XXVI

Harieta saugojo kryželį kaip dar niekada nieko nebuvo saugojusi. Visą atostogų laiką ji nešiojo grandinėlę ant kaklo, eidama maudytis ir miegoti nusisegdavo ir pasidėdavo geriausiai matomoje vietoje. Rūpinosi, lyg tai būtų tikras žmogus… Nenorėjau, kad dėl mano kaltės Harieta užaugtų neapkęsdama tėčio, kurio niekada nebuvo šalia mūsų.
–      Dieve, tu visada man padėdavai, visada išspręsdavai viską man net nesistengiant. Prašau, padėk man nuspręsti, kaip turėčiau pasielgti šioje situacijoje: susirasti Harį ir pranešti jam apie mųdviejų vaiką ar tiesiog pamiršti jį visiems laikams ir leisti Harietai tik svajoti apie kažkur tolimoje šalyje gyvenantį tėvą? Jaučiu, kad tuoj sprogsiu nuo savo minčių, kurios neduoda ramybės jau penkerius metus… Padėk man, Dieve, atsiųsk ženklą, kurį visuomet atsiųsdavai… – sėdėdama namelio terasoje meldžiausi, žvelgdama į vandenynan grimstantį mėnulį.

Su Harieta atostogavome visą mėnesį, todėl laikas buvo grįžti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Beprotiškai norėjau susitikti su Patricija ir pasitarti su ja dėl savo ateities planų. Tikėjau, kad ji šališkai galėtų padėti man apsispręsti – likti Maskvoje, kraustytis į kitą miestą ar netgi šalį, kur pradėti statyti šeimos pamatus ir kas geriausia būtų Harietai. Man reikėjo bent su kažkuo pasitarti, nes pati sau buvau labai bloga patarėja ir sprendimų priėmėja.
Tačiau vos nusileidus lėktuvui, sulaukiau ne Patricijos, o Tanios skambučio. Pasisveikinus ir pasiteiravusi, kaip sekėsi kelionėje, ji tarė:
–      Госпожа Елиза, получили письмо из амбасады Великобритании. Адресован вам, потому мы не стали его открывать, но думаем, это что- то важное. Можете приехать забрать его?[1]
Pranešusi Patricijai, jog atvyksiu pas ją kitą dieną, tiesiai iš oro uosto nuvažiavau į senuosius namus, vis galvodama, ką Britanijos ambasada galėtų man siųsti… Svarsčiau apie įvariausius blogus dalykus: kad kas nors nutiko tėvams, kad išaiškėjo kokie nors nešvarūs Vladimiro darbeliai ir dabar aš, kaip verslo bendrasavininkė, turėsiu už tai atsakyti ir mane deportuos į Angiją… Net pati stebėjausi, kiek fantazijos turiu! Įžengusi į namą, tuoj pat paprašiau Tanios paduoti man laišką.
–      Давно его получили? – paklausiau plėšdama voką.
–      Неделя уже прошла. Когда водитель сообщил, что вы возвращаетесь, сразу позвонила, не дай Бог, что- то важное и срочное…[2] – baimindamasi kalbėjo Tania.
Ištraukusi popieriaus lapą, perskaičiau, jog tai kvietimas į kasmetinę „Rusijos britų puotą“. Tokį patį su Vladimiru gaudavome kiekvienais metais. Į puotą susirinkdavo žinomi ir turtingi Didžiosios Britanijos piliečiai, kurie jau ilgą laiką gyvena Rusijoje. Susilaukus Harietos, mes ten nebesilankydavome, nes puotos visuomet būdavo vienodos, todėl dvidešimteis metų monotonijos mums pakako…
–      Напрасно испугались. Забыла, что в первый весенний день всегда намечается этот бал… Мы едем домой, Гариета заснула по дороге, так что надо уложить в постель, пока совсем не заснула. Заеду в другой день![3]

Išaušus rytui, kartu su Harieta ruošėmės Rodrigesų šeimos vizitui. Atvykus jiems, vaikai užsiėmė dėlione, todėl mes su Patricija ir Antonijumis ramiai kalbėjomės svetainėje. Papasakojusi jiems, kaip atsipalaidavau Karibuose ir kad jie taip pat privalo ten nuvykti, paklausiau nuomonės apie savo gyvenamą vietą.
–      Kad ir kaip bebūtų, tu esi britė. Manau, kad ir Harieta turėtų mokytis britų mokykloje. Juk tavęs čia niekas nebelaiko – Vladimiro nebėra, verslą valdo jo advokatas, baleto nebešoki, namą atidavei tarnams… Esame tik mes, – šyptelėjo Antonijus.
–      Tavo tiesa…
–      Be to, juk pasakojai, jog turi butą Londone! Nebereiktų sukti galvos, kur kraustytis, turėtumėte savo namus, – porino vyrui Patricija.
Nors mane baugino mintis apie grįžimą į Britaniją, teko pripažinti, jog Maskvoje mane laikė tik Vladimiras, o dabar jam mirus, aš buvau laisva ir galėjau gyventi vietoje, kuri man buvo tikrieji namai. Vienintelis mane sulaikantis dalykas – prisiminimai ir tėvai. Vis dar nenorėjau turėti su jais nieko bendro… Tačiau svarbiausia buvo ne mano užsispyrimas, skausmas ir prisiminimai, o Harietos ateitis.
–      Kai buvau grįžusi į Londoną, planavau įrengti baleto studiją… – šyptelėjau užsisvajojusi.
–      Na va, skamba kaip puikus planas! Aplankysite mus Maskvoje, mes atvyksime į Britaniją, – džiugiai tarė Patricija.
–      Atrodo, kad tai tikrai geriausias sprendimas. Juk visą laiką svajojau gyventi Londone, savo svajonių bute Primrouze… Vis dar sunku suvokti, jog Vladimiras man nedraudžia daryti to, ko labiausiai trokšta mano širdis.
–      Liz, visada reikia gyventi dėl savęs ir klausyti tik širdies balso. Niekada neaukok savo laimės dėl kitų, – apkabinęs viena ranka pamokslavo Antonijus.
–      Man dažnai reikia spyrio, kad pradėčiau veikti, – nusijuokiau. – Puiku. Vadinasi, mes su Harieta kraustomės į Londoną!
Mintis apie šį miestą visuomet nuteikdavome optimistiškai. Mane ten traukė nematoma jėga. Galbūt toks ir turėjo būti tėvynės ilgesys, tačiau Londonas man atrodė lyg pati saugiausia vieta Žemėje. Juokaudami valgėme vakarienę, kai Patricija vos nepaspringdama paklausė:
–      Vos nepamiršau! Gavai kvietimą iš ambasados?
–      Taip, vakar tik grįžusi nuvažiavau jo pasiimti.
–      Eisi? – pasidomėjo ji.
–      Ne… Jau ketverius metus nedalyvavau puotoje. Juolab dabar, kai nebėra Vladimiro. Ką aš ten veiksiu…
–      Na, mes su Antonijumi ir berniukais planuojame dalyvauti. Rytoj išsiųsime patvirtinimo laišką į ambasadą. Nagi, Eliza, tegul tai būna paskutinis „pasispardymas“ Maskvoje prieš ją paliekant visam laikui, – juokėsi Patricija.
Žvelgiau į ją su šelmiška šypsena veide ir svarsčiau, jog seniai bebuvau smagioje šventėje tarp daugybės žmonių. Be to, Harieta niekada nedalyvavo iškilmingame pokylyje, tad atsisukusi į ją paklausiau:
–      Harieta, ar nori dalyvauti puotoje?
–      Ar galėsiu būti princesė? – derėjosi ji.
–      Tu jau esi mano princesė, – šyptelėjau. – Na, gerai. Tuomet ir aš rytoj išsiųsiu patvirtinimo laišką.

Svečiams išvykus namo, o Harietai žiūrint animacinius filmukus per televizorių, žvilgtelėjau į telefono ekraną ir pamačiau labai pažįstamą datą. Tądien buvo vasario pirmoji… Ėmiau svarstyti, kodėl ši data man tokia įsimintina. Pradėjus mintyse vardinti visų artimųjų gimimo datas, staiga apšalau ir dar kartą pažvelgiau į telefono ekraną. Tai buvo Hario gimtadienis. Dvidešimt ketvirtasis mano mylimojo Hario gimtadienis… Įsipylusi į taurę vyno, kurio nepabaigėme per vakarienę, priėjau prie virtuvės lango, kuris atvėrė vaizdą į Maskvos miesto centrą, gurkštelėjau ir prisiminiau, kokia laiminga visus tuos aštuonis kartu su Hariu praleistus mėnesius jaučiausi. Prisiminiau netylantį nuo žinučių telefoną, su meile gaminamo maisto kvapą virtuvėje… Hario žemą balsą ir jaunatvišką juoką… Tas purias garbanas ir iš po jų žibančias žalias akis. Įdomu, ar jis dar galvojo apie mane, galbūt lygiai taip pat stovėjo prie lango ir svarstė, kur aš, kaip gyvenu ir kaip jaučiuosi. Net nežinojau, ar jis manęs nekenčia, ar atleido ir pamiršo kartu praleistą laiką… Visą vakarą galvojau apie Harį, kaip kažkada galvojau ir apie jo tėvą Henriką. Mano gyvenimas buvo tikra tragikomedija.

Ketinau iki puotos sutvarkyti visus dokumentus, kad galėtume išvykti į Didžiąją Britaniją. Pratinau dukrą prie minties, jog dabar gyvensime kitur ir rečiau susitiksime su Jokūbu. Tačiau mano vaikas buvo labai protingas ir net nesipriešindamas į lagaminus krovė visus žaidimus bei žaislus. Iš Vladimiro garažo pasiėmiau jo Porsche markės automobilį ir užregistravau jį savo vardu. Neketinau Londone važinėti su vairuotoju, juolab skolintis automobilio iš tėčio, todėl šis automobilis puikiai tiko pirmiesiems savarankiško gyvenimo metams. Artėjant išsikraustymui, vis labiau norėjau ten sugrįžti, nes prisiminimai nebeatrodė tokie skaudūs, malonu buvo žinoti, jog visa tai patyriau… O jei grįžusi susidurčiau su Hariu akis į akį – pasakyčiau jam visą tiesą apie Harietą. Tiesiog palikau viską Dievo rankose…

Puotos vakarą, su Harieta paskutinį kartą važiavome su vairuoju, nes po savaitės turėjome išskristi į Londoną, tad dar pasinaudojome privalumu būti vežiojamoms. Su Patricijos šeima susitikome viduje ir susiradę staliuką, atsisėdome milžiniškoje salėje. Vaikai lakstė ir bendravo su kitais atėjusiais vaikais, mes taip pat sutikome ne vieną pažįstamą verslininką, režisierių bei šokėją. Smagus jausmas ir vėl būti tarp žmonių, kalbėtis paprastomis temomis… Daugelis vis dar reiškė man užuojautą dėl vyro mirties, todėl iškart nutraukdavau pokalbį.
–      Mieli svečiai, – britišku akcentu prabilo vedėjas. – Prašome sėstis prie staliukų ir mėgautis vakaru.
Visi sujudo užsiimti vietas ir klausėsi toliau. Mes gurkšnojome šampaną, aptardami, kaip per keletą metų pasikeitė daugelis mūsų pažįstamų žmonių. Lyg liežuvautojos palinkusios viena prie kitos šnibždėjomės net nesiklausydamos, ką kalba scenoje stovintis vedėjas. Staiga aplinkiniai pradėjo garsiai ploti, todėl mes su Patricija išsigandusios išsitiesėme savo kėdėse ir prisijungusios prie kitų žvilgtelėjome į sceną. Ant jos lipo trys vaikinai, rankose laikantys po gitarą. Sėdėjome ne visiškai prie scenos, todėl sunkiai įžvelgiau jų veidus, tačiau širdis aptirpo pagalvojus, jog tai galėtų būti Hario grupė… „Turbūt mano ilgesys peraugo į maniją,“ – mintyse pagalvojau žvilgtelėjusi į Patriciją. Atidžiau įsistebeilijusi nepamačiau nei vieno garbanoto vaikino ant scenos, todėl šiek tiek nusivylusi atsipalaidavau ir atsirėmiau į kėdės atlošą.
–      Labas vakaras, – tarė beveik plikai nusiskutęs vaikinas. – Mums didelė garbė būti pakviestiems į šią „Rusijos britų puotą“. Pirmą kartą esame Maskvoje, todėl džiaugiamės turėdami galimybę pasidalinti savo dainomis su jumis.
Jis atsisėdo ant kėdės, kaip ir kiti, tada palenkė mikrofoną prie savęs ir brazdindamas gitarą kalbėjo toliau:
–      Kartą ir aš pažinojau Rusijos britę.
Mano raumenys vis labiau tempėsi, jaučiau tai netgi sėdėdama visiškai atsipalaidavusi kėdėje. Vaikino balsas buvo identiškas Hario balsui, tačiau išvaizda anaiptol nepriminė jo, todėl bandžiau liautis galvojusi, jog tai gali būti mano britiška meilė…
–      Gaila, kad ji priklausė Rusijai, nors jos širdis visuomet buvo britiška, – tęsė vaikinas. – Tikiuosi, jog jūs visi čia radote savo laimę ir puikiai gyvenate, tačiau niekada nepamirškite, kas esate.

Baigęs kalbą, vaikinas atsisuko į vieną iš savo kompanjonų ir visi trys užgrojo ramią melodiją. Žmonės salėje pradėjo šurmuliuoti: vieni užkandžiavo, kiti šnibždėjosi, o aš klausiau. Vaikinas iki skausmo kažkuo priminė Harį, nors ir nebuvo į jį panašus.
–      Sakiau, kad niekada jos nepaliksiu, nes jos rankos tinka man lyg marškinėliai, bet jos nesulaikė net tie trys stebuklingi žodžiai… Dabar ji jaučiasi tokia menka, nes nusprendė būti viena… O mano širdyje ji paliko didžiulę prarają. Gal galime tai pakartoti dar kartą?
Kiekviename išdainuotame sakinyje aš radau dalelę savęs ir Hario, tačiau stengiausi atsikratyti minčių, kurios leido dedikuoti dainą sau.
–      Jeigu tu nuo pat pradžių būsi susikausčiusi tvirtomis virvėmis, tuomet mano bučinys pagydys tavo sužeistą širdį. Aš galiu pamiršti viską, ką sakei… Aš duosiu tau visą savo širdį, kad galėtume viską pradėti iš naujo. Nesvarbu, mes kartu ar atskirai, galime nusiimti kaukes ir pripažinti, jog dėl visko gailimės.
Vaikinui dainuojant mano nugara lakstė šiurpuliukai taip, kaip niekada anksčiau.
–      Tu niekada nemokėjai ir nenorėjai būti viena, bet niekada neparodei nuoskaudos dėl išsiskyrimo… Manau, tau vis dar skaudu, nes aš pasėtas tavo širdyje. Negi tu tikrai nori būti viena?
Aš pažinau. Pažinau ne tik Hario balsą, bet ir jo sielą dainoje. Aš tikrai žinojau, jog tai Haris. Galbūt jis pakeitė šukuoseną, galbūt pasikeitė netgi jo figūra, tačiau aš jaučiau, kad tai tas pats mano Haris! Jo manieros grojant, jo emocijos atliekant savo dainą… Įsitempusi sėdėjau prie stalo ir į nieką kitą negalėjau žiūrėti. Tik į sceną, kurioje mačiau taip pasiilgą žmogų. Kitos dainos nebuvo tokios liūdnos, kaip pirmoji, tačiau giliai širdyje man beprotiškai skaudėjo, nes nežinojau, kaip pasielgti. Harieta linksmai tabalavo kojomis ir lingavo pagal muziką, kol aš žiūrėjau į ją galvodama, ką daryti. Nors ir buvau apsisprendusi, jog sutikus Harį papasakosiu jam apie Harietą, nemaniau, jog tai įvyks taip greitai ir buvau tam visiškai nepasiruošusi.
Atlikę vos tris dainas, vaikinais nulipo nuo scenos ir nuėjo į užkulisius. Žmonės atsistojo nuo kėdžių, kai kurie išlėkė į tualetą, kiti būriavos prie švediško stalo ir baro, o Patricija atsisuko į mane ir pasiteiravo:
–      Kas nutiko? Tu staiga taip surimtėjai…
–      Nieko, tiesiog mąsčiau apie… Apie viską. Kartais vis dar pagalvoju apie pastaruosius įvykius, – šypsodamasi melavau jai.
–      Eime pasiimti užkandžių ir šampano, antroji dalis turėtų būti energingesnė.
Harieta jau paskutinės atliekamos dainos viduryje su Jokūbu pabėgo šokti su kitais vaikais, todėl ėmiau jos žvalgytis, kai pakilome nuo kėdžių.
–      O kur vaikai? – paklausiau Antonijaus, kuris ketino pro mane praeiti.
–      Kažkur laksto… – atsakė ramus vyras ir pasiūlė eiti prie baro.
–      Jūs eikite, aš ateisiu. Nueisiu prie stalo paieškoti Harietos ir jūsų padaužų. Jei ją pamatysite, pasakykite, kad susirastų mane, jai reikia pavalgyti, – šyptelėjau Patricijai su Antonijumi ir paspartinau žingsnį švediško stalo link.
Priėjusi arčiau stalo, pažvelgiau, ar Harieta ne prie jo, tačiau akimirksniu mano akiratyje atsirado buvęs kolega iš baleto kolektyvo.
–      Sveika, Eliza! Atrodai puikiai, – tarė jis, pabučiuodamas į skruostą. – Dievaž, gimdymas tavo figūrai nei truputėlio nepakenkė.
–      Ačiū, Lui, ir man malonu tave matyti, – išsišiepiau, kad ir kaip tą akimirką nesaugiai ir nejaukiai jaučiausi nerasdama Harietos ir prieš kelias minutės pamačiusi Harį.
Lui buvo pats didžiausias tauškalius, kokį pažinojau. Jis tuoj pat pradėjo pasakoti, kaip puikiai jam ir jo gyvenimo partneriui sekasi, kaip jie nebebijo atvirai rodyti savo jausmų ir aš linksėdama galva mąsčiau apie visai kitus žmones. Staiga Lui pasikvietė jo draugas ir vyrukas atsisveikinęs su manimi pasišalino nuo stalo.
Jam pasitraukus, pamačiau tai, ko ir laukiau, ir bijojau: prie stalo artėjo Haris, o šalia jo ėjo Styvenas bei Džo. Mane pastebėjęs, Džo alkūne trinktelėjo į kitą pusę žiūrinčiam Hariui, tad šis atsisuko pirmiausia į savo draugą, o tada pažvelgė tiesiai į mane. Savo pulsą girdėjau netgi ausyse, burna išdžiuvo ir aš su nerimu laukiau, kas vyks toliau. Mano didelei nuostabai, Haris lėtai, ramiai ir meiliai nusišypsojo, o vaikinams pasukus į kairę, jis toliau ėjo tiesiai prie manęs.
–      Labas, Elizabeta, – tarė Haris ir mano širdis ištirpo.
Vėl girdėjau tą gergždžiantį balsą tariant mano vardą. Jo šypsena nedingo nuo veido net tada, kai aš lyg akmeninė statula žiūrėjau į vaikiną nieko nesakydama. Apsilaižiusi lūpas pagaliau tyliai išlemenau:
–      Labas…
Nejauki akimirka tęsėsi ir toliau, tačiau Haris kaip visuomet nejautė jokio diskomforto, todėl energingai vis dar šypsodamasis pasiteiravo:
–      Kaip laikaisi?
Jo akcentas kutendavo mano vidų labiau, nei važinėjant karuselėse… Aš turbūt atrodžiau juokingai, tačiau negalėjau nuslopinti manyje sukilusių emocijų.
–      Gerai. Puikus koncertas, puikios dainos… – greitakalbe sumaliau ir Haris tyliai nusijuokė.
–      Ačiū, – padėkojo jis ir susikišo rankas į kelnių kišenes.
Vaikinas buvo lygiai toks pats, kaip prieš penkerius metus – toks pat drąsus, žaismingas ir mielas. Žiūrėjau į jo akis, kurios buvo kupinos džiaugsmo, tada nukreipiau žvilgsnį į jo beveik nuskustą galvą. Niekada nemaniau, jog jis galėtų atsisakyti savo žavingų garbanų, todėl tariau:
–      Vos atpažinau tave be garbanų…
Haris pasikasė pakaušį, šiek tiek surimtėjo, tačiau ir vėl pasidabinęs šypsena atsakė:
–      Chemoterapija…
Aš išsigandau šio žodžio ir išpūtusi akis laukiau išsamesnio paaiškinimo net nemirkteldama.
–      Paveldėjau iš senelio… Ir iš tėčio, – linksėjo galva jis.
–      Ar viskas gerai? – pasiteiravau, nes man tikrai būtų plyšusi širdis, jei Haris būtų pasakęs, jog vėžys iš mano gyvenimo pasiglemš ir jį.
–      Gydytojai nieko gero nežada…
Mano apatinė lūpa ėmė virpėti tai išgirdus, o akis akimirksniu užniaukė ašaros. Stovėjau praradusi žadą ir nežinodama, ką jam pasakyti, kai pačiame jėgų žydėjime jį parklupdė vėžys. Vaikinas lyg ramindamas mane šyptelėjo ir pridūrė:
–      Bet dabar manęs neatpažins žmogus, kuriam nereikėtų manęs pamatyti su tavimi
Jo ironiją sustiprino primerktos akys ir labai nuožmi šypsenėlė. Nesuvokiama buvo tai, jog netgi žinodamas savo diagnozę, jis sugeba būti toks atsipalaidavęs ir linksmas.
–      Aš jau porą mėnesių našlė.
Haris iškart surimtėjo, o nuo veido dingo bet kokia džiaugsmo užuomena. Jis stipriai sučiaupė lūpas ir vos girdimai pareiškė užuojautą:
–      Apgailestauju… Nežinojau.
Ketinau šyptelti, atsakydama, jog nieko tokio, tačiau iš tolo išgirdau garsėjantį Harietos balsą:
–      Mamyte, nesakyk, kad jau važiuosime. Mes su Jokūbu dar norime pažaisti.
Priėjusi mergaitė įsikibo man į koją ir graudžiai žvelgė atlenkusi galvą bei nuleidusi lūpų kampučius žemyn. Tai buvo pati baisiausia ir gėdingiausia akimirka per visą mano nugyventą gyvenimą… Žiūrėjau į Harietą bijodama net atsisukti į Harį ir pamatyti jo reakciją. Nespėjusi nieko atsakyti dukrai, išgirdau Hario žodžius:
–      Tai tavo dukra?
Jis neatrodė piktas, nustebęs ar kažkaip kitaip paveiktas šios žinios. Priešingai, jo akyse mačiau nuoširdų susidomėjimą. Palinksėjau netardama nei žodelio. Jis žvilgtelėjo į Harietą, kuri atleido mano koją ir atsuko į Harį. Šis atsitūpė prieš mergaitę, ištiesė ranką ir prisistatė:
–      Aš Haris.
Dukra drąsiai suėmė jo rodomąjį pirštą savo mažyčiu delnu ir atsakė:
–      O aš – Harieta.
Haris nei sekundei nepažvelgė į mane, tačiau vis dar laikydamas dukros plaštaką savo dideliame vyriškame delne tarė:
–      Tavo pakabukas labai gražus, Harieta.
Susigraudinusi stebėjau juodu: Haris atsargiai ištiesė ranką ir suėmė kryželį, kurį pats buvo man dovanojęs, o Harieta su juo bendravo lyg su seniai pažįstamu žmogumi. Ji abiem delnais suėmė Hario ranką ir išdidžiai pasigyrė:
–      Tai – mano tėčio dovana.
Širdis suspurdėjo lyg paskutinį kartą ir akyse visam laikui įstrigo jų abiejų skruostuose išryškėjusios duobutės…


[1]           – Ponia Eliza, gavome laišką iš Didžiosios Britanijos ambasados. Jis adresuotas jums, todėl neatplėšėme, bet manome, tai kažkas rimta. Ar galite atvažiuoti jo paimti?

[2]           – Ar seniai jį gavote?
– Praėjo turbūt savaitė. Kai vairuotojas pranešė, jog jūs grįžtate, tuoj pat paskambinau, neduok Dieve, kas nors svarbaus ir skubaus…

[3]           – Be reikalo išsigandome. Neprisiminiau, jog pirmąją pavasario dieną visuomet rengiamas šis pokylis… Na, mes važiuosime namo, Harieta užsnūdo jau pakeliui, tad kol visiškai neužmigo, reikia paguldyti į lovelę. Užsuksiu kitą dieną!

Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!
Sužinojote, kodėl kūrinys vadinasi “VĖL“ ir kas mane įkvėpė jį parašyti.

Dvidešimt penkta dalis čia.

– Ma

Reklama

13 komentarų

  1. Noriu pabaigos. Istorijos tobulos Nebus vien Todel, kad ties pagrindiniu posukiu sustojai… Deja…Manau tiesiog arba intriguoji nevykusiai, arba pati Nezinai Kur ir Kaip pasukti ivykiu Tekme. Skaitytojai praso tesinio, parasyk.

  2. Pratęsk istoriją.. Prašau :(( Ji tiesiog tobula.. Verkiau skaitydama kas antrą dalį ir dabar.. tokkia netikėta pabaiga.. Taip įdomu, kas būtų nutikę toliau. Tie paskutiniai žodžiai.. ;(

  3. Praasaaaau, pratesk istorija! Ji yra tiesiog nuostabi! Kiekviena diena tikrindavau ar neikelei naujos dalies ir be galo laukdavau kol ikelsi. Nuostabu <3

  4. Nuostabi novele! Visas dalis perskaiciau per kelias dienas ir su nekantrumu laukiau tik paskutiniu daliu. Labai gaila, kad baigesi. Prasau pratesimo! Aciu tau labai

  5. Wow!!! Jo tie paskutiniai žodžiai!!! Jei būtų sukeltos visos dalys aš negalėčiau sustot skaityt!!!:* Pats geriausias kada skaitytas romanas <3

  6. Štai ir pabaiga… Tokia graži jaudinanti ir graudinanti, smambant “Over Again” ir skaitant pabaigą skruostu nuriedėjo ne viena ašara… Vargu ar buvau skaičiusi ką nors gražesnio ir jausmingesnio kaip tavo kūrinys… Be galo nuostabi ir toka nuoširdi istorija ♥
    Belieka padėkoti kad ja džiuginai :)

  7. Na ir pabaiga! Atrodo, kad ji dar nesibaigė, o tai tik dar vienas pasakojimo vingis… O tie paskutiniai žodžiai, tiesiog ištirpdė širdį…

  8. Atgalinė nuoroda: XXV | Martina

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: