XVI

–      Pirmiausia ji pradėjo įkyriai klausinėti, kur aš praleidžiu visą dieną. Pasakiau, jog repetuoju, ieškau buto ir tada ji pradėjo šaukti, jog aš meluoju ir ji viską žino. Nesupratau, apie ką ji kalba, tačiau, kai ji pasakė, jog ne taip mane auklėjo, viskas tapo aišku.
–      Kaip tu viską supratai?
–      Aš dar kartą jos paklausiau, apie ką ji kalba, tada mama supanikavusi apkabino mane ir pradėjo klausinėti, ar mane smarkiai tvirkino, – pabaigęs sakinį nusijuokė Haris ir papurtė galvą. – Žinoma, pirmiausia aš pasakiau, jog nebesu vaikas ir suvokiu, kad yra seksas. Jai sunku suvokti, jog aš nebe tas mažas Haroldas, kad aštuoniolika tai ne aštuoneri ir aš pats priimu daugelį sprendimų. O tada paklausiau, ką ji tau prikalbėjo.
–      Taip iškart ir išdavei mane? Aš jai dar bandžiau teisintis… – susirūpinusi sumurmėjau.
–      Aš norėjau sužinoti, ką ji tau prikalbėjo, nes numaniau, kad tu man nieko nepasakosi. Mama tik vaizduoja labai valdingą ir bjaurią, iš tiesų, ji lengvai palaužiama ir silpnavalė, todėl viską man papasakojo. Kaip tavo sesuo ir jos draugė Darsė paskambino vieną rytą ir pranešė, jog aš keletą naktų praleidau pas tave bute.
–      O iš kur pati Darsė visa tai sužinojo? – susidomėjusi paklausiau.
–      Nežinau. To mama man nesakė, ji tik pridūrė, jog tai tęsiasi nuo pat pirmos dienos konservatorijoje.
–      Darsė… – giliai įkvėpiau. – Negaliu patikėti, kad ji mano sesuo…
–      Taigi… Paklausiau mamos, kodėl ji nepasikalbėjo su manimi apie tai, o kreipėsi tiesiai į tave. Ši atsakė, kad aš turbūt buvau paveiktas ar apsvaigintas ir nesuvokiau ką darau, – vėl sukrizeno Haris. – Neva tu suaugusi ir ištekėjusi moteris, todėl tu turi prisiimti atsakomybę.
–      Na, šioje pasakojimo dalyje yra tiesos. Tu nesi kaltas, kad ši situacija tokia sudėtinga.
–      Bet aš prisiimu lygiai tokią pat atsakomybę už mūsų santykius, kaip ir tu. Tarp mūsų nėra melo, aš žinau, kaip viskas yra: žinau, kad tu susituokusi, tačiau savo vyro nemyli, žinau, kad tu buvai su mano tėvu, kad apie tave yra visos jo dainos, žinau netgi tai, kaip pagamintą kiaušinį mėgsti… Nesvarbu, kad tu esi mano mamos metų, tu esi žmogus, kurį aš myliu ir kuris už manęs turi jaustis lyg už sienos. Tu tikrai nenusipelnei nešti šios naštos viena. Prisiekiu, ginsiu tave nuo visų, kurie kažką blogo pasakys apie mudviejų santykius.
–      Hari… – netekusi žado po jo pasakytų žodžių atsidusau. – Net nežinau, ką pasakyti. Atrodo, kad tu netikras, lyg sukurtas herojus. Tu kalbi taip įtikinamai ir užtikrintai, jog atimi iš manęs kalbėjimo dovaną. Niekada nemaniau, kad vaikinai dar sugeba taip mylėti…
–      Aš visus tuos metus laukiau šios akimirkos, kai nuoširdžiai mylėsiu ir būsiu su savo mylimąja. Nesvarbu, ką turėsiu ištverti, aš jaučiu, kad tai tikra ir teisinga.
Aš išsišiepiau, negalėdama patikėti, kad visi tie žodžiai yra man ir apie mane. Negalėjau apsakyti, kokia dėkinga buvau Hariui už tai, ką jis man suteikė, kiek stiprybės ir ryžto jis man įkvėpė, nežinojau, kaip galiu jam už tai atsilyginti…
–      Ačiū, Hari… Tu neįsivaizduoji, kaip po kiekvieno tavo žodžio mano širdis po truputį tirpsta iš laimės… Negalėjau net susapnuoti, kad būsiu tokia mylima.
–      Nedėkok už tai, ką jaučiu, kvailute, – nusijuokė Haris, apkabindamas mane per pečius. – Dėkok likimui, kad mus suvedė.
–      Papasakok, kaip baigėsi pokalbis su Liucija.
Haris vėl atsitraukė nuo manęs ir dėstė jųdviejų šiandieninį pokalbį.
–      Žinoma, gyniau tave sakydamas, jog aš lygiai toks pat suaugęs žmogus ir pats suvokiu, ką ir kodėl darau. Paaiškinau, kad mūsų santykiuose nėra nei vienos dėmelės, kad tu nei karto neišdavei savo vyro ir esi nuostabi moteris, su kuria man gera leisti laiką. Jai sunku buvo suvokti mano pasirinkimą bendrauti su tavimi… Galų gale ji pradėjo prikaišioti tėčio klaidas mano auklėjime, o su tuo aš visiškai nesutikau. Džiaugiuosi, kad jis išauklėjo mane tokiu tolerantišku žmogumi, tai jai ir pasakiau, o mama pasiuto iš pavydo, – šyptelėjo Haris. – Ji mano, kad pirmiausia atėmei jos vyrą, o dabar nori pasisavinti ir sūnų… Absurdas.
–      Tą ji sakė ir man…
–      Na, reziumė tokia, kad aš pareikalavau palikti tave ramybėje, nes tu nekalta dėl mano jausmų tau. Žinau, kad ji manęs klausys, didžiausia jos baimė – prarasti mane, todėl ji elgsis taip, kad netektų gyventi su sūnaus neapykanta.
–      Žiauroka… – papurčiau galvą. – Nenoriu, kad pyktumeisi su ja, nes aš jaučiuosi dėl viso to kalta.
–      Elizabeta, tu dėl nieko nekalta. Negaliu mamai liepti suvokti, jog nesu priverstas tavęs mylėti, tiesiog gamta taip sutvėrė žmogų – jis įsimyli ir tiek. Ir kodėl gi įsimylėjus negalima būti laimingu? Juk toks kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas – būti laimingu. O jei dėl to reikia pyktis su savo gimdytoja – tebūnie, aš manau, kad ji turėtų džiaugtis dėl to, kad radau laimę… Jei mama nesijaučia laiminga – nieko nepakeisiu. Dėl jos perdėto pavydo aš neketinu atsisakyti tavęs.
–      Kadangi tu su Liucija bendrauji ne taip artimai, kaip ji norėtų, jai atrodo, kad aš užimu jos vietą ir bandau atstoti tau motiną…
–      Ji pakankamai subrendusi suvokti, jog mamos niekada niekas neatstos, tad motinos tavyje aš neieškau. Suprantu, kaip jai sunku po tėčio mirties, po to, kai ji visą santuoką buvo tik antra moteris, bet jos laimė buvo tokia, o mano laimė – su tavimi ir aš dėl jos darysiu viską.
–      Vis tiek noriu, kad būtum kuo švelnesnis su ja, gerai? Aš įsivaizduoju, kokia ji prislėgta dėl Henriko, dabar dar ir tu nuo jos nusigręži… Būk geras sūnus ir skirk jai daugiau dėmesio, kad ji nesijaustų nemylima.
Haris nuleido galvą, o jo garbanos pakibo ore. Pasilenkiau prie jo veido ir praskleidusi garbanas dar kartą paklausiau, ar susitaikys su Liucija.
–      Jei ji pradės tave gerbti, aš su ja susitaikysiu. Bet kol ji grieš dantį ant tavęs ir kalbės neteisybę bei grasins, aš neketinu į ją net pažvelgti.
–      Na, Liuciją gal ir sustabdysi, tačiau dar yra Darsė, kurios taip lengvai neįbauginsi… Ji tikrai bjauri, kad ir kaip norėčiau tuo netikėti, bet ji tokia.
–      Būsime atsargesni nei buvome iki šiol, o tu pabandyk ją įtikinti, jog tarp mūsų viskas baigta, tuomet ji nustos persekiojusi tave…
–      Ji niekada nenustos… Visada buvau stebima pro Darsės padidinamąjį stiklą. Kiekvienas mano suklupimas buvo jos sužibėjimo valanda, kai ji galėjo pasakyti, jog yra geresnė už mane. Jai atrodo, kad su manimi reikia konkuruoti dėl tėvų dėmesio, dėl pripažinimo, dėl bet kokio menkniekio. Man iš tiesų visa tai juokinga… Niekada nereikalavau tėvų dėmesio, jie patys dėjo į mane visas savo viltis, apleisdami Darsę.
–      O dabar, netgi gyvendama su jais, ji vis dar konkuruoja su tavimi dėl jų dėmesio… Vargšė, – nusijuokė Haris. – Kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas. Bet čia jau tėvų klaida, ne tavo, todėl ji turėtų pykti ne ant tavęs, o ant jų.
–      Deja… Darsei jau keturiasdešimt penkeri, tačiau ji vis dar jaučiasi lyg paauglė ir elgiasi taip, lyg reikėtų įtikti tėvams. Ji jau turėtų galvoti apie savo šeimą, apie savo Rupertą, apie vaikus…
–      Galiu paklausti kai ko asmeniško? – kukliai nutraukė mano kalbą jis.
–      Žinoma, – nusijuokiau. – Neturiu nuo tavęs ką slėpti!
Haris dar šiek tiek patylėjo, o tada atsikrenkštęs paklausė:
–      O kodėl tu neturi vaikų?
Nesitikėjau tokio klausimo iš jo, tačiau teko pripažinti, jog aš, keturiasdešimties sulaukusi moteris, tradicinėje visuomenėje turėčiau sūpuoti jau ne vieną vaiką… Patylėjusi apsvarsčiau, kuri iš priežasčių yra svarbiausia, kad netektų vardinti daugelio, tačiau Haris intensyviai žiūrėjo į mane, todėl tuoj pat atsakiau:
–      Pirmiausia, dėl karjeros. Retai balerinos grįžta į sceną po to, kai susilaukia vaikų… Na, o kitas dalykas, juk neturėjau su kuo susilaukti vaikų.
–      Kaip tai neturėjai? Juk esi susituokusi jau dvidešimt metų… – sarkastiškai tarė Haris.
–      Juk pirmiausia sekė karjera, Vladimiras buvo mano vyras tik todėl, kad visada buvo šalia. Apie vaikus niekada nekalbėjome, o seksas su juo buvo tik pareiga.
–      Gerai, užteks. Nenoriu girdėti pasakojimų, ką tu veikei su juo. Net negaliu pagalvoti apie faktą, jog kažkas kitas tave lietė… – nusipurtė Haris.
Nubraukiau garbanas nuo jo kaktos ir paglosčiusi galvą tariau:
–      Tik nesakyk, jog esi pavydus.
Jis palinksėjo galva, o aš pridūriau:
–      Mes tave išauklėsime.
Haris atsisuko jau su šypsena veide ir nukreipė temą:
–      Juk šiandien tavo gimtadienis, Elizabeta. Atleisk, neturiu dovanos, nespėjau nieko nupirkti, nes tik šiandien sužinojau, jog vis dėlto tu melavai apie tai, jog visada žiūrėjai į mane kaip į mano tėtį. Bet žinok, aš tave mylėsiu labiau nei jis…
–      Pati didžiausia dovana man esi tu, – prisiglaudžiau prie jo peties ir paėmiau už rankos. – Tai pats geriausias gimtadienis, nes turiu tave.
–      Eime, bent jau pagaminsiu tau skaniausių blynų, nes atrodai truputį numetusi svorio, – keldamas mane nuo sofos pakomentavo Haris.
–      Negalėjau žengti žingsnio į virtuvę…
–      Kodėl? – vesdamasis mane už rankos virtuvės link paklausė vaikinas.
–      Nes viskas priminė tave. Man labai tavęs trūko, Hari, – apkabinusi jo ranką suinkščiau.
–      Tos moterys… – nusijuokė jis. – Jei tik kas negerai – iškart nebevalgo. Aš tave pamaitinsiu, kad bent jau atgautum savo žandukus.
Jis sugnybė mano skruostus ir švelniai timptelėjo. Virtuvėje ir vėl buvo jauku, pasigaminome žalios arbatos, padėjau arba kaip tik trukdžiau Hariui kepti fantastiško skonio ir storio blynus, prisižaidėme su miltais ir pavakarieniavome lyg tikra šeima. Akimirkai nutilus, Haris paprašė papasakoti, kaip susipažinau su Vladimiru, mat jis norėjo žinoti mano istoriją po to, kai išsiskyriau su Henriku. Stengiausi kalbėti trumpais, aiškiais ir konkrečiais sakiniais, nes būnant su Hariu, mažiausiai norėjau kalbėti ir galvoti apie Vladimirą.
–      Aš negaliu sakyti, kad jis buvo blogas žmogus, juk jis man padėjo įsikurti, priėmė po savo stogu. Tai nebuvo mano sprendimas – tėtis jį puikiai pažinojo, todėl norėjo, kad studijų metais gyvenčiau pas patikimą žmogų. Iš pradžių viskas buvo tobula, jis mane vežiojo po įvairias parodas, renginius, pažindino mane su įtakingais žmonėmis, padėjo kilti karjeros laiptais, tačiau vos tik sulaukęs teigiamo atsakymo į siūlymą tuoktis, jis persimainė: tapo valdingas, mažai laiko praleisdavo su manimi, persekiojo…
–      Kaip tai persekiojo?
–      Na, kadangi daug keliavau, jis buvo nusamdęs keletą detektyvų, kad šie sektų mane kitose šalyse. Norėjo įsitikinti, ar aš jo neapgaudinėju.
–      O kaip gi jis pats?
–      Na, juk jis vyras, Hari… Jo luomo vyrai gali sau leisti viską – meilužes, narkotikus, detektyvus, tarnus, tačiau tik vieną žmoną, kuri turėjo būti ištikima kaip šuo, graži kaip lėlė ir patikli kaip vaikas. Patikli aš nebuvau, tiesiog man buvo visiškai nusispjauti, ką jis veikia, kol nebūna namuose. Visi jo pažįstami ir visa aplinka buvo tokia, todėl niekas į nieką nekreipė dėmesio.
–      Ta prasme, visų žmonos žinojo, jog jie turi meilužes?
–      Žinoma!
–      Tai kodėl nesiskyrė? – kišdamas didžiulį gabalą blyno nustebo jis.
–      O kas iš to? Išsiskyrusios jos būtų praradusios viską – vaikus, karjerą, pinigus, namus – jos neturėtų nieko. Vyrai paliktų jas basas. Keletas mano pažįstamų bandė skirtis, tačiau bijojo prarasti vaikus, kitos bijojo būti nužudytos, toks tas gyvenimas… Todėl labai bijau dėl mūsų, Hari, – paėmusi jo delną, kuris laikė puodelio ąsą, sudejavau. – Bijau, kad jam sužinojus apie tave, iškils grėsmė tavo gyvybei. Nei už ką sau neatleisčiau, jei jis tau ką nors padarytų.
–      Čia ne Maskva, brangioji, – spustelėjo mano delną vaikinas. – Čia skirtis ir gyventi šeimoje iš meilės, o ne baimės, normalu. Ir aš pasistengsiu surasti tokį advokatą, kuris būtų pažįstamas su mafijos situacija Rusijoje.
Nusijuokiau dėl Hario pasityčiojimo ir valgiau toliau.
–      Tai tu irgi bandei skirtis ir jis tau grasino? – gurkštelėjęs arbatos paklausė jis.
–      Na, aš buvau jam užsiminusi apie tai keletą kartų, tačiau jo atsakymas buvo aiškus ir be grasinimų…
–      Kaip tai? Jis tave nuskriaudė? – rimtai sutrikęs padėjo šakutę Haris.
–      Toks ir nuskriaudimas. Jis mane dažnai paveikdavo psichologiškai, nors esu kelis kartus gavusi ir per veidą.
–      Idiotas! – susinervinęs užriko vaikinas. – Turi visa tai papasakoti advokatui ir jis tuoj pat jus išskirs, net neprašęs to idioto sutikimo! Ar dažnai jis tave mušdavo?
–      Hari, nurimk, tai nebuvo mušimas ar kažkoks savaitinis ritualas… Tiesiog aš buvau su juo šalta ir, kai jis bandydavo prie manęs prisigretinti, aš atkirsdavau, jog nemyliu jo ir man atsibodo vaidinti puikią šeimą. Vis primindavau jam apie jo meilužes, apie tai, jog mes nebūname kartu, todėl aš noriu būti laisva. O Volodia beprotiškai pavydus, jis iškart galvodavo, jog aš turiu meilužį ir prisiekdavo, kad niekada neleis man būti su kuo nors kitu.
–      Nepyk, bet dar kartą pasakysiu, kad jis idiotas, – nustojęs valgyti mano pasakojimo klausėsi Haris.
–      Nepykstu, – nusijuokiau. – Nežinau, galbūt tas perdėtas pavydas, valdžia ir psichologinis smurtas buvo jo meilės išraiška.
–      Nesąmonė, meilė ne tokia! Jis tiesiog tave laikė kaip savo trofėjų, kad galėtų pasididžiuoti prieš draugus. Čia kaip smėlio dėžėje – kuris atsineš naujesnį žaisliuką… O tu dar sakai, jog tai suaugusiųjų pasaulis. Jie net nesuvokia, kas yra meilė, nesupranta, koks tai puikus jausmas!
Paglosčiusi jo skruostą pratęsiau:
–      Tavo metų ir man meilė atrodė lyg važinėjimas per kalniukus – taip jaudina ir kutena, bet laikui bėgant jausmas pasikeičia į prisirišimą.
–      Taip yra todėl, kad tu nebuvai su tuo, kurį mylėjai! O būnant kartu ir kartu važinėjant per tuos kalniukus, meilė niekada nesibaigia.
–      Tu toks romantikas, Hari… Ir toks mielas. Tikrai nemaniau, kad po Henriko aš dar sugebėsiu jausti tą jaudulį širdyje. Vien žiūrint į tave man norisi klykti iš laimės arba verkti iš džiaugsmo. Ką jau kalbėti apie tavo apkabinimą…
Haris staigiai čiupo mane nuo kėdės ir suspaudęs glėbyje ėmė smarkiai daug kartų bučiuoti į kaklą. Jo bučiniai kuteno, todėl muisčiausi kaip įmanydama ir juokiausi iš visų plaučių. Staiga išgirdome skambutį. Haris paleido mane ir išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną.
–      Mama… – numykė jis ir nuleido ranką.
–      Atsiliepk ir pasakyk, kad tuoj grįši.
Vaikinas pažiūrėjo į mane, lyg klausdamas, ar tikrai, ir atsiliepė.
–      Sveika. Niekis, aš tuoj grįšiu, pasikalbėsime. Gerai, mama, nepergyvenk.
Žiūrėjau išpūtusi akis ir sunėrusi pirštus meldžiau, kad ji nesuprastų, jog Haris pas mane. Jis greitai padėjo telefoną ant stalo ir paklausė rodydamas į indus:
–      Susitvarkysi? Turiu važiuoti, ji sakė, kad nori atsiprašyti ir pasikalbėti be isterijų.
–      Žinoma, susitvarkysiu. Važiuok ir susitaikyk su ja.
–      Jei savo seseriai sakysi, jog nutraukei su manimi santykius, galbūt ir mamai taip pasakyti. Sakysiu, kad buvau pas tave pasikalbėti, bet tu išvarei mane, nes nenori matyti ir ji manys, jog tave įbaugino. Gerai?
–      Genialu, Hari, – suplojau rankomis.
–      Gerai, tuomet važiuoju namo, atleisk, kad palieku tave per gimtadienį… – nusiminęs žvilgtelėjo jis.
–      Tu visada esi su manimi, dabar svarbiausia būti atsargiems! – skubinau jį, paimdama ant kitos kėdės pakabintą švarką.
–      Tiesa, o tu šiandien gavai gėlių? – paėmęs jį iš manęs, eidamas paklausė Haris.
–      Gavau… – neužtikrintai ištariau. – Jos nuo tavęs?
Vaikinas atsisėdo ant mažos dekoratyvinės sofutės koridoriuje, kad apsiautų batus ir kilstelėjęs galvą atsakė:
–      Kad ir kaip pykau ant tavęs, negalėjau nepasveikinti. Tada dar nebuvau pasikalbėjęs su mama, bet širdis neleido taip pasielgti ir neįteikti gėlių. Patiko?
–      Tai kodėl nebuvo jokio raštelio ar kortelės? – pasidomėjau.
–      Na, juk aš buvau įsižeidęs… – apsiavęs striktelėjo Haris ir pasikėlė džinsus.
Nusijuokiau pamačiusi jo žaismingą žvigsnį ir padėkojau už gėles.
–      Dovaną įteiksiu, kai abu nuspręsime, kur norime vykti, gerai? – vilkdamasis švarką paklausė jis.
–      Nereikia, Hari. Tikrai… Tik sugėdinsi mane savo dovanomis…
Vaikinas žvilgtelėjo į milžinišką veidrodį, atsisuko į mane ir išskėtė rankas.
–      Padovanočiau tau visą pasaulį, jei tik galėčiau, – priėjęs ir priglaudęs mane prie savęs sušnibždėjo Haris.
Kurį laiką stovėjome įsikniaubę vienas į kitą ir tylėjome. Jaučiau, kaip ritmingai plaka mūsų širdys, alsavimas buvo vienodas ir atrodė, kad mes vienas ir tas pats žmogus.
–      Dar niekada taip nenorėjau nepaleisti žmogaus, – nusijuokiau uosdama Hario kvepalus.
Haris atsitraukė, suėmė mane už kaklo ir svajingai žiūrėdamas tarė:
–      Paskambinsiu, kai tik pakalbėsiu su mama. Myliu tave.
–      Ir aš tave myliu, Hari, – atsakiau prieš aistringą atsisveikinimo bučinį.
Jam išėjus sustingau prieš veidrodį susiėmusi už galvos.
–      Elizabeta, tu tikrai išprotėjai. Jis tobulas, tiesiog… Tobulas.
Skrajojau bute lyg su sparnais! Tvarkiausi galvodama apie tai, kokia laiminga esu ir kad niekas neatims iš manęs Hario. Buvau pasiruošusi nagais ir dantimis ginti savo santykius, kurie atrodė kaip mažas giedro dangaus plyšelis apniukusiame mano gyvenimo danguje. Norėjosi, kad tas plyšelis vis skleistųsi, didėtų ir išsklaidytų debesis. Tikėjau, kad su Hariu galiu būti tokia laiminga, jog visi dalykai tiesiog patys ims ir išsispręs. Nebijojau rizikuoti savo santuoka, savo pinigais, savo šeima, bijojau tik netekti Hario.

Sutvarkiusi virtuvę, išsimaudžiau ir nekantriai laukiau Hario skambučio, nors ir buvo vėloka. Žinojau, kad jei jis pažadėjo – tikrai paskambins. Beveik sniūduriuodama lovoje su knyga rankose, išgirdau telefono vibravimą.
–      Klausau.
–      Dar nemiegi? – paklausė pakimęs balsas.
–      Ne, laukiau tavo skambučio. Kaip sekėsi?
–      Viskas gerai, – kiek tyliau atsakė Haris. – Suvaidinau labai nusiminusį, pasakiau, jog tu atėjai į protą ir suvokei negalinti būti su tokiu jaunu bernioku.
–      Ir ką Liucija į tai? – susidomėjusi padėjau knygą ant staliuko ir pasitvarkiau pagalvę.
–      Na, ji džiaugėsi, kad jūsų pokalbis atvėrė tau akis, guodė, kad aš tikrai susirasiu geresnę ir jaunesnę merginą. Daugiau nieko blogo apie tave nesakė, nes aš prašiau tik gražiai atsiliepti apie moterį, kuri man buvo labai maloni. Žodžiu, ji viskuo patikėjo.
Aš kukliai nusijuokiau, tačiau giliai širdyje galbūt ir būčiau norėjusi atsispirti jausmams.
–      Puiku. Dabar turime sugalvoti, ką daryti toliau…
–      Toliau tu skirsiesi ir mes pradėsime gyvenimą kartu, – nors ir nemačiau, jaučiau, kaip Haris nusišypsojo savo velniuko šypsena.
–      Dar daug pragaro iki tol teks praeiti…
–      Jeigu su tavimi, tai man pragaras bus kaip rojus.
–      Ir vėl tu, Hari… – šyptelėjau susigėdusi. – Baik kalbėti lyg cituodamas Šekspyrą.
Išgirdau jo žemo tembro juoką ir nusijuokiau pati.
–      Tu verti mane kalbėti taip, nieko negaliu padaryti, – teisinosi Haris. – Per tą savaitę kai nebuvome kartu, parašiau dar vieną dainą.
–      Turbūt ši bus žiauri…
–      Ne, kažkodėl giliai širdyje aš norėjau tikėti, jog tu meluoji man, tačiau pasirinkai per daug skaudinantį melą…
–      Kokį? – pasidomėjau.
–      Palyginai mane su tėčiu. Kol nesutikau tavęs, manęs lyginimas su juo man skambėjo lyg didžiausias pagyrimas, bet kai mus lygini tu – tai skaudina.
–      O ne… Kodėl taip sakai? Aš jūsų nelyginu, tiesiog tu man jį primeni, juk esi panašus…
–      Bet aš esu Haris, ne Henrikas. Aš jo sūnus, esu panašus į jį, tačiau aš Haris. Nenoriu, kad žiūrėtum į mane pro tėčio prizmę, lyg mes būtume tas pats asmuo. Mes esame skirtingi žmonės, galbūt su panašia pasaulėžiūra, tačiau aš mokausi iš jo klaidų, esu daug stipresnis ir atkaklesnis, nei jis.
–      Žinau, kad tu Haris ir žinau, kad tu esi kitoks… Atleisk, jei priverčiau pasijusti nejaukiai nuolat lygindama tave su Henriku.
–      Turi paleisti praeitį ir gyventi dabartimi. Dabar esu aš, o jis buvo praeityje… Noriu, kad būtum su manimi, nes aš Haris, ne dėl to, kad esu panašus į Henrį, – liūdnokai, tačiau ryžtingai sukalbėjo jis.
–      Iš pradžių maniau, jog esu su tavimi, nes tu man primeni jį, bet ilgainiui aš supratau, kad tu visiškai kitoks ir kad aš pamilau Harį, kuris tiesiog turi bendrų bruožų su Henriu.
–      Dėl visa ko, noriu kad rytoj nuvažiuotume prie tėčio kapo. Kartu, gerai? – paprašė Haris.
Šiek tiek sutrikau, nes atrodė, jog turėsiu akis į akį susitikti su Henriku ir pripažinti, kad į jo vietą stojo jo vienintelis sūnus. Mano širdį pavergė ne kas kitas, o jo atžala, kuri yra lyg du vandens lašai panaši į jį patį…
–      Galime? – dar kartą pakartojo klausimą Haris.
–      Taip, – dvejonės kupinu balsu atsakiau, tačiau žinojau, jog su praeitimi atsisveikinti reikia. Aš privalėjau įrodyti Hariui ir sau, kad mano jausmai yra tikri. – Gerai, rytoj kartu nueisime prie Henriko kapo.
–      Parašysiu rytoj, nes nežinau, ar vyksiu į pamokas, su vaikinais turime reikalų mieste.
–      Puiku, lauksiu… – ramiai atsakiau.
–      Daug bučkių, – išgirdau bučinių garsus kitame ragelio gale ir nusijuokiau.
–      Ir tau, – atsakiau jam tuo pačiu.
–      Labanakt, Elizabeta, – nustojęs bučiuoti telefoną atsisveikino Haris.
–      Labanakt, Haroldai.
–      Kaip žiauriai nuskambėjo, – nusijuokė jis.
–      Nieko negaliu padaryti, deja, toks žiaurus yra tavo vardas, – pritariau jam juoku.
–      Haroldu galėsi mane vadinti po dvidešimties ar trisdešimties metų.
–      Gerai, miegokime, Hari…
Padėjusi telefoną ant stalelio dar kurį laiką galvojau apie paskutinį Hario sakinį. Būnant su juo aš tiesiog pamiršau, jog egzistuoja ateitis, laikas buvo tiesiog sustojęs ir atrodė, kad visada bus taip, kaip yra dabar. Neskaičiavau dienų, negalvojau, kas bus po metų ar po dešimties, juolab po dvidešimties. Negalvojau, ar tada dar būsiu su Hariu, kokie bus mūsų santykiai, ar būsiu išsiskyrusi su Vladimiru, o gal gyvensiu priespaudoje kaip ligi šiol, kaip į mano jausmus reaguos sužinoję tėvai, ką kalbės pažįstami, kaip aš atrodysiu, kaip atrodys Haris – laikas visiškai nebeegzistavo. Viskas buvo čia ir dabar, o ateitis atrodė lyg kažkoks neįmanomas dalykas. Gulėjau ir snūduriavau, kol mintys visiškai išsijungė.

Viskas prasidėjo iš naujo – slapti pasimatymai, slaptos išvykos, slapti bučiniai ir tas nenupasakojamas jaudulys, kai darai kažką neleidžiamo su žmogumi, kuris visapusiškai tave supranta ir dėl tavęs stengiasi. Šįkart turėjome būti itin apdairūs kiekviename žingsnyje… Jaučiau, jog tai dar ne pabaiga.
–      Atvažiuosiu apie devynias, kad būtų šiek tie sutemę, – paskambinęs dėstė Haris.
–      Gal geriau nevažiuok pas mane, susitikime prie kapinių devintą, – atsikalbinėjau.
–      Kodėl neatvažiuoti?
–      Nežinau, kažkodėl bijau kiekvieno žmogaus, kuris mus pamato kartu…
–      Nekvailiok, tavo naujuose namuose buvau tik aš, todėl kaimynai ir apsauginiai galvoja, jog aš tavo draugas, tad nėra dėl ko baimintis.
Nors ir dvejojau, bet leidausi paimama iš namų. Prieš devintą valandą neramiai sukau ratus svetainėje vis dar galvodama, jog važiuosiu pas Henriką. Žinau, kad jo nebėra, tačiau jo kapas… Atėjęs prie jo kalbi kaip su gyvu žmogumi. Jis tave girdi, tačiau nieko nesako, nebegali nieko pasakyti… Nebegali tavęs teisti ar pamokyti, prie mirusiojo kapo tu tiesiog pats nusprendi, save teisti ar sau atleisti. Tereikia prieiti ir pasikalbėti su mirusiuoju taip, lyg jis būtų šalia tavęs. To aš labiausiai ir bijojau… Susitikti su Henriu, pasakyti jam visą tiesą, tačiau nesulaukti jo nuomonės. Henrikas vienintelis mane suprato per tuos ketverius metus, kol buvome drauge, jis išklausydavo ir visada pasakydavo, ką apie tai mano, o aš paisydavau jo nuomonės, iki kol teko išvykti. Todėl dabar norėjau sužinoti jo nuomonę, norėjau paklausti, ką man daryti, kaip elgtis su savo jausmais, bet žinojau, kad tik atsitrenksiu į tylą ir pati turėsiu priimti lemiamus sprendimus.
Dalį kelionės tylėjau, nes bandžiau mintyse sudėlioti kalbą, kurią išdėstysiu Herniui, tačiau viskas galvoje tiesiog virė. Haris, pastebėjęs mano rimtį, atsisukęs paklausė:
–      Gerai jautiesi?
–      Nežinau, Hari, tai tiesiog keista… Važiuoti su tavimi prie Henriko kapo…
–      Keista, kad su manimi, ar keista, kad prie jo kapo?
–      Ir tai, ir tai…
–      O tu buvai ten?
–      Buvau. Dukart, – iškėlusi du pirštus atsakiau.
–      Kada buvai?
–      Pirmą kartą buvau per mirties metines, kai mes pirmą kartą susitikome. O kitą kartą, kai pasiūlei man susitikti šeštadienio vakarą… – susigėdusi nuleidau akis ir žvelgiau į savo kelius.
–      Rimtai? Kodėl tada ėjai? – nustebęs megztą kepurę pasitvarkė Haris ir žibančiomis akimis žvelgė tai į mane, tai į kelią.
–      Henris buvo vienintelis mano tikras draugas, todėl jo žodis ir pritarimas man visada rūpėjo labiau, nei kitų. Nežinau kodėl, tačiau kojos pačios mane atvedė prie jo kapo, nes buvau sutrikusi dėl tavo pasiūlymo ir nežinojau, priimti jį ar ne, – pasakodama žiūrėjau tiesiai į Hario profilį. – Atėjau prie kapo ir paprašiau atsiųsti ženklą, kaip turėčiau elgtis. Buvo naivu ir patiklu, lyg per romantinius filmus. Tikėjausi kažko panašaus į staigų lietų ar vėjo gūsį.
Haris ėmė juoktis ir papurtė galvą:
–      Tu nereali…
–      Na, juk tikėtis nedraudžiama, – atsakiau jam su šypsena veide.
–      Ir ko sulaukei? – vis dar meiliai šypsodamasis paklausė vaikinas.
–      Lietus ir taip lijo, o vėjo gūsis, deja, prapūtė pro šalį…
–      Tai jei būtų pradėję lyti, tai reiškia, kad gauni tėčio leidimą su manimi susitikti? – vis dar juokėsi Haris.
–      Baik tyčiotis! Tada tai neatrodė taip juokinga, – rimtai tariau.
–      Tai koks gi ženklas pasirodė, kad tu vis dėlto atėjai? – kiek nurimęs pasidomėjo jis.
–      Grįžus namo, mama man davė kinišką sausainį, kuriame būna palinkėjimai arba prasmingi žodžiai, na, žinai…
Haris palinksėjo galva ir pridūrė:
–      Ir ką ten perskaitei?
–      Perskaičiau, jog daugiausiai energijos išeikvoja bandymas pakeisti tai, ką Dievas taip kruopščiai sukūrė, kažkas panašaus…
–      Oho, čia rimti žodžiai. Ir tada nusprendei, jog Dievas kruopščiai sukūrė mūsų susitikimą? – susidomėjęs paklausė Haris.
–      Tiesiog pagalvojau, kad surizikuosiu ir pažiūrėsiu, ką Dievas man yra paruošęs, – šyptelėjusi kilstelėjau pečiais.
–      Ačiū tau, kiniškas sausaini, už šią nuostabią ir pamišusią moterį, kurią man atsiuntei! – sudėjęs delnus į viršų žvilgtelėjo vaikinas.
Abu skambiai nusijuokėme ir visiškai nebeatrodė, jog važiuoju į kapines prie savo mirusio mylimojo kapo. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl taip mylėjau Harį – jis neleisdavo man krimstis, neleido blogoms emocijoms įaugti į mano vidų ir po truputį naikinti tai, kas gera, jis visad nuteikdavo optimistiškai ir leisdavo pamatyti tai, kas gražu ir ką reikia vertinti. Sustojus prie kapinių, Haris išjungė variklį ir atsisukęs paklausė:
–      Pasiruošusi?

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Jie manimi didžiuojasi todėl, kad aš gyvenu savo gyvenimą, Darse. Didžiuotųsi ir tavimi, jei tai darytum ir tu.
Sesuo susinervinusi ėmė giliai kvėpuoti ir svarstė, kaip man atsikirsti, tačiau į pokalbį įsiterpė Rupertas:
–      Didžiuotųsi… Kad tu žinotum, Liz…
Jis nusijuokė ir atsigėrė viskio.
–      Ką žinočiau? – atsisukusi paklausiau.
–      Rupertai? – piktai į vyrą dirstelėjusi nutildė jį Darsė.
Pažvelgiau į ją, tada vėl į Rupertą, o šis žiūrėjo lyg mietą prarijęs į savo žmoną išsigandusiomis akimis.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.

Norite, kad truputį pasufleruočiau? Siųskite klausimus į ask.fm arba blog’o Facebook paskyrą!

VISOS NORINČIOS SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ.
Klausimus ir nuomones galite rašyti į ask.fm arba blog’o Facebook paskyroje.
Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

Penkiolikta dalis čia.

tęsinys čia

– Ma

Reklama

4 komentarai

  1. Atgalinė nuoroda: XVII | Martina

  2. As tikiuosi, kad sis romanas dar greit nesibaigs. Negaliu pradeti dirbti kol visko neperskaitau. Saunuole, Martina, tikrai turi puikia rasytojos gyslele! Ж)

    • Dar daaaaaug netikėtų įvykių laukia mano mieliausių skaitytojų! Ačiū už paskatinimą ir įvertinimą, tai man reiškia labai daug! Ačiū! x Ma

  3. Atgalinė nuoroda: XV | Martina

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: