I dalis. “Juodasis riteris“

– Bo, tu privalai eiti į tą vakarėlį, – reikalavo Lilita.
– Ne, juk jau sakiau. Rytoj mums egzaminas, gal pamiršai? – piktai paklausiau ir atidariau automobilio dureles.
– Gyveni tik vieną kartą, turi atsipalaiduoti! Tavo galvoje vien tik studijos… Nebūk nuobodi.
– Lile, atleisk, kad aš nuobodi, tačiau neketinu susikirsti ir paskui mokėti už studijas vien dėl to, kad tu manęs reikalauji prisigerti su neaiškiais tipeliais.
Aš įsėdau į automobilį ir uždariau dureles. Mergina atsirėmė į jas ir tarė:
– Na, gerai, bet kitą kartą privalėsi eiti su mumis.
– Galbūt. Iki, Lilita, pasimatysime rytoj!
Prisiekiu, negaliu suvokti fakto, jog Lilita Sparks yra mano geriausia draugė, nes mes esame visiškai skirtingos asmenybės. Manau, mes turėtume būti netgi didžiausios priešės – juk aš buvau nuobodyla, mėgstanti tupėti namie, o ji vėjavaikė, mėgstanti nuotykius. Tačiau nuo tos dienos, kai pirmą kartą susitikome gimnazijoje, tapome „mirtinomis“ draugėmis. Tai, kad ji buvo prastai nesimokanti „vakarėlių liūtė“ šiek tiek gasdino mano tėvus, kadangi esu pirmūnė ir gavau nemokamą vietą universitete. Jie manė, jog draugystė su ja man padarys blogą įtaką, tačiau Lilita, nepaisant visko, buvo puiki draugė… Jos šeima – gerai žinoma mieste, pasiturinti ir galinti leisti sau viską, bent jau taip atrodė iš Lilitos brolio Justino, kuris mėgo prabangų gyvenimą, merginas ir apsimetė labai rimtu verslininku… Kodėl apsimetė? Nes rimtas verslininkas, sulaukęs trisdešimties, tikrai negyvena po vienu stogu su tėvais ir seserimi. Bet užteks apie jį! Lilita yra naivus, linksmas žmogus, kuris mane pabudina iš gilių gyvenimo esmės apmąstymų, į kuriuos nuolatos pasineriu…
Kalbant apie mano šeimą… Negaliu teigti, jog ji tobula, bet aš vis tiek visus juos myliu. Mano mama dirba bibliotekoje mieste centre, o tėtis – tolimųjų reisų vairuotojas, todėl retai matau jį namie. Taip pat myliu ir savo jaunėlį brolį Matą, kuriam šešiolika ir jis atgal manęs tikrai nemyli. Stengiuosi nekreipti dėmesio į jo nepaaiškinamus paaugliškus poelgius bei hormonų audras, tačiau esu vyresnioji sesuo ir mano pareiga – padėti jam priimti teisingus sprendimus. Matas norėjo prieš bendraamžius pasirodyti „kietai“ ir užsitikrinti vietą tarp populiariausių gimnazijos vaikėzų, todėl atvažiavusi paimti jo po pamokų, laukdavau automobilyje už mokyklos kampo, kad draugai nepastebėtų jo „auklės“.
– Kaip sekėsi šiandien? – paklausiau jam įsėdus ir užsisegus saugos diržą.
– Gerai, – skubiai atsakė Matas.
Pažvelgiau į brolį, o jis nusuko galvą į kitą pusę.
– Kas yra, Matai?
– Nieko, – nekantriai atkirto šis.
– Pažiūrėk į mane, – prašiau stengdamasi atsukti jo veidą į save, tačiau jis pasipriešino. – Jie vėl tave sumušė?
Jis nudelbė akis ir piktai paklausė:
– Gal jau galime važiuoti?
Giliai atsidususi paspaudžiau greičio pedalą ir nuvažiavau namo. Nuo tada, kai Matas bando tapti vienu iš gimnazijos gaujos narių, jis įsivėlė į grupelę kvailų ir nutrūktgalvių paauglių, kurie be jokios prideramos priežasties smūgiuoja vienas kitam. Matas tai aiškina kaip „rungtynės, kuriose gali įrodyti, jog esi vertas priklausyti gaujai“. Man ši „sistema“ atrodė visiškai juokinga! Tačiau jis yra paauglys ir aš negaliu jo sustabdyti savo moralais. Netgi mamos bausmės nepadeda jo sutramdyti… Kadangi tėvo figūra brolio gyvenime pasirodo ganėtinai retai, mes dviese turime rūpintis šiuo pamišėliu, nors esame visiškos priešingybės Matui.
Kartais imu galvoti, jog aš esu keistuolė. Esu pareiginga, kruopšti studentė, nemėgstanti vakarėlių ir visų dalykų, kuriuos dievina devyniolikmečiai. Esu rami, tyli ir blaivaus proto, priešingai nei visi mano universiteto draugai. Prisigerti minioje nepažįstamųjų nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas, todėl niekada nebuvau populiari mergina, nors mano draugėms ir priklausė šis „titulas“. Studijuoju literatūrą viename iš geriausių miesto universitetų ir svajoju kada nors pati ją dėstyti. Literatūra man padeda nesijausti svetima šiame materialiame pasaulyje, kuriame svarbu statusas, pinigai, išvaizda ir populiarumas…
Gyvenime neturėjau niekada neturėjau jokių problemų, išskyrus savo mažąjį broliuką, kuris man „kainavo“ galvos skausmus. Ypač tada, kai kažkoks nepažįstamasis ar nepažįstamoji ėmė lankyti jį vidury nakties. Pirmą kartą tai pastebėjau, kai ruošiausi paskaitoms. Pro langą pamačiau, kaip Matas paslaptingai išsliūkina iš namų žvalgydamasis aplink kaip vagis, įsėda į nepažįstamą automobilį ir po minutės ar dviejų bėgte parbėga atgal. Po kelių tokių „naktinių pasimatymų“, išėjau iš kambario ir palaukiau Mato prie laiptų.
– Ką tu čia veiki? Turėtum miegoti, ne vaikščioti į pasimatymus… – pasakiau jam tyliai.
– Dar anksti, – atsakė jis ir stumtelėjo mane.
– Dabar pirma valanda nakties, Matai, o tu net nesiruoši miegoti!
– Atstok, Bo! – riktelėjo Matas ir trenkė kambario durimis.
Kitą dieną laukiau brolio prie mokyklos, tačiau jis nepasirodė. Paėmiau mobilųjį telefoną ir pabandžiau paskambinti jam.
– Nagi, Matai, tu turbūt juokauji… – sušnibždėjau, kai balsas pasakė, jog jo telefonas išjungtas.
Pirmiausia pagalvojau, kad jis turbūt pyksta ant manęs ir nenori su manimi važiuoti namo. Tačiau pamačiusi jo bendraklasius, išeinančius iš mokyklos be jo, pradėjau nerimauti. Galbūt Matą ir vėl primušė tie idiotai ir jis net negali atsistoti. Palikusi automobilį, nubėgau prie jo klasės draugų.
– Atsiprašau, gal galite pasakyti, kur Matas? – garsiai kreipiausi į juos.
– Na… Aš šiandien jo nemačiau… – atsakė blondinė. – Vaikinai, ar nematėte Mato kitose pamokose?
– Ne, šiandien nemačiau. Jis minėjo, jog turi kažką sutvarkyti… – tarė vaikinas odiniu švarku.
– Kažką sutvarkyti? – pakartojau su nuostaba.
– Na, taip. Jis pasakė tik tiek, daugiau nieko apie tai nežinau…
– Ar tai susiję su visa ta mokyklos „gauja“?
– Neturiu supratimo. Žinok, nenoriu problemų, nepyk…
Jie paliko mane stovinčią mokyklos kieme su milijonų neatsakytų klausimų galvoje. Neturėjau žalio supratimo, kur yra mano mažasis brolis ir negalėjau patikėti, jog būtent dabar jo telefonas yra išjungtas. Kaip galėdama greičiau grįžau namo ir didžiam mano nustebimui, radau Matą namie besitepantį sumuštinį. Vos įžengusi į virtuvę, ėmiau šaukti:
– Kodėl tu namie?
– Šiandien pasidariau sau laisvadienį, – išsišiepęs atsakė jis.
– Laisvadienį? O kodėl tavo telefonas išjungas?
Brolis šiek tiek sutriko, tačiau pakėlęs akis į mane ramiai tarė:
– Išsikrovė.
– Tu mane nervini, Matai! Kas su tavimi darosi? Tu tapai visiškai neatsakingu, lengvabūdžiu kvailiu!
– Bo, ne visi nori būti knygų graužikais, kaip tu, – nusivaipė jis ir praėjo lyg manęs net nebūtų.
– Tavo bendraklasiai sakė, jog tu šiandien turėjai sutvarkyti kažkokį reikalą. Kur šįkart įsivėlei? – pasivijusi jį iki pat svetainės paklausiau.
Matas atsisuko suraukęs kaktą, o jo žvilgsnis klausė apie ką aš kalbu.
– Neapsimetinėk nieko nenutuokiančiu. Paklausiau jų, kur tu, o šie man atsakė, jog tu šiandien turėjai kai ką sutvarkyti.
– Nekreipk dėmesio į tuos avigalvius. Jie prisigalvoja visokių istorijų…
– Aš tave stebėsiu, Matai. Nemanyk, jog, kai tėčio nėra namie, niekas tavimi nesirūpins, – išbeldžiau jam ir užlipau laiptais į savo kambarį.
Tikėjausi, jog tai tik paaugliškos Mato išdaigos ir nieko rimto. Stengiausi neužimti savo minčių jo problemomis, todėl daug skaičiau ir ruošiausi pirmiesiems universiteto egzaminams. Literatūra mane visuomet atitraukdavo nuo kasdienių problemų namuose, ji leisdavo man gyventi kitą gyvenimą, kitame laikmetyje, kitame žemyne, kartais visiškai fantastiniame pasaulyje… Aš visa širdimi pasinerdavau į aprašomus nuotykius, išgyvendavau tai, ką išgyvena knygose pateikti veikėjai, kartais taip įsijausdavau į herojų dialogus, jog imdavau frazes vartoti net realiame gyvenime. Mama iš bibliotekos man parnešdavo vis naujų knygų, tačiau aš mėgau senąją literatūrą, mėgau klasiką, o labiausiai iš visų mylėjau Šekspyrą. Romeo ir Džiuljeta buvo vienas iš kūrinių, kuriuos mokėjau kone atmintinai. Nelaimingos meilės istorijos mane žavėjau daug labiau, nei laiminga pabaiga. Galbūt taip jaučiausi dėl savo asmeninės patirties – paskutinį vaikiną turėjau prieš metus, tačiau jis mane paliko dėl merginos, kuri jam atsidavė. Deja, aš tiesiog nebuvau apsisprendusi, ar jis yra tas, kuriam noriu atiduoti savo nekaltybę, nes mes draugavome vos tris mėnesius. Kai jis mane paliko nesijaučiau praradusi kažką labai artimo, tiesiog buvau pažeminta, kai jis visai gimnazijai paskelbė, jog aš esu skaistuolė ir jis rado daug geresnę, nei aš. Žinoma, skaistuolės istorija buvo pamiršta po savaitės, tad ir aš lengviau pamiršau nelaimingą trijų mėnesių meilę. Nuo tos dienos nusprendžiau neprasidėti su vaikinu vien dėl to, kad jį turėčiau. Norėjau jaustis taip, kaip Džiuljeta, sutikusi Romeo – norėjau kutenančio pilvo, kaistančių strėnų, jaudulio ir beatodairiško atsidavimo tiek kūnu, tiek siela. Norėjau žinoti, jog mano vaikinas mane gins, mylės ir padarys bet ką dėl manęs. Na, o kol laukiau savo Romeo, buvau viena su savo knygomis…
Ilgai mokantis ir skaitant įvarius tekstus, išgirdau šalia namų burzgiantį automobilį. Žvilgtelėjau pro langą. Ir vėl tas pats juodas VOLVO, kuris atvažiuodavo praeitą savaitę. Akylai stebėjau jį, kol pamačiau atbėgantį Matą. Jis ir vėl slapukiškai įsėdo į automobilį, paspaudė rankomis su vairuotoju ir šis davė mano broliui kažką, ką pastarasis įsikišo į džemperio kišenę ir akimirksniu atidaręs dureles, parlėkė namo. Nieko nelaukusi mečiau knygą ant stalo ir sparčiu žingsniu išbėgau iš kambario.
– Matai, – kreipiausi į vaikinuką, kuris jau stovėjo netoli savo kambario. – Ką turi kišenėje?
– Nieko, ko tu prie manęs pristojai?
Priėjusi prie brolio, bandžiau ištraukti jo ranką iš kišenės ir patikrinti pati, tačiau jis mane stumtelėjęs tarė:
– Klausyk, Bo, man atsibodo! Palik mane ramybėje!
– Matai, tu mano brolis, turiu žinoti, ką veiki naktimis nepažįstamojo automobilyje! Kas jis toks?
– Jis nėra nepažįstamas. Aš jį puikiai pažįstu. Ir esu pakankamai suaugęs, kad pats rinkčiausi su kuo bendrauti, neatsiklausęs tavo leidimo.
– Tikrai? Koks jo vardas? Kur jis mokosi? Ką jūs veikiate?
– Jis… – sutriko Matas. – Mano klasės draugo brolis. Perdavė man paruoštukę rytojaus kontroliniui.
Staiga jis iš kišenės ištraukė armonikėle sulankstytą mažą paruoštukę. Čiupau ją į rankas ir ėmiau apžiūrinėti.
– Žodžiu, atsipalaiduok. Einu miegoti… – atėmęs popieriaus armonikėlę tarė brolis ir atidarė kambario duris.
– Palauk, – sustabdžiau jį. – O kodėl jis čia važinėjo praeitą savaitę?
– Bo, nebeskaityk detektyvų, kenkia tavo smegenims, – nusijuokęs duris prieš nosį uždarė Matas.
Susinervinusi grįžau į savo kambarį ir svarsčiau, ar brolis tikrai sakė tiesą. Galbūt aš tikrai per daug įtari ir paranojiška, tačiau Matas – vienintelis mano brolis, myliu jį labiau nei ką nors kitą, todėl noriu apsaugoti jį nuo menkiausio pavojaus, į kurį paaugliai taip lengvai papuola… Dėl visa ko, stebėjau Matą ir stengiausi nepraleisti jo draugo su juodu VOLVO vizito. Nusprendžiau, jog kitą kartą, kai jis atvažiuos, aš paseksiu jį.
Kasdien palikdavau savo automobilį prie namų, kad nepažįstamajam atvažiavus, galėčiau išsliūkinti pro galinį namo išėjimą, sėsti į jį ir važiuoti iš paskos, kol pastarasis sustos ir aš galėsiu išsiaiškinti, kas jis ir ko jam reikia iš namo jaunėlio brolio. Kiekvieną vakarą apsirengdavau sportiniais batais ir laukdavau savo kambaryje prilipusi prie lango, pasiruošusi bėgti iš namų, kol Matas manęs nepastebėjo. Keletą naktų buvo ramu. Pamaniau, jog brolis perspėjo savo draugužį, todėl jis nusprendė nebevažiuoti pas mus. Tačiau, kai jau buvau beprarandanti viltį, vėl išgirdau automobilio burzgimą. Tuoj pat išgirdau ir Mato kambario durų girgždesį ir vos jam nulipus laiptais, tyliai atidariau savo kambario duris ir kiek įkabindama, nubėgau prie galinio namo išėjimo. Pakrūmiais prisiartinusi prie savo automobilio, pamačiau, kaip Matas trinktelėjo VOLVO dureles ir nuskuodė namo. Kuo skubiau nubėgau į automobilį ir broliui įėjus į namus, užvedžiau automobilį. „Juodasis riteris“ jau buvo privažiavęs sankryžą, todėl aš lėtai važiavau jam iš paskos. Miestas buvo tamsus ir ramus, skaitmeninis laikrodis rodė beveik pusę pirmos. Stengiausi kuo atsargiau sekti nepažįstamąjį, kad pastarasis manęs nepastebėtų. Sekamas automobilis sukiojo po nepažįstamas gatveles gerą pusvalandį ir aš pamaniau, jog jis tik stengiasi mane suklaidinti, tačiau įsukęs į apleistą gatvę, automobilis sustojo. Greitai įsukau į kitą, netoliese buvusią gatvę, ir išjungiau variklį. Žvelgdama pro keleivio langą, laukiau, kol iš VOLVO išlips jos savininkas. Užgniaužusi kvapą, visiškoje tamsoje sugebėjau įžiūrėti tik aukšto, plačiapečio vyriškio siluetą, kuris drąsiai trenkė durelėmis, užrakino automobilį ir įėjo į įtartinos išvaizdos pastatą, kuris tikrai nepriminė gyvenamojo rajono daugiabučio.
Giliai atsidususi ir sukaupusi visą drąsą, iš automobilio išlipau ir aš. Lėtai sėlindama prie pastato apžiūrėjau kelias šalia jo pastatytas transporto priemones: atrodė, jog automobiliai tikrai pasiturinčių žmonių, tačiau ši vieta anaiptol nepriminė turčių kvartalo. Pastato langai buvo išdaužyti, kai kurie uždengti plokštėmis, sienos apipurkštos ir aprašinėtos įvairiais šūkiais bei šiurkščiais žodžiais, aplink priskaldyta plytų, o krūmynuose ir netoli jų blizgėjo stiklo šukės. Vietelė tikrai neviliojo užeiti, tačiau sekusi šį vyriškį tiek laiko, negalėjau apsisukti ir išvažiuoti nieko nepešusi. Medinės namo durys šiek tiek girgždėjo jas pravėriant, todėl aš sustingau ir pasistengiau įlįsti į vidų pro nedidelį plyšelį. Kažkur tolumoje girdėjau balsus, tačiau taip blankiai, jog atrodė, kad žmonės kalbasi trečiame pastato aukšte. Įžengus į visišką tamsą, užuodžiau tik šlapimo smarvę bei cigarečių dūmus. Skardus juokas mane išgasdino ir aš krūptelėjusi atsirėmiau į sieną. Pasitvarkiau megztą kepurę ir toliau ėjau tiesiai palei sieną. Nežinojau, ar verta eiti toliau, nes net nežinojau, ko ieškau ir kur man rasti tą vaikiną, todėl priėjusi laiptus dar kartą pagalvojau, ar nevertėtų apsisukti, kol manęs niekas nepastebėjo. Pažvelgusi į akliną tamsą virš laiptų, norėjau atsistoti ant pirmojo laiptelio, tačiau paslydusi rankomis atsirėmiau į laiptus ir ėmiau giliai kvėpuoti. Išmušta šalto prakaito, klausiausi, ar balsai viršuje nenutilo, ir jie neišgirdo mano sukelto triukšmo. Žmonės vis dar skardžiai juokėsi, todėl aš, nusprendusi, jog daugiau nerizikuosiu, apsisukau ir ketinau keliauti iš šios landynės, kai už nugaros išgirdau:
– Nagi nagi, kažkas atvežė kekšių?
Akimirksniu atsisukau ir pamačiau iš už sienos išnirusį vyriškį. Jis artėjo prie manęs, o aš atatupsta žengiau per plytų liekanas, išmėtytas ant grindų.
– Ei, vyručiai, turim vieną užklydusią kekšytę!
Iš tolumos mačiau artėjančius dar du siluetus, kurie džiūgaudami priėjo prie draugo ir ėmė klausinėti:
– Kuris padarė šitą gerą darbą?
– Tikrai ne aš… – nusijuokė vienas iš jų.
– Aš ne… – bandžiau išlementi.
– Ką tu? Ne kekšė? – paklausė stambusis siluetas, kuris vis dar artėjo manęs link. – Dar geriau. Šviežias maistas visuomet skanesnis, nei jau kažkieno apkramtytas.
Visi juokėsi, o aš maniau, jog iš baimės apsiverksiu. Jie čiupo mane už rankos ir pradėjo liesti liemenį bei krūtinę. Vienas iš jų griebė mano veidą ir jaučiau, jog numetė kepurę ant grindų. Jis puolė bučiuoti mano veidą, o man stengiantis ištrūkti iš jų rankų, vyrai spaudė prie savęs dar labiau. Staiga iš už nugaros išgirdau žemą griežtą balsą:
– Paleiskit ją!
Vaikinai dar kurį laiką laikė mane lyg suakmenėję, tačiau dar kartą išgirdus „paleiskit“, jie mane paleido ir aš kuo skubiau atsisukau į žmogų, kuris mane išgelbėjo nuo šių purvynų ir dvokiančių stuobrių. Nežinojau, kaip elgtis, giliai kvėpavau atsistojusi tarp keturių nepažįstamų vyrų.
– Ateik čia, – paliepė man balsas.
Uždususi padariau kaip liepta, o už nugaros girdėjau vieno iš vyriškių balsą:
– Ei, Lukai, juk mes dalinamės kekšėm!
Atsistojau netoli aukšto vaikino, kurio veido niekaip negalėjau įžvelgti, tik mačiau jo didžiules akis, spoksančias tiesiai į tris niekšelius. Net nežvilgtelėjęs į mane, jis grubiai trūktelėjo mane už rankos ir prispaudė prie savęs. Akimirką pamaniau, jog nuo vilkų peršokau ant meškos.
– Nes čia mano kekšė, supratot? – atsakė mane laikantis vaikinas.
Aš išsigandau dar labiau ir drebėdama žiūrėjau iškėlusi galvą į jo profilį. Vaikinas pasilenkė prie manęs ir tyliai sukuždėjo:
– Varyk iš čia.
Jis greitai atleido mano ranką ir aš dar kartą žvilgelėjusi į jo profilį bandžiau paklausti, ką jis turi omeny, tačiau išgirdau:
– Greičiau.
Dar kartą pažvelgusi į tris siluetus tolumoje, kurie klausinėjo, ar po to jie galės mane „patvarkyti“, apsisukau ir lėkiau kiek kojos neša pro duris. Išbėgusi į gatvę, atsisukau į pastatą, pažiūrėti, ar manęs nesiveja. Pribėgusi prie savo automobilio, įšokau į jį ir nieko nelaukdama užvedžiau variklį. Drebančiomis rankomis laikiau vairą, o užplūdus adrenalinui spaudžiau greičiau pedalą, kol automobilis pradėjo burgzti. Baimės apimta vis žvelgiau pro veidrodėlį, tikrindama, ar manęs neseka kuris nors iš landynėje sutiktų vyriškių. Kurį laiką klaidžiojau siaurose gatvelėse, kol įvažiavusi į miesto centrą, susikaupiau ir grįžau namo. Vis dar virpėdama iš baimės, apsirengiau pižamą ir atsigulusi į lovą negalėjau nustoti galvoti apie tai, kas tie vyriškiai, kokia ten vieta, kodėl mano brolis pažįsta tokius žmones ir kodėl VOLVO savininkas liepė mane kuo greičiau iš ten bėgti? Pamačiusi, su kokiais asmenimis Matas turi reikalų, ėmiau galvoti apie blogiausia. Nenorėjau, kad mano mažasis broliukas susidėtų su blogos reputacijos kompanija ir gyvenime turėtų tik vieną tikslą – visą laiką būti apsvaigusiu. Mane užuolę vaikinai tikrai nebuvo blaivūs. Abejojau, ar jie buvo ir girti, veikiau apsvaigę nuo narkotinių medžiagų.
Kitą dieną universitete krūpčiojau nuo kiekvieno prisilietimo, net tada, kai tai būdavo mano draugės.
– Barbora, tu šiandien kažkokia įsitempusi, nesijaudink dėl testo, vis tiek išlaikysi jį… – šyptelėjo Eimantė, kai mes pietavome.
– Prastai miegojau… – nuraminau ją.
– Kai tiek daug mokaisi, kaipgi išsimiegosi, – nusijuokė Lilita, krimsnodama bulvytes. – Klausyk, pameni, kai praeitą savaitę nėjai į vakarėlį su mumis?
– Pamenu, – suraukusi kaktą atsakiau. – O ką?
– Na, kitą savaitgalį pas mane namie nebus tėvų, todėl Justas organizuoja vakarėlį. Neturi jokių šansų atsisakyti! – spirgėjo Lilė.
Pagalvojus apie jos brolį Justiną mane apimdavo kažkokia nepaaiškinama baimė, nors niekada neturėjau jokio artimo kontakto su juo. Jis tiesiog atrodė itin pasipūtęs, grubus ir aršiai nusiteikęs vyras.
– Einam, bus smagu. Nemokami gėrimai… – nusijuokė Eimantė.
– Nustokite mane kalbinti, lyg aš būčiau visiška atsiskyrelė, – šyptelėjau. – Gerai, jei neturėsiu kitų planų, ateisiu į vakarėlį, tačiau su sąlyga, jog nepiršite man jokių girtų idiotų, kaip visuomet!
– Pažadam! – nusijuokė draugės ir mes toliau pietavome.
Iš galvos vis neišmečiau vakarykščio įvykio, todėl norėjau kuo skubiau važiuoti pas Matą į mokyklą ir paklausti, kas jį sieja su tos landynės gyventojais. Po paskaitų išėjusios į kiemą dar kurį laiką šnektelėjome su merginomis, o prieš atsisveikinant, Lilita žvilgtelėjo suraukusi kaktą į automobilių stovėjimo aikštelę ir paklausė:
– Ką prie tavo automobilio veikia Lukas Edvardsas?
– Kas? – paklausiau, atsisukdama į savo automobilį.
Pakirto kelius, kai prie jo pamačiau į kapotą atsirėmusį aukštą vaikiną, nuo galvos iki kojų apsirengusį juodai. Nustebusi žvelgiau į jį ir pati nesupratau, kas jis ir ką veikia būtent prie mano automobilio.
– Jūs pažįstami? – paklausė Lilė.
– Nežinau. O tu jį pažįsti? – atsisukusi paklausiau jos.
– Na, jis Justino draugas. Žinau jį, buvome keliuose vakarėliuose, – šypsojosi mergina, sukdama ant piršto savo šviesius plaukus. – Galiu eiti kartu, jei nori.
– Aš susitvarkysiu, – tariau jai, įtardama, jog vaikinas susijęs su mano vakarykščiu nuotykiu. – Iki rytojaus.
– Kaip nori… – sumurmėjo draugė ir nieko nebelaukusi nulėkė prie savo automobilio.
Stovėjau bijodama atsisukti į vaikiną ir sutikti jo žvilgsnį. Lėtai pasistiebiau ant pirtų galiukų ir kaip balerina atsisukau į automobilių stovėjimo aikštelę. Dar lėčiau ir atsargiau dėdama žingsnius ėjau vaikino link. Jis stovėjo susikišęs rankas į tamsių džinsų kišenes ir palenkęs galvą stebėjo kiekvieną mano judesį. Priėjusi arčiau tuoj pat paklausiau:
– Ką čia veiki?
Jis atsistojo ir iš už nugaros ištraukė mano kepurę. Atkišo ją man ir atsakė:
– Vakar pametei.
Supratau, jog tai tas pats vaikinas, kurį vakar sekiau. Nedrąsiai ištiesiau ranką ir paėmiau iš jo murziną kepurę. Žiūrėjau į savo sumindžiotą aksesuarą, o vaikinas vėl atsirėmė į mano automobilį ir susikišęs rankas į kišenes stebėjo mane. Pakėliau akis, kad pirmą kartą aiškiai pamatyčiau jo veidą. Jo akys buvo migdolo riešuto formos, tamsiai rudos ir labai didelės, nosis tiesi ir šiek tiek riesta, skruostai įdubę, nusėti strazdanomis, o žandikaulis itin ryškus. Apatinė jo lūpa buvo putlesnė nei viršutinė. Truputį paauginti plaukai buvo suvelti į visišką netvarką ant galvos. Jis netarė nei žodžio, tačiau net neketino trauktis nuo automobilio.
– Kaip tu mane radai? – piktai paklausiau.
– Dabar žmonės taip atsidėkoja už jų kailio išgelbėjimą? – tokiu pat tonu atsakė jis.
Išpūtusi akis žiūrėjau į jį, tačiau nesugebėjau padėkoti. Man labiau rūpėjo kaip jis sužinojo, kur aš, koks mano automobilis ir ką jis veikia kone kiekvieną naktį prie mano namų.
– Padėkosiu, kai atsakysi, kaip mane radai ir ką bendro turi su mano broliu Matu.
Vaikinas pasikasė smakrą ir ramiai tarė:
– Mačiau, kad vakar mane sekei. Daugiau to niekada nedaryk.
Kraujas užvirė, kai jis neatsakė nei į vieną mano klausimą, o tik dėstė savo sąlygas. Norėjau pulti jam į atlapus ir klausinėti, kas ten per vieta bei liepti jam nebesiartinti prie mano namų, tačiau nuožmus ir piktas vaikino žvilgsnis neleido man išleisti nei vieno garso. Jis lėtai atsistojo prieš mane, stipriai suėmė už smakro, pakėlė veidą į viršų ir sušnabždėjo:
– Nėra už ką.
Sulaikiusi kvėpavimą žvelgiau į jo migdolines akis, kurios prisimerkusios žvelgė į mane iš viršaus ir tik pajutusi, kad vaikinas paleido mano smakrą, išleidau visą sulaikytą orą. Jis nusigręžė nuo manęs ir apėjęs automobilį nuėjo prie savo juodo VOLVO. Aš stovėjau išsižiojusi ir nežinojau, ar esu apžavėta vaikino griežtumu, ar sutrikdyta dėl visiško manęs pažabojimo, nes nesugebėjau pratarti nei žodžio, kai jis į mane žiūrėjo…
Įsėdusi į automobilį dar kurį laiką žvelgiau į savo kepurę. Galva zvimbė nuo užplūdusių klausimų: kodėl vaikinas vakar mane išgelbėjo? Kodėl jis šiandien atvežė man kepurę ir perspėjo, kad nesekčiau? Ką bendro jis turi su Lilitos broliu Justinu ir ką bendro su mano broliu? Ir apskritai, kas jis toks? Niekada anksčiau nebuvau jo mačiusi nei mokykloje, nei mieste, jis tiesiog atsirado iš visiškos nežinios. Važiuodama prie brolio mokyklos, svarsčiau daugybę dalykų, tačiau laukiau akimirkos, kai galėsiu visą pasakojimą išgirsti iš Mato lūpų. Jam įsėdus į automobilį, kurį laiką tylėjau. Paskui ramiai paklausiau:
– Klausyk, Matai, tu pažįsti tokį Luką?
– Ką? Luką? Pažįstu daug Lukų… – atsakė jis ir nusijuokė.
– Edvardsą.
Automobilyje įsivyravo tyla. Matas tylėjo, o aš vis žvilgčiodama tai į jį, tai į kelią laukiau atsakymo.
– Na? Pažįsti?
– Ne… – sumikčiojo brolis.
– Ne? Ar tik ne jis tas tavo klasės draugo brolis, kuris atvežė tau paruoštukę praeitą naktį? – atsisukusi kamantinėjau jį.
Matas ir vėl tylėjo, tačiau pasimuistęs sėdynėje atsakė:
– A, tas Lukas. Taip taip, žinau jį. Matai, jo pavardė kitokia, nei mano klasės draugo, todėl ir sudvejojau.
Akivaizdu, jog Matas melavo, tačiau nenorėjau išduoti, jog vakar naktį pasekiau jo naktinių susitikimų draugą.
– O tu žinai, kad jis pavojingas? – pasiteiravau.
– Ką čia kalbi? – nusijuokė Matas.
– Rimtai! Matai, papasakok man, kas vyksta? Klausyk, aš nieko nepasakosiu tėvams, tiesiog nenoriu, kad tau kas nors nutiktų…
– Bo, tau tikrai paranoja! Tu visur įsivaizduoji pavojų, nors jo ir nėra.
– Aš jaučiu, kad kažkas negerai. Pasitikėk manimi, juk aš tau noriu padėti!
– Aš nebe mažas vaikas, kada tu tai suprasi? Man jau šešiolika! Aš pats galiu susitvarkyti savo gyvenimą, man nereikia vyresnėlės sesers rankos, kad pereičiau gatvę ar susirasčiau draugų! – šaukė ant manęs vaikis.
– Bet tie draugai nėra geri, jei jie sukelia tau pavojų! – pakėlusi balsą kalbėjau ir aš.
– Viskas! Sustok, – paliepė jis, nors mes buvome gatvės viduryje.
– Ką čia sugalvojai? – paklausiau, pamačiusi jį atsisegantį saugos diržą. – Užsisek!
– Noriu išlipti. Sustok arba šoksiu iš važiuojančio automobilio!
– Tu visai išprotėjai? Užsisek diržą! – šaukiau ant jo, laikydama už rankos.
Nieko nebeatsakęs, Matas atidarė dureles ir dar kartą suriko:
– Arba – arba!
Persigandusi pažvelgiau pro veidrodėlį, ar niekam netrukdysiu privažiuodama prie kelkraščio ir parodžiusi posūkio signalą, pasukau į dešinę. Matas nieko nelaukęs šoko iš automobilio ir užsimetęs kuprinę ant vieno peties trenkė durelėmis iš visų jėgų. Lėtai važiuodama palei kelkraštį, atidariau keleivio pusės langą ir pasilenkusi kalbinau jį sugrįžti:
– Nagi, Matai, nebūk ožys. Lipk į automobilį, grįšime ir pasikalbėsime ramiai.
– Grįšiu pėščiomis. Atstok, – atsakė jis ir išsitraukė savo muzikinį grotuvą.
– Nebandyk manęs ignoruoti, mano pareiga tave parvežti namo!
Jis įsikišo ausines į ausis ir linguodamas galva pėdino šaligatviu, lyg manęs nematydamas. Susinervinusi uždariau langą ir nuvažiavau į priekį.
Žinoma, grįžusi namo, taip pat nepasikalbėjau su Matu, nes jis užsidarė savo kambaryje ir įsijungė muziką, kad negirdėtų net mano beldimo į duris. Namo parėjusi mama tuoj pat puolė klausinėti, kas vyksta.
– Nieko, mama, Matas tiesiog neįsileidžia manęs į savo kambarį, – atsakiau jai nusileidusi į virtuvę.
– Barbora, juk jis paauglys, suprask, kad bendrą kalbą su juo rasti dabar sunku. Palauk, praeis pora metelių ir jis taps suaugusiu žmogumi, – šyptelėjo ji, glostydama mano skruostą.
Nenorėjau mamos jaudinti dėl brolio naktinių išėjimų ir neaiškių draugų, nes ji ir taip rūpinosi dėl kiekvienos tėčio kelionės į tolimesnę šalį, todėl tik palinksėjau galva.
Bėgo dienos, o Matas vis dar su manimi nesikalbėjo. Jo naktiniai pasimatymai taip pat baigėsi, todėl negalėjau pričiupti jųdviejų vienoje vietoje ir pagaliau išsiaiškinti, ką slepia mano brolis ir nepažįstamasis. Nuo minčių atitraukė Lilitos tauškėjimas apie vakarėlį, kuriame bus daugybė žmonių ir ji turės atrodyti kaip tikra puotos šeimininkė. Nors man tai ir atrodė tuštoka, tačiau tokia buvo mano draugė, todėl aš visada išklausydavau jos be didelio vargo ar pavydo, kurį jautė Eimantė. Nesupratau kodėl, tačiau jos visada viena su kita rungtyniaudavo, nors ir apsimetė geromis draugėmis. Mano nuomone, tikros draugės viena kitai nepavydi, nemeluoja ir padeda nepaisant nieko.
– Bo? – suriko Lilė pertraukos metu. – Klausiu, ką rengsiesi į vakarėlį?
– Nežinau, Lilita, ar tai svarbu?… Rengsiuosi kas patogu.
– Tik nesirenk džinsų, turi labai daug gražių suknelių, apsirenk kurią nors iš jų, – šyptelėjo draugė.
Niekada per daug negalvodavau, ką rengtis išeinant iš namų. Mėgstu megztinius ir džinsus, man tai atrodo pakankamai seksualus derinys… Daug svarbiau, kas žmogaus viduje… Nors ir sakoma, jog išorė dažnai atspindi tai, kas vyksta viduje, aš pastebėjau kitokią žmonių strategiją: jie rengiasi taip, kaip nori save pateikti. Pats geriausias pavyzdys – mano brolis. Jis visada buvo puikus mokinys, geras draugas, rūpestingas sūnus ir apskritai labai nuoširdus žmogus, tačiau rengdavosi taip, kad atrodytų grėsmingai, nes norėjo toks būti. Tačiau savo sielos nepaslėpsi net po krūva drabužių… Jei tavo siela graži, tamsūs drabužiai tikrai nepadarys tavęs blogu žmogumi.
Besiruošdama į vakarėlį, išgirdau iš kambario išbėgantį Matą. Norėjau jį pasivyti, tačiau tas berniukas buvo greitojo bėgimo čempionas, todėl dingo iš namų man nespėjus net išsižioti. Nuskuodžiau į virtuvę, kurioje mama gamino pyragą ir ruošėsi savo knygų klubo susitikimui mūsų namuose.
– Maniau, kad tu jau išėjusi, Barbora, – pamačiusi mane tarpduryje nustebo ji.
– Kur išėjo Matas?
– Juk penktadienis. Turbūt pas vieną iš klasiokų žais kompiuterinius žaidimus…
Mama vis dar naiviai tikėjo, jog Matas, sulaukęs šešiolikos metų, išeina pas draugus žaisti kompiuterinių žaidimų… Galbūt ji tiesiog nenorėjo pripažinti, jog jos mažasis berniukas bręsta ir tikrai nebeužsiima žaidimais. Geriausiu atveju, jie iš kur nors gauna alaus ir spokso kompiuteryje į gražias klasiokes. O apie blogiausią atvejį aš net nenorėjau galvoti…
– Ar galėtum man padėti? Turiu aptepti pyragą, gal galėtum surinkti iš Mato kambario nešvarius drabužius ir sudėti į skalbimo mašiną? Tegul skalbiasi, kol pas mane bus svečių, paskui viską išdžiausiu.
– Žinoma, – nuleidusi rankas atsakiau.
– Ačiū! – šūktelėjo mama, kai aš jau lipau laiptais į antrąjį aukštą. – Beje, atrodai labai gražiai!
Nusijuokiau iš jos žodžių ir paspartinau žingsnius. Mato kambatys buvo toks netvarkingas, jog aš neradau laisvo lopynėlio ant grindų. Visur mėtėsi knygos, kojinės, drabužiai ir įvairūs visiškai ne savo vietoje gulintys daiktai. Surinkusi kelias nešvarias kojines pamaniau, jog jau per ilgai kenčiu šiame šiukšlyne, todėl apsisukusi ketinau išeiti, tačiau mano akys užkliuvo už pilko džemperio, užmesto ant kėdės atlošo. Tai buvo tas pats džemperis, kurį jis vilkėjo susitikęs su Luku Edvardsu. Priėjusi prie jo, paėmiau, iškėliau prieš save ir pradėjau knisti kišenes. Vienoje iš jų buvo ta pati paruoštukė, kurią brolis man rodė naktį, kai jį pričiupau. Numetusi ją ant stalo, įkišau ranką į kitą kišenę ir užčiuopiau mažą plastmasinį maišelį. Ištraukusi jį nustebau: jame buvo balti milteliai.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

Reklama

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: