XXV

Visi nuščiuvo, o aš netekusi amo tuoj pat atkirtau:
–      Darse, ką tu kalbi?
–      Tėti, ar tu apie tai žinojai? – be paliovos klausinėjo ji.
Pastarasis sėdėjo ramus ir lėtai mirksėdamas akimis ištarė:
–      Taip.
–      Kaip tu leidai, tėti? Mes turėjome viską paveldėti!
–      Palaukite, nieko nesuprantu? – atsistojau nebeištvėrusi ir žvilgtelėjau į advokatą. – Koks buvo pirmasis mano vyro testamentas, pone Andrejevai?
Visi akimirksniu atsisuko į vyriškį, kuris padėjo aplanką ant stalo ir sumišusiu žvilgsniu žvelgė į mus.
–      Na, jis anuliuotas, todėl jo čia neturiu, jis pas notarą.
–      Nesvarbu. Sakykite, kokia buvo testamento esmė, – nekantraudama mosavau rankomis.
–      Dukra, svarbiausia dabartinis testamentas, – įsiterpė tėtis. – Nereikia gręžiotis atgal.
–      Tėti! – suriko Darsė. – Pirmąjame testamente Vladimiras viską paliko mums: turtą, žirgynus, verslą ir salą, kuri dabar priklausys tai mergiščiai.
–      Nedrįsk, Darse, prisiekiu, pasigailėsi dėl kiekvieno blogo žodžio apie mano dukrą! – rodydama pirštu į ją tariau. – Kodėl viskas turėjo priklausyti jiems?
Atsisukau į advokatą, kuris atrodė sutrikęs ir žvelgė į mano tėvą, kol pastarasis trynė kaktą. Mama taip pat buvo nustebusi, Darsė giliai kvėpuodama žiūrėjo į advokatą, o Rupertas lyg vagis  sėdėjo susmukęs fotelyje. Nesupratau, kas vyksta, todėl dar kartą įsistebeilijusi paklausiau advokato:
–      Kodėl, advokate?
–      Na, – atsidusęs pradėjo kalbą vyras. – Jūsų vyras su gerbiamu Sebastianu Viliamsu buvo pasirašę ikivedybinę sutartį, kurioje ponas Vladimiras pažadėjo, jog visas jo turtas po mirties atiteks Viliamsų šeimai, jei jūs neišsiskirsite. Skyrybų atveju, nei viena pusė: nei jūs, nei jūsų šeima, negautų nei dolerio. Tačiau gimus dukrai, ponas Sokolovas nusprendė anuliuoti šią sutartį, ponas Viliamsas tam pritarė ir jis perrašė viską išdalinęs turtą į keturias dalis.
Net išsižiojusi klausiau, ką pasakoja vyriškis, stovintis prieš mane. Mano smegenys atsisakė priimti šią informaciją, negalėjau patikėti, kad tėtis galėjo pasirašyti tokią sutartį be mano žinios.
–      Aš sakau, kad tai ne jo vaikas! – dar kartą pakartojo Darsė.
–      Kaip tai ne jo vaikas? – įsiterpė mama.
–      Ar tai tiesa? – pažvelgusi tiesiai į delnu veidą prisidengusį tėtį paklausiau. – Ar tu pasirašei ikivedybinę sutartį?
–      Dukra, tai buvo seniai. Mes bankrutavome, o Vladimiras mums padėjo padengti daugelį skolų. Jis pasiūlė man tokį sandėrį ir finansavo mus, kol vėl pradėjo sektis versle. Paskui norėjau nutraukti šią sutartį, tačiau Vladimiras griežtai tam prieštaravo, – aiškino tėtis, gėdos kupinomis akimis.
Akyse suspindo ašaros ir aš gaudydama kvapą paklausiau:
–      Tai tu mane tiesiog pardavei?
–      Ne, dukra, viskas buvo ne taip. Mums tik reikėjo pagalbos… – teisinosi jis.
–      O Dievulėliau, mano šeima mane pardavė… O tu, Darse? Iš kur tu viską žinai? Gal stovėjai šalia ir plojai jiems, kol šie tarėsi dėl mano kainos?
–      Būčiau norėjusi, tačiau tik netyčia nugirdau jų pokalbį…
–      Mama? – neleidusi sesei baigti, kreipiausi į šalia sėdinčią šoko ištiktą moterį.
–      Eliza, aš prisiekiu, nieko nežinojau. Pirmą kartą girdžiu apie kažkokią sutartį. Negaliu patikėti! – suirzusi į tėvą atsisuko mama.
–      Jums viskas puikiai sekėsi, todėl nustojau reikalauti Vladimiro nutraukti ikivedybinę sutartį.
–      Iš kur tu gali žinoti, kaip mums sekėsi? Tau rūpi tik tavo žirgai ir pinigai! Kaip tu galėjai, tėti? Kaip tu galėjai parduoti savo dukterį? – įsiutusi šaukiau ant jo. – Aš visą gyvenimą stengiausi pateisinti jūsų lūkesčius, įvykdyti jūsų keliamus reikalavimus, leidausi kontroliuojama, klausiau jūsų nuomonės! Palikusi mylimą žmogų išvykau į Maskvą, kad tapčiau balerina! Vien tam, kad jūs manimi didžiuotumėtės! Kentėjau dėl išsiskyrimo, netekusi vilties sutikau būti su žmogumi, kurio nemylėjau ir pasirodo, kad visa tai buvo jūsų planas?!
Nekreipdama dėmesio į tai, jog šalia manęs stovėjo trys visiškai su mūsų šeima nesusiję žmonės, aš leidau įniršiui ir širdgėlai veržtis tiesiai iš krūtinės.
–      Tu manai, kad aš jaučiausi gerai dvidešimt metų kentėdama šalia vyrą, kurio nemylėjau? Kuriam buvau reikalinga tik dėl aplinkinių akių? Aš buvau lyg aksesuaras… Tavo galvoje tik pinigai, kai tuo tarpu tavo dukra buvo apgaudinėjama ir valdoma kaip marionetė! Visą tą laiką maniau, jog jums būtų skaudu, jei aš išsiskirčiau su Volodia, nes jūs labai jį gerbėte – dabar aišku, kodėl nenorėjote mano skyrybų! Ir tu, Darse, – sarkastiškai kreipusis į ją išsitiesiau, – žinojau, kad tu nejauti man stiprios meilės, bet kad visiškai neturi žmogiškumo, nemaniau. Niekada nieko pikta tau nelinkėjau, bet matau, kad Dievas visgi pasirūpino pamoka tavo gyvenime. Daugiau niekada man neskambinkite ir nebandykite ieškoti manęs ar mano dukros.
–      Grįžtant prie jos, juk ne Vladimiras yra jos tėvas. Papasakok mums, Liz.
Žiūrėjau į ją šaltakraujišku žvilgsniu ir sumalšinusi įtūžį atrėžiau:
–      Neturiu dėl ko tau aiškintis. Mano šeima: Vladimiras ir Harieta, žino tiesą, o tavo nuomonė ir įtarimai man visiškai nesvarbūs. Gali turėti žirgynus, gali pasiimti netgi mano testamento dalį, bet vieno dalyko tu vis tiek niekada neturėsi – laimės.
Pasiėmusi rankinę, apsisukau ir ėjau durų link, nebegalėdama būti su šiais apgavikais vienoje patalpoje. Girdėjau mamą šaukiant mano vardą, tačiau trenkusi durimis išbėgau iš kontoros, vos valdydamasi visko aplink neišvarčiusi. Išbėgusi į gatvę, blaškiausi tarp automobilių, kol radau savo vairuotoją ir greitai įsėdusi surikau:
–      Поехали! Скорее!
–      Куда поедем, госпожа?
–      Не важно, только поезжай![1]
Vaikinas nieko nesupratęs užvedė variklį ir ratais važinėjo aplink kvartalą, kol aš graudžiai liejau ašaras galinėje automobilio sėdynėje. Prieš akis iškildavo vaizdas, kaip tėtis kartu su Vladimiru kalbasi darbo kambaryje, pasirašo „Elizabetos pardavimo sutartį“, paspaudžia vienas kitam rankas ir aš tampu Vladimiro nuosavybe. Prisiminusi visus tėčio skatinimus tuoktis su Volodia vos man atvykus į Maskvą studijuoti, supratau, kad jau tada šeimą slėgė skolos ir tėtis norėjo kuo greičiau jas padengti… Visą laiką laikiau savo šeimą vienu doriausių ir švenčiausių dalykų, galėjau padaryti dėl jos bet ką, o pasirodo, jog buvau naivi dukrelė, kurią išsunkė iki paskutinio kantrybės lašelio. Kad ir kaip mylėjau mamą, tėtį ir Darsę, nesugebėjau tą akimirką savyje rasti nei trupučio supratimo. Nenorėjau nieko apie juos girdėti. Tiesiog išsižadėjau jų tą minutę, kai išgirdau, jog gyvenau apgaule apipintame pasaulyje net dvidešimt septynerius metus! Net Volodia tapo žmogiškesnis, kai gimė Harieta, o tėtis kartu su Darse nesugebėjo viso to man papasakoti ir manė, jog aš nesužinosiu apie ikivedybinę sutartį! Nebežinojau, kuo šiame pasaulyje galiu pasitikėti, jei net mano pačios šeima mane išdavė…
Sumišusi ir vis dar negalėdama galvoti apie nieką kitą, paprašiau vairuotojo, kad šis nuvežtų mane pas Patriciją pasiimti Harietos. Užėjus pas ją, moteris tuoj pat suprato, jog kažkas ne taip.
–      Patricija, aš praradau viską… – apsiverkusi čiupau draugę į glėbį ir sukūkčiojau.
–      Kaip tai? Vladimiras jums su Harieta nieko nepaliko? – atsitraukusi už pečių laikė mane Patricija.
–      Paliko, bet mano šeima… Tu neįsivaizduoji, kas nutiko! Aš likau visiškai viena!
–      Nusiramink, eime, atsigersime arbatos. Papasakosi viską, kol vaikai ramiai žaidžia kambaryje.
Nuėjus į virtuvę, atsisėdau ant kėdės ir pasirėmiau ranka galvą.
–      Patricija, ar man kada nors seksis? Aš nebeturiu jėgų eiti į priekį…
–      Nagi, drauge, baik… – dėliodama ant lentynos puodelius tarė ji. – Turi mus, turi Harietą, dėl kurios privalai atrasti jėgų kovoti su visomis gyvenimo negandomis. Papasakok, kas nutiko pas advokatą.
Patricija atsisėdo šalia manęs ir aš šiek tiek apsiraminusi pasakiau jai apie ikivedybinę sutartį, kurią pasirašiau ne aš, o mano tėvas. Paminėjau ir Darsę, kuri man ir taip visą gyvenimą kaišiojo pagalius į ratus.
–      O kaip mama?
–      Mama tokia pat naivuolė kaip ir aš. Ji nieko nežinojo… Ar bent jau sakosi, jog nežinojo. Važiuojant ji man keletą kartų skambino į mobilųjį telefoną, tačiau aš daugiau nebenoriu būti susijusi su šia šeima.
–      Na čia ir istorija… Vadinasi, visa jūsų santuoka buvo lyg labdaros fondas tavo šeimai? – pildama arbatą į puodelius tarė Patricija.
–      Ar gali įsivaizduoti, kaip aš jaučiuosi? – purčiau galvą į šonus.
–      Bet Vladimiro širdis vis tiek suminkštėjo gimus dukrai… Sakiau, kad vaikai daro stebuklus su žmonėmis.
–      Žinai, man jo pinigai ir paveldėjimas tikrai nerūpi, aš juk turiu savo turto, kurį sukaupiau per visus balerinos karjeros metus. Bet faktas, kad tėtis su Vladimiru susitarė, jog man ištekėjus už pastarojo, jis padengs visas mano šeimos skolas ir savo mirties atveju visą turtą paliks tėvams, man nepriimtinas. Žinoma, Darsė, kuri niekada neuždirbo pinigų ir kuriai svarbus buvo prabangus gyvenimas, nugirdusi apie sutartį, trynė rankomis. Štai dėl ko ji, visiškai nepažinodama Vladimiro, girdavo jį kaip puikų vyrą, gėdindavo, jog esu bloga žmona ir turiu stengtis, nes Volodia man suteikia viską… Dieve, kai pagalvoju, jog tiek daug metų gyvenau mele. Negaliu patikėti, kad mano šeima iš tiesų tokia. Man net gėda tau visa tai pasakoti…
–      Brangioji, tu man vienas artimiausių žmonių, gali man pasakoti visas savo nešvarias paslaptis. Be to, jei tavo šeima – apgavikai ir slapukautojai, nereiškia, kad ir tu tokia… – guodė Patricija.
Pagalvojusi, jog didžiausia mano nuodemė ir paslaptis yra tikrasis Harietos tėvas, susigraudinau, nes buvau lygiai tokia pat apgavikė ir slapukautoja. Kaip šeima nuo manęs slėpė susitarimą su Vladimiru, taip ir aš slepiu nuo Hario jo dukrą. Visko buvo per daug, todėl susigūžiau ant stalo ir ėmiau raudoti. Patricija glostė mano nugarą, nieko nebesakydama. Džiaugiausi, jog ji yra šalia būtent tuomet, kai man labiausiai reikia paramos. Jos ir Antonijaus šeimoje jaučiausi lyg rojuje, slapta pavydėjau jų meilės ir neblėstančios aistros bei jaukios atmosferos namuose. Žodžiais nebuvo įmanoma apsakyti padėkos už nuolatinį išklausymą ir palaikymą.
–      Manau, kad jums su Harieta dabar reikėtų pabūti kažkur toli nuo Maskvos, nuo tavo šeimos ir nuo visų pastarųjų metų įvykių… Galbūt pakeliaukite? Tik judvi. Dabar jūs esate šeima, – prigludusi prie manęs kuždėjo raudonplaukė.
Pakėlusi galvą nusišluosčiau nuo skruostų ašaras, įsistebeilijai į ją ir atsidususi ištariau:
–      Taip. Mums tikrai reikėtų pailsėti ir nusiraminti. Pastaruoju metu visiškai nebeskiriu laiko savo vieninteliam tikram turtui – Harietai.
–      Taigi… Perduok visus Vladimiro verslo reikalus tvarkyti jo advokatui, o pati spjauk į viską ir skirsk į paplūdimį kartu su savo vaiku! Nieko neveikite, apie nieką negalvokite, tik mėgaukitės saule ir viena kitos draugija! Manau, kad Harieta tikrai pavargo nuo niūraus ir šalto Maskvos klimato.
Pagalvojau, jog jei jau mano dukra paveldėjo Karibuose esančią salą, kodėlgi nepasinaudojus proga ir nepailsėjus ten, kol oda iki raudonumo įkais saulėje? Dar kelias minutes paplepėjus su Patricija, aprengiau Harietą ir dar kartą padėkojusi draugei tariau:
–      Galbūt ir jūs norėtumėte vykti su mumis?
–      Kitą kartą. Dabar jums reikia pabūti dviese, – šyptelėjo moteris ir atsisveikino.

Grįžus į butą, paklausiau Harietos, ar ši nenorėtų su manimi keliauti į salą, kurią jai padovanojo dėdė Vladimiras.
–      Oho, visą salą? O ji mažytė? – džiugiai paklausė mergaitė, pasiruošusi popiečio miegui.
–      Nuskriskime ir pamatysi, – šyptelėjau dukrai, atsiguldama šalia jos.
–      Gerai! Skrisim, kai atsikelsiu?
–      Dar reikia nupirkti bilietus ir po dar dviejų miegelių, iškeliausime ten, kur labai šilta!
–      O seneliai skris kartu? – pasidomėjo iki ausų užsiklojusi Harieta.
Pagalvojusi apie tėvus, tuoj pat susinervinau ir nustojau šypsotis. Paglosčiusi dukros galvytę, patylėjau ir atsakiau:
–      Deja, seneliai jau išvyko namo. Jie labai užsiėmę. Būsime tik aš ir tu.
–      Ir dėdė Vladimiras! – suspurdėjo ji.
–      Dabar dėdė visada su mumis.
Harieta dar kelias minutes pasakojo apie tai, kad naktį sapnavo angelą, ką nuveikė su Jokūbu, kokio norėtų augintinio, kol jos akytės sulipo ir aš išgirdau jos tylų knarkimą. Pati buvau emociškai išsekusi ir snūstelėjau, kol išgirdau telefono skambutį kitame kambaryje. Man ir vėl skambino mama. Šįkart atsiliepiau, tačiau net nepasisveikinusi išrėžiau:
–      Nenoriu kalbėtis nei su vienu iš jūsų. Neskambink man.
–      Dukra, palauk, nepadėk ragelio!
Jos balsas buvo toks nuoširdus, jog negalėjau nutraukti pokalbio. Akimirkai nutilusi išgirdau jos balsą:
–      Klausai?
–      Ką nori man pasakyti, mama?
–      Eliza, aš prisiekiu nieko nežinojau apie tėvo ir Vladimiro susitarimą! Turi manimi patikėti, juk aš tikrai nebūčiau leidusi tam nutikti!
–      Mama aš nebežinau, kuo tikėti. Jei net patys artimiausi žmonės elgiasi taip, kaip tėtis ir Darsė – aš nenoriu bendrauti nei su vienu žmogumi.
–      Aš suprantu, kaip tu jautiesi, dukra…
–      Tu tikrai nesupranti, – įsiterpiau į jos monologą. – Dvidešimt metų aš nesiskyriau su Vladimiru tik dėl to, kad jūsų religingi įsitikinimai tai draudė, dėl to, kad jums nebūtų gėda prieš visus pažįstamus, kad nesinervintumėte ir toliau galvotumėte, koks geras Vladimiras yra. Pasakysiu tau tiesą, mama, aš niekada nemylėjau savo vyro. Aš taip ilgai gyvenau dėl kitų žmonių, kad net nebežinau, ko iš tiesų noriu… Bet daugiau to nebus. Dabar stengsiuosi tik dėl savęs ir dėl Harietos.
–      Eliza, man plyšta širdis žinant, jog Sebastianas taip pasielgė, o Darsė, tai žinodama, viską nuo mūsų nuslėpė. Aš nenoriu, kad mūsų šeima subyrėtų… – susigraudinusi virpančiu balsu maldavo ji.
–      Nenoriu matyti nei tėvo, nei Darsės, nei Ruperto. Atleisk, mama, galbūt tu ir mažiausiai prie viso to prisidėjai, tačiau į šią šeimą aš grįžti nenoriu. Duok man laiko sudėlioti savo mintis. Aš vos prieš kelias dienas tapau našle, o dabar dar ir tai… Kartu su Harieta išvyksime į kelionę, todėl neskambink man ir tiesiog leisk man gyventi dėl savęs.
Tai pasakiusi, baigiau pokalbį ir tvardydama ašaras stengiausi susikaupti. Pirmiausia reikėjo susirašyti planą: turėjau aplankyti mūsų namą ir nuspręsti, ką daryti su juo; reikėjo nuvykti pas advokatą ir pranešti, jog dabar jis valdys visą Vladimiro verslą ir galų gale užsakyti bilietus į Karibus.

Važiuodama pas Tanią ir Miroslavą į namą, kuriame nusižudė Volodia, paskambinau į oro uostą ir rezervavau du lėktuvo bilietus kitos dienos popietei. Norėjau nors ir šią akimirką sprukti iš Maskvos, nuo visų įvykių ir pamiršti skausmą, kurį jaučiau pastarąsias paras. Pranešusi tarnams apie mudviejų su Harieta kelionę, šie apsidžiaugė ir pasiūlė namo reikalus tvarkyti grįžus.
–      А может вы хотите этот дом? За деньги, которые вы получили в наследство от Владимира вам не надо больше работать. Вам тоже нужен отдых…
–      Ну… дом очень большой… – droviai tarė Tania. – А где вы будете жить?
–      Есть квартира, я планирую покупать новые апартаменты или уехать из Москвы, так что я всё равно бы продала  дом. Кто лучше, чем вы позаботитесь о доме?[2]
Šie du gyveno name dar dešimtį metų prieš man atvykstant, todėl galėjo jaustis tikrais šeimininkais. Man nebuvo gaila palikti jiems šiuos didžiulius apartamentus, nes pati neketinau praleisti nei vienos nakties vietoje, kurioje įvyko savižudybė…
–      Пригласите жить своих родных, братья, сёстры…Большую часть своей жизни провели здесь с Владимиром и мною, самое время пожить с настоящей семьёй, – glostydama Tanios petį kalbėjau.
–      Госпожа, вы такая щедрая… – įsiterpė jos vyras.
–      Брось, Мирослав. Вы заслужили этого.[3]
Atsigėrę kavos nusprendėme, jog Harietos kambarį paliksime tokį, koks yra, tik pasiimsime svarbiausius daiktus, kurių gali prireikti kelionėje. Pažadėjau susirinkti visus likusius drabužius bei žaislus, kai grįšime iš Karibų. Kadangi užsakiau bilietus tik į vieną pusę – nežinojau, kada grįšime, tačiau neribojau savęs. Norėjau, kad atsibūtume su dukra tiek, kiek abiems norėsis… Palikusi Harietą su Tania krauti lagaminų, nuvažiavau į advokato kontorą.
–      Pirmiausia, atsiprašau dėl ryte įvykusio incidento ir mano netaktiškumo… – įėjusi į pono Andrejevo kabinetą tariau.
–      Nieko tokio. Įtariau, jog jūs apie tai nežinojote, todėl nenorėjau kištis.
–      Bet ar teisiškai tai išvis įmanoma? – pasidomėjau priėjusi prie jo rašomojo stalo.
–      Taip, įmanoma, nes tai tiesiog susitarimas dėl turto. Nors ir skamba taip, lyg būtumėte prekė, dėl kurios jie pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tokie dokumentai egzistuoja. Tai buvo tiesiog raštiškas susitarimas.
–      Žinoma… Tačiau dabar tai skamba itin nemaloniai. Na, tai jau ne jūsų problema, svarbiausia, jog viskas išaiškėjo, – atsisėdusi baigiau nemalonią temą. – Priežastis, dėl kurios atvykau pas jus – Vladimiro verslas.
Advokatas ramiai atsisėdo, lėtai atsilošė kėdėje ir sunėręs pirštus ant pilvo sumykė:
–      Na?…
–      Turbūt ir pats suprantate, jog nesu verslininkė ir šiuo metu, kai dukrai dar tik ketveri su puse, neturiu nei laiko, nei noro veltis į statybų reikalus. Tačiau Vladimiro valią vykdysiu. Noriu jus paskirti verslo įgaliotiniu. Dėl pinigų nesijaudinkite, man pakaks mažo procento, kad vis dar vadinčiausi verslo bendrasavininke.
Vyriškis įdėmiai klausėsi ir linksėjo galva. Igorio Andrejevo gerai nepažinojau, tačiau Volodia nekeitė jo į jokį kitą teisininką jau daugiau nei dvidešimt metų, todėl buvau įsitikinusi, jog verslas pateks į geras rankas.
–      Puikus sprendimas, ponia Viliams. Bijojau, jog parduosite viską ir pati atsisakysite bet kokių teisių į pono Sokolovo verslą.
–      Ne. Kadangi Vladimiras turėjo didelių užmojų, norėčiau, kad jūs tęstumėte jo veiklą. Esate vienas patikimiausių žmonių, mano vėlionis vyras jumis aklai pasitikėjo, todėl drąsiai perduodu verslo „vairą“ jums.
Vyras atsistojo ir ištiesė man ranką. Pakilusi nuo kėdės, ją spustelėjau, o advokatas suspaudęs savo abiejose plaštakose mano gležną delną tarė:
–      Jūs tikrai nepasigailėsite. Nuo rytojaus pradėsiu tvarkyti nuosavybės dokumentus.
–      Mes su dukra išvykstame į kelionę, – išlaisvinusi plaštaką tariau. – Nežinau, kada grįšime, tačiau informuokite mane telefonu, kai dokumentai bus parengti ir reikės mano parašo. Pasistengsiu grįžti kuo greičiau, tačiau po visų įvykių tiek man, tiek dukrai reikia ramybės, tad galime užtrukti netgi kelis mėnesius.
–      Viskas suprantama, ponia. Ilsėkitės kiek širdis geidžia, dokumentai bus parengti dar tikrai negreitai…
–      Puiku. Jei dar turėsime ką nors aptarti – skambinkite man. Dėkoju jums, pone Andrejevai, kad padėjote. Sėkmės jums, – išeidama tariau.
–      Geros jums kelionės, – palinkėjęs mane išlydėjo advokatas.

Atrodė, kad viskas baigta… Lyg tai būtų įtampos kupino filmo paskutiniai kadrai, kai gėris nugali blogį, kai visi sužino tiesą ir viskas pagaliau išsisprendžia. Deja, mano sąžinė nebuvo švari: iki visiško atsipalaidavimo ir ramybės man reikėjo atsikratyti didžiosios gyvenimo paslapties… Tačiau nežinojau, nei kokiu būdu, nei kokiais žodžiais pranešti žmogui, jog jau ketverius metus pasaulyje vaikšto jo atžala. Net nežinojau, kur Haris yra, galbūt jau turi merginą ar netgi žmoną. Juk jam jau turėjo būti beveik dvidešimt ketveri metai. Važiuodama į namą pasiimti Harietos ir daiktų, bandžiau įsivaizduoti, kaip viskas būtų susiklostę, jei būčiau paklausiusi Hario ir spjovusi į visuomenę, į savo šeimą, kuri pasirodo pirmesnė spjovė į mane, ir pasilikusi su juo. Man jau buvo keturiasdešimt penkeri metai, veidas nebeatrodė toks jaunas, kaip anksčiau. Nors oda ir buvo elastinga, tačiau matėsi keletas raukšlelių… Šalia jauno, patrauklaus dvidešimt ketverių metų vyriškio būčiau atrodžiusi lyg jo motina. O kaži, kaip jis būtų reagavęs į Harietos gimimą? Ar būtų pabėgęs, ar pasilikęs? Užsisvajojusi nepastebėjau, kaip vairuotojas įsuko į didžiulį mūsų namo kiemą ir paklausė, ar man viskas gerai.
Sukrovęs visus lagaminus į automobilį, vairuotojas liko stovėti kieme, kol aš atsisveikinau su Tania ir Miroslavu. Pažadėjau grįžusi iškart juos aplankyti, o Harieta pažadėjo parvežti smėlio iš paplūdimio. Jei ne mintys apie Harį, būčiau jautusi visišką palaimą. Žiūrint į Harietą aš pamiršdavau visas problemas – pamiršau tėvo ir Darsės sąmokslą, pamiršau Vladimiro pasitraukimą iš gyvenimo, galvojau tik apie laiką su savo mylimiausiu žmogučiu. Namie ilgai nebegaišusios, nuėjome miegoti, kad rytą pradėtume žvalios ir pasiruošusios kelių valandų skrydžiui.
Atvykus į salą, kurioje Vladimiras buvo pastatęs namą, mus pasitiko ten atvykstanti ir tvarką namuose prižiūrinti moteris – portugalė Margarita. Ji svetingai mus priėmė, parodė keletą pasikeitimų name, naujai įrengtą Harietos kambarį ir pagamino vakarienę. Jaučiausi labai aprimusi po visų nesėkmių, o stebint oru, smėliu ir vandenynu besimėgaujančią dukrą, darėsi dar lengviau viską ištverti.
Kartą vaikštant jūros krantu, Harieta paprašė manęs eiti atsisėsti ant hamako kartu su ja, nes mergaitei vis nesisekdavo ir ji nukrisdavo. Besijuokdamos priėjome prie palmių pritvirtinto hamako ir įkėlusi Harietą paklausiau, ar jai čia patinka.
–      Labai patinka! Dangus toks mėlynas, ir vanduo! – džiaugėsi ji. – Tik gaila, kad nėra dėdės Vladimiro…
–      Na, dabar teks pratintis būti dviese, Harieta… Juk tu dažnai sapnuoji angelus, o tai ir yra tave aplankantis dėdė Vladimiras.
–      Dabar sapnavau ne angelą. Sapnavau tėtį… – liūdnai tarė mergaitė.
Suskaudo širdį lyg ją kas būtų sugniaužęs rankoje. Žiūrėjau į nekaltas dukros akeles ir nebegalėjau meluoti. Privalėjau bent jau Harietai papasakoti visą tiesą apie Harį, kad ir kokia maža ji būtų. Žinoma, smulkmenų nepasakojau, tačiau apie tėtį, kuris gyvena toli nuo mūsų, aš jau kurį laiką buvau sukūrusi trumpą istoriją.
–      Nori, papasakosiu tau apie tėvelį? – prisėdusi šalia paklausiau.
Jos akys tiesiog nušvito! Nekantriai susimuisčiusi ir susvyravusi hamake, mergaitė įsikibo į mano petį ir suspigo:
–      Labai noriu!
–      Tavo tėvelis yra labai geras ir rūpestingas žmogus, tačiau jis negalėjo kartu su mumis gyventi Maskvoje, nes su mumis jau gyveno dėdė Vladimiras. Tačiau mes su tėčiu vienas kitą labai mylėjome… Dabar jis gyvena toli nuo mūsų, bet aš žinau, kad visada apie mus galvoja, – tarp pirštų sukiodama Hario dovanotą kryželį, kurio niekada nebuvau nusiėmusi, pasakojau dukrai.
–      O ar tėtis kada nors mus aplankys? – džiaugsmu nesitvėrė Harieta.
–      Tikrai aplankys. Arba mes jį aplankysime… Bet dabar tėtis labai užsiėmęs ir neturi laiko.
–      Bet jis tikrai mane myli?
Šypsodamasi nusisegiau nuo kaklo grandinėlę su pakabintu kryželiu ir rodydama jį Harietai atsakiau:
–      Tėtis davė man šį pakabuką ir paprašė padovanoti tau, kai būsi didesnė. Manau, kad dabar pats laikas tau nešioti tėčio dovaną. Taip visada jausi, jog jis šalia.
Užsegusi grandinėlę ant mažo dukros kaklo stebėjau jos nuostabą persipynusią su džiaugsmu ir jaučiausi bent šiek tiek išsilaisvinusi iš savo pačios sukurto melo.


[1]                      – Važiuojam! Greičiau!
– Kur važiuojame, ponia?
– Nesvarbu, tik važiuok!

[2]           – O galbūt jūs norite šio namo? Paveldėjus tiek pinigų iš Vladimiro, jums tikrai nebereikėtų dirbti. Jums lygiai taip pat verti poilsio…
– Na, namas juk labai didelis… Be to, kur gyvensite jūs?
– Yra butas, be to, planuoju pirkti naujus apartamentus arba išvykti iš Maskvos, todėl vis tiek parduočiau šį namą. O kas geriau, nei jūs su Miroslavu prižiūrėtumėte jį?

[3]           – Pasikvieskite gyventi artimuosius, brolius, seseris… Didžiąją dalį gyvenimo praleidote čia su Vladimiru ir manimi, pats laikas pagyventi su tikrąja šeima.
– Ponia, jūs tokia dosni…
– Baik, Miroslavai. Jūs to nusipelnėte.

VISOS NORINČIOS SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ.
Klausimus ir nuomones galite rašyti į ask.fm arba blog’o Facebook paskyroje.
Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

Dvidešimt ketvirta dalis čia.

tęsinys čia

– Ma

Reklama

4 komentarai

  1. Atgalinė nuoroda: XXVI | Martina

  2. Nauja dalis!!!!!!!!!!! Net sirdis apsala po kiekvienos naujos dalies :) O si dalis tokia OSUM !!!
    Pati graziausia vieta – kai padovanojo Harietai ta kryzeli, ahhh tiesiog nuostabu :)

  3. Atgalinė nuoroda: XXIV | Martina

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: