      Tu tokia tobula! Aš kiekvieną dieną myliu tave labiau!
Visą vakarą juokėmės vienas iš kito, jaučiausi, lyg man būtų mažiau nei aštuoniolika, lyg neegzistuotų niekas išskyrus šią sofą ir Harį. Atsigulusi viena lovoje supratau, kad tikrai neleisiu atimti iš manęs teisės būti laiminga, net ir tada, jei mano laimė dvigubai už mane jaunesnė.

Savaitė slinko lėtai, tačiau nenuobodžiai. Vis dar repetavome šokį, nors ir labai atsargiai, bet susitikdavome su Hariu po pamokų, jis pradėjo mane mokyti kelių eismo taisyklių, kad galėčiau važinėti po miestą su instruktoriumi. Artėjo mano gimtadienis ir Haris norėjo padovanoti ką nors ypatingo – išbandyti ekstremalų sportą arba tiesiog išvykti dviese į užmiesčio viešbutį, kuriame galėtume netrukdomi ir atsipalaidavę leisti laiką drauge. Viskas sekėsi puikiai, o dar puikiau buvo, kai savaitgalį atvykus į Hario, Džo ir Styveno koncertą, išgirdau dedikaciją:
–      Šią dainą mano tėtis skyrė ypatingai merginai, kuri buvo jo mūza, todėl dabar aš ją skiriu tai pačiai mūzai…
Sėdėdama prie staliuko kavinėje aš nuleidau akis į savo delnus ir nežymiai šyptelėjau. Tai buvo vienas geriausių momentų mano gyvenime, geresnis už jausmą po spektaklio, kai visi ploja ir dovanoja gėles, geresnis už pasirašytą kontraktą su reklamos kompanija, tai buvo geriau už bet ką, nes tai buvo taip tyra ir nuoširdu. Haris pradėjo tą dainą, kurią Henrikas sukūrė man dar tada, kai tėvai neleido mums susitikinėti ir mes privalėjome slėpti savo santykius bei jausmus nuo aplinkinių. Lygiai kaip dabar…
–      Juk mes žinome, kas yra amžinybė… Tegul tai būna mūsų maža paslaptis, nes aš laukiau tavęs visą gyvenimą, kad niekada nepaleisčiau… Kad visada turėčiau tave širdyje… Nei vienas nesupras, ką tau jaučiu, nei vienas nesupras, kodėl kenčiu, niekas netiki mūsų laime, tačiau aš kovosiu dėl tavęs, mano meile…
Užteko poros posmelių, kad ašaros užtemdytų akis, tačiau aš laikiausi ir lingavau į taktą kartu su visais susirinkusiais. Širdis džiaugėsi girdėdama šią dainą, kartu ir lengvas liūdesys bei nuoskauda nedavė ramybės, nes šis kartas nepalyginamai kėblesnis, nei santykiai su Henriu…
–      Tu ypatinga ir nepakeičiama, dabar tu mano gyvenimas, mūsų meilė nenutraukiama, kaip upės srovenimas…
Buvau įsitikinusi, kad Haris yra mano antroji gyvenimo meilė, nes apie Henrį galvojau vis mažiau ir jis liko tik gražus prisiminimas, kuris mane suvedė su Hariu. Nebesijaučiau daranti kažką amoralaus, juk Dievas sukūrė žmogų, kad jis mylėtų ir būtų mylimas. Tokia aš ir buvau – laiminga, mylinti, mylima ir vertinama. Nesvarbu, jog mus skiria tiek daug metų ir gyvenimo patirtis, nebesvarbus buvo netgi Vladimiras, su kuriuo troškau išsiskirti tuoj pat, nei Darsė ir jos ilga nosis, svarbiausia buvo aš ir mano mylimas žmogus.

Mano gerų emocijų banga tęsėsi neilgai… Jau kitą savaitę sulaukiau netikėto skambučio. Numeris buvo nežinomas, tačiau atsiliepus pašnekovas greitai prisistatė.
–      Sveika, Eliza. Čia Liucija. Norėčiau, kad aplankytum mane.
–      Liucija, kokia staigmena, – persigandusi ir sutrikusi tariau. – Kada norėtum, kad aplankyčiau?
–      Na, kaip įmanoma greičiau. Nors ir šiandien.
Jos balsas skambėjo neįtikėtinai ramiai ir perdėtai draugiškai. Kadangi Haris išdavė paslaptį, jog iš tiesų Liucija manęs niekada nemėgo dėl Henriko meilės man, aš nustebau ir jaučiau, jog tai neprives prie gražios draugystės.
–      Gerai, šiandien neturiu repeticijos, tad po darbo galiu užsukti. Gal norėtum susitikti mieste?
–      Ne, norėčiau, kad atvyktum į namus, noriu pasikalbėti apie šį bei tą svarbaus. Tik jei sutiksi Harį mokykloje – nieko jam nesakyk, dar pagalvos, kad kas nors dėl Henriko, – paslaptingai baigė ji.
Mane suintrigavo toks Liucijos gestas, todėl nekanktraudama po pamokų sėdau į taksi ir išvykau į Etmondą. Hariui kaip tik buvo repeticija su vaikinais, todėl jis net neklausė, ką aš veiksiu po darbo. Taksi sustojus prie jųdviejų namų, ėmiau jaudintis, nes jaučiausi prasikaltusi prieš Liuciją. Nespėjus prieiti prie durų, jos atsivėrė, o tarpduryje stovėjo moteris tiesiais šviesiais plaukais. Šyptelėjusi pasisveikinau su ja ir mes įėjome į milžinišką holą su fortepijonu viduryje.
–      Užkaičiau arbatos ir pagaminau keksiukų, prisėsk svetainėje, tuoj viską atnešiu, – maloniai tarė Liucija, o aidas atkartojo visus jos žodžius.
Linktelėjusi slapukiškai nuėjau į svetainę, kurioje stovėjo didžiulis namų kinas, kelių metrų ilgio sofa bei lentyna su knygomis. Priėjusi prie šone riogsančio židinio, apžvelgiau nuotraukas, kurios buvo tvarkingai surikiuotos ant jo. Keletas Liucijos ir Henriko nuotraukų, darytų prieš daugelį metų, keletas šeimos nuotraukų ir daugybė jauno Hario nuotraukėlių… Su šypsena veide peržiūrėjau jas kuo idėmiausiai, vis lygindama jo veidą su Henrio. Tam tikrų bruožų Haris paveldėjo ir iš Liucijos, pavyzdžiui, nosį bei smakrą, tačiau akys, žvilgsnis, plaukai – visa tai iš Henriko. Staiga įėjusi padėklu nešina Liucija išgąsdino mane:
–      Kaip matau, susipažįsti su Smitų šeima. Prisėsk, parodysiu daugiau nuotraukų.
Nesupratusi jos komentaro, padariau kaip liepta. Atsisėdau ant fotelio prie stalelio, ant kurio moteris padėjo padėklą ir laukiau, kol ji paims kažką iš knygų lentynos. Ji grįžo prie manęs nešina albumu. Tada pradėjo pasakoti, kaip jiedu su Henriku nusprendė tuoktis, kada pradėjo lauktis Hario, kiek jis svėrė, koks buvo jo ūgis, koks pirmasis žodis, kada pradėjo vaikščioti, kada išdygo pirmieji dantukai, kokias lopšines mėgo ir aš sėdėjau išpūtusi akis, nežinodama, kodėl ji tai daro.
–      Ir Henrikas buvo labai laimingas, kai mes susilaukėme Hario. Netgi vardo pirmoji raidė priklausė Henriui, – lyg apsvaigusi kalbėjo Liucija.
Nežinau, ar ji bandė mane įskaudinti pasakodama, kokia laiminga šeima jie buvo, kai prieš tai įniršusi aiškino, jog Henris nemylėjo jos vien todėl, kad kelią pastojusi buvau aš, tačiau aš viską išklausiau be didelio skausmo… Jau buvau susitaikiusi su Henriko netektimi tada, kai jis mirė, o būdama su Hariu, suvokiau, jog tai tik dalelė mano praeities, į kurią gręžiotis nebereikėtų.
–      Na, aš džiaugiuosi, kad jūs buvote tokia puiki šeima, – padėjusi puodelį ant staliuko tariau. – Bet aš nelabai suprantu, kodėl tu man tai pasakoji? Jei nori man pasipasakoti, kaip draugė, džiaugiuosi, tačiau man grįžus tu nenorėjai nieko apie mane girdėti, kas nutiko?
–      Matai, buvome laimingi, tačiau dabar man liko tik Haris…
–      Aš dėl to labai apgailestauju ir tikiuosi, kad jis tau padės susitaikyti su netektimi, – apgailestaudama kalbėjau.
–      Tuomet palik jį ramybėje, sena ištvirkėle, – išpūtusi akis suurzgė Liucija.
Pasijutau lyg mane kas nors būtų apipylęs šaltu vandeniu. Nutirpo visos galūnės ir jaučiau, smingu į fotelį kaip į minkštą žemę.
–      Negi tau negėda? Haroldas dar vaikas, tu jam tinki į motinas! – nesulaukusi iš manęs jokio atsakymo ašaromis apsipylė ji.
–      Nesuprantu, apie ką tu… – bandydama teisintis išlemenau.
–      Manau, tu puikiai supranti, Eliza! Žinau, ką mano sūnus veikia vakarais ir kur miega! Tu paleistuvė!
–      Ką tu kalbi, Liucija, nusiramink ir paaiškink man viską! – vis dar gyniausi.
–      Darsė man viską papasakojo apie tavo romaną su Hariu. Kaip apsukai jam galvą? Tik nesakyk, kad jis ima iš tavęs pinigus, nes Haris ne toks, tai tu jį kažkokiu būdu priviliojai!
Situacija tapo nevaldoma, kai Liucija pašoko nuo fotelio ir ėmė sukti ratus prieš mane. Aš tiesiog tylėjau ir leidau jai išsirėkti…
–      Juk jis dar vaikas, jis tik dabar pradeda kurti savo gyvenimą, tik dabar formuojasi jo pasaulėžiūra ir nuomonė apie viską, o tu… Tu turi vyrą! O Haris dar vaikas, – apsiverkusi klykė ji. – Dar neseniai vedžiau jį už rankos į mokyklą, mokiau skaičiuoti, o tu, būdama mano amžiaus, su juo miegi! Tu neturi nei moralės, nei savigarbos, nei gėdos!
–      Liucija, aš su Hariu nieko nedarau, tu per smarkiai į viską reaguoji.
–      Iš pradžių atėmei iš manęs vyro meilę, dabar nori atimti ir sūnaus meilę? Ką aš tau padariau, kad tu man taip kenki?
–      Aš tau nekenkiu ir nieko nenoriu iš tavęs atimti. Paklausyk, Liucija, tu viską ne taip supranti… – stengiausi nuraminti, atsistojusi prieš ją ir bandydama suimti už besimaskatuojančių rankų.
–      Ne taip suprantu? Mano sūnus leidžia naktis pas ištekėjusią dvigubai vyresnę moterį, ką aš turėčiau suprasti? Kad jūs mokotės šokti baletą ar groti gitara? Jei tau reikia meilės nuotykių, bent jau susirask savo amžiaus vyrą, o ne vaiką, mano mažąjį berniuką… – pasikukčiodama kalbėjo ji.
–      Haris jau suaugęs žmogus, todėl pats renkasi su kuo bendrauti, aš jo neverčiu su manimi kalbėtis, jei jis pats to nenori. Tikrai neketinu jam atstoti motinos ir užsimti tavo vietos.
–      Žinoma ne, tu jam atstoji ne motiną, o meilužę! Taip ir maniau, jog visos tos suknistos Henrio dainos ir pasakojimai apie jas neduos jokios naudos, pažiūrėk kas įvyko? Haris įsivaizduoja, kad tu kažkuo ypatinga mergina iš tėvo dainų. Atsipeikėjęs jis tave mes kaip ir visas kitas, kurioms dainuodavo jas.
Aš tiesiog nebežinojau, ką sakyti. Jaučiausi lyg ant manęs mestų purvą ir aš niekaip negalėčiau to išvengti. Norėjosi apsisukti ir bėgti kuo toliau nuo Liucijos, tačiau stovėjau prieš ją, klausydama visų blogų dalykų, kurie sklido iš jos lūpų.
–      Aš tau neleisiu sugadinti mano vaiko.
–      Liucija, tu viską supranti klaidingai, aš jo negadinu ir nedarau jam nieko blogo…
–      Jis turbūt net nesupranta, kokią blogą įtaką jam darai! Reikalauju tuoj pat nutraukti bet kokius santykius, antraip aš viską papasakosiu ne tik visai mokyklos tarybai, bet susirasiu tavo vyrą, kad jis pasiimtų savo iškrypėlę žmoną iš visų mūsų ramaus gyvenimo! Sukelsiu tokį skandalą, kurio pasaulis dar nebuvo girdėjęs, Eliza, prisiekiu, dėl savo sūnaus aš padarysiu viską.
Taip norėjosi jai pasakyti, jog Haris jau suaugęs žmogus ir pats gali nuspręsti, ką mylėti, tačiau supratau, kad ji nejuokauja. Vladimiro nuomonė šioje situacijoje man visiškai nerūpėjo, man buvo visiškai nesvarbu, jis sužinos, ar ne, bet jis visada buvo neprognozuojamas, tad dėl viso šito romano nukentėti galėjo mano Haris… Skandalo taip pat nesinorėjo nei man, nei jam… Žiūrėjau į Liuciją, lyg prašydama pasigailėti manęs ir mano jausmų, tačiau jos pamišeliškas žvilgsnis buvo tiesiog negailestingas.
–      Supratai? Daugiau su Hariu tu nesusitiksi.
Ji kalbėjo su manimi, lyg man būtų keturiolika, sunku buvo suvokti, jog ji gali uždrausti susitikti dviems suaugusiems žmonėms, bet teko pripažinti – jos grasinimai buvo rimti. Ramiai palingavau galva, pasiėmiau rankinę ir dar kartą žvilgtelėjusi į ją, nuėjau durų link.
–      Eliza? – pašaukė mane ji. – Aš kalbu rimtai. Tu turėjai Henriką, bet Hario tikrai neatimsi.
Išklausiusi trenkiau durimis ir išėjusi į kiemą ėmiau verkti. Kiek įkabindama skubėjau palikti šiuos namus, ašarotomis akimis lėkiau gatve pati gerai nežinodama kur. Viduje jaučiausi visiškai sugniuždyta, visi Liucijos įžeidinėjimai vis dar skambėjo ausyse, kaskart įskaudindami vis labiau. Vien pagalvojus apie išsiskyrimą su Hariu man plyšo širdis, tačiau aš negalėjau rizikuoti jo saugumu, savo reputacija ir nebuvau pasiruošusi kovoti su visu pasauliu dėl to, kad būtume laimingi.

Kitą dieną prieš repeticiją aš sukau ratus salėje, galvodama, jog privalau pasakyti Hariui, kad mes nebegalime susitikinėti. Žinojau, jis neleis jo taip paprastai palikti, nenorėjau, kad jis pyktųsi su savo motina dėl manęs, nenorėjau būti dar labiau nekenčiama, todėl privalėjau sugalvoti, kaip priversti Harį patikėti, jog aš iš tiesų niekada jo nemylėjau. Tik įskaudinusi jį apsaugosiu nuo neprognozuojamo Vladimiro ir nuo apkalbų… Taip pat apsaugoti turėjau ir savo reputaciją, bei šeimą, kuri buvo gerbiama ir žinoma, kaip itin padori ir religinga. Prisiminusi, jog Darsė, mano sesuo, sugebėjo taip su manimi pasielgti, aš supratau, jog jos vaikystės nuoskauda yra peraugusi į didžiulę neapykantą, kuri pradėjo mane gąsdinti. Į repeticiją pradėjus rinktis merginoms, aš jaudinausi dar labiau ir nelaukiau akimirkos, kai į salę įžengs Haris ir vien jo šypsena neleis man pasakyti to, ką buvau parengusi. Po kelių minučių taip ir nutiko: jis įėjo kaip visada pasitikintis savimi ir pasisveikinęs su manimi mirktelėjo akį. Giliai įkvėpiau, nerodydama jokių emocijų ir pradėjome repeticiją. Visą pamoką stengiausi nežiūrėti į Harį, nes širdis nustodavo plakusi, kai pagalvodavau, ką tuoj pat jam reikės pasakyti. Merginos buvo puikiai išmokusios šokį, o Hario akomponavimas padėjo ne tik pagyvinti pasirodymą, tačiau ir išjudino merginas, jos daug grakščiau šoko bei stengėsi padaryti gerą įspūdį. Pasibaigus repeticijai, paprašiau Hario pasilikti salėje, paaiškinus, jog reikia pasikalbėti apie akomponavimą. Vaikinas šyptelėjo, supratęs mano užuominą, dažnai paprašydavau jo pasilikti, po repeticijos ir tada mes susitardavome, ką veiksime vakare, kur susitiksime, ką valgysime, tačiau šįkart aš elgiausi šaltai ir išėjus merginoms, ėjau tiesiai prie reikalo, nes bijojau, jog vėliau nebesugebėsiu to padaryti.
–      Kas nors nutiko? Šiandien tu kažkokia pikta… – priėjęs paglostė mano petį Haris.
Aš žvelgiau į jo akis ir vos sugebėjau suvaldyti besikaupiančias ašaras. Mylėjau šį vaikiną iš visos širdies, tačiau privalėjau nutraukti santykius ir paleisti jį. Galbūt Liucija buvo teisi sakydama, jog jis dar per jaunas suprasti, kas yra meilė, galbūt jis greitai atsipeikėtų ir suvoktų, kad tai tebuvo susižavėjimas moterimi, apie kurią jis tiek kartų dainavo. Turėjau tai padaryti, todėl giliai atsidususi atsakiau:
–      Nieko nenutiko, tiesiog turbūt atsitokėjau.
–      Kaip suprasti, atsitokėjai? – nuleidęs ranką suraukė kaktą Haris.
Meluoti jam pasirodė sunkiausias dalykas gyvenime, todėl aš nusijuokiau, kad atrodytų įtikinamiau ir pratęsiau:
–      Kad aš tavęs nemyliu, tiesiog visą laiką laikiau tave Henriku ir dabar atsitokėjau, jog tu – ne jis. Aš mylėjau Henriką, o tu esi Haris, todėl, atleisk man, jaunuoli, bet romanas baigėsi.
Negalėdama ištverti įtampos, aš pasitraukiau nuo Hario ir nuėjau prie stalo.
–      Ką tu čia kalbi, Elizabeta? – nusijuokė jis. – Tu mane tikrini? Aš juk žinau, kad tu mane myli.
Jis priėjo man iš už nugaros ir apkabino. Sukaupusi visas likusias jėgas, numečiau jo rankas nuo savęs ir atsisukusi rėžiau:
–      Aš myliu Henriką, o tu tik jo sūnus. Matyt, aš taip norėjau grįžti į jaunystę, jog įsivaizdavau, kad tu esi Henris, o aš ta pati Elizabeta, bet tenka pripažinti, kad aš ištekėjusi moteris, tu – ne Henrikas ir aš daugiau nebenoriu su tavimi žaisti.
–      Aš netikiu tavimi. Netikiu, kad po visko, kas buvo nuoširdu, tu suvokei, jog myli mano tėvą, bet ne mane.
–      Atleisk, tačiau taip yra. Ir kreipkis į mane jūs, aš visgi mokytoja.
Haris stovėjo nunarinęs rankas ir kaklą, žvelgė į mane beglobio šunelio žvilgsniu, bandydamas iš akių perskaityti tiesą. Aš nustačiau išdidžią miną, stengdamasi įtikinti jį, jog viskas, ką pasakiau, yra šventa tiesa. Vidus tiesiog raudojo, galva nepaliaujamai tvinksėjo ir norėjau, kad Haris kuo greičiau išeitų iš salės, nes nebesugebėjau nuraminti savo emocijų.
–      Aš turiu darbo, tad prašau palikti mane vieną.
–      Nepatikėsiu, kol nepasakysi žiūrėdama man į akis, – priėjo Haris.
–      Ko nepasakysiu? – išsigandusi paklausiau.
Jo buvimas šalia mane susilpnino visu šimtu procentų, tad aš nudelbusi žvilgsnį vis dar stengiausi atrodyti užtikrinta.
–      Kad viskas buvo melas, kad mūsų santykiai tau nesvarbūs ir tu myli Henriką.
Pakėliau akis ir žiūrėjau į jį netardama nei žodžio. Hario akys buvo tokios liūdnos, atrodė, jog jam taip skauda, tačiau aš nebegalėjau sustoti, todėl tariau:
–      Išeik, Hari. Mūsų santykiai man nesvarbūs.

VISOS NORINČIOS SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ.
Klausimus ir nuomones galite rašyti į ask.fm arba blog’o Facebook paskyroje.
Ačiū, kad esate!

Ps: ištikimiausių ir atidžiausių skaitytojų laukia labai nuotaikingi prizai, laukite tolimesnės informacijos!

Trylikta dalis čia.

tęsinys čia.

Ma

Reklama

9 komentarai

  1. Sios dalies tesinio turbut laukiau labiausiai is visu :) Atrodo, net paciai sirdis sustojo, apšalo… Nors ir tikejau,kad tokie jausmai taip paprastai nesibaigia. Ir galvoje sukosi vieninetele daina:

  2. Atgalinė nuoroda: XV | Martina

  3. Nesu skaičius niekok geresnio!!!!!!!!!!! žiauriai laukiu kitos dalies!!!! kiekviebna diena tikrinu po 5-10 kartu ar neikelete naujos dalies, nors seku jus facebooke ir matau kada jus idedate!!! ir sios intrigos!!!!! labai noreciau pamatyti sia knyga, popieriuje ne kompiuteryje! man atrodo as ja skaityciau apie 10 kartu nors zinopciau pabaiga :) LAbai ačiū jums už nuostabią novelę kuri praskaidrrina nuotaiką!!!!!! Nuostabu :) <3

    • O wow. Nemaniau, jog turiu tokių atsidavusių skaitytojų. Jūs pasirašykite vardais, nagi! Noriu pažinti skaitytojas! Ačiū, kad skaitai, kad seki, kad domiesi ir įsijauti, super! Tikiuosi, popierinis kūrinio variantas kada nors išvys dienos šviesą… Ačiū labai!

      x Ma

  4. Atgalinė nuoroda: XIII | Martina

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: