XVIII

Stovėjau sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir įtariai žvelgdama į vaikiną, kuris mosavo voku skambiai pristatydamas, kas jo viduje.
–      Nepyk, kad nepasitariau su tavimi, tačiau negalėjau praleisti progos… – jis atidarė voką ir ištraukė du bilietus. – Tai skrydžio lėktuvu bilietai.
–      Mes skraidysime lėktuvu? – nesupratusi primerkiau akis.
Haris nusijuokė ir priartėjęs prie manęs tarė:
–      Na, skrisime su tikslu.
–      Koks tas tikslas?
Jis atsuko į mane bilietus, atkišo tiesiai prieš akis ir aš suėmusi juos perskaičiau:
–      Maldyvai… Maldyvai? – atsitokėjusi šūktelėjau. – Rimtai?
–      Kaip matai, – šyptelėjo jis ir davė man atidžiau pažiūrėti į bilietus.
–      Hari, juk jie brangūs, iš kur tu gavai pinigų? – vis dar nustebusi klausinėjau.
–      Nesu vargšas. Tėtis puikiai mus su mama aprūpino, o ir senelio paveldėjimas pasitarnavo…
–      Bet juk… Vis tiek negali tų pinigų leisti tokioms brangioms kelionėms!
Haris žiūrėjo į mane suraukęs kaktą ir turbūt negalėjo suprasti, kodėl aš taip širstu dėl jo padovanotos kelionės. Aš jaučiausi labai nesmagiai, nes nenorėjau, jog jis išlaidautų dėl manęs, tai atrodė lyg naudojimasis padėtimi.
–      Aš juos galiu leisti kur tik noriu. Negi tu nesidžiaugi? – surimtėjęs paklausė jis.
–      Aš tiesiog… Nežinau. Nenoriu, kad išlaidautum dėl manęs.
–      Kodėl gi ne?
–      Nes tu dar nedirbi, esi mokinys ir turėtum atsakingai skaičiuoti pinigus. Žinau, jog nesi vargšas, tačiau… Na, juk tu dar jaunas, o aš daug vyresnė…
–      Ir tai reiškia, kad tu turi už viską mokėti? – nustebo Haris. – Tai kas aš? Vaikinas už pinigus?
–      Ne tai turėjau galvoje… – nuleidusi akis sumykiau. – Tiesiog tai yra brangus dalykas. Nenorėčiau, kad Liucija sužinotų, kur išleidi šeimos pinigus.
–      Elizabeta, aš turiu savo pinigų. Ir noriu juos išleisti atostogoms su tavimi.
Aš tylėjau vis dar žiūrėdama į bilietus. Gera buvo sulaukti dovanų iš Hario, tačiau tai buvo per brangus pirkinys iš žmogaus, kuris dar nėra uždirbęs pinigų. Šioje situacijoje jaučiau savo amžiaus pranašumą, todėl ramiai atsisėdau ir susimąsčiau.
–      Klausyk, nesvarbu, kad aš jaunesnis, aš esu vyras, todėl aš noriu tau pirkti dovanas. Galiu sau tai leisti, nelaikyk manęs vėjavaikiu, kuris leidžia pinigus į kairę ir į dešinę. Aš užsidirbu iš koncertų, gavau senelio palikimą, todėl kiekvieną vasarą su draugais skrendu į paplūdimį pailsėti… Šįkart tai bus ypatingos atostogos, nes jas praleisiu su tavimi ir nenoriu, jog jaustumeisi už tai skolinga. Žinau, kad tu pati gali nusipirkti atostogas, už kurias aš mokėčiau visą gyvenimą, todėl tai tik dviejų savaičių atitrūkimas nuo įkyrių žmonių akių…
Haris turėjo pasakišką iškalbos dovaną. Kaskart, kai imdavau dėl ko nors dvejoti, jis man pažerdavo milijonus gražiai apdorotų žodžių, kurie mane akimirksniu įtikindavo, jog tai, ką jis sako, yra grynų gryniausia teisybė. Aš žiūrėjau į jį nuskriausto katino akimis ir negalėjau suvokti, kaip jo žodžiai pamažu ištripdo širdį.
–      Nesu buvęs Maldyvuose, noriu juos pirmą kartą aplankyti su tavimi. Sutinki? – šalia prisėdęs paklausė Haris.
–      Su sąlyga, jei už viską Maldyvuose mokėsiu aš.
Garbanius sekundę pasvarstė, šyptelėjo ir tarė:
–      Pasirinkimo neturiu, ar ne?
–      Ne. Nenoriu jaustis skolinga.
Haris mane apkabino ir pabučiavo į pakaušį.
–      Dvi savaites? – atsitraukusi prisiminiau jo žodžius. – Reikės sugalvoti, ką sakyti namiškiams…
Susirūpinusi padėjau bilietus ant staliuko ir susiėmiau už galvos. Kuo toliau mūsų santykiai su Hariu vystėsi į priekį, tuo sunkiau man darėsi. Aš norėjau pabusti ryte, žinodama, jog man nereikės slėptis nuo aplinkinių, nereikės meluoti artimiesiems, nebereikės būti Vladimiro žmona ir galėsiu ramiai mylėti žmogų…
–      Na, aš mamai jau pasakiau, jog su vaikinais vykstame į Kiprą, todėl tu gali sakyti šeimai, kad vyksti į Maldyvus, – linksmu balsu tarė Haris.
–      O kaip skyrybos? – atsisukusi į jį paklausiau.
–      Kelionė tik rugpjūčio pradžioje, todėl turime dar gerą mėnesį tuo pasirūpinti. Nesirūpink, aš tai sutvarkysiu, – apkabinęs per petį ramino mane vaikinas.
–      Juk žinai, kad rūpinsiuosi… Kartais viskas atrodo taip neįmanoma.
–      Kartu mes viską išspręsime. Juk žinai, kad padėsiu tau visada ir visuose reikaluose, o santykiai, patyrę tiek išbandymų, tikrai bus stipresni nei bet kada.
Kartais pykdavau ant Hario, kad pasirodė mano gyvenime ir sudrumstė ramybę, tačiau būdama šalia jo jaučiau, jog čia mano vieta. Prisiglaudžiau prie jo, apkabindama liemenį.
–      Tu man keli tiek daug problemų… – tyliai sumurmėjau.
Haris nusijuokė glostydamas mano nugarą ir ėmė pasakoti, jog po kelių dienų jis, Džo ir Styvenas vyks susitikti su vienu žinomu Britanijos prodiuseriu ir bandys pasirašyti kontraktą, jei tik jam patiks vaikinų atliekama muzika. Haris per mūsų pažinties laikotarpį sukūrė ne vieną savo dainą, todėl tikėjau jo sėkme.

Vis mažiau laiko praleisdavau savo bute, dažnai pasilikdavau pas Harį, nuvykdavome popietei į gamtą, vasara tiesiog skriejo pro akis… Užsiėmusi advokato paieškomis visiškai pamiršau apie norą atidaryti savo studiją. Ilgą laiką galvojant apie Volodią, teko pradėti rūpintis ir melu dėl atostogų. Vieną dieną paskambinau į namus Maskvoje.
–      Таня, это Елизавета.
–      Госпожа Елизавета! Приятно услышать ваш голос!
–      Мне твой тоже. Как ты, Таня?
–      Ну мы с Мирословым смотрим за домом, так пусто… Даже и теперь господин отсутствует…
–      Правда? А может быть ты заешь его планы на август?
Tania sekundėlei nutilo, tačiau neilgai trukus atsakė:
–      Господин ничего мне не говорил, знаю только, что двадцать первого августа дома намечается бал по поводу день рождения господина.
–      А до этого?
–      Попробую узнать, если это вам так важно. Может быть, вы хотите сделать сюрприз и вернутся?
Patylėjusi surezgiau planą ir taip pat džiugiai atsakiau:
–      Видишь, я уезжаю на каникулы, и хотела знать, будет ли он доступен…
–      Я передам это, как только господин Владимир вернётся.[1]
Pamaniau, kad bus geriau, jei Tania praneš Vladimirui, jog aš esu išvykusi ir jis nebandys su manimi susisiekti tuo metu, kai aš būsiu su Hariu. Netikėtai išgirdau skambutį į duris ir nustebau, nes tai buvo ne Haris, o mama.
–      Buvau netoliese, tad užsukau pasisveikinti ir išgerti kavos. Taip retai būname dviese, negalime atvirai apie viską pasikalbėti… – tarė ji tarpduryje.
–      Užeik, mama, malonu, kad užsukai, tačiau nelaukiau svečių, atleisk, – už nugaros paslėpdama ant sofutės koridoriuje gulėjusius Hario marškinėlius tariau.
Kol mama tvarkėsi prie veidrodžio, nulėkiau į svetainę, apžiūrėti, ar nėra kitų Hario paliktų daiktų. Ant stalo gulėjo jo skaitoma knyga, kurią taip pat pagriebiau ir viską nunešiau į savo miegamąjį.
–      Norėtum kavos? Vakar kepiau kivių pyragą, gal norėtum gabalėlio? – susijaudinusi laksčiau pirmyn atgal.
–      Nusiramink, Eliza, gal aš sutrukdžiau?
Išgirdusi šiuos žodžius, sekundei kreipiausi į Dievą, dėkodama, kad čia nėra Hario.
–      Ne, viskas gerai, tiesiog nustebinai. Nedažnai sulaukiu svečių…
–      Jei pati kepei pyragą – noriu jo paragauti, – šyptelėjo į virtuvę atėjusi mama.
Kol aš ruošiau kavą ir pjausčiau Hario keptą pyragą, mama papasakojo buvusi pas masažistę, kurios salonas yra visai netoli mano namų.
–      Apie ką norėjai pasikalbėti? – atsisėdus svetainėje paklausiau jos.
–      Kokie čia bilietai? – eidama prie stalelio pasidomėjo mama.
Bilietai buvo padėti prie staliuko šalia fotelio ir neturėjo atkreipti dėmesio, tačiau mamos akis buvo lyg erelio – ji visada pastebėdavo kiekvieną smulkmeną.
–      Du bilietai? Eliza, pasakyk, kad tai kelionė su Vladimiru! – laikydama juos rankoje džiūgavo ji.
Sulaikiau kvėpavimą ir tylėjau. Galvoje bėgiojo įvairios mintys, tačiau spontaniškai išsprūdo pati pirmoji:
–      Taip!
Sėdėjau dirbtinai išsišiepusi, lyg tai būtų pati geriausia žinia. Mamos akys švytėjo ir ji džiugiai suriko:
–      Nuostabu! Kaip tik apie jį ir norėjau pasikalbėti!
–      Tikrai? Ir ką gi norėjai pasakyti? – vis dar taip pat išsišiepusi pasidomėjau.
Mama dar kartą žvilgtelėjo į bilietus ir ramiai atsisėdusi pradėjo savo pamokslą:
–      Na, grįžusi tu nieko nepasakojai apie savo santuoką, kaip jis su tavimi elgiasi, ar gerai sutariate, kai tiek laiko būnate atskirai. Aš vis dar tikiuosi kada nors tapti močiute…
Man iš rankų vos neiškrito paimtas puodelis, kai išgirdau apie mamos norą tapti močiute. Žinojau, jog Darsei patyrus persileidimą dar draugaujant su pirmuoju vaikinu ir po to karto nebegalint susilaukti vaikelio, mamos viltys sudėtos į mane… Tačiau jai pačiai pastūmėjus mane siekti balerinos karjeros, ji puikiai suprato, jog tik nustojusi šokti, galėsiu pradėti galvoti apie kūdikį. Kadangi sulaukus keturiasdešimties smarkiai atsilikau nuo savo biologinio laikrodžio, nustojau net svarstyti apie galimybę susilaukti atžalos.
–      Mama, nemanau, kad aš galėčiau būti motina.
–      Ką tu kalbi, brangioji? Kaip tik to jums su Vladimiru ir reikia, kad pagaliau suartėtumėte ir būtumėte panašūs į tikrą šeimą, – atsisėdusi greta manęs ant sofos pamokslavo ji. – Tu neįsivaizduoji, kaip bendras vaikelis išspręstų bet kokias problemas.
–      Bet mes neturime jokių problemų… – gyniausi ragaudama pyragą.
–      Eliza, man gali nemeluoti. Mano motiniška širdis jaučia, jog tarp jūsų su vyru žioji skylė. Sakiau tavo tėvui, kad nors Vladimiras ir geras žmogus, bet tai nereiškia, jog tu jį pamilsi ir būsi laiminga… Ar esi tikrai įsitikinusi ir nori visą likusį gyvenimą praleisti su juo?
Pirmą kartą girdėjau mamą taip nuoširdžiai kalbant. Žiūrėjau nuleidusi akis į kilimą, tačiau nieko nesakiau. Ji viską suprato teisingai…
–      Santuoka tebuvo spontaniškas prieglobsčio ieškojimas, kai išsiskyriau su Henriku, tesiilsi jis ramybėje. Tačiau negaliu skųstis – gyvenimas buvo geras.
–      Kodėl sakai, kad buvo? – staiga puodelį nuleido ji.
Aš papurčiau galvą ir greitai pasitaisiau:
–      Yra, mama, yra!
–      Na, nors ir tekėjai ne iš didžiulės meilės, bet tiek metų kartu išgyvenus, jūs tikrai rasite sprendimą. Labai džiaugiuosi dėl šios kelionės, tai mane labai nuramino, – šyptelėjo mama ir gurkštelėjusi kavos paėmė pyragą. – Ar jis tau atsiuntė bilietus?
Klausiausi jos linksmo balso negalėdama pratarti nei žodžio, nors taip norėjosi pasakyti, jog sprendimas yra tik vienas – skyrybos. Ir vėl ėmiau dvejoti dėl to, ar elgiuosi teisingai. Mane lyg kažkas tampė į dvi puses: viena pusė atstovavo mano vidiniams jausmams, mano meilei Hariui ir reikalavo klausyti širdies, o kita pusė tempė į save, prašydama gerai viską apmąstyti ir suvokti, jog nebesu paauglė, kuri tik dabar galėtų pradėti kurti savo laimę, jog turiu įsipareigojimų visuomenei, šeimai ir vyrui. Kaskart tokiomis akimirkomis man beprotiškai reikėdavo pasikalbėti su Hariu, kuris mane nuramindavo ir aš vėl pasiryždavau dėl savo laimės nueiti kryžiaus žygius.
–      Taip, gimtadienio proga vyksime į Maldyvus, – šyptelėjau žiūrėdama į pyragą, nes negalėjau meluoti jai tiesiai į akis.
–      Kaip gerai!
Mama dar kažką kalbėjo apie atostogas ir santuoką, apie meilę ir pareigą, tačiau mano mintys jau sukosi apie tai, ką reikės sakyti Vladimirui, jei jis paklaus, kur ir su kuo aš išvykstu bei tikėtis, kad jis apie kelionę su mano šeima nesikalbės. Vis tiek planavau su juo skirtis, tad nenorėjau, jog Volodia ir toliau bendrautų su mano šeima. Iš apmąstymų mane prikėlė skambantis telefonas. Greitai nubėgau į virtuvę, kurioje buvau jį palikusi ir atsiliepiau.
–      Hari, dabar nelabai tinkamas metas, pas mane svečiuojasi mama.
–      Elizabeta, turiu pačią geriausią naujieną! Radau advokatą!
Atrodė, jog širdis prisipildė šilumos ir pradėjo plakti kaip pamišusi.
–      Tikrai? Tai puiku! – spirgėjau virtuvėje ir pamačiau ateinančią mamą, kuri nešė puodelį bei tuščią lėkštutę. – Turiu lėkti, paskambinsiu vėliau.
Padėjusi telefoną ant spintelės lyg nusikaltimo vietoje pagautas vagis išpūstomis akimis žvilgtelėjau į mamą.
–      Džiaugsmingos naujienos? – paklausė ji, padėdama indus.
–      Tiesiog kolegė norėjo papasakoti apie savo įspūdžius, – nusijuokusi sumelavau.
–      Gerai, nebetrukdysiu tavęs. Dar kartą sakau, bandyk pastoti – tai tikrai padarys laimingesnę tiek tave, tiek Vladimirą – jūs akimirksniu mesite visus savo darbus ir visą dėmesį skirsite šeimai… – paėmusi už rankos tarė mama.
Nusišypsojau ir padėkojau jai, kad aplankė. Norėjosi kuo greičiau susitikti su Hariu ir sužinoti visas naujienas apie advokatą, todėl greitai atsisveikinusi su mama po sekundėlės vėl kalbėjausi su juo.
–      Gali atvažiuoti pas mane? Viską papasakosiu ir mes būtinai atšvęsime! – laiminga gaida pradėjo pokalbį Haris.
–      Manyk, kad jau atvažiavau!
Kaip galėdama greičiau susiruošiau, sėdau į tėčio paskolintą automobilį ir nuspaudusi gazo pėdalą skuodžiau Londono gatvėmis. Norėjosi rėkti iš laimės, kad pagaliau reikalai pajudėjo į priekį, pagaliau maža prošvaistė rūpesčiais grįstame kelyje į laimę. Jaučiau, kad nors ir gali nepavykti išsiskirti, tačiau bent jau numalšinsiu savo sąžinės balso aimanas, kurios man kasdien prikaišioja, jog aš laužau bažnyčioje duotą priesaiką būti ištikima savo vyrui. Tai bent jau buvo bandymas pakeisti situacijos begėdiškumą… Palaikiau savyje optimistišką dvasią, nes norėjosi tikėtis iš Vladimiro bent kiek žmogiškumo.
–      Na, kas čia per advokatas? Ar jis tikrai geras? – vos įpuolusi į Hario butą ėmiau klausinėti.
–      Prisėsk, papasakosiu, kaip viskas buvo!
Mes įsitaisėme jaukioje svetainėje, Haris patildė televizoriaus garsą ir pradėjo pasakoti, kaip vieną dieną pietaujant su Styvenu, šis sulaukė skambučio iš savo dėdės ir tema pakrypo apie jį. Styvenas šiek tiek papasakojo apie giminaitį bei prasitarė, jog pastarasis – skyrybų advokatas. Ir vienas geriausių Londone.
–      Ar tikrai geras? Juk jei jis Styveno giminaitis, dar nereiškia, jog išskirs mane su Volodia.
–      Styvas man pasakė jo vardą, todėl aš internete paieškojau informacijos. Pasirodo jo dėdulė turi advokatų kontorą, kurioje dirba dvidešimt geriausių Londono advokatų, o jo karjeroje – dvidešimt devynios sėkmingos skyrybų bylos ir klientai ne šiaip paprasti piliečiai, o tikri milijonieriai, kurie skyrybų procesuose kovoja dėl tikrų lobių… Gali pati pasiskaityti apie jį, internete šimtai tūkstančių straipsnių apie jo bylas, – entuziastingai pasakojo Haris, atsukdama nešiojamą kompiuterį į mane.
Pažvelgiau į ekraną, tačiau greitai pakėliau akis į Harį ir nuoširdžiai nusišypsojau.
–       Tikiu tavimi. Sunku patikėti, jog man gali pasisekti…
Vaikinas padėjo kompiuterį sau už nugaros ir paėmė mano rankas:
–      Turime tuoj pat su juo susisiekti, kad į kelionę išvyktume jau tau pasirašius skyrybų sutartį. Aš pasakysiu Styvenui, kad jis pakalbėtų su dėde ir teiktų pirmenybę tavo bylai.
–      Ne, nereikia sakyti Styvenui, kad aš noriu skirtis…
–      Elizabeta, jis mano geriausias draugas, aš juo pasitikiu ir nemanau, jog jis skleistų gandus apie tave ar apie kitus žmones, – pakėlęs antakį aiškino Haris.
–      Keistai atrodys, jei tu kalbėsiesi su Styvenu dėl mano reikalų… – žiūrėdama į jo delnus, glostančius manuosius sumykiau.
–      Manai, kad jis nieko nesupranta? Jis žino, kad esu beprotiškai tave įsimylėjęs, jis tai pastebėjo pats pirmasis, tačiau tylėjo kaip kapas, todėl gali būti rami – jis teisingas žmogus.
Akimirką likau be žado, nes atrodė, jog niekas nieko nesupranta… Nors negalėjau žinoti, kaip Haris elgiasi prie savo draugų, apie ką jie kalbasi, juk draugai tam ir yra, kad jiems papasakotum viską, kadangi aš draugų neturėjau, atrodė, jog ir Haris mūsų santykius laiko visiškoje paslaptyje. Vaikinas, pastebėjęs mano šoką, paglostė plaukus ir nuramino:
–      Viskas gerai. Jis ne iš tų, kurie teisia žmones. Styvenas džiaugiasi, jog aš laimingas ir linki tokiu būti visą laiką, tik norėjau pasitarti su tavimi, ar tu nori bendradarbiauti su šiuo advokatu ir tada aš galėsiu pasikalbėti su Styvenu dėl pagalbos.
–      Na, aš šiek tiek nustebinta, tačiau tai turbūt baltas pavydas, jog tu gali su kažkuo pasikalbėti apie visą šią painią situaciją, o aš ne…
–      Aš visada šalia, Elizabeta, bet kada, kai reikės draugo, kai reikės peties išsiverkti, kai reikės paguodos ar patarimo… Aš tau būsiu viskas.
Ir vėl tie Hario žodžiai… Jis tiesiog kalbėjo dainomis, nors sakėsi, jog neturi talento sukurti bent vieną. Aš lengvai šyptelėjau ir perbraukusi per pakaušį jo garbanas patikslinau:
–      Tu jau esi mano viskas.
Švelniai pabučiavusi jo putlias lūpas, apkabinau ir padėkojau už visas pastangas. Jaučiausi, lyg traukiama iš gilios duobės, kuri su kiekvienais santuokos metais vis gilėjo ir aš tiesiog nustojau kapstytis, leisdamasi vis giliau ir giliau… Užsirašiusi advokato kontaktus, pažadėjau Hariui jau kitą dieną pradėti skyrybų procesą, o jis savo ruožtu paskambino Styvenui ir paprašė pasikalbėti su giminaičiu bei užtarti mane prieš jį. Vakare išėjome pasivaikščioti ties Temze, sėdėdami ant suoliuko ir gerdami kavą pasvajojome apie kaitrią Maldyvų saulę, purų smėliuką ir skaisčiai žydrą vandenyną… Buvo likusios trys savaitės iki mūsų kelionės ir aš vis dar turėjau nuveikti du svarbius darbus – pasirašyti skyrybų sutartį bei sugalvoti melą Vladimirui.

Pastarąjį pavyko atlikti greičiau, nei tikėjausi, nes vos apsilankius pas advokatą, kuris mane svetingai priėmė ir susitarė dėl susitikimo po poros dienų, man paskambino mano vyras.
–      Tania pranešė, jog skambinai ir pranešei apie savo paslaptingas atostogas.
–      Taip, išvykstu pailsėti, norėjau pranešti, kad nepradėtum ieškoti per mano šeimą.
–      Per šeimą? Vadinasi, išvyksti ne su jais? – kiek nustebęs, tačiau su ironija paklausė Volodia.
–      Ne, ne su jais, – tokiu pat tonu atsakiau ir aš.
–      O su kuo?
Taip norėjosi jam nieko neatsakyti, tačiau prisiminusi, jog mamai pamelavau apie kelionę būtent su juo ir bijodama, kad šis nesugalvotų paskambinti tėvams, nustačiau ganėtinai meilią intonaciją ir tariau:
–      Su kolegėmis.
–      Kur vyksite?
–      Į Maldyvus…
–      Juk mes ten jau buvome, – nusijuokė Vladimiras. – Negi įdomu dar kartą ten keliauti? Geriau galėjai vykti su manimi į Tailandą.
–      Na, jos man pasiūlė ir aš spontaniškai sutikau, – toliau klimpau į melą.
–      Grįši iki mano gimtadienio? Rengiu pokylį, – informavo jis.
Pagalvojusi, jog galbūt tada jau bus prasidėjęs skyrybų procesas ir Vladimiras jau bus gavęs sutartį, sudvejojau:
–      Nežinau, ar būsiu grįžusi, tačiau dovaną tu tikrai gausi…
Suvokiau, kad žinia apie skyrybas Vladimirą pasieks per gimtadienį ir pasidarė šiek tiek jo gaila, tačiau turėjau visa tai pabaigti visiems laikams. Pokalbis buvo trumpas ir nežinau, ar sąmoningai, ar ne, tačiau buvau maloni su Volodia, nesinorėjo pykdyti nei jo, nei pačiai leistis į piktumus, atrodė, kad tai pabaiga, todėl norėjosi viską pabaigti taikiai…

Per porą kitų savaičių skyrybų sutartis jau buvo beveik baigta, tereikėjo ją pasirašyti, tačiau aš norėjau viską sudėlioti į savo vietas. Stebėdama užsnūdusį Harį, apžiūrėjau kiekvieną jo centrimetrą nuo pat garbanoto pakaušio. Keletas nudraskytų spuogelių ant kaktos, vešlūs antakiai, tamsios blakstienos, tiesi nosis, ypatingai ryškus žandikaulis, gundančios ir putlios lūpos, švelnus kaklas, raumeningos rankos, krūtinė, lieknos ilgos kojos ir milžiniškos pėdos… Vėl pakėliau akis į jo veidą ir klausiau savęs: „Ar jis tikrai mano vienintelis?“ Abejonės išsisklaidė, kai jis prasimerkė ir pamatė mano žvilgsnį. Užsimiegojusios Hario akys klausė, kas nutiko, jis ramiai mirktelėjo ir be žodžių ištiesė ranką. Prisiglaudžiau prie jo tvirtos krūtinės ir supratau, kad tai žmogus, dėl kurio mano gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis, tačiau aš nieko dėl to nenoriu daryti, kad tai sustabdyčiau. Tas jausmas širdyje tiesiog degino, norėjau kiekvieno jo kūno lopinėlio, troškau jo lengvų lūpų ant savo odos ir norėjau būti tik jo. Tūkstantąjį kartą įsitikinau, jog mano siela priklauso jam ir nors kartą priklausymas kitam žmogui nesudarė jokio diskomforto, atvirkščiai, saugu ir ramu buvo priklausyti Hariui.

Jau kitą dieną iš pat ryto nuvykau pas advokatą pasirašyti skyrybų sutarties. Jis dar keletą kartų paklausė, ar aš esu visiškai įsitikinusi… Tada prieš mano akis stojo du skirtingi vaizdai: dvidešimt metų su žmogumi, kuris man yra lyg svetimas, nors taip gerai pažįstamas ir keli mėnesiai su žmogumi, kurį galiu suprasti iš pusės žodžio ar net jo žvilgsnio. Pastarieji mėnesiai nusvėrė netgi dvidešimt bendro gyvenimo metų… Nors ranka ir drebėjo, prisiminiau Hario žodžius, jog skiriuosi ne dėl mūsų santykių, o dėl savęs, dėl to, kad Vladimiras nebuvo geras sutuoktinis. Advokatas pažadėjo išsiųsti sutartį Volodiai dar šią savaitę, tad aš išėjusi iš kontoros tuoj pat paskambinau Hariui.
–      Pasirašiau, – jam atsiliepus ištariau.
–      Tikrai? Tai viskas? – nesitvėrė savo kailyje vaikinas.
–      Atrodo, kad taip… Dabar tereikia laukti jo sprendimo ir tikėtis geriausio.
–      Elizabeta, aš didžiuojuosi tavimi! Galiu tik įsivaizduoti, kaip tai sunku po tokio ilgo kantrybės reikalavusio laiko…
–      Sunku tik dėl to, jog pati nusprendžiau keisti savo gyvenimą, viduje man visiškai neskauda. Aš nenoriu būti pririšta prie žmogaus, kurio nemyliu ir pagaliau prisirišti prie mylimo.
Susitikę su Hariu nusprendėme laiką praleisti ruošimuisi kelionei. Norėjosi atsinaujinti iš pagrindų: įsigyti naujų maudymosi kostiumėlių, apatinių, skrybėlių – tiesiog pakeisti Maskvos pritvinkusį garderobą nauju, jaunatvišku ir mielu širdžiai. Vaikščiojome po parduotuves ganėtinai atvirai demonstruodami, jog esame įsimylėję, tačiau mano nerami nuojauta neleido visiškai atsipalaiduoti. Einant prekybos centro koridoriumi, mano žvilgsnis susitiko su vieno įtartinai atrodančio vyriškio žvilgsniu ir aš pagalvojau, jog anksčiau esu jį kažkur mačiusi.
–      Nepažįsti to vyruko? – paklausiau Hario, sustojus prie suolelio koridoriuje.
–      Kurio? – apkabinęs mane per petį paklausė jis.
Atsisukau parodyti Hariui nepažįstamąjį, tačiau šis jau buvo dingęs iš mano akiračio.
–      Ką tik buvo čia… – akimis vis dar klajodama tarp žmonių suaimanavau.
–      Elizabeta, tu per daug įsitempusi. Juk viskas krypsta tinkama linkme, tu pasirašei skyrybų sutartį, o tai daro tave dalinai laisva moterimi. Nėra dėl ko nerimauti, dabar tu saugi, nes aš tave ginsiu nuo kiekvieno žvilgsnio.
Žemas Hario balsas kaip visuomet nuramino mane ir nedavė pagrindo toliau nerimauti dėl įtartinų veidų. Dėl visa ko, tą dieną vis dar buvau atsargi ir su vaikinu elgiausi šalčiau, nei įprastai.

Likus vos porai dienų iki kelionės į Maldyvus, susitarėme su Hariu, jog pasimatysime oro uoste, kai priduosime savo bagažą ir praeisime apsaugą. Negalėjome ten vykti kartu, turėjome būti ganėtinai įžvalgūs, nes nežinojome, ar tikrai įtikinome Liuciją bei Darsę. Sesuo dar savaitei likus iki mano atostogų bandė kamantinėti, tačiau aš nesileidau įvaroma į kampą ir melavau iš paskutiniųjų, sakydama, jog su Vladimiru susitiksime Maldyvuose. Dar kartą įsitikinusi, jog Volodia išvykęs į Tailandą, paskutinę naktį prieš kelionę, gulėdama lovoje, pasimedžiau, kad viskas pavyktų kaip planuota.
–      Dieve, žinau, kad meluoti nėra gerai, juo labiau savo artimiesiems, tačiau noriu apsaugoti Harį ir mūsų santykius. Aš pasinaudojau galimybe su juo susitikti tą šeštadienio vakarą, tikiuosi, tai buvo tavo planas… Juk žinai, kad visą gyvenimą buvau nuolanki, ištikima ir pareiginga, o būnant su Hariu aš galiu atsipalaiduoti, pagaliau galiu būti tokia, kokia noriu būti. Tegul ši kelionė dar labiau sutvirtina mano jausmus ir pasiryžimą.
Užmigau labai neramiai ir kėliausi visiškai nepailsėjusi, tačiau pasiruošusi praleisti dvi nuostabias savaites su savo mylimu. Kaip ir buvome susitarę, turėjome susitikti oro uoste likus valandai iki vartų atidarymo. Važiuodama taksi, parašiau Hariui, kad aš kelyje, o šis atsakė jau stovintis eilėje su lagaminu. Nerimavau, lyg tai būtų svarbiausia diena mano gyvenime. Įėjau į oro uostą žvalgydamasi į kiekvieną žmogų, bandydama slapstytis, nes vis dar atrodė, jog mane kažkas seka arba stebi. Nenusiėmiau akinių nuo saulės, bandydama paslėpti savo išsigandusias akis. Praėjusi apsaugą, patekau į terminalą ir išsitraukusi telefoną paskambinau Hariui.
–      Aš jau terminale, kur tu?
–      Aš Starbucks kavinukėje. Norėtum šaltos kavos su kremu?
–      Taip, tačiau be kremo. Tuoj pat ateinu! – paspartinusi žingsnį nuskuodžiau į priekį.
Iš tolo pamačiusi šalia minėtos kavinukės stovintį garbanotą vaikiną, prasagstytais languotais marškiniais. Stryktelėjau ir pradėjau bėgti jo link. Priartėjusi stipriai apkabinau abiejose rankose po vienkartinį kavos puoduką laikantį Harį. Jis sunėrė rankas man už nugaros, o tada aš pasijutau visiškai saugi. Niekas nebegalėjo manęs įbauginti, nes aš buvau su juo. Plepėdami gurkšnojome kavą, kol atidarė vartus ir mes pagaliau patekome į lėktuvą. Prieš pakylant Haris paėmė mano delną, spustelėjo ir tarė:
–      Viskas bus gerai, Elizabeta.
Mano įsitempusi ranka atsipalaidavo ir giliai atsidususi šyptelėjau jam. Žvelgiau pro langą visą laiką jausdama švelnų Hario delną ant savojo. Kad ir kaip norėjau, negalėjau visiškai atsipalaiduoti, leisti mintims atitrūkti nuo realybės, paliktos Londone, nuo nerimo dėl skyrybų ir nenusakomo jaudulio.
Po dešimties kelionės valandų, sekinančio minčių srauto apie gyvenimą, mes nusileidome Maldyvuose. Nors lėktuve keletą valandų miegojome, buvome pavargę ir patekę į savo namelį palmių paunksmėje, kritome ant minkštų fotelių nedidukėje terasoje.
–      Įsivaizduok, dabar tai bus mūsų namai ateinančias dvi savaites… – atsilošęs tarė Haris.
–      Čia tobula, Hari… – atsakiau jam, atsistojusi ir priėjusi prie turėklų.
Žvelgiau į žydrą vandenyną, kurio bangų mušimas į krantą ramino ir svaigino.
–      Čia tobula, nes aš su tavimi, – priėjęs iš nugaros delnus ant pečių uždėjo jis. – Atsipalaiduok, čia mūsų niekas nerastų, net jei ir labai norėtų.
Haris kelias sekundes pamasažavo mano pečius, o tai tikrai privertė suvokti, jog šiame ramiame rojaus kampelyje mums niekas negali trukdyti. Atsisukusi į jį pažvelgiau tiesiai į žalias akis ir tyliai pasakiau:
–      Tu teisus, negaliu leisti savo nerimui sugadinti šių dienų su tavimi.
Pagaliau sugebėjau nuvyti šalin įtampą ir kaltę, kurią jaučiau dėl visiškai nežinomų priežasčių.

Porą pirmųjų dienų mes praleidome paplūdimyje nieko neveikdami, tiesiog drybsodami ant smėliuko, grukšnodami gaivinančius kokteilius, besimaudydami skaidriame vandenyne ir leisdami savo jausmams liepsnoti. Tik po tų dienų mes visiškai pamiršome Londone paliktas problemas, pamiršome, jog aš vis dar susituokusi, buvome lyg visiškai nauji žmonės.
Paplūdimio bare vieną vakarą vyko karaokė vakarėlis, kuriame susipažinome su šaunia ispanų pora. Maldyvuose jie leido savo medaus mėnesį. Haris vėl į pagalbą pasitelkė savo žaidimą: sumelavo jiems mūsų vardus, amžių ir netgi santykių rimtumą.
–      Na, mes su Emilija švenčiame penktuosius draugystės metus, – šyptelėjo jis jaunavedžių porelei.
Aš nebuvau tokia puiki aktorė, todėl tik linksėjau galva ir stebėjausi jo lakia fantazija. Įdomu buvo pabendrauti su ką tik susituokusiais žmonėmis, jie atrodė tokie laimingi… O tai mane dar kartą grąžino į mano gyvenimo realybę, vėl supratau, jog mano gyvenimas yra visiškai iššvaistytas.
–      Tu visą vakarą tokia tyli, Elizabeta. Tau čia nepatinka? – paklausė Haris mums einant į namuką.
–      Gal juokauji? Geresnės vietos negali būti, čia – rojus…
–      Tai kas tuomet? Vis dar neišmeti iš galvos skyrybų?
–      Ne, juk susitarėme nekalbėti apie tai, kol atostogausime. Tiesiog… Susitikusi su jaunavedžių pora, supratau, kad aš iššvaisčiau savo gražiausias dienas veltui. Kai buvau jaunesnė, atrodė, kad gyvenimas yra begalinis, kad visada būsiu jauna, visada bus laiko nuveikti viena ar kita, kad išgyvenu viską, kas geriausia, tačiau šiandien suvokiau, kad nepajutau nei pusės, ką patiria šie jauni žmonės.
–      Juk tu dar esi jauna, – ramino mane vaikinas, apkabinęs per pečius. – Be to, dabar tu pradėsi naują gyvenimą.
–      Supranti, ateina metas, kai imi suvokti, kad jau kai ko tikrai nebepatirsi… Kad tai tiesiog nebe tau. Juk pirmosios vedybos būna vieną kartą, kaip ir medaus mėnuo. O paskui bėga metai ir turi visai kitaip žvelgti į gyvenimą.
–      Elizabeta, – vesdamas mane laiptukais į namelį nusijuokė Haris. – Tai pirmosios mūsų atostogos kartu. Juk tai naujas dalykas tavo gyvenime.
Užlipus į terasą šyptelėjau jam ir žvilgtelėjau į tolį, kuriame nuo mėnulio spindėjo nurimęs vandenynas, o žvaigždės lyg milijonai akių stebėjo mus iš viršaus.
–      Atleisk, nenoriu tavęs sumenkinti, tiesiog kartais pagalvoju, jog gyvenimas man suteikė tiek progų, kuriomis nepasinaudojau, o dabar nebegaliu apsimetinėti, jog man tik dvidešimt. Tų pirmųjų kartų man jau nebebus…
Haris atsistojo šalia, pasuko savo galvą į mane ir sušnabždėjo:
–      Tu dar turi vieną pirmąjį kartą…
Nustebusi pažvelgiau į jį primerktomis akimis. Vaikinas kelias sekundes šypsojosi, o tada tyliai tarė:
–      Būk šiandien mano.


[1]           – Tania, čia Elizabeta.
– Ponia Elizabeta! Kaip malonu girdėti jūsų balsą!
– Man taviškį taip pat. Kaip laikaisi, Tania?
– Na, prižiūrime su Miroslavu namus, taip tuščia… Net ir dabar ponas Vladimiras išvykęs…
– Išvykęs, ar ne? O galbūt žinai jo rugpjūčio mėnesio planus?
– Ponas man nieko nesakė, žinau, kad rugpjūčio dvidešimtą dieną namuose rengiamas pokylis pono gimimo dienos proga.
– O iki tol?
– Galiu pabandyti sužinoti, jei jums svarbu. Galbūt norite padaryti jam staigmeną ir grįžti?
– Matai, išvykstu atostogauti, tad norėjau sužinoti, ar jis bus pasiekiamas…
– Aš perduosiu ponui Vladimirui tai, kai tik jis grįš!

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Čia nėra nei vieno tau artimo žmogaus. Paaiškink man, ką reiškia tavo spektaklis?
–      O gal tu norėtum man papasakoti, ką reiškia tavo spektaklis? Ką reiškia tie dokumentai, reikalaujantys tavo laisvės?
–      Tai reiškia, kad aš noriu skirtis. Turėjau tai padaryti jau seniai.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.

Norite, kad truputį pasufleruočiau? Siųskite klausimus į ask.fm arba blog’o Facebook paskyrą!

VISOS NORINČIOS SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ.
Klausimus ir nuomones galite rašyti į ask.fm arba blog’o Facebook paskyroje.
Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

Septyniolikta dalis čia.

...tęsinys čia

– Ma

Reklama

6 komentarai

  1. Atgalinė nuoroda: XIX | Martina

  2. Tas žmogus kuris stebi Liza yra labai didelė, paslaptinga dilema, ji sukelia didžiulį įdomumą!!!! O dar Volodia, ir skyrybos! Bei kitos dalies užuomazga!!! ach…… tiesiog nuostabu skaityti jūsų noveles :)*

  3. Atgalinė nuoroda: XVII | Martina

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: