XIX

Servetėlių pasiruošėte? Pradedam…

Krūtinę lyg kas plunksna paglostė, virpuliukas sukuteno širdį, stabtelėjo ties gerkle ir apimta jaudulio nesugebėjau pratarti nei žodžio. Iki tos akimirkos aš nesuvokiau, kokie rimti yra Hario jausmai. Bijojau, jog įtraukus į mūsų santykius seksą, aš jam greitai atsibosiu ir jis mane paliks, tačiau jis visada buvo šalia… Anksčiau žvelgiau į jį kaip į vaiką, nes lyginau jo amžių su savuoju, bet čia stovėjo visiškai lygiavertis vyras, kurį aš myliu. Nors nusikratyti kaltės jausmo ir kovoti su sąžinės balsu nebuvo lengva, aš dar niekada taip nenorėjau pasinaudoti man suteikta galimybe tapti laiminga.
–      Ne… – tyliai atsakiau. – Nuo šiandien būsiu tavo.
Hario šypsenai apibūdinti tikrai nerasčiau atitikmens žodyne, nes šypsojosi ne tik jo lūpos ir akys, tačiau atrodė, kad šypsosi kiekvienas jo kūno centimetras. Jis tiesiog spinduliavo. Čiupo mane į glėbį ir suėmęs skruostus tikino:
–      Tu neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu!
Nespėjus jam atsakyti tuo pačiu, buvau švelniai pabučiuota ir apglėbta jo tvirtų rankų. Negalėjau patikėti, kad aistringas žmogus gali būti toks atsargus ir švelnus. Jaučiau, kaip dega jo kūnas, tačiau jis neskubėjo ir neskubino nei vienos akimirkos, atvirkščiai – atrodė, jog iš kiekvienos sekundės ir kiekvieno prisilietimo jis nori patirti patį didžiausią malonumą. Niekada nebuvau patyrusi tokių tyrų ir malonių glamonių, tokių minkštų bučinių ir atsargių atodūsių. Jis elgėsi su manimi, lyg aš būčiau pats vertingiausias ir brangiausias keramikos kūrinys, kurį jis atsargiai laikė savo rankose. Būnant su Vladimiru seksas man neteikė jokio malonumo. Tai buvo tik pareigybė, aš nemokėjau būti miela, nemokėjau išreikšti jausmų rankomis ar bučiniais. Tačiau pajutus minkštas Hario pirštų pagalvėles ant odos, automatiškai atkartojau viską ir atrodė, jog tam tikrai nereikia patirties – viskas vyko savaime. Norint, kad mylimam žmogui būtų gera, rankos pačios atsargiai glostė kiekvieną jo šilto kūno centimetrą. Jo pirštai dar ilgai žaidė ant mano pilvo, kol galiausiai ranka nusileido ant jo, o paskutinis bučinys ištirpo ant mano peties. Palaukusi keletą minučių, mėgavausi viskuo, ką patyriau. Tai buvo stebuklinga ir magiška. Švelnu. Miela. Nepakartojama. Jaučiau jo galvą prie savo peties ir stengiausi jo nepažadindama žvilgtelti. Pamačiusi Hario garbanas susigraudinau prisiminusi, kaip pirmą kartą mylėjausi su Henriku. Tai buvo pats pirmasis kartas mano gyvenime ir aš tai pajutau vėl. Su Hariu. Lyg visa praeitis išsibraukė iš mano gyvenimo ir tik dabar aš visa tai patyriau pirmą kartą. Užmigti buvo taip paprasta…

Ryte pabudau nuo bangų mūšos į krantą bei saulės spindulių į mūsų kambarį. Vangiai pramerkusi akis, suvokiau, kur esu, kai pajaučiau šiltą delną ant savo nuogos nugaros. Seniai, o galbūt ir niekada, nebuvau nubudusi nuoga lovoje, todėl jausmas buvo keistas, tačiau jaučiausi tokia laisva ir natūrali, lyg iš naujo gimusi. Atsisukusi į Harį pamačiau jo putlias, vos prasivėrusias lūpas pūpsančias prieš mane ir pajaučiau ties kaklu jo gilius atodūsius. Atrodė, kad vaikino netrikdo nei saulė, nei karštis, nei aplinkiniai garsai… Šyptelėjusi išlipau iš lovos ir greitai nulėkiau į vonią, kurioje kaip pridera apžiūrėjau save, nes jaučiausi iš pagrindų kitokia – lyg pažadinta po ilgo žiemos miego, norėjosi nuveikti tiek daug! Nusipraususi ir apsivyniojusi šilkinį chalatą, įsipyliau vandens į stiklinę ir gurkšnodama nuėjau terason. Su šypsena veide prisiminiau praėjusią naktį: anksčiau maniau, jog nutikus tokiam dalykui, patirsiu gėdą, nežinosiu, kaip elgtis toliau ir mano sąžinė bus nepataisomai suteršta, tačiau viskas, ką aš jaučiau, buvo palaima, atgaiva ir begalinė meilė.
Neišlaukusi Hario pabundant, iškviečiau viešbučio tarnybą, kuri pristatė pusryčius, o tada netikėtu bučiniu į skruostą pažadinau savo miegantįjį gražuolį.
–      Aš jau tavęs pasiilgau, kelkis… – nušnabždėjau prie ausies.
Vaikinas tingiai pasiražė ir neaiškiai vapėdamas pervertė mane į patalus.
–      Praleiskim visą dieną čia…
Visas kartu praleistas laikas tikrai priminė patį geriausią ir romantiškiausią medaus mėnesį, kurio nei aš, nei Haris nebuvome iki šiol patyrę: puikus oras, kaitri saulė, šiltas vandenynas, minkštas smėliukas… Tai buvo tiesiog rojus, kuriame norėjau pasilikti visą gyvenimą! Juokaudami su Hariu sprendėme, ką galėtume čia veikti, jei atsikraustytume gyventi į Maldyvus visam laikui.
–      Aš galėčiau dainuoti kuriame nors bare, o tu… – juokėsi Haris.
–      O aš būčiau tavo vadybininkė! – užbaigiau jo sakinį.
Žinoma, tai buvo visiški paistalai, bet jis vis bandė išblaškyti mano mintis nuo skyrybų, nes kiekvieną rytą tikrindavau savo telefoną ir elektroninio pašto dėžutę, laukdama žinių iš advokato ar tiesiogiai iš Vladimiro. Deja, naujienų nebuvo, tačiau Hariui pasisekė ir besibaigiant mūsų atostogoms, jam paskambino Džo.
–      Žodžiu, jam paskambino vienas iš prodiuserių, su kuriais norime bendradarbiauti ir grįžus iš kelionės važiuosime į įrašų studiją pirmajam bandymui! Tai tiesiog neįtikėtina! – po pokalbio man pasakojo Haris, kol aš deginausi atsigulusi ant pilvo.
Pakėliau galvą, nusiėmiau akinius nuo saulės ir suraukusi antakius paklausiau:
–      Neįtikėtina? Būtų neįtikėtina, jei kas nors nesutiktų su jumis bendradarbiauti!
–      Na, viskas taip greitai… Maniau, jog tik po vasaros sulauksime kažkokių naujienų.
–      Po vasaros jūs jau įrašinėsite savo albumą, – šyptelėjau.
–      O tavo skyrybos bus įpusėjusios… – guldamasis šalia manęs tarė Haris.
Net tokią gyvenime svarbią akimirką, kai kalbėjome apie jo karjerą, vaikinui rūpėjo mano reikalai. Kiekvieną dieną jaučiausi vis labiau mylima ir branginama, visas jo dėmesys buvo toks nuoširdus. Jaučiau, kad Haris visa širdimi atsidavęs man, todėl tai kėlė šiokią tokią baimę. Bijojau jį įskaudinti, sugriauti jo gražius planus, jo svajones dėl mūsų bendros ateities ir nenorėjau būti blogio pranašu, tačiau kartais buvo sunku nuslėpti savo blogą nuojautą. Puikiai pažinojau Vladimirą ir vos sužinojęs apie skyrybų dokumentus, kuriuos jau turėjo būti gavęs jo advokatas, jis turėjo paskambinti ir klausinėti, kaip visa tai suprasti. Bet man neskambino nei jo advokatas, nei jis pats, o tyla iš jo – ne pats geriausias ženklas. Hariui apie tai neužsiminiau tik nenorėdama trikdyti jo džiaugsmo.

Paskutinę atostogų dieną negalėjau patikėti, jog viskas baigiasi ir vėl teks grįžti į lietingąjį Londoną, toliau slėpti, jog visa širdimi, kūnu ir protu esu atsidavusi Hariui. O jis kaip visuomet buvo optimistiškai nusiteikęs ir pasiūlė dvi likusias vasaros savaites apsigyventi pas jį. Po šios kelionės tikrai neįsivaizdavau dienos be Hario gilaus prikimusio rytinio balso, be jo duobučių skruostuose, be jo juokelių, kurie visuomet pralinksmindavo… Įsitikinau, jog nei aš Hariui per sena, nei jis man per jaunas – mes susitikome pačiu idealiausiu metu ir papildėme vienas kito asmenybę daugeliu dalykų. Buvau pažadėjusi mamai, jog vos grįžusi iš kelionės, atvažiuosiu pas juos papasakoti įspūdžių. Nusileidus lėktuvui teko išsiskirti su Hariu, tačiau abu tikėjomės dar tą patį vakarą užmigti vienas kito glėbyje…
Grįžusi į butą pasidėjau lagaminus, išsimaudžiau duše ir, nors buvau tikrai pavargusi, sėdusi į automobilį išvykau rančon. Nuo mano veido nedingo šypsena vis dar prisimenant tas keturiolika pasakiškų dienų, vis dar jaučiant Hario kvapą. Maniau, kad kraustausi iš proto, nes atrodė, jog Haris visada šalia. Beprotiškai norėjau kuo greičiau pavakarieniauti su tėvais ir vėl jį pamatyti. Įvažiavusi į kiemą pamačiau jame stovintį automobilį, kuris nebuvo vieno iš namiškų, tad pamaniau, jog turime svečių. Minkydama telefoną, su šypsena nuo ausies ligi ausies užlipau laiptukais ir pravėrusi didžiules namo duris sušukau:
–      Aš jau grįžau!
Vos nenugriuvau iš išgąsčio, kai pamačiau netoliese stovintį Vladimirą, kuriam už nugaros pašaipiai šypsojosi Darsė, o mama, pamačiusi mane, išskėtė rankas ir eidama manęs link tarė:
–      Sveika sugrįžusi, dukra!
Ji mane apkabino, o atsitraukusi žiūrėjo ir tęsė:
–      Kodėl nesakei, kad Vladimiras planuoja savo gimimo dieną švęsti pas mus?
Žiūrėjau į jį paklaikusiu žvilgsniu ir nebežinojau, eiti toliau ar apsisukus bėgti iš namų. Tėvams buvau pamelavusi, jog atostogausiu su vyru, o jam, kad išvykstu su kolegėmis. Dabar jie stovėjo vienoje patalpoje ir aš net nebandžiau įsivaizduoti, apie ką jie kalbėjosi, kol manęs laukė. Pakirto kelius, pasidarė silpna, o galvoje sukosi tik mintis apie tai, kaip giliai įklimpau. Nepratariau nei žodžio, tik nenuleisdama akių ir net nemirksėdama žiūrėjau į Vladimirą.
–      Nepykit ant jos, norėjau, kad Eliza pailsėtų prieš vakarėlį, – artėdamas prie mūsų juokėsi jis.
Norėjosi verkti, nes nesupratau, kas vyksta, o žemė tiesiog slydo iš po kojų.
–      Na, brangioji, kaip tavo savaitė, skirta sau? – apkabinęs mane viena ranka paklausė Volodia.
Žiūrėjau į jį visiškai nesuvokdama, apie ką jis ir mama kalba. Žinoma, dar turėjo prisidėti ir Darsė:
–      Vladimiras pasakojo, kad turėjo palikti tave vieną atostogauti Maldyvuose visą savaitę, turėjo būti liūdna…
Kone drebėdama iš baimės atsisukau į Volodią, bandžiau perskaityti viską jo akyse, tačiau jis dirbtinai šypsojosi ir tai man neleido nieko suprasti. Atrodė, jog viskas atsisuko prieš mane – dabar jie visi turėjo paslaptį, apie kurią nežinojau.
–      Na, mes juk nebe jaunavedžiai, mums užteko ir savaitės atostogų, ar ne, Eliza? – spustelėjęs pasiteiravo jis.
Vladimiro dirbtinė šypsena man bylojo apie vaidybą ir giliai užslėptą pyktį. Aš linktelėjau vis dar negalėdama pajudėti iš vietos.
–      Eime vakarieniauti, sriuba jau turėtų būti išvirusi! – suplojusi delnais tarė mama. – Džiaugiuosi, kad visi esame čia. Bėkite į valgomąjį, Darse, pakviesk iš kiemo tėtį su Rupertu.
Lyg medinėmis kojomis nukrypavau paskui mamą į virtuvę, pasiteisindama, jog noriu jai padėti. Norėjosi iškvosti ją, sužinoti, kiek laiko Vladimiras jau svečiuojasi pas juos, ką jis kalbėjo, ar pasakė apie skyrybų dokumentus, ką pasakojo apie atostogas… Nesupratau, kodėl ji nepasakė visiems, jog aš pamelavau atostogaujanti su juo ir ką jis apskritai čia veikia.
–      Kas yra, dukra, tu kažkokia nesava?
–      Pavargau, mama… Viskas gerai.
Tuoj pat išsitraukiau telefoną ir parašiau Hariui, jog namuose yra Vladimiras ir pranešiu viską apie susidariusią situaciją vėliau.
–      Kodėl nepranešei mums, jog Vladimiras planuoja atvykti? – imdama dubenis iš lentynos paklausė mama.
–      Turbūt pamiršau… – šyptelėjau. – Tuoj grįšiu.
Išbėgusi iš virtuvės, įpuoliau į valgomąjį, kuriame tikėjausi rasti savo sutuoktinį, tačiau jo ten nebuvo. Garsiai sušukau jo vardą, bet niekas neatsiliepė, tad suvokusi, jog jis turbūt bus su kitais šeimos vyrais kieme, išėjau į terasą. Joje jaukiai įsitaisę viskį gurkšnojo trys vyrai, o Darsė sukiojosi aplink, kaip lapė.
–      Volodia, mums reikia pasikalbėti, – sukryžiavusi rankas ant krūtinės griežtai tariau.
–      Sveika, dukra, – pasisveikino tėtis.
–      Labas, tėti. Volodia, galime? – dar kartą tokiu pat tonu paklausiau.
–      Žinoma, brangioji… – šypsodamasis lyg hiena atsakė žilstelėjęs vyras.
–      Eime į vidų, padėsime jūsų motinai paruošti stalą, – stodamasis pasiūlė tėtis ir jie paliko mus dviese terasoje.
Uždariau duris, kad niekas negirdėtų mūsų pokalbio. Vladimiras ramiai sėdėjo minkštame fotelyje ir lyg niekur nieko paklausė:
–      Apie ką kalbėsime?
Atsisukau į jį išpūtusi akis, kurios aiškiai klausė, ką jis čia veikia ir kas čia per spektaklis.
–      Apie tavo atostogas su meilužiu? Ar apie grasinimą skyrybomis? O gal nori sužinoti, ką papasakojau tavo mylimiems tėveliams? – išpyškino net nemirktelėjęs Vladimiras ir užgėrė viską viskiu.
Mačiau, jog jis susinervino, todėl kurį laiką patylėjusi prabilau:
–      Ką tu čia veiki?
–      Atvykau atšvęsti savo gimimo dieną su artimaisias, – nusijuokė jis.
–      Čia nėra nei vieno tau artimo žmogaus. Paaiškink man, ką reiškia tavo spektaklis?
–      O gal tu norėtum man papasakoti, ką reiškia tavo spektaklis? Ką reiškia tie dokumentai, reikalaujantys tavo laisvės?
–      Tai reiškia, kad aš noriu skirtis. Turėjau tai padaryti jau seniai.
Netinkamiausią akimirką, kai Volodia įniršęs stojosi nuo fotelio, terasos duris pravėrė Darsė pakviesdama mus į vidų.
–      Pokalbis dar nebaigtas, brangioji, – ironiškai šyptelėjęs tarė Vladimiras, iki dugno išmaukė viskį ir stumtelėjo mane į priekį.
Valgomajame kalbėjau nedaug, Vladimiras su tėčiu šnekučiavosi apie reikalus, todėl moterys tyliai skanavo sriubą. Nutilus jų kalboms, mama klustelėjo:
–      Ar nusprendei, kiek laiko viešėsi Britanijoje, Vladimirai?
–      Kol neatsibosiu savo žmonai, – meiliai prisiglaudęs atsakė jis.
Vos nepaspringau maistu, norėjosi nutraukti šį vaidinimą ir pasakyti, jog aš nenoriu šio vyro matyti akyse ir skiriuosi su juo, tačiau leidau sau niršti tik viduje. Laukiau akimirkos, kada liksime su Volodia vieni ir jis man paaiškins, ką visa tai reiškia. Tėvams klausinėjant apie „mūsų” atostogas, Vladimiras buvo ganėtinai įsijautęs ir dėstė įsivaizduojamus dalykus, kol aš tylėjau netekusi žado.
–      Buvo puiku, kaip visuomet… Tai lyg antrasis medaus menuo, ar ne, Liz? – melavo jis.
–      Aš pavargau po kelionės, norėčiau vykti namo, – metusi šakutę tariau.
–      Paruošiau jums svečių kambarį, – šoktelėjo mama. – Nereikės gaišti važiuojant namo.
–      Gal šią naktį mes apsistosime bute, – ramiai kalbėjo Vladimiras. – Rytoj iš ryto atvyksime pusryčių ir galbūt kuriam laikui pasiliksime pas jus.
Jis išdidžiai atsistojo, ištiesė ranką ir paskatino stotis mane. Neapkenčiau šios vaidybos, o taip pat beprotiškai bijojau likti su juo viena.
–      Galbūt geriau pasilikti čia… – sumykiau atsistojusi.
–      Brangioji, bet aš dar nemačiau naujojo buto…
Žiūrėjau į jį su didžiule baime akyse, nes žinojau, jog mums likus dviese aš tikrai sulauksiu ne tik įžeidinėjimų, bet ir antausių. Nurijusi seiles nuleidau galvą ir išėjau iš valgomojo, nes ašaros kaupėsi akyse, nenorėjau, kad kuris nors pastebėtų tai. Nuėjusi į virtuvę susiradau telefoną ir perskaičiau Hario siųstą žinutę.
Kaip tai jis čia? Ką jis čia veikia? Atvažiavo pasirašyti skyrybų dokumentų?
Volodia nepaleido manęs iš akiračio, todėl negalėjau laisvai naudotis telefonu, nes jis akimirksniu būtų paėmęs jį ir pamatęs, su kuo aš bendrauju. Vis dar tikėjausi, jog jo pastaba apie meilužį buvo tik manipuliacija… Jis užlipo laiptais į viršų pasiimti savo lagamino, tuo tarpu šeima bandė kalbėtis su manimi, tačiau aš įnikau į telefoną ir pranešiau Hariui apie situaciją.
Kalbėsiuosi su Vladimiru. Tikiuosi, viskas baigsis jau šiandien. Myliu tave, Hari.”
          Atsisveikinę su namiškiais įlipome į džipą ir vos man užvedus automobilį, tariau:
–      Tu pas mane nepasiliksi. Pasikalbėsime automobilyje ir tu važiuosi į viešbutį ar kur tik nori, bet pas mane tu neįkelsi nei kojos.
–      Eliza, būk suaugusi, nesvarbu, kad tavo meilužiui vos aštuoniolika, tau – keturiasdešimt, elkis protingai. Važiuojame pas tave į butą, apie viską pasikalbėsime ir išsiaiškinsime, kas vyksta, – šaltu veidu aiškino man Vladimiras.
Neištverdama įtampos, paspaudžiau gazo pėdalą ir išsukau iš kiemo. Buvau tokia įtūžusi ir sumišusi, jog akyse vaizdas liejosi nuo besikaupiančių ašarų, tačiau tylėjau kaip kapas, stengdamasi neišduoti savo paslapties. Privažiavus butą, aš vis dar laikiausi nuomonės, jog Vladimirui nėra ką veikti mano namuose.
–      Liz, mes susituokę dvidešimt metų, pasikalbėsime kaip subrendę žmonės ir nuspręsime, ką daryti toliau, – tikino jis, katino žvilgsnį nudelbęs į mane.
Giliai atsidususi įvariau automobilį į garažą ir kartu su labiausiai nepageidaujamu svečiu pakilau į devintą aukštą. Volodia lyg geras draugas gyrė ir komentavo interjerą bei namo prašmatnumą. Vos įėjusi į butą, atsisukau į jį ir nieko nelaukdama ėmiau klausinėti:
–      Ko tu čia atskridai? Jei gavai skyrybų dokumentus, reikalauju juos pasirašyti ir išnykti iš mano gyvenimo.
–      Palauk palauk, Eliza… – nusijuokė jis. – Pirmiausia, ką aš noriu tau pasakyti, tai…
Jis staiga nutilo ir suėmęs mane už riešų prisitraukė prie savęs.
–      Manęs niekada neapgaudinės moteris, kuri yra mano žmona.
Volodia stipriai papurtė mane ir nustūmęs, praėjo lyg pro sieną. Kol aš glosčiau savo paraudusius riešus, jis kalbėjo toliau:
–      Eliza Eliza… Jei jau ieškojai meilužio, tai galėjai susirasti kažką išradingesnio nei buvusiojo sūnus.
–      Ką tu čia kalbi? – atsisukusi ir vis dar susiėmusi už riešų paklausiau.
Vladimiras iš savo švarko kišenės ištraukė voką, o iš jo – nuotraukas.
–      Negi tu tikrai manei, jog pavyks nuo manęs nuslėpti savo nuodėmes? – mestelėjęs ant svetainės staliuko suriko jis.
Lėtai ir atsargiai priėjau prie jo, paėmiau nuotraukas, o širdis bildėjo, lyg nujausdama kažką tikrai negero. Nuotraukose buvome mes su Hariu… Prisiminiau kiekvieną užfiksuotą akimirką ir galėjau tiksliai pasakyti, kada ir kur mes buvome. Peržiūrėjusi visas nuotraukas suvokiau, jog Vladimiras mane sekė nuo tos akimirkos, kai Haris pradėjo pas mane lankytis.
–      Kas tai? Tu mane seki? – mojuodama jam prieš nosį nuotraukomis paklausiau. – Žinai, kad esi psichinis ligonis?
Nebegalėjau sutvardyti ašarų, kurios tiesiog tryško iš akių. Buvau visiškai pasibaisėjusi Volodia, nors ir buvome susituokę dvidešimt metų, aš negalėjau suprasti, kaip galima taip elgtis su žmogaus laisve.
–      O tu – neištikima žmona.
–      Lyg tu būtum ištikimas vyras! – šaukiau ant jo. – Ir tu to net nemanai slėpti!
–      Aš esu vyras.
–      Ir ką? Vadinasi, tu gali mane apgaudinėti? – niršau vaikščiodama po svetainę.
–      To čia ir atvykai? Susirasti pakaitalą savo mirusiai meilei? – tyčiodamasis nusijuokė Vladimiras.
Tai mane supykdė dar labiau, kone pasikūkčiodama ir vos galėdama kalbėti pratariau:
–      Ko tu nori iš manęs? Aš pasirašiau skyrybų sutartį, daugiau tavęs nebeapgaudinėsiu, palik mane ramybėje!
–      Oi ne ne, Eliza, negi nepameni įžadų? – vis dar juokdamasis kalbėjo jis. – Kol mirtis mus išskirs
–      Kokiame amžiuje tu gyveni? Tu būsi daug laimingesnis gyvendamas be manęs, kaip ir aš be tavęs. Kodėl negalime kaip normalūs žmonės leisti vienas kitam gyventi ramiai?
–      Nes tu susituokei su manimi, vadinasi, būsi mano žmona per amžius, – surimtėjęs atsakė Vladimiras.
–      Bet aš nelaiminga su tavimi. Aš tavęs nemyliu! – šaukiau visa gerkle.
–      Užsičiaupk! – iškėlė ranką jis, tačiau sulaikė ją ore.
Stojo mirtina tyla, tik mano kūkčiojimas kas pora sekundžių ją nutraukdavo. Šluosčiausi nuo veido ašaras ir klausinėjau jo toliau:
–      Ką man padaryti, kad tu paliktum mane ramybėje?
–      Eliza, aš tave myliu, tu mano žmona ir turi būti su manimi. Aš tau galiu atleisti tą menką nukrypimą su šituo snargliu. Grįžkime į Maskvą ir pamirškime visą melą, kurį tu sukūrei, – persimainęs į meilų kalbino mane Vladimiras.
–      Aš myliu tą snarglių ir nenoriu tavęs matyti akyse, Volodia. Negi tau taip sunku tai suprasti? – lyg beprotė mosikuodama rankomis virš galvos aiškinau.
Jis sugriebė mane už pečiu ir stipriai spausdamas murmėjo pro sukąstus dantis:
–      Jei su manimi išsiskirsi, niekada gyvenime nebepamatysi to snargliaus, galėsi jį aplankyti tik šalia savo kito mylimojo.
Vladimiro žodžiai nuskalbėjo taip žiauriai, kad aš pravirkau kaip maža mergaitė. Žinojau, koks mano vyras gali būti žiaurus ir toks buvo ne su vienu jam kenkusiu asmeniu, tačiau niekada nemaniau, jog jis gali taip smarkiai įskaudinti būtent mane…
–      Aš tavęs maldauju, Vladimirai, leisk man būti laimingai… – verkdama prašiau.
Sekundėlei jis susimąstė, pasikasė smakrą ir atsisukęs tarė:
–      Neleisiu tau suteršti mano vardo. Nei už ką nepasirašysiu skyrybų sutarties. Ir jei nori, kad tam spuoguotam mažvaikiui netyčia nenutiktų kokia nelaimė – grįši su manimi į Maskvą.
Purčiau galvą į šonus, bandydama suvokti, ar tai tikrai realybė, ar žmogus gali dėl savo garbės ir principų ryžtis tokiam žingsniui – sužeisti ar galbūt net nužudyti kitą žmogų… Per riedančias ašaras, nieko aplink nebemačiau, todėl atsisėdau ir susiėmiau už galvos.
–      Jei nenori patirti gėdos, nenori sužlugdyti savo šeimos ir nutraukti savo meilužio egzistencijos, grįši su manimi į Maskvą ir mes toliau gyvensime pavyzdingos aukštuomenės šeimos gyvenimą.
Galva sprogo nuo daugybės minčių. Atrodė, kad viskas tik labai tikroviškas košmaras ir aš tuoj pat pabusiu šalia Hario, šalia to, kuris mane apkabins ir nuraminęs pasakys, jog tai tebuvo mano pasąmonės vaisius, jog niekas nėra tikra, kad aš saugi su juo, kad visą gyvenimą būsime drauge…
–      Prašau… Prašau, Vladimirai, paleisk mane… Gali pasiimti visus pinigus, viską… Gali pasakyti, kad aš tave išdaviau, tik palik mano šeimą ir Harį ramybėje. Atiduosiu tau viską… – maldavau jo sudėjusi delnus.
–      Atiduok man save, – tarė jis ir prisėdęs šalia apkabino per pečius.
Jo prisilietimas buvo lyg elektros šokas, aš norėjau trauktis kuo toliau, nes tai degino taip skaudžiai, kaip niekada anksčiau. Mano kūnas priėmė tik Hario prisilietimus, todėl šie Vladimiro gestai buvo itin nemalonūs.
–      Kam aš tau? Aš nebeatrodau kaip lėlytė, aš senstu, nebegalėsiu būti tavo papuošalas…
–      Aš tave myliu, Eliza, – džiugiai atsakė jis.
Aš nervingai purčiau galvą į šonus kartodama:
–      Tai nėra meilė, nėra…
–      Taip, tai meilė. Ir dabar aš tau įrodysiu, kaip tave myliu, – paprieštaravo Volodia ir ėmė bučiuoti mano skruostą.
Akimirksniu atsitraukiau vožtelėjusi jam per galvą. Atsistojusi nuėjau prie židinio ir toliau verkiau susiėmusi už veido. Vladimiras priartėjo iš už nugaros, grubiai sučiupęs atsuko į save ir ėmė bučiuoti veidą. Trankiau jam visur, kur tik sugebėjau pasiekti per surakintas rankas.
–      Paleisk, idiote! Ką tu darai? – šaukiau muistydamasi jo pančiose.
–      Atsiimu tai, kas priklauso man kaip tavo vyrui, – vis dar neatsitraukdamas nuo mano kūnos lemeno jis.
Maniau, jog mes jau išaugome iš to priverstinio pareigos vykdymo, nesuvokiau, kaip žmogus nori įtikinti save, jog kitas mėgaujasi seksu su juo, jei tai vyksta per prievartą. Iš paskutiniųjų stengiausi patraukti Vladimirą nuo savęs, tačiau vyras turėjo daugiau jėgų ir pagautas įniršio pargriovė mane ant minkšto kilimo ties židiniu. Visą mano energiją pasisavino nervai ir ašaros, todėl nebegalėjau jo atstumti… Volodia stipriai mane suėmęs bučiavo visą kūną, dėl ko man norėjosi vemti, pagalvojus, jog tai žmogus, kurio aš šią akimirką nekenčiu visa širdimi! Sukaupusi visas jėgas, dar kartą pabandžiau išsilaisvinti, tačiau gavusi antausį, lyg pliušinis žaislas krestelėjau atgal ant kilimo ir kurį laiką neatsipeikėjau. Galva sukosi, nes tokios prievartos dar nebuvau patyrusi nei iš Vladimiro, nei iš ko kito… Verkiau ne dėl to, jog mane prievartavo mano pačios vyras, bet dėl to, kad išdaviau Harį. Skausmo akimirkomis stengiausi prisiminti tą pirmąją naktį su juo Maldyvuose: visiška priešingybė tam, kas vyko dabar. Aš gulėjau ant kilimo lyg pamesta lenta statybų aikštelėje ir nereiškiau nei menkiausios emocijos, tiesiog leidau ašaroms riedėti ant kilimo. Vladimiro dūsavimo fone girdėjau savo skambantį telefoną ir pasidarė dar skaudžiau, nes buvau įsitikinusi, jog skambina Haris… Mintyse kartojau, jog myliu jį visa širdimi ir meldžiau Dievo padėti man viską išgyventi. Baigęs Volodia sutvarkė man kelnes, susitvarkė pats ir atsistojęs tarė:
–      Turi porą savaičių išeiti iš darbo. O tada mes visiems laikams paliksime šitą nuobodų kraštą.
Lyg nieko nebūtų nutikę, jis nuėjo į mano miegamąjį ir paliko pravertas duris. Susirangiau ant kilimo ir jaučiausi pasišlykštėjusi ne tik Vladimiru, bet ir savimi… Norėjau bėgti pas Harį, viską jam papasakoti, norėjau, kad jis pagydytų mano širdį, tačiau negalėjau pasijudinti iš vietos. Neturėjau drąsos net jam paskambinti… Bijojau, kad Hariui viską sužinojus, jo gyvybei tikrai kils pavojus, nes su Volodia juokauti buvo rizikinga, jis tikrai buvo psichiškai nesveikas žmogus, todėl nenorėjau į visa tai velti ir Hario. Atsistojusi nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldiklį ir paėmusi maišelį ledukų, prisidėjau juos prie skruosto, į kurį vožė Volodia. Pamaniau, jog ryte dar kartą pasikalbėsiu su juo, galbūt bus kiek ramiau ir mes viską išspręsime taikiai. Susiraičiau ant sofos svetainėje, apsiklojau netoliese gulėjusiu pledu ir visą naktį praverkiau.

Paryčiui švintant sugebėjau trumpam užmigti, kol manęs nepažadino skambutis į duris. Striktelėjusi iš lovos ėmiau blaškytis po svetainę. Puikiai žinojau, jog tai gali būti vienas iš mano artimųjų, kuriuos apsauginis įleidžia be perspėjimo. Arba tai buvo Haris, kuris apsauginiams buvo mano sužadėtinis… Priėjusi prie durų giliai įkvėpiau ir atidariau duris.
–      Elizabeta, kodėl man neatsakai? Aš dėl tavęs nerimavau! – garsiai šūktelėjo Haris patraukdamas mane nuo tarpdurio ir įeidamas į vidų. – Kodėl neatsiliepei į skambučius?
Žiūrėjau į jį iki kol pradėjau verkti ir puoliau į glėbį. Nenorėjau Hariui nieko sakyti, tik pasikūkčiodama gniaužiau jo marškinėlius savo delnuose.
–      Kas yra, Elizabeta? Ką tas kvailys tau pasakė? – klausinėjo Haris.
Atsitraukusi, tačiau nuleidusi galvą ištariau:
–      Turi išeiti, Hari. Susitiksime vėliau.
–      Niekur aš neisiu, kas čia vyksta? – suėmęs mane klausinėjo vaikinas.
Aš net nežinojau, nuo ko pradėti, juolab, kai kitame kambaryje buvo Vladimiras, kuris galėjo pasirodyti bet kurią akimirką.
–      Eime už durų, – stumtelėjau jį durų link.
Haris visiškai sutrikęs patripčiojo vietoje ir išpūstomis akimis apsisuko išėjimo link. Staiga už nugarų išgirdome balsą:
–      Kur susiruošei, Eliza?
Mane iškart išpylė šalta prakaitas, sustingau, o Haris išsigandęs atsisuko atgal ir suakmenėjo.

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Beje, tikiuosi, kad tavo meilužis mėgsta važinėti viešuoju transportu.
Nusijuokęs jis ketino eiti į koridorių, tačiau išgirdusi jo komentarą mečiau dėžę ant lovos ir pribėgusi čiupo jį už rankos rėkdama:
–      Ką padarei Hariui?
Volodia stovėjo išsišiepęs ir pakėlęs antakius, lyg tai būtų pokštas.
–      Ką tu jam padarei? – purtydama jo ranką kamantinėjau.
–      Kelyje visko pasitaiko… – šypsodamasis linksėjo galva vyras ir išlaisvinęs savo ranką, nuėjo koridoriumi laiptų link.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.

Norite, kad truputį pasufleruočiau? Siųskite klausimus į ask.fm arba blog’o Facebook paskyrą!

VISOS NORINČIOS SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ.
Klausimus ir nuomones galite rašyti į ask.fm arba blog’o Facebook paskyroje.
Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

Aštuoniolikta dalis čia.

...tęsinys čia

– Ma

Reklama

7 komentarai

  1. Atgalinė nuoroda: XX | Martina

  2. Atgalinė nuoroda: XVIII | Martina

    • Viską sužinosi, kai po tęsinio neberasi žodžių “…to be continued“, iki tol stenkis nenusiteikti nei blogam, nei geram. Knygoje kaip ir gyvenime – niekada nežinosi, kas gali nutikti kitame puslapyje…
      Ačiū tau už emocijas, kurias išlieji čia! x Ma

    • Turi puikią nuojautą ir įsidėmi detales, galbūt jų pastebėsi ir daugiau, tada žinosi, kas nutiks kiekvienam iš herojų!
      Ačiū, kad skaitai! x Ma

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: