XV

Jis dar kelias sekundes žvelgė į mane, kol akyse sublizgo ašaros. Apsisukęs nulėkė prie durų, tvirtai jas atidarė ir neatsigręždamas trenkė jomis. Akimirksniu puoliau verkti susiėmusi už burnos, kad nepradėčiau kūkčioti balsu. Širdis apšalo ir atrodė, jog nustojo plakusi, kai jis išėjo… Negalėjau patikėti, jog išdrįsau mylimam žmogui pasakyti tokius dalykus. Mūsų santykiai man buvo reikšmingiausias dalykas gyvenime, o aš žiūrėdama į akis jam išrėžiau, jog man jie nesvarbūs… Žinojau, kad dabar jis manęs nekęs, tačiau privalėjau taip pasielgti.

Visą dieną vaikščiojau lyg praradusi norą gyventi, po darbo grįžau namo ir prisiminiau kiekvieną akimirką, praleistą su Hariu. Jo juoko buvo pilni mano namai, viskas kvepėjo juo, o, radusi savo spintoje jo pakabintą megztinį, nusinešiau jį į miegamąjį, atsiguliau ir įsikniaubusi verkiau, kol nebeturėjau jėgų. Haris buvo mano gyvenimas… Nors ir sunkus, tačiau mane jis džiugino, teikė stiprybės, o dabar jaučiausi pažiedžiama ir silpna. Dvi dienas vargiai valgiau, nes maisto gaminimas man kėlė prisiminimus apie Harį, gulėdavau lovoje ir nuolatos galvojau apie jį. Kad ir kaip jis manęs dabar nekęstų, aš jį mylėsiu. Ir turbūt dar labiau, nei iki šiol… Nežinojau, ko griebtis, visos mintys sukosi tik apie jį, apie jo skausmą, apie tai, jog be jo man darosi sunku kvėpuoti, be jo aš nenoriu rytais pabusti, nenoriu šokti, nenoriu valgyti, nenoriu eiti į darbą, nenoriu matyti žmonių, nenoriu stengtis, nenoriu nieko… Tačiau aš buvau „per didelė“ kentėti ir verkšlenti dėl meilės, privalėjau būti stipri, o ypač tokia atrodyti prieš Harį.

Artėjant repeticijos valandai, svarsčiau, ar jis pasirodys, ar ne. Nekantriai žvelgiau į kaskart atsidarančias salės duris, kol rinkosi merginos, tačiau jis vis nesirodė… Susirinkus visoms mokinėms, paliepiau joms daryti tempimo pratimus. Po dešimties minučių viena iš jų garsiai paklausė:
–      O Hario šiandien nebus?
–      Nežinau. Kol kas atlikite tempimo pratimus, tuoj pradėsime repeticiją, – atsakiau sėdėdama prie stalo ir apsimesdama, jog esu labai užsiėmusi.
–      Aš galiu parašyti jam žinutę. Paklausiu, ar šiandien ateis, – eidama savo daiktų link tarė ji.
–      Nereikia. Aš jau čia, – pasigirdo žemas britiško akcento atsakymas ir durų trinktelėjimas.
Plaukai ant mano rankų pasišiaušė ir aš staigiai pakilau nuo kėdės. Haris ėjo tiesiai prie pianino ir net nepasisveikinęs su manimi atsisėdo. Žiūrėjau į jį lygiai taip, kaip ir anksčiau, nes buvau beprotiškai jo pasiilgusi. Pasitvarkęs plaukus vaikinas nusimetė švarką ant suolelio prie pianino. Aš vis dar sustingusi žvelgiau į jį, kol supratau, kaip smarkiai jis ant manęs pyksta, jei net neatsisuka.
–      Gerai, galime pradėti repeticiją. Stokite į vietas, merginos.
Stengiausi nežiūrėti į Hario pusę, nors keletą kartų buvau atsisukusi, bandydama pagauti jo žvilgsnį, tačiau vaikinas lyg robotas be emocijų spaudė klavišus, nepakeldamas nuo jų akių. Dėl to man buvo dar liūdniau, nors ir suvokiau, jog pati nusprendžiau taip pasielgti. Pasibaigus repeticijos laikui, merginos, gaudydamos kvapą, ramstėsi prie veidrodžių ir suoliukų.
–      Puiku, šaunuolės! – pagyriau jas plodama.
Merginos pradėjo rengtis, o aš pasisukau eiti savo stalo link. Žvilgtelėjau į Harį, kuris uždarė pianiną ir pasiėmęs savo švarką be žodžių išėjo iš salės. Kažkuri iš mokinių dar atsisveikino su juo, tačiau vaikinas nesulėtino tempo ir dingo už durų. Likusi viena salėje susiėmiau už galvos ir meldžiau Dievo:
–      Leisk man atsikratyti minčių apie Harį, palengvink mano dalią, Dieve… Juk aš pasielgiau teisingai, atsisakiau uždraustos meilės, padėk man išgyventi tą skausmą…

Džiaugiausi, jog tai paskutinė darbo diena ir man nebereikės slėpti savo širdgėlos po laimingo žmogaus kauke. Savaitgalį nieko kito nesinorėjo, tik pabėgti nuo minčių ir nustoti galvoti apie Harį. Deja, tai buvo tiesiog neįmanoma! Išėjusi į parką visur mačiau jį, eidama į parduotuvę mačiau jį, jaučiau, kad jis yra šalia… Krausčiausi iš proto, bandydama kiekviename žmoguje pamatyti Harį… Grįžusi namo sėdėjau ir žiūrėjau į naktinį Primrouzą, vis dar verkdama ir nebematydama jokių ateities planų. Nebenorėjau vairuoti, nes be Hario pagalbos ir tikėjimo man tai atrodė neįmanoma, nebenorėjau gaminti, nes be jo draugijos maistas buvo nebeskanus, nebeieškojau pastato savo šokių studijai, nes nežinojau, kiek dar ištversiu čia, Londone, kai negaliu būti su tuo, kuris man reiškė viską… Vakare paskambinusi mama prigavo mane pačiu netinkamiausiu metu, kai aš įsikniaubusi į pledą kūkčiojau fotelyje pasiėmusi telefoną ir skaitydama senas Hario žinutes.
–      Eliza, tu verki ar sloguoji? – išgirdusi šniurbčiojančią nosį paklausė ji.
–      Truputėlį peršalau, viskas gerai, – sumelavau.
–      Ar turi vaistų? Išgerk arbatos su medumi, kaip mat praeis sloga.
–      Gerai, mama, būtinai, – atšoviau net neįsiklausydama į jos kalbas.
–      Ar rytoj atvyksi pas mus? Troškinsime lašišą.
Kiekvieną sekmadienį vykdavau į rančą, tačiau šįkart aš nebegalėjau susitaikyti su Darsės poelgiu ir nebenorėjau jos matyti niekada gyvenime. Kad ir kaip mylėjau tėvus ir norėjau praleisti su jais bent jau vieną popietę per savaitę, mano skausmas ir nusivylimas seserimi neleido man žengti į jos teritoriją. Aš bijojau Darsės ir tuo pačiu pykau dėl to, kad ji turėjo būti mano geriausia draugė, tačiau ji nekentė manęs netgi ne dėl mano padarytos vaikystės klaidos.
–      Ne, mama, rytoj neatvyksiu, atleisk. Sloguoju, nenoriu nešioti bacilų ir susirgti rimčiau.
–      Kaip gaila, juk buvo tokia graži tradicija… Bet tikiuosi, kad trečiadienį vis tiek atvažiuosi pas mus pavakarieniauti, – liūdnoku balsu tarė mama.
–      O kas bus trečiadienį? – suraukusi kaktą pasidomėjau.
–      Juk tavo gimtadienis, Eliza! – nustebusi šūktelėjo ji. – Nors ir nenorėjai didžiulės šventės, bet negali savo gimtadienio praleisti viena tame milžiniškame bute, turi pabūti su šeima. Atvyks dėdė Filipas su Rozmari.
Per savo sielvartą dėl Hario buvau visiškai pamiršusi apie savo gimtadienį ir pasidarė dar sunkiau apie jį galvoti, kai turėjome tiek planų…
–      Mama, žinai, kaip nemėgstu gimtadienių. Nereikėjo kviesti dėdės Filipo, aš nežinau, ar turėsiu laiko vakarienei…
–      Žinau žinau, dukra, bet mes visi tavęs labai lauksime, nenoriu, kad būtum viena. Galbūt Vladimiras planuoja atvykti pasveikinti tave?
–      Nežinau, – greitai atšoviau. – Gerai, pasistengsiu atvykti.
Padėjusi ragelį pradėjau verkti dar smarkiau. Gimtadienio proga planavome su Hariu išvykti savaitgaliui prie jūros ir išsinuomavę namuką ant kranto, visą laiką žiūrėti į tolį ir svajoti. Tokiomis silpnumo akimirkomis visą tą laiką nuo tada, kai primelavau Hariui, norėjau paimti telefoną ir paskambinusi pasakyti, jog myliu jį ir neįsivaizduoju, kaip be jo gyventi. Tačiau turėjau būti brandi ir nesielgti kaip paauglė.

Į darbą eiti darėsi vis sunkiau. Pirmadienio repeticijoje ir vėl susitikau Harį, kuris nekreipė jokio dėmesio į mane… Man tai atrodė lyg pati didžiausia bausmė ir po repeticijos ketinau pasakyti jam visą tiesą, tačiau vos ištarus jo vardą, Haris nereaguodamas išlėkė iš salės. Supratau, jog per daug jį įskaudinau ir kelio atgal nebėra. Kol merginos dar buvo salėje, pranešiau joms, jog trečiadienį repeticijos nebus, nes aš turiu reikalų. O tas reikalas – vakarienė pas tėvus. Nusprendžiau, jog pykdama ant Darsės tik sukeliu jai pasitenkinimą, nenorėjau parodyti, jog ji man pakenkė ir nenorėjau, jog ji galvotų, kad buvo teisi kaltindama mane vaiko tvirkinimu bei Vladimiro išdavyste. Nei Liucija, nei Darsė, nei žmogus, kuris jai „išdavė“ mūsų santykius nežinojo, ką mes su Hariu veikėme, nežinojo, kokie stiprūs buvo mūsų jausmai ir koks nuoširdus mūsų bendravimas. Hario išmokyta nekreipti dėmesio į žmonių kalbas, aš buvau nusiteikusi pažiūrėti Darsei į akis ir pasakyti, kaip ji suklydo manydama, jog pričiupo mane ar man pakenkė.

Gimimo dienos rytą jau buvo praėjusi savaitė, kaip mes su Hariu nepratarėme vienas kitam nei žodžio. Mano telefonas visuomet tylėjo, namai buvo tušti ir tvarkingi, virtuvėje niekas nepaliesta, o mano širdyje – tikra netvarka. Nors buvau išverkusi visas ašaras, vis dar negalėjau atsikratyti prisiminimų. Tai atrodė netgi sunkiau už sielvartą dėl Henriko… Ruošdamasi darbui, žiūrėjau į save veidrodyje ir mačiau tą pačią nelaimingą moterį, kurią kasryt matydavau Maskvoje. Tamsios, į akiduobes įkritusios akys, vėl į kuoduką susukti plaukai, išdžiuvusios ir bučinių pasiilgusios lūpos, nesaugumo jausmas ir sudaužyta širdis. Tokios buvo pastarosios dvidešimt gimimo dienų, o ši nuo jų visiškai nesiskyrė. Ėjau gatve ir jaučiau, kaip sunku būti vienišai, kaip sunku norėti to, kuris yra draudžiamas, kuris negali būti tavo, tačiau yra reikalingas kaip oras… Kodėl mylėti yra taip sunku? Laimingesnė nepasijutau ir tada, kai dar prieš pamokas mokytojų kambaryje mane pasveikino kolegos. Dirbtine šypsena dėkojau jiems visiems už sveikinimus ir linkėjimus, bet giliai širdyje norėjau dingti iš kabineto ir pamiršti, kad pasenau dar vieneriais metais. Pasimerkusi gėles salėje, laukiau savo šokėjų ir svajojau, kad ši diena praeitų kuo greičiau.
Įpusėjus pamokai, išgirdome beldimą į duris. Buvo keista, nes dažniausiai pas mane lankydavosi arba mokiniai, arba kiti mokytojai, kurie įeidavo be beldimo. Nuėjau atidaryti ir netekau žado: už durų stovėjo vaikinas su didžiule puokšte gėlių.
–      Panelė Elizabeta Vilijams, taip? – pasiteiravo jis.
–      Taip.
–      Gėlės jums, – atkišo puokštę vyrukas ir įkišo kortelę.
Paėmusi ją padėkojau ir nustebusi grįžau į salę, skaitydama ant kortelės užrašytą gėlių pristatymo į namus reklamą.
–      Oho, mokytoja, kokia graži puokštė! – sušuko merginos.
Nunešiau ją iki stalo, padėjau ir atsitraukusi kurį laiką žiūrėjau.
–      Nuo ko ji? – paklausė smalsuolė blondinė. – Nuo jūsų vyro?
Kūnas tuoj pat nutirpo, pagalvojus, jog Volodia man atsiuntė šią puokštę. Apžvelgiau ją dar kartą ieškodama kortelės su siuntėjo vardu ar bent ženklu, tačiau nieko neradau. Dovana buvo graži ir tikrai džiugino, tačiau norėjau sužinoti, ar tikrai Vladimiras užsakė ją, nes per tuos dvidešimt santuokos metų jis manęs nebuvo nustebinęs tokiu romantišku gestu, tad mane kankino abejonės.
–      Taip, nuo vyro, – atsisukusi nuraminau merginas ir paliepiau šokti toliau.
Slapta norėjosi tikėti, jog tai Hario dovana, tačiau jo akivaizdus pyktis užgožė visas viltis. Vis žvilgčiodavau į telefoną ir vis dar laukiau jo žinutės… Tai darėsi nebepakeliama – nuolatinis laukimas to, ką pati nutraukiau. Dar sunkiau darėsi supratus, jog aš net neturėjau kam viso to papasakoti, galėjau tik pati save paguosti.
Po darbo važiuodama į rančą nenustojau galvoti apie puokštę ir jos siuntėją. Jei tai būtų kažkas iš pažįstamų žmonių, jie tikrai būtų parašę sveikinimą ar bent savo vardą, o dabar – nieko. Nuvykus ten, buvau sutikta ir pasveikinta tėvų, dėdės Filipo ir Rozmari, o Darsė, sėdėdama fotelyje, garsiai pareiškė:
–      Aš savo dovaną įteiksiu asmeniškai.
–      Ačiū, nereikėjo, sese, – ironiškai tariau dėdama dovanas ant stalelio.
Vakarienė vyko kaip visuomet, klausant, kaip sekasi žirgynui, kaip dėdei Filipui operavo išvaržą, stebint slapukišką Darsės žvilgsnį ir teisinantis mamai, jog aš tikrai valgau.
–      Veidas toks patamsėjęs, akys pavargusios, turbūt per daug dirbi…
–      Veikiau meilės kančios, – pasišaipė Darsė.
–      Kokios dar kančios? Susipykai su Vladimiru? – paklausė mama.
–      Mama, neklausyk Darsės, juk žinai, kad ji visada nusišneka, kai dėmesys nukreiptas ne į ją. Man viskas gerai.
Sesuo, sėdėjusi prieš mus su mama prie stalo pasivaipė ir toliau valgė vištieną. Išgirdusi skambantį telefoną, pašokau nuo kėdės lyg įgnybta ir nubėgau į svetainę. Nesąmoningai tikėjausi, jog skambina Haris, tačiau man teko nusivilti…
–      Klausau, Vladimirai.
–      Sveika, mano mylimoji žmona. Norėjau pasveikinti tave su gimtadieniu ir palinkėti būti protinga bei atsargia.
Kurį laiką nieko jam neatsakiau, nes bandžiau suvokti, ką jis turi omeny.
–      Būti atsargia? Nesupratau tavo linkėjimo.
–      Tiesiog būk atsargi ir protinga. Žinai, Londone daug visokiausių pagundų. Kur esi, ką veiki?
–      Kodėl turiu tau tai sakyti? – piktai atkirtau.
–      Nes aš tavo vyras, atsimink tai. Dar nenori grįžti į Maskvą?
Ir vėl tylėjau, nes akimirką pagalvojau, jog geriau kentėti toli nuo Hario, nei likti čia ir kankintis matant jį kone kasdien. Tačiau nebenorėjau būti su Volodia, kai jaučiau jam tokią neapykantą.
–      Nenoriu. Vakarieniauju pas tėvus, todėl turiu baigti pokalbį, Volodia. Ačiū už sveikinimą.
–      Na, gerai, bet žinok, kad mano kantrybė nėra geležinė.
–      Nesupratau dėl ko tau reikia būti kantriu… – tariau jam ir išgirdau, kaip į svetainę kažkas įėjo. – Viso, Vladimirai.
Įsidėjusi telefoną giliai į rankinę atsisukau ir pamačiau ne ką kitą, kaip savo bjauriąją seserį.
–      Dovanų iš tavęs man nereikia, Darse, – žiūrėdama į ją tariau. – Nors ne, pati geriausia dovana iš tavęs būtų, jei paliktum mane ramybėje.
–      Tai kas nutiko, sesute? Meilė kankina?
–      Ką tu čia nusišneki? – susiraukusi paklausiau.
–      Nebegali susitikti su savo mažuoju meilužiu? – šyptelėjo ji.
Aš nusijuokiau ir papurčiau galvą.
–      Nesuprantu, kodėl tu taip elgiesi. Visų pirma, meilužio aš neturėjau ir tavo informacija yra labai klaidinga, antra, jei ir turėčiau tai būtų ne tavo reikalas, o trečia, tai tu nesveika.
–      Ne, tai tu nesveika. Tvirkini vaiką… Įsivaizduoji, kad tai Henrikas? Štai dėl ko tu esi nesveika, nes savo iškrypeliškose fantazijose laikai Harį Smitą tuo, kuris jau miręs, – įsitikinusi savo tiesa dėstė ji.
Girdėti įžeidimus iš Liucijos buvo skaudu, tačiau išgirsti tokias neteisingas patyčias iš savo sesers buvo dvigubai blogiau. Žiūrėjau į Darsę ašarų pilnomis akimis ir netariau nei žodžio, tik klausiau jos bjaurių kalbų.
–      Žinai, tėvai tau skyrė visą savo dėmesį, auklėjo tave, rūpinosi, puoselėjo ir laikė mane ne tokia tobula, kokia jų akyse buvai tu. Bet pažiūrėk, lazda turi du galus. Iš aukštybių tiesiai į purvą… Tavo lygis dabar labai žemas. Tokia išauklėta ir inteligentiška moteris, pasiekusi karjeros viršūnę, turinti vyrą nusileido iki mokinių lygio ir susidėjo su vos pilnametystės sulaukusiu jaunuoliu. Man gėda, kad tu mano sesuo!
Turbūt pirmą kartą apsiverkiau prie Darsės. Nebegalėjau sulaikyti ašarų, kurios riedėjo skruostais lyg kriokliai. Klausiau kiekvieno jos ištarto žodžio ir su kiekvienu skaudėjo vis labiau.
–      Ar tu žinai, kaip tai paveiktų šeimos reputaciją? Manai, kad tėvai, pasiekę tiek daug, yra verti tokios gėdos? – priėjusi griežtai kalbėjo ji. – Tikiuosi, tavo kvaila smegeninė suvokia, kiek žalos gali pridaryti ir pakenkti šeimai. Gal tau tavo reputacija ir nerūpi, bet jei dėl to nukentės tėvai, prisiekiu, pati imsiuosi veiksmų ir sugriausiu tavo gyvenimą. Ir nedrįsk dar kartą išduoti Vladimiro.
Darsės spaudimas darėsi nepakeliamas, o labiausiai skaudėjo dėl to, jog ji nežinojo, kad aš myliu tą vos pilnametystės sulaukusį vaikiną… Niekas to nesuprato ir niekam nerūpėjo tiesa. Visiems atrodė, jog aš naudojuosi Hario jaunyste, jo seksualumu ir patiklumu, tačiau viskas buvo ne taip, o aš buvau per silpna ginti savo tikruosius jausmus, todėl stovėjau ir klausiau man žeriamus įžeidimus, kurie lyg peiliai lėtai smigo į širdį.
–      Jei dar kartą sužinosiu apie tavo pasimatymus su tuo jaunuoliu, aš pasirūpinsiu, kad tavo geras vardas būtų sutryptas visų, netgi tėvų akyse. Jie tavęs tikrai nekęs už gėdą, kurią patirs. O tada beliktų tik melsti, kad Vladimiras tave priimtų atgal. Suklydai čia grįždama, sesute. Su gimimo diena, – sarkastiškai šypteldama pasakė ji ir išėjo iš svetainės.
Susmukau ant sofos ir užsidengusi veidą bandžiau nusiraminti, tačiau tai buvo neįmanoma. Ir visa tai tik dėl to, kad aš mylėjau. Žinojau, jog išdavystė nėra gerai, tačiau aš tik morališkai išdaviau Vladimirą su Hariu. Be to, aš jo net nemylėjau ir seniai norėjau skirtis, tik jis pats manęs nepaleido. Nežinau, kodėl neišrėkiau visko Darsei, nes viską laikyti savyje jau buvo nebeįmanoma. Tiek pažeminimo nebuvau patyrusi per visą savo gyvenimą… Skaudėjo ne tik širdį, bet visą kūną. Haris buvo mano stiprybė, kurią iš manęs atėmė, todėl dabar buvau kaip rudeninis lapas, nešiojamas vėjo į visas puses. Nebežinojau, kaip viską ištverti, kaip toliau gyventi ir apsimetinėti, jog esu stipri bei užtikrinta moteris. Aš nebeturėjau jokių tikslų, nebenorėjau net likti Londone, tačiau nenorėjau ir atgal į Maskvą, norėjau pradėti gyvenimą iš naujo be jokių jausmų arba tiesiog mirti.
Grįžus į valgomąjį padėkojau visiems, kad mane pasveikino ir pasakiau, jog turiu važiuoti namo.
–      Palauk, vaikeli, mūsų dar laukia desertas! – atsistojusi tarė mama.
–      Tai jūs vakarokite, aš prastokai jaučiuosiu, važiuosiu namo pailsėti…
–      Tik nesusirk, dukra, – susirūpino tėtis. – Nepersidirbk.
–      Mums irgi reikia važiuoti namo, reikia Filipui suleisti vaistus, – žiūrėdama į laikrodį informavo Rozmari. – Parvešim tave, Eliza.
Atsisveikinimas tęsėsi ilgiau, nei būtų užtrukęs deserto valgymas. Nekantriai trepsėdama kieme ir laukdama, kol senoliai atsibučiuos vieni su kitais, žvilgtelėjau į Darsę, kuri primerkusi akis stebėjo mane. Nukreipiau žvilgsnį ir įsėdau į tetos Rozmari automobilį.
Važiuojant ji nenustodama plepėjo su manimi, o aš sėdėdama gale tik linksėjau galva ir norėjau kuo greičiau grįžti į savo butą, kad galėčiau netrukdoma išsiverti ir išrėkti visą savyje sukauptą skausmą. Privažiavus prie namų, jie abu man palinkėjo sėkmės, atsisveikino ir nurūko keliu namo. Užsimetusi rankinę ant peties, skubėjau durų link, kai už nugaros išgirdau pažįstamą balsą, nuo kurio pakirto kojas.
–      Elizabeta! Palauk!
Atsisukusi pamačiau manęs link bėgantį Harį. Jis atrodė išsigandęs, tačiau pilnas ryžto.
–      Hari? Ką tu čia veiki? – šokiruota paklausiau jo.
–      Mums reikia pasikalbėti! – pribėgęs suėmė mano pečius vaikinas.
Žiūrėjau jam į akis, kuriose mačiau liūdesį, persipynusį su gailesčiu ir nesupratau, apie ką jis nori taip skubiai pasikalbėti, tačiau po visų įžeidimų, kuriuos šiandien girdėjau, buvau įsitikinusi, jog man nevalia būti su Hariu.
–      Nereikia, Hari. Aš tau viską pasakiau, daugiau nenoriu tavęs matyti ir nesekiok manęs.
Išsilaisvinusi iš jo rankų, apsisukau eiti pro duris, tačiau jis pagavo mane už rankos ir atsukęs į save tarė:
–      Aš viską žinau, Elizabeta, žinau, kokių siaubingų dalykų tau prikalbėjo mama. Prašau, pasikalbėkime, prašau!
Supratusi, jog Haris tikrai žino, kad viskas, ką sakiau buvo melas, aš susigraudinau ir prisiminusi kiekvieną Liucijos ir Darsės patyčią, ėmiau verkti. Haris stipriai mane apkabino ir prispaudęs prie savo šilto kūno ramino:
–      Eime į vidų, nusiramink. Atleisk man, kad turi tai išgyventi.
Laikydamas savo glėbyje, jis įvedė mane į pastatą, pasisveikino su apsauginiu ir įėjome į liftą.
–      Nevažiuok pas mane, Hari, nereikia. Prašau, palik mane ramybėje, – verkdama kartojau atsitraukusi nuo jo.
–      Daugiau niekada tavęs nepaliksiu, Elizabeta, – ir vėl priglaudęs prie savęs pasakė Haris.
Jo apkabinimas neprilygo niekam šiam pasaulyje, jo rankose aš ir vėl galėjau kvėpuoti, kad ir kaip buvo sunku… Žinojau, kad šalia yra žmogus, kuriam aš svarbi ir kuris vien savo buvimu padeda man viską ištverti, tačiau aš bijojau, kad visi Darsės ir Liucijos grasinimai išsipildys, jei aš ir toliau matysiuosi su juo. Įėjus į butą, mečiau rankinę ant grindų ir nubėgau į svetainę.
–      Hari, tu turi išeiti, kils didelių problemų, jei tu čia būsi, – nervingai vaikščiodama paliepiau jam.
–      Aš niekur neisiu, kol mes nepasikalbėsime.
–      Mes negalime matytis, supranti? Nesvarbu, ką mes dabar kalbėsimės, viskas ir taip aišku – mūsų santykiai neturi ateities ir mes negalime susitikinėti.
–      Elizabeta, paklausyk, aš žinau, kad mama tau prikalbėjo baisių dalykų, turbūt daugelio iš jų ji net nepasakė man, tačiau pažiūrėk į mane, – suėmęs mane papurtė Haris. – Aš tave myliu, supranti? Tai nėra žaidimas ar trumpalaikis jausmas, aš jaučiu, kaip meilė tau teka mano venomis. Aš dėl tavęs padaryčiau bet ką, o dėl to, kad būčiau su tavimi ir tave apginčiau nuo visų tų žmonių, esu pasiruošęs kovoti net su savo mama.
Visa tai skambėjo lyg citata iš romantinio filmo, kuriuos mėgdavau žiūrėti, tačiau kai tai išgirdau pati, viskas atrodė kaip graži ir neįgyvendinama svajonė.
–      Hari, su visu pasauliu nepakovosi. Tai liečia labai daug žmonių, aš negaliu rizikuoti savo tėvų reputacija, negaliu rizikuoti savo vardu, negaliu rizikuoti netgi tavo saugumu… Aš negaliu, aš neturiu jėgų, Hari… Visko tiesiog per daug!
Vėl nesuvaldydama ašarų, ėmiau verkti susiėmusi už veido, lyg tai padėtų nustoti… Jis mane apkabino ir glostydamas nugarą ramino:
–      Pirmiausia nusiramink. Atleisk, kad tau tenka girdėti visą tą purvą, kurį ant tavęs drebia, bet juk tu žinai, kad tai netiesa. Tie žmonės nenutuokia, kas mus sieja ir ką mes kartu išgyvename, jie nesupranta, jog mes mylime vienas kitą ir esame laimingi.
–      Jiems nesvarbu, kaip yra iš tiesų… Visas pasaulis prieš mus.
Nuėjau atsisėsti ant sofos ir kalbėjau toliau:
–      Tu dar jaunas, tau atrodo, kad viskas įmanoma, bet kartais tenka pripažinti, jog pralaimėjai. Esi protingas ir charizmatiškas vaikinas, tikrai susirasi merginą, kurią mylėsi labiau, nei mane.
Haris atsitūpė prieš mane, suėmė už rankų ir tarė:
–      Pažiūrėk į mane, aš nenoriu jokios kitos merginos, aš net negaliu pagalvoti apie tai, jog galėčiau mylėti kitą žmogų. Aš noriu tik tavęs.
–      Matai, kad tai neįmanoma. Aš susituokusi…
–      Išsiskirsi! – neleidęs baigti įsiterpė Haris.
Nuleidau akis ir žvelgiau į jo rankas, kurios švelniai laikė manąsias. Norėjau visą likusį gyvenimą būti liečiama tik šių dviejų tvirtų delnų, tačiau suvokiau, jog dabar tai tiesiog neįmanoma.
–      Jis nesiskirs. Juolab dabar, kai Darsė jam viską papasakos, jis tikrai neleis man būti laimingai, todėl aš bijau, kad Vladimiras nepakenktų ne tik man, bet ir tau. Jis neprognozuojamas, todėl gali imtis pačių žiauriausių būdų.
–      Aš nebijau. Aš tave saugosiu ir ginsiu nuo visų, kurie norės tau pakenkti. Daugiau neleisiu tavęs skaudinti, Elizabeta.
–      Tavo ryžtas tikrai sveikintinas, Hari, tačiau tai rimtas suaugusiųjų gyvenimas, ne paaugliškas intrigų kupinas filmas… Man jau keturiasdešimt, o tau dar tik aštuoniolika – tai didelis skirtumas ir visuomenėje tai nėra priimtina.
–      Visada visuomenėje atsiras išimčių. Dviejų žmonių laimė – ne jų reikalas, nustok galvoti apie visuomenę. Nejau tau tikrai geriau būti vienai, tačiau pripažintai visuomenėje, nei būti laimingai su mylimu žmogumi?
Nebežinojau, ką atsakyti į šį klausimą. Žinoma, jog norėjau būti laiminga su Hariu, tiesiog neturėjau tiek daug ryžto, kaip jis… Buvau standartinio mąstymo moteris, kuri nemėgo šokiruoti savo keistais poelgiais ar išvaizda. Mano vidus plyšo pusiau, nes dalis manęs troško būti su Hariu nepaisant nieko šiame pasaulyje, o kita bijojo rizikuoti ir suvokė, jog aplinkinių neapykanta gali sugadinti ne tik santykius, bet ir gyvenimą.
–      Gali ieškoti priežasčių, kodėl mes negalime būti kartu, tačiau turėtume orientuotis į dalykus, kurie mus sieja, ne į dalykus, kurie skiria, – paglostydamas mano kaklą ištarė Haris.
–      Aš nežinau, ką daryti, Hari. Aš nebegaliu ištverti to spaudimo ir neapykantos. Nesu pratusi prie to, todėl man labai sunku…
–      Kartu mes viską ištversim, aš tau pažadu. Tik pasakyk, ar tikrai mane myli?
Žvilgtelėjau į jo akis ir svarsčiau, sumeluoti, jog nemyliu, kad jis išeitų, ar pripažinti, jog myliu tą, dėl kurio kenčiu viso pasaulio psichologinį spaudimą…
–      Aš negaliu be tavęs nei dienos, Hari.
Jis suėmė mane už veido ir stipriai pabučiavo. Bučinys lyg tvarstis akimirksniu sustabdė kraujuojančią širdį.
–      Tai gana visus apgaudinėti, jog tau geriau vienai. Jei mane tikrai myli, kovok kartu su manimi. Meilė yra pats stipriausias jausmas, kuris įveikia bet kokią neapykantą, tik būk su manimi.
Įsiklausius į jo žodžius vienintelis dalykas toptelėjęs man į galvą buvo faktas, jog aš nekovojau dėl Henriko ir praradau jį, o dabar Dievas man suteikė antrą šansą jausti meilę, todėl turėjau nustoti bijoti viso pasaulio ir pasistengti dėl to, kas man teikia laimę.
–      Žinai, Hari, aš kovosiu, – suėmusi jo skruostus ryžtingai tariau. – Leidau aplinkinių spaudimui atimti iš manęs pirmąją meilę, neleisiu, kad tai pasikartotų ir būsiu stipri. Nesvarbu, kas nutiks, aš tavęs nepaleisiu.
Apkabinau Hario kaklą ir priglaudžiau prie savo krūtinės. Užsimerkusi mintyse meldžiausi, kad šis abipusis jausmas niekada nedingtų, kad niekas mūsų neišskirtų ir viskas būtų gerai, nes aš nuoširdžiai buvau pasiryžusi iškęsti visą neapykantą, kerštą, visus įžeidimus, jei tik po to galėsiu išsiverkti Hario glėbyje.
–      Nors ir anksti kalbėti apie ateitį, aš jau dabar žinau, kad noriu visą laiką būti su tavimi.
–      Tikrai per anksti, – atsitraukusi šyptelėjau. – Bet jei jausmas bus toks, koks yra dabar, nežinau, ar leisiu tau nuo manęs pabėgti.
Jis meiliai mirktelėjo ir dar kartą prisiglaudė prie manęs.
–      Žmonės kovoja dėl savo gyvybės, kovoja dėl išgyvenimo ir maisto, o čia žmonės telkia visas pajėgas, kad išskirtų du žmones… Kažkoks absurdas. Ką kalbėjai su Liucija?
Haris atsisėdo šalia manęs ant sofos ir pradėjo pasakoti:

Mažutis sneak-peek į kitą dalį:

–      Hari, nurimk, tai nebuvo mušimas ar kažkoks savaitinis ritualas… Tiesiog aš buvau su juo šalta ir, kai jis bandydavo prie manęs prisigretinti, aš atkirsdavau, jog nemyliu jo ir man atsibodo vaidinti puikią šeimą. Vis primindavau jam apie jo meilužes, apie tai, jog mes nebūname kartu, todėl aš noriu būti laisva. O Volodia beprotiškai pavydus, jis iškart galvodavo, jog aš turiu meilužį ir prisiekdavo, kad niekada neleis man būti su kuo nors kitu.

VISOS NORINČIOS SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ.
Klausimus ir nuomones galite rašyti į ask.fm arba blog’o Facebook paskyroje.
Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

Ps: JAU RYTOJ PRASIDĖS SMAGUSIS KONKURSAS, KURIO LAIMĖTOJOS GAUS KAI KĄ LABAI GRAŽAUS!

Keturiolikta dalis čia.

tęsinys čia

Ma

Reklama

4 komentarai

  1. Atgalinė nuoroda: XVI | Martina

  2. Nereali novelė, siužetas tiesiog nuostabus. Viskas taip realiai aprašyta, kad skaitydama pati išgyvenu visus jausmus. Ačiū už nuostabią istoriją :)

  3. Atgalinė nuoroda: XIV | Martina

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: