XXIV

Išpūtusi akis stumtelėjau jį į šoną ir įbėgusi į namo holą, pamačiau prie laiptų turėklų parimusią Tanią, kuri liejo ašaras į vienkartinę servetėlę. Sparčiu žingsniu prie jos priėjusi piktai paklausiau:
–      Kas čia buvo? Tania?!
–      Ponas Vladimiras… Jis nusišovė, – negalėdama sutvardyti riedančių ašarų išverkė moteriškė.
Jausmas buvo lyg žaibo trenksmas. Akyse aptemo ir sučiupusi Tanios stambią ranką sušukau:
–      Ką?!
Susiėmusi už galvos žiūrėjau į moterį, kuri linksėjo galva ir toliau akis dengė jau permirkusia servetėle. Nieko nebelaukusi užbėgau plačiais laiptais į antrąjį aukštą, kuriame buvo mano vyro kambarys. Lėkdama koridoriumi pamačiau prie jo kambario durų stoviniuojančius uniformuotus vyrus bei pirštines užsimaukšlinusius tyrėjus.
–      Kas čia nutiko? Kur mano vyras? – pasiekusi juos pasiteiravau.
Jie išsiskirstė ir fone girdėjau tariamą mano pavardę, tačiau išvydus ant karališko Vladimiro kilimo klaną kraujo, šalia kurio stovėjo balta medžiaga uždengtas invalido vežimėlis, ausyse ėmė spengti. Aš susiėmiau už burnos ir gaudydama kvapą atatupsta ėjau iš kambario. Baltoje medžiagoje vis labiau ryškėjo prasiskverbiančios kraujo dėmės, todėl aš dusdama vis klausinėjau:
–      Ar čia Vladimiras? Ar čia mano vyras?
–      Ponia, verčiau išeikite, – suėmęs mane už pečių, iš kambario traukte traukė vyriškis.
Kone išnešta iš kambario atsidūriau Vladimiro darbo kambaryje, kuriame stovėjo keletas apsauginių, ponas Andrejevas ir pora man visiškai nematytų vyrų.
–      Ponia Viliams, – mane pamatęs tuoj pat priėjo advokatas. – Labai užjaučiu dėl vyro netekties.
Jis mane apkabino, o aš drebėdama jo glėbyje, vis dar nesuvokiau, jog Volodia galėjo taip pasielgti.
–      Kas tai padarė? – suėmusi jį už švarko atlapų kračiau.
–      Deja… Tai savižudybė…
Pradėjusi raudoti nebegirdėjau nieko, ką kiti kabinete buvę vyriškiai aiškino apie Vladimiro savižudybę, nes negalėjau patikėti, jog jis galėjo pats tai padaryti.
–      Kas jį nužudė? Jūs tikrai žinote, jog tai padarė ne jis pats! – įsiaudrinusi šaukiau ant vyro, kuris bandė mane nuraminti spausdamas prie savęs.
–      Tai savižudybė, nes ponas Sokolovas paliko raštelį, – tarė nepažįstamas vyras, rankoje laikantis popieriaus skiautę.
Išsilaisvinusi iš advokato glėbio, griebiau raštelį ir pro ašaromis apsemtas akis vos sugebėjau įskaityti Vladimiro dar netvirtą kairės rankos rašliavą.
–      Atleisk. Tu saugi. Myliu, – pusbalsiu perskaičiau.
Sugniaužusi skiautelę toliau raudojau kaip mažas vaikas. Skaudėjo širdį, kad savižudžio raštelis skirtas būtent man. Apskritai, kad nusižudė žmogus, su kuriuo gyvenau dvidešimt ketverius metus. Kad ir kokie prasti buvo mūsų santykiai, tai juk buvo vyras, su kuriuo dalinausi savo namais, su kuriuo dažnai kalbėdavausi, kuris man padėjo visus tuo santuokos metus. Tą akimirką visos jo blogybės, visos piktadarystės, grasinimai ir persekiojimai tapo nebesvarbūs. Visa neapykanta išgaravo, liko tik gailestis ir kaltė. Dar kurį laiką žvelgiau į raštelį, kol kabinete zujo svetimi žmonės ir kalbėjo apie tyrimą, apie morgą bei laidotuves. Aš vis dar netikėjau, kad Vladimiro nebėra… Kad aš tapau našle. Nors ir norėjau būti laisva, tačiau našlės statuso niekada negeidžiau… Sėdėdama fotelyje mačiau, kaip pro kabineto duris medikai išneša balta medžiaga uždengtą kūną, iš paskos išveža vežimėlį, o apačioje girdėjosi gailus Tanios verksmas. Tuoj pat nulėkiau prie laiptų, prie kurių susigūžusios viena kitai ant peties verkė seselė, prižiūrėjusi Vladimirą ir ilgametė mūsų namų prižiūrėtoja Tania. Susinervinusi šūktelėjau seselei:
–      А где вы были, когда мой муж прицелился? Где вы были?
–      Успокойтесь, – ir vėl iš už nugaros mane sučiupęs tildė ponas Andrejevas.
–      Она должна была смотреть за моим мужем! – verkdama muisčiausi laikoma vyriškio.
–      Извините, госпожа, он просил оставить его одного… – valydamasi skruostus vos girdimai išlemeno jauna moteris.
–      Она не виновата, госпожа, – užstojusi seselę kalbėjo Tania. – Господин Владимир всё равно бы поступил так….
–      Он бы так не поступил! – vis dar įsismarkavusi rėkiau.
–      Госпожа, вам надо отдохнуть,[1] – tarė prieš mane išdygęs visiškai šaltakraujiškai žiūrintis gydytojas.
Aš nebežinojau, ko man tą akimirką reikėjo. Nežinojau, kaip reaguoti į Vladimiro poelgį, ką turėčiau daryti toliau, kaip organizuoti laidotuves, kaip nusiraminti ir kaip pagaliau suvokti, jog viskas, kas dabar vyksta, yra realybė! Maniau, kad nebeištversiu įtampos ir nenutrūkstamos kančios, todėl leidausi gydytojo ir advokato nuvedama į savo kambarį. Atsiguliau ir palaukiau, kol man suleido vaistų, po kurių pasidariau mieguista.
–      Таня, позвони Патриции и попроси её побыть с Гариетой. Вечером я её возьму…
–      Хорошо, госпожа. Отдохните.
–      И ты отдохни, Таня. Нам всем надо успокоится…[2]
Dar niekada taip lengvai neužmigau, o miegas nebuvo toks ramus. Nesapnavau visiškai nieko, lyg juoda užuolaida būtų užtraukta ant mano akių. Po poros valandų šoko ištikta atsisėdau lovoje ir žiūrėdama į paveikslą, kabintį prieš ją galvojau, ar tai buvo tik sapnas. Įsimovusi į šalia padėtus batus, priėjau prie durų ir greitai jas atsidariusi išlėkiau į koridorių. Ėjau Vladimiro kambario link, lyg stengdamasi prisiminti kiekvieną smulkmeną, kurią regėjau prieš užmiegdama. Namuose buvo tylu, tačiau iš apačios sklido vyriški balsai. Pro turėklus pamačiau, jog tai apsauginiai, ponas Andrejevas bei keletas kostiumuotų vyrų. Su baime pravėriau savo vyro kambario duris ir nutirpau: ant kilimo vis dar bolavo kraujo bala, jo patalynė taip pat buvo aptaškyta raudonais lašeliais… Prisidengusi ranka burną ir vėl ėmiau verkti, suvokusi, jog visa tai nebuvo sapnas.
Išėjusi iš kraupiai atrodančio kambario, nulipau laiptais prie vyrų, kurie tuoj pat pradėjo klausinėti, kaip jaučiuosi.
–      Kaip moteris, kurios vyras ką tik nusišovė savo paties kambaryje, – sarkastiškai atsakiau, šluostydama pirštais sudrėkusį skruostą.
–      Kai nusiraminsite, turėsime pasikalbėti apie pono Vladimiro laidotuves bei jūsų verslo ateitį, – dalykiškai dėstė advokatas.
–      Dabar mažiausiai noriu galvoti apie verslą. Dėl jo Vladimiras ir nusižudė!
Vyriškiai nuleido galvas ir nežymiai krenkštelėjo, nedrąsiai pažvelgdami vienas į kitą.
–      Aš jums padėsiu suorganizuoti laidotuves, jūs nebūsite viena, nesijaudinkite.
–      Gerai, tik sugaukite tuos žudikus, kurie prisidėjo prie šios nelaimės. Atleiskite, turiu važiuoti pas savo dukrą, – akimirksniu prisiminusi Harietą dingau iš holo ir susiradau Tanią.
Moteris vis dar raudodama gėrė arbatą su Miroslavu virtuvės balkonėlyje.
–      Таня, помоги мне собрать все необходимые вещи, я переезжаю в квартиру, пока придумаю, что делать с этим домом, – įkišusi galvą pro pravertas duris paliepiau.
–      А что вы думаете делать с домом? – išsigandęs pasiteiravo Miroslavas.
–      Продать, расстроить, поджечь, не знаю. Но я не могу жить с дочерью в доме, где мой муж покончил с собой,[3] – kategoriškai atsakiau.
Tania nieko nesakiusi atsistojo, padėjo virtuvėje puodelį ir nuskuodė į antrąjį aukštą.
–      А что будет с нами? Разве нас вместе с домом продадите, уничтожите или подожжете? – gailų žvilgsnį metė atsistojęs namo prižiūrėtojas.
Šiek tiek nusiraminusi priėjau prie jo, paglosčiau petį ir tariau:
–      Конечно нет. Когда придумаю, что делать, сама скажу. Не оставлю вас на произвол судьбы…[4]
Senukas atsipalaidavo ir pareiškė man užuojautą. Nubėgusi į Harietos kambarį padėjau Taniai sukrauti lagaminus, susirinkau savo daiktus ir kuo skubiau išvažiavau pas Patriciją.

Beprotiškai buvau pasiilgusi savo dukros, lyg būtų praėjusios ne kelios valandos, o dienos. Pasirodo, ne vien aš taip jaučiausi: vos įžengus į Patricijos namus, Harieta atbėgo prie durų išskėtusi rankas ir šaukdama:
–      Mama! Mes su Jokūbu pastatėme namą, nori pamatyti?
–      Žinoma, dukrele! – pakėlusi ją nuo grindų priglaudžiau prie savęs ir vos valdydama ašaras glosčiau jos nugarytę.
–      Einam pažiūrėti! – nuleidus ją ant grindų už rankos tempė mergaitė.
Nusiavusi batus žvilgtelėjau į Patriciją, kuri lygiai taip pat su ašaromis akyse žvelgė į mane, tačiau leido pirmiausia pabūti su Harieta. Nuėjusi į kambarį apsimestinai aikčiojau apžiūrėdama iš kaladėlių pastatytą namuką. Mergaitė buvo taip manęs pasiilgusi, jog prilipo lyg lapas.
–      Harieta, pažaisk su Jokūbu, greitai važiuosime namo, gerai? – šyptelėjau jai, kai svetainėje dukra klausinėjo manęs, ką aš veikiau.
Stryktelėjusi nuo sofos, mergaitė nulėkė šaukdama Jokūbo vardą ir jai dingus iš kambario, aš iškart atsipalaidavau. Žvilgtelėjau į Patriciją, akimirksniu abi susigraudinome ir ji atsisėdusi šalia apkabino mane.
–      Negaliu patikėti… – tariau jai šalia ausies. – Nežinau, ką daryti…
Patricija netarė nei žodžio, o į kambarį įžengęs Antonijus, priėjo ir nuoširdžiai pasiūlė bet kokią pagalbą.
–      Dabar svarbiausia palaidoti Vladimirą ir rasti naują namą arba gyventi bute.
–      Ar jau pranešei saviškiams? – pasidomėjo Antonijus.
–      Dar ne… Išvis nežinau, ką daryti, kam ką sakyti. Nežinau, kaip dabar reikės gyventi.
–      Mes tau padėsime. Tu ne viena… Pasikviesk savo tėvus, dabar tau reikia artimųjų palaikymo.
–      Aš visiškai neturiu jėgų. Noriu užmigti ir nebeatsikelti. Kaip man tai pasakyti Harietai?
–      Ji protinga mergaitė, sugebėsi jai paaiškinti tai… – ramindama tarė Patricija.
–      Turiu važiuoti į butą, Harietai laikas į lovą. Per naktį turėsiu apgalvoti ką pasakyti jai, pranešti tėvams ir rytoj tvarkyti visus našlei prideramus reikalus… – atsistodama suaimanavau. – Ačiū jums, kad prižiūrėjote Harietą.
Apkabinau šalia stovintį Antonijų, tada Patriciją ir pridūriau:
–      Nežinau, ką be jūsų daryčiau.
Pakvietusi Harietą, rengdama ją paaiškinau, jog šiandien važiuosime į butą, nes mūsų namus reikia sutvarkyti. Važiuojant į laikinus apartamentus, aiškinau mergaitei, jog ieškosime kitų namų, nes šie jau paseno ir juos reikia pakeisti naujais. Kuo gražiau stengiausi pripratinti ją prie minties apie kraustymąsi, kad paskui lengviau būtų paaiškinti apie Vladimiro dingimą iš mūsų gyvenimo…

Užmigdžiusi dukrą, prisiruošiau pranešti kraupią žinią savo šeimai. Sąmoningai surinkusi tėčio telefono numerį giliai atsidusau ir jam atsiliepus viską ramiai papasakojau. Žinojau, jog kalbant su mama neišvengčiau raudų ir nesugebėčiau ištarti nei vieno žodžio. Paprašiau tėčio kuo atsargiau tai perduoti namiškiams ir atskristi į Maskvą, padėti man planuoti laidotuves. Žinoma, mama nebūtų mama, jei iškart tėčiui perdavus žinią apie Vladimirą, ji nepaskambintų verkdama ir neklausinėtų, kaip aš laikausi. Dar mums besikalbant telefonu, ji pradėjo krauti lagaminus ir ruoštis kelionei.
–      Nieko nelaukiame ir važiuojame į oro uostą! Darsė su Rupertu jau ruošiasi, būsime pas tave net nespėjus mirktelėti!
Pasikalbėjus su mama nepasidarė nei trupučio geriau. Negalėjau išbūti užsimerkusi ilgiau nei pusę minutės. Akys tuoj pat atlipdavo ir aš žiūrėdavau į lubas, apgalvodama visą pastarąją parą… Labiausiai tą akimirką norėjau saugaus glėbio ir raminančio balso, kuris pasakytų, kad aš viską ištversiu, kad esu stipresnė, nei manau, kad aš ne viena ir turiu kovoti už save nepaisant visų kliūčių. Taip, man tą akimirką labiausiai reikėjo Hario. Nepaisant prabėgusio laiko, jo prisiminimas man vis dar buvo didžiausia pagalba įveikiant visas gyvenimo negandas, kurios pastaruoju metu mane užgriuvo kaip sniego lavina. Jei tik bent akimirkai jis galėtų pabūti šalia manęs, būtent šiąnakt… Tiesiog pasėdėti ant lovos kraštelio, nusišypsoti, paliesti mano skruostą savo švelniomis pirštų pagalvėlėmis, tikiu, jog pasijusčiau kur kas geriau. Juk jis vienintelis man buvo lyg vaistas, išgydantis visas žaizdas. Paėmusi telefoną susiradau prieš keletą metų darytas nuotraukas, kurių nedrįsau ištrinti ir retkarčiais slapta peržiūrėdavau, prisimindama gražiausias akimirkas. Mano veidas pasidabino menka šypsena žiūrint nuotrauką po nuotraukos, kai staiga į kambarį įsiveržė Harieta, nešina savo pliušiniu žaislu.
–      Mamyte, man šalta…
Įjungiau stalinę lempą, kad ji matytų kur eiti ir paprašiau ropštis pas mane į lovą. Ji atsisėdo prieš mane lovoje, nubraukė savo maža plaštaka nuo veido garbanas ir šyptelėjo taip, jog išryškėjo iš tėčio paveldėtos duobutės.
–      Ateik, mano lobi… – ištiesiau jai rankas, pagalvojusi, kokia Harieta panaši į Harį.
Ji susirangė mano glėbyje, įsitvėrė žaislą ir giliai atsiduso.
–      Myliu tave, – tyliai tariau išjungusi šviesą.
Taip ramu buvo laikyti visą savo pasaulį rankose. Man nereikėjo prabangaus namo, tarnų, vairuotojų ir apsaugos. Viskas, ko man reikėjo buvo mano glėbyje… Nors giliai viduje jaučiau, jog man labai trūksta Hario, tačiau meilė dukrai buvo tokia didelė, jog sugebėjau gyventi be jo…

Kitą dieną atskridus tėvams ir Darsei su Rupertu, vairuotojas iš oro uosto nuvežė juos į viešbutį, kuriame buvau rezervavusi kambarius. Nenorėjau, kad kas nors žengtų žingsnį į namą, kuriame nusižudė Vladimiras. Per pietus jie atvyko į butą ir mes gerą valandą su mama liejome ašaras. Ji atrodė net papilkėjusi iš liūdesio, tėtis ramiai, tačiau nuoširdžiai ramino mane, jog padės atsistoti ant kojų, o Darsė ir Rupertas visą laiką stovėjo atokiau ir netarė nei žodžio. Jie neatrodė nei prislėgti, nei apskritai liūdintys.
–      Ar pasakei Harietai apie Vladimiro mirtį? – pasidomėjo mama.
–      Dar ne… Aš bijau, kad ji to nesupras.
–      Supras, Eliza, tiesiog pasakyk, kad taip jam bus geriau, – vaikščiodamas palei langą kalbėjo tėtis.
Susitarusi su jais susitikti restorane, nuėjau pas Harietą. Ji dar gulėjo lovoje ir vartė savo mėgstamą knygelę.
–      Renkis, brangioji, atvažiavo seneliai ir dėdė su teta, kurių tu dar nesi mačiusi. Susipažinsi su jais.
–      Atvažiavo seneliai? – džiaugiai lovoje suspurdėjo vaikas. – O kodėl?
Ramiai priėjusi prie Harietos spintos, nukabinau šiltą suknelę, pėdkelnes ir priėjusi pradėjau kalbėti:
–      Rytoj susirinks keletas dėdės Vladimiro draugų, kurie išlydės jį į tolimą kelionę.
–      Kur išvažiuoja dėdė? – susidomėjo mergaitė.
–      Matei, kad jis labai sirgo, todėl Dievas nusprendė pasiimti jį pas save. Pameni, pasakojau tau, kad Dievas pasiima visus gerus žmones, kad šie taptų mūsų angelais?
Harieta rengėsi pėdkelnes ir džiugiai pakėlusi akis į mane tarė pro užkritusias garbanas:
–      Tai dabar dėdė Vladimiras bus mūsų angelas?
–      Taip, jis tave saugos, kaip ir anksčiau. Tik dabar jo nebepamatysime…
–      Kaip gaila… O aš galėsiu su juo atsisveikinti? – atsistojusi prieš mane klausė dukra.
–      Deja, jis neturėjo laiko atsisveikinti, bet prašė tau perduoti, jog labai tave myli ir visada globos, kad tau nieko nenutiktų.
Nesitikėjau tokios paprastos mergaitės reakcijos. Man ir pačiai pasidarė daug lengviau, kai pagalvojau, jog dabar Vladimiras bent jau nebekentės dėl savo neįgalumo.

Pirmą kartą Harietą pamačiusi Darsė stengėsi išvengti akių kontakto su mergaite, tačiau ši mandagiai prisistatė ir spustelėjo jos delną. Darsei tai sukėlė liūdesį, nes seilvartas matėsi net jos akyse. Beprotiškai norėjau, kad Darsė ir Rupertas būtų tapę Harietos krikšto tėvais prieš porą metų, tačiau jų abejingumas ir uždarumas privedė prie kitokio mano sprendimo. Pietaudami apie laidotuves nesikalbėjome, nes šalia buvo Harieta, todėl visi smagiai plepėjome apie dukros pažangą čiuožimo pamokose.
Buvau suplanavusi palikti mamą bute prižiūrėti anūkę, kol mes su tėčiu nuvažiuosime pas poną Andrejevą ir aptarsime visas laidotuvių smulkmenas. Važiuojant į kontorą, tėtis paklausė:
–      Ar advokatas nepasakė, kada perskaitys Vladimiro testamentą?
Nustebau dėl jo susidomėjimo, todėl suraukusi kaktą abejingai atsakiau:
–      Nieko apie tai nežinau. Kol kas vyro turtas man nelabai svarbus. Noriu atsigauti po patirto šoko ir tik tada tvarkyti visus man likusius verslo bei turto reikalus.
–      Na, taip, tačiau testamentas lygiai toks pat svarbus, kaip ir laidotuvės.
Ir tiesų, jei tėtis nebūtų užsiminęs apie tai, nebūčiau prisiminusi, jog Vladimiras turėjo visą savo turtą, verslą, investicijas bei pastatus kažkam palikti. Kadangi man pinigai tą akimirką buvo paskutinis rūpimas dalykas, aš sukau galvą, kaip suorganizuoti kuklias laidotuves. Vladimiras buvo įtakingas žmogus ne tik Rusijoje, bet ir didžiojoje Europos dalyje, tad į jo laidotuves atvažiuoti turėjo tikrai nemažai žmonių.          Advokatas pasiūlė gedulingus pietus surengti viename iš Vladimiro mėgstamų restoranų, po to, kai visi atsisveikins su vėlioniu kapinėse.
–      Daugelis verslo partnerių jau vakar manęs teiravosi, kada ir kur vyks laidotuvės, kad visi spėtų į lėktuvus bei rezervuotų viešbučius.
–      Bus daug žmonių? – pasiteiravau.
–      Nemaža dalis pažįstamų, kuriems šįryt pranešiau apie pono Vladimiro mirtį, atsiprašė, kad negalės dalyvauti bei išsiuntė į jūsų namus užuojautos laiškus. Bus maždaug penkiasdešimt žmonių.
–      Labai gerai. Ryte paskambinau kunigui, rytoj vienuoliktą vyks mišios, o pirmą valandą jis paskyrė laidotuvių laiką. Morge man pranešė, jog Vladimiro palaikus paruoš jie patys, tik turiu nuvežti kostiumą bei batus.
–      Gerai. Tuomet tuoj pat nuvažiuosime į laidojimo namus, reikės karsto bei automobilio, – ramiai dėstė advokatas. – Jei norite, viską sutvarkysiu.
–      Ne, aš noriu bent tiek prisidėti prie Vladimiro paskutinės kelionės.
Aptarus dar kelis svarbius dalykus dėl rytojaus, ponas Andrejevas pasikvietė savo sekretorę, paliepė jai užsakyti restorane pietus šešiasdešimčiai žmonių, paskambinti visiems dalyvausiantiems laidotuvėse žmonėms ir pranešti tikslų laiką. Grįžęs prie savo stalo, jis atsisėdo ir padėjęs rankas ant jo tarė:
–      Na, o dabar apie reikalus. Kitą dieną po laidotuvių, jūs ir jūsų šeima, – žvilgtelėjęs į tėtį nutilo vyras, – atvyksite į mano kontorą išklausyti pono Sokolovo testamento. Taip pat ir tarnai – Tania bei Miroslavas.
–      Su visa savo šeima? – nustebusi pakartojau.
–      Taip. Ponas norėjo, kad testamentą išgirstų visa Viliamsų šeima, – linksėdamas galva tikino advokatas. – Manau, jog dešimtą ryto bus puikus laikas. Ar jums tinka?
Jis atsivertė savo darbo kalendorių ir paėmęs rašiklį laukė mūsų patvirtinimo.
–      Na, taip, – atsisukusi į tėtį abejodama tariau. – Kada paliepsite…
–      Gerai, tuomet užsirašau, – raitydamas tuščiame lape mūsų šeimos pavardę murmėjo vyriškis. – Ką gi, galime važiuoti.
Buvo keista iš daugybės karstų išsirinkti vieną, skirtą vyrui, su kuriuo gyvenau tiek metų… Tačiau ryte buvau išgėrusi kelias tabletes raminamųjų, tad susikoncentravusi klausiau visų laidojimo namų darbuotojos nurodymų bei patarimų. Supratau, jog ponas Andrejevas ne pirmą kartą susiduria su laidotuvių rūpesčiais, tad leidau jam kalbėtis su moterimi ir sutvarkyti visus svarbius reikalus.
Užtrukome iki pat vėlyvo vakaro, tad grįžtant snūduriavau automobilyje, kol tėtis telefonu kalbėjosi su Anglijoje likusiais žirgyno prižiūrėtojais. Ilgėjausi Londono, norėjau į savo butą Primrouze, tačiau ten praleidus tokias gražias akimirkas būtų buvę sunku ir vėl priprasti prie naujo gyvenimo… Negalėjau rodytis Hariui ar bet kokiems kitiems pažįstamiems, kurie galėtų jam perduoti apie mane ir Harietą. Tačiau tvirtai žinojau, jog kada nors sugrįšiu, galbūt po dešimties ar daugiau metų. Sugrįšiu ir baigsiu savo dienas susiraičiusi ant fotelio, žvelgdama į miesto žibintus, boluojančius prieš didžiulį svetainės langą…

Kitą rytą nuvežiau Harietą pas Patriciją į namus, kuriuose turėjau palikti dukrą su Antonijumi ir vaikais, nes laidotuvėms ji buvo per maža. Kartu su Patricija nuvykome į bažnyčią. Atvykę pamatėme besirenkančius Vladimiro pažįstamus, kurie išvydę mane, suskubo reikšti užuojautą, glausti mane prie savęs ir kalbėti raminančius žodžius. Buvau dėkinga, jog jie atvyko, tačiau norėjau, kad ši diena baigtųsi kuo greičiau… Mišios buvo trumpos, tačiau labai įsimintinos. Tvardžiausi žvelgdama į uždarytą karstą, galvodama, jog paskutinį kartą galiu atsisveikinti su savo vyru. Galvoje sukosi gausybė minčių, susikaupusi stengiausi „pasikalbėti“ su Volodia jau paskutinį kartą: „Vladimirai, nesvarbu, kaip smarkiai norėjau laisvės, tačiau mirties tau niekada nelinkėjau. Man vis dar sunku suvokti, jog tu pats nusprendei nutraukti gyvenimą ir mane palikti. Tikiuosi, kad tai buvo gerai apgalvotas tavo sprendimas, nes dabar nieko paskeisti nebegali nei tu, nei aš. Ačiū, kad buvai su manimi, kad saugojai, kad ir kokių kivirčų kilo mūsų šeimoje, aš dėkoju tau. Ir dėkoju už laisvę, kurią man dabar suteikei… Kol mirtis mus išskirs…“ Nusišluosčiusi išriedėjusias ašaras, pajutau mamos delną ant nugaros, kuris glostė mane. Kapinėse sukalbėjus maldą, pro ašaras stebėjau, kaip keli stiprūs vyrai leidžia karstą su Vladimiro kūnu į duobę… Tai buvo viena skaudžiausių akimirkų, nors ir nemylėjau savo vyro, jis buvo mano gyvenimo dalis ir faktas, jog daugiau niekada su juo nesikalbėsiu, nepamatysiu ir jo tiesiog nebebus tarp mūsų, buvo didžiulis emocinis šokas ne tik man, bet ir mano artimiesiems bei Taniai su Miroslavu. Net Darsė, kuri puikiai laikėsi visą šį laiką, išspaudė ne vieną ašarą, įsikibusi į Ruperto parankę. Įmetusi saują žemės bei dvi baltas gėles į duobę ant Vladimiro karsto, tyliai tariau:
–      Ilsėkis ramybėje, Vladimirai…
Kadangi buvo beprasidedanti žiema, spaudė šaltukas, visi skubiai sulipo į savo automobilius. Tik aš ir mano šeima bei tarnai likome stovėti prie gėlėmis nukrauto kapo ir dar kelias minutes patylėję, nuvykome į restoraną.

Važiuojant Tania papasakojo, jog gavau daugybę užuojautos laiškų su puokštėmis ir aš turėčiau grįžti į namą visų jų perskaityti.
–      По позже, Таня… Может быть завтра, после чтения тестамента. Вы с Мирословым тоже должны приехать в офис господина Андреева. Завтра в десять часов.
–      И мы? Зачем? – nustebęs klausinėjo vyriškis.
–      Володя хотел, чтоб моя семья и вы выслушали тестамент. Надеюсь, понимаете, зачем,[5] – nežymiai šyptelėjusi atsakiau.
Prieš patiekiant pietus, padėkojau visiems, kurie atvyko pagerbti Vladimiro atminimo ir atsisveikinti su juo.
–      Turbūt kiekvienas pažinojome šį įvairiapusišką žmogų skirtingai. Vieniems jis buvo valdingas verslininkas, kitiems ambicingas kolega, dar kitiems pavojingas konkurentas, o man jis buvo rūpestingas vyras ir šeimos galva. Tad prisiminkime visas įsimintiniausias akimirkas su Vladimiru ir palinkėkime jam ramios paskutinės kelionės. Dar kartą savo ir savo šeimos vardu dėkoju jums.
Papietavę žmonės kalbėjosi vieni su kitais, keletas šnektelėjo ir su manimi, jie klausinėjo apie Vladimiro verslo ateitį, tačiau advokatas Andrejevas viską perimdavo į savo rankas. Atsisveikinusi su partneriais ir susitarusi kitą dieną su savo šeima bei Tania ir Miroslavu susitikti advokato kontoroje, kartu su Patricija išvykau pas savo dukrą. Buvau neįtikėtinai rami, šokas dėl vyro savižudybės buvo nuslūgęs ir aš tegalvojau apie tolesnį gyvenimą vien su savo dukrele… Norėjau visiškai naujo gyvenimo, naujų namų, kuriuose mes pačios galėtume sukurti jaukią šeimos atmosferą. Akimirkomis šmėsteldavo mintis kraustytis iš Maskvos į kitą šalį, galbūt netgi į Angliją, tačiau ne į jos sostinę…

Kitą rytą ir vėl teko palikti Harietą Patricijos namuose, bet pažadėjusi, jog tai paskutinis kartas, ramia širdimi palikau mergaitę, kad galėčiau išklausyti savo vėlionio vyro testamentą. Lygiai dešimtą valandą visi pageidauti žmonės sėdėjo nedidukėje advokato Andrejevo kontoros salėje: aš, mama su tėčiu, Darsė su Rupertu bei Tania su Miroslavu.
–      Labas rytas visiems. Ačiū, kad atvykote į pono Vladimiro Sokolovo testamento skaitymą.
Sėdėjau tiesiai prieš advokatą, kuris rankose laikė juodą aplanką su keletu popieriaus lapų.
–      Galite rinktis, kurį testamento egzempliorių išklausyti: oficialųjį, kuris parašytas rusų kalba, ar neoficialųjį, kurį ponas Vladimiras parašė angliškai.
Žvilgtelėjau į savo šeimą, paskui į Tanią, kuri šiek tiek mokėjo angliškai, tačiau abejojau, ar ji būtų supratusi testamento formuluotes.
–      Может быть, прочтите оба? – pasiteiravau.
–      Нет нет, госпожа, пусть адвокат читает по английски, а вы нам переведёте потом, – šyptelėjo Tania.
–      Ну хорошо…[6]
Mano šeima visiškai nesuprato rusų kalbos, tėtis sugebėjo susikalbėti su žmogumi, tačiau tik labai primityviais sakiniais, tad pasirinkome neoficialąją testamento versiją. Ponas Andrejevas atsikrenkštė ir pasidėjęs vieną popieriaus lapą ant stalo, permetė akimis likusįjį rankose ir pradėjo skaityti:
–      Aš, Vladimiras Sokolovas, savo mirties atveju šiuo testamentu noriu savo turtą padalinti taip: keturis milijonus dolerių, kuriuos mano paskirtas asmuo paims iš seifo banke, palieku savo ištikimiems ir atsidavusiems tarnams Miroslavui bei Taniai Ivanovams.
Vyriškui nustojus skaityti, atsisukau į Tanią bei Miroslavą ir šypsojausi, giliai širdyje džiaugdamasi, jog Vladimiras nepamiršo žmonių, kurie jam didžiąją dalį gyvenimo atstojo tėvus, prarastus dar vaikystėje.
–      Galbūt šią dalį, kurioje jie yra paminėti, galėtumėte išversti į rusų kalbą? – paklausiau advokato.
Jis tuoj pat pakartojo skaitytą sakinį rusiškai, o aš stebėjau Ivanovus, laukdama jų reakcijos. Išgirdę Vladimiro valią, jie susiėmė už burnų ir susigraudinę žvelgė vienas į kitą. Atsisukusi į mane Tania susiėmė už krūtinės ir dėkojo.
–      Благодари не мне. Это решение Владимира.[7]
–      Ar galima skaityti toliau? – mūsų džiaugsmui galą padarė Darsės sarkastiškas tonas.
–      Darse! Susimildama… – nutildė ją mama.
Visiems nurimus, ponas Andrejevas skaitė toliau.
–      Man priklausančius žirgynus Bristolyje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Berlyne, Teksase bei Rio de Žaneire palieku savo ilgamečiam partneriui bei nuostabiam uošviui Sebastianui Viliamsui ir jo šeimai: žmonai Popei Viliams, dukrai Darsei Viliams-Gryn bei jos vyrui Rupertui Grynui.
Advokatas ir vėl nutilo, tačiau visi tylėjo lyg netekę žado, todėl jis pažvelgęs į visus skaitė toliau:
–      Ir galiausiai, savo namą bei butą Maskvoje, penkiasdešimt procentų savo likusio grynojo saugomo turto, savo akcijas, investicijas, kazino bei viešbučių verslą palieku savo žmonai Elizabetai Viliams, kuri, padedama mano advokato Igorio Andrejevo, pratęs arba parduos šeimos verslą. Tai palieku jos valioje. O Harietai Viliams, palieku likusį penkiasdešimt procentų turto bei privačią salą Karibuose. Kol Harieta sulauks pilnametystės, ši sala priklausys jos motinai Elizabetai Viliams, o po aštuonioliktojo gimtadienio visas mano turtas bus perduotas jai.
Advokatas ir vėl nutilo. Išgirdome negarsią Darsės nuostabą:
–      Ką?
Rupertas greitai suėmė ją už rankos ir nutildęs tarė:
–      Tęskite…
–      Savo įgaliotiniu ir testamento vykdytoju skiriu advokatą Igorį Andrejevą. Kilus neaiškumams dėl testamento vykdymo, reikalauju kreiptis į jį arba bylinėtis teisme. Pasirašo Vladimiras Vasiljevas Sokolovas. Du tūkstančiai aštuntųjų gruodžio penkiolikta diena.
Nebuvau nustebusi jo testamentu, žinojau, jog dalį turto Volodia paliks mano tėčiui, nes jie kartu steigė daugelį žirgynų, todėl šis geriausiai nusimano, kaip išsaugoti juos klestinčius. Nepaisant to, mane pradžiugino, jog Vladimiras paliko turto ir Harietai, nors ji nebuvo tikra jo dukra. Kol sėdėjau susimąsčiusi, Darsė atsistojo ir garsiai paklausė:
–      Kaip suprasti, kad mums liko tik žirgynai? Kur senasis Vladimiro testamentas?
–      Nusiramink, dukra, kas tau darosi? – tildė ją mama, o Rupertas tempė už rankos, kad sesuo atsisėstų.
–      Tėti, kas pakeitė testamentą? – niršo Darsė.
–      Kaip tai pakeitė? – atsisukusi į advokatą pasidomėjau.
–      Taip, ponas Sokolovas buvo parašęs kitą testamentą, tačiau prieš ketverius metus anuliavo jį ir perrašė, nes gimė dukra, – ramiai atsakė ponas Andrejevas.
–      Ta dukra net ne jo! – nesivaldydama rėkė mano sesuo.


[1]           – O kur jūs buvote, kai mano vyras nusitaikė į save? Kur jūs buvote?
– Nusiraminkite.
– Ji turėjo prižiūrėti mano vyrą!
– Atleiskite, ponia, jis prašė palikti jį vieną…
– Ji nekalta, ponia. Ponas Vladimiras vis tiek būtų taip pasielgęs…
– Jis taip nepasielgtų!
– Ponia, jums reikia pailsėti.
[2]           – Tania, paskambink Patricijai ir pasakyk jai, kad pabūtų su Harieta. Vakare ją pasiimsiu…
– Gerai, ponia. Pailsėkite.
– Ir tu pailsėk, Tania. Mums visiems reikia nusiraminti…
[3]           – Tania, padėk man susikrauti svarbiausius daiktus, kraustysiuosi į butą, kol sugalvosiu, ką daryti su šiuo namu.
– O ką jūs ketinate daryti su namu?
– Parduoti, nugriauti, sudeginti, nežinau. Bet negaliu su dukra gyventi name, kuriame nusižudė mano vyras.
[4]           – O ką darysime mes? Negi mus kartu parduosite, nugriausite ar sudeginsite?
– Žinoma, ne. Kai sugalvosiu, ką darysiu pati, pranešiu. Nepaliksiu jūsų likimo valioje…
[5]           – Kiek vėliau, Tania… Galbūt rytoj, po testamento skaitymo. Beje, ir jūs su Miroslavu turėsite atvykti į pono Andrejevo kontorą. Rytoj, dešimtą valandą.
– Ir mes? Kodėl?
– Volodia norėjo, kad mano šeima ir jūs išklausytumėte jo testamentą. Manau, kad suprantate, kodėl.
[6]           – Galbūt perskaitykite abu?
– Ne ne, ponia, tegul advokatas skaito anglišką egzempliorių, jūs mums paskui išversite.
– Na, gerai…
[7]           – Dėkok ne man, Tania. Tai Vladimiro sprendimas.

VISOS NORINČIOS SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ.
Klausimus ir nuomones galite rašyti į ask.fm arba blog’o Facebook paskyroje.
Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

Dvidešimt trečia dalis čia.

tęsinys čia

– Ma

Reklama

7 komentarai

  1. Atgalinė nuoroda: XXV | Martina

  2. As galvojau, kad Vladimira kazkas nuzudys, bet ne jis pats. O su Darse jauciu,kad yra kazkokia intriguojanti istorija…Laukiu nesulaukiu tesinio!

  3. Jolita, Ema, ačiū už emocijas ir komentarus!
    Smagu girdėti, jog skaitant įsijaučiate ir netgi nustembate!
    Tikiuosi, skaitysite ir toliau, o nustebsite dar labiau … AČIŪ x Ma

  4. Niekada nebūčiau pagalvojusi kad Vladimiras galėtų taip padaryti, labai nustebinai dėl to!
    Galima sakyti netekau žado dėl jo mirties ir dėl Darsės įžūlumo. Bent kiek pagarbos tokią akimirką galėjo parodyti, užgniaužti tą pagiežą ir pavydą Elizabetai…

    P.S. Labai labai lauksiu naujų dalių, nes su kiekviena nauja dalimi vis labiau nustebini :)

  5. Atgalinė nuoroda: XXIII | Martina

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: