II dalis. “Misija: brolis“

Susiėmiau už burnos, atsisėdau ant kėdės, pasidėjau džemperį ant kelių ir atidariusi maišelį, pabandžiau užuosti miltelių kvapą, nes negalėjau patikėti, jog mano šešiolikmetis brolis vartoja kvaišalus. Iš kvapo nieko nesupratau, tačiau tai tikrai nebuvo kepimo milteliai ar cukraus pudra… Nusiraminusi, nuėjau į vonią, sukišau į skalbimo mašiną džemperį, Mato kojines ir įjungiau ją. Pasidėjusi maišelį su milteliais ant kriauklės krašto žiūrėjau į juos ir galvojau, ką daryti toliau. Pirmiausia sugalvojau juos paslėpti savo kambaryje ir greitai sugniaužusi delne, nulėkiau ten. Vaikščiodama pirmyn atgal, išgirdau telefono skambutį.
– Bo, kur tu? – į ragelį rėkė Lilita, kurią vos girdėjau dėl fone grojančios muzikos. – Žmonės jau renkasi!
– Aš… Dar namie, Lile… – stengiausi kuo aiškiau atsakyti.
– Nieko negirdžiu, – toliau klykė draugė. – O, Lukai, atėjai!
Po šių žodžių girdėjau tik daugybę neaiškių balsų ir garsų, supratau, jog Lilita tiesiog numetė savo telefoną ir nuėjo linksmintis. Staiga prisiminiau, jog Lukas ir yra tas žmogus, kuris mano broliui davė šį maišelį! O dabar jis buvo Lilitos vakarėlyje! Skubiai susiradau megztuką ir apsirengusi, išlėkiau iš kambario, galvodama tik apie tai, jog nuvažiavusi į vakarėlį, atiduosiu tam menkystai miltelius ir liepsiu nesiartinti prie Mato.
Apačioje išgirdau balsus.
– Barbora? – šūktelėjo mama, man belipant laiptais žemyn.
– Taip? – atsakiau jai ir pamačiau už nugaros stovintį persigandusį Matą.
– Ar įdėjai drabužius į skalbimo mašiną? – pasidomėjo ji.
– Taip, – atsakiau ir žvilgtelėjau į brolį, kuris stumtelėjo mamą ir užbėgo laiptais į savo kambarį. – Kas nutiko?
– Matas grįžo išsigandęs ir klausinėjo, ar išskalbiau jo pilką džemperį. Įdėjai ir jį?
Viską supratusi, nieko mamai neatsakiau ir nusikabinusi paltą, rengiausi jį vis žvelgdama į laiptus, kad į apačią nenusileistų brolis.
– Jau išvyksti? – paklausė mama.
– Taip, – apsivyniojusi šaliką tariau.
– Lauke jau vėsoka, aukis šiltus batus…
– Gerai, mama, – nervingai atsakiau.
Apsiavusi batus, atsisveikinau su ją ir sukausi atidaryti lauko duris, kai išgirdau Mato klausimą:
– Bo, tu įdėjai mano pilką džemperį į skalbyklę?
Atsisukau į jį, tačiau nieko neatsakiusi išbėgau pro duris automobilio link. Už nugaros išgirdau atbėgantį Matą, tačiau sustojau tik prie automobilio durelių.
– Rimtai įdėjai? – uždusęs suriko brolis. – Man galas…
– Šito ieškai? – ištraukusi iš kišenės maišelį su milteliais paklausiau.
Jo akys sužibo, lyg deimantai, pamačius tuos velnio trupinius.
– Ačiū Dievui, duok čia, – tiesė rankas į mane Matas.
– Ne! Visa tai tuoj pat pasibaigs! – sušukau įsidėdama maišelį atgal į kišenę.
Nieko nelaukusi, atsidariau dureles ir sėdausi į automobilį.
– Barbora, atiduok! – prie keleivio durelių šūktelėjo brolis, bandydamas atsidaryti dureles.
Užvedžiau automobilį ir neleidusi jam įsėsti, nuvažiavau tiesiai pas Lilitą. Pyktis tiesiog kunkuliavo mano viduje, jaučiau, kaip galva tvinkčioja nuo keiksmų tam prakeiktam idiotui juodu VOLVO. Norėjau įsiveržti į vakarėlį ir sugrūsti tuos miltelius jam į gerklę kartu su visu maišeliu.
Palikusi automobilį kitoje gatvės pusėje, tekina nulėkiau į jų didžiulį namą. Visoje gatvėje aidėjo garsi muzika bei žmonių šūksniai. Įsiveržusi pro duris, nustebau, kokia gausybė vaikinų ir merginų šokinėjo į viršų pagal trankią melodiją. Turėjau tik vieną tikslą – rasti Luką Edvardsą ir akis į akį pasikalbėti su juo apie jo kišamą šlamštą mano broliui.
– Bo, tu atvažiavai! – prieš nosį išlindo Eimantė, rankose laikanti pustuštę stiklinę.
Jos suknelės trumpumui apibūdinti tikrai trūko žodžių, tačiau Eimantė buvo paskutinis žmogus, kuris šiuo metu mane domino.
– Kur Lilė? – paklausiau jos kaip galėdama garsiau, nes prarėkti triukšmą buvo beveik neįmanoma.
– Kažkur čia sukiojosi. Gal svetainėje… Einam, parodysiu, kur dedame paltus, – į parankę įsikibusi vedė mane Eimantė.
Žvalgiausi į visas puses, kad bent akies krašteliu pamatyčiau, kur yra žmogus, dėl kurio lyg kulka atskriejau į visiškai kitą miesto galą. Šviesos visame name buvo prigesintos, todėl sunkiai įžiūrėjau žmonių veidus ir leidausi vedama Eimantės. Įėjus į Lilitos tėčio darbo kambarį, ant sofos pamačiau sumestą didžiulę krūvą paltų bei striukių. Kai kurios mėtėsi ant grindų, todėl sudvejojau, ar noriu palikti savo paltą būtent čia…
– Tau, kaip ypatingai viešniai, leisime pasikabinti paltą ant Lilitos tėčio kėdės, – kalbėjo apgirtusi mergina.
– Kodėl čia tiek daug žmonių? – paklausiau jos nusivilkdama paltą.
– Na, žinai, Justinas pasikvietė daug savo draugų, o mes pranešėme pusei universiteto, kad vyks vakarėlis, todėl aplink pilna nepažįstamų… Bet gerai, kadangi mes pirmakursės, po šio vakarėlio turėsime vyresnių draugų!
Kol Eimantė neatsikvėpdama čiauškėjo, aš išsitraukiau iš palto kišenės maišelį ir įsidėjau į suknelės kišenėlę.
– Būk atsargi, Justino draugai pavojingi… – tariau jai prieidama.
– Jeigu jie vyresni, nei mes, dar nereiškia, kad jie pavojingi, – ranka numojo Eimantė ir vėl įsikibusi man į parankę, išvedė iš kambario.
Ji pasiūlė man kartu eiti į virtuvę ir pasidaryti koktelių, o kadangi beveik nesigaudžiau žmonių gausybėje bei triukšme, leidausi vedama už rankos į ramesnę erdvę. Jutau vibroskambutį mažyčiame rankinuke, kurį buvau pasikabinusi per petį, o išsitraukusi virtuvėje telefoną, pamačiau, jog man jau daug kartų skambino Matas. Neketinau su juo kalbėtis, kol nepasakysiu jo draugužiui visko, kas glūdėjo mano viduje. Nuo virtuvėje stovinčio baro, nužvelgiau visą Lilitos namo holą bei dalį svetainės, stengdamasi pastebėti bent vieną pažįstamą žmogų bei aukštą tamsiaplaukį narkomaną, kuris kvaišina mano brolį.
– Kokio kokteilio norėsi: su degtine ar džinu? – paklausė Eimantė.
– Aš vairuoju, – atsakiau trumpai, net nežvilgteldama į ją.
– Ką? Vieną kokteilį galima… – toliau vapėjo ji.
Staiga mano širdis sustojo: minioje žmonių, pamačiau vaikiną pusilgiais pasišiaušusiais plaukais bei  juoda palaidine besišnekunčiuojantį su draugais. Jis buvo linksmas, tačiau vos nusišypsojęs jis ir vėl surimtėdavo, iki kol prie jo vėl nepriglusdavo vienas iš bičiulių ir kažką pašnibždėjęs į ausį, nepriversdavo trumpai šyptelti. Nors viduje virė emocijos, šaltu veidu žvelgiau į aukštą tamsiaplaukį ir negalėjau net pajudėti. Atrodė, kad visa mano drąsa ir pasiryžimas išgaravo tą sekundę, kai mano akys aptiko jį tarp visų kitų veidų.
– Bo? Kokį kokteilį gersi? – pajutusi draugės delnus ant savo pečių išgirdau.
Lyg pažadinta iš hipnozės, papurčiau galvą ir atsiprašiusi draugės, nulipau laipteliais žemyn. Nors kojos žengė į priekį visiškai nenoromis, giliai širdyje norėjau smogti tam išsišiepusiam kvailiui, tačiau priėjusi arti jo, vėl sustojau ir kaip įkalta likau už jo draugų nugarų. Vaikinai ėmė šokinėti ir lieti gėrimus ant grindų, todėl pasitraukiau atokiau, o kai jie prasiskyrė, atsidūriau tiesiai prieš Luką. Pasivaliusi aplietą suknelę, pakėliau akis ir pamačiau jį, spoksantį į mane. Nors šviesos mirksėjo, nei sekundei nenutraukiau akių kontakto su juo. Sukandusi dantis įsidrąsinau ir įkišusi ranką į suknelės kišenę, sparčiu žingsniu priėjau prie jo. Ištraukusi maišelį atkišau jį tiesiai vaikinui prieš nosį ir garsiai surikau:
– Pasiimk savo kvaišalus ir daugiau nebelįsk prie mano brolio!
Delne sugniaužusi maišelį, sudaviau kumščiu jam į tvirtą krūtinę. Jis čiupo mano riešą ir prisitraukęs prie savęs tarė:
– Gal išprotėjai?
Jis žvalgėsi į šonus, apimtas baimės, kad kas nors pastebėjo mano išsišokimą. Stipriai spausdamas mano riešą savo plaštakoje, kita ranka vaikinas ištraukė iš mano suspausto kumščio maišelį ir staigiu judesiu įsikišo į galinę džinsų kišenę.
– Tu bent žinai, kiek Matui metų?! – toliau šaukiau ant jo.
– Nerėk, kvaile! – tildė mane aukštaūgis.
– Tai tu kvailys! Duodi narkotikų šešiolikmečiui! Tai nusikaltimas!
– Čiaupkis! – už burnos suėmęs ir prie savęs prispaudęs griežtai atsakė vaikinas.
Staiga jis žvilgtelėjo į šoną, paleido mane ir apglėbė viena ranka per pečius. Atsisukusi pamačiau Justiną ir dar vieną vaikiną, kuris stovėjo už jo.
– Kas yra? – paklausė Lilitos brolis.
– Nieko, mažė truputį padaugino ir pradėjo ardytis… – nusijuokė mane prie savęs prispaudęs vaikinas.
– Tai duok, apraminsim ją, – iš už Justino nugaros išlindo neaukštas, tačiau raumeningas vaikinas.
Nors jo veidas man buvo nematytas, tačiau balsą iškart atpažinau – tai buvo tas pats šlykštynė iš landynės, į kurią prieš savaitę nusekiau Luką. Išsigandusi ėmiau giliai kvėpuoti, laukdama, ką pasakys Lukas.
– Viskas gerai, ji mano, aš su ja ir susitvarkysiu, – atsakė šis ir tvirčiau spustelėjo prie savęs. – Truputį pašoksim ir parvešiu ją.
– Žiūrėk, atsargiai su naujomis mažėmis… – priėjęs arčiau vaikino tarė Justinas.
Jis pažvelgė į mane, o aš išsigandusi beveik slėpiausi už Luko nugaros, bijodama, kad manęs nepažintų tolėliau likęs stovėti vaikinas. Pastariesiems nuėjus, vaikinas prisitraukė mane prie savęs ir apkabino per liemenį. Jis ėmė judėti pagal muziką, lėtai judindamas mano klubus.
– Ką tu čia darai? – atsitraukusi paklausiau.
– Jei nenori problemų, šok su manim.
– Aš nenoriu su tavimi šokti, – stengdamasi išsilaisvinti iš jo glėbio surikau.
– Privalėsi, – stipriai prie savo torso prispaudęs mane išrėžė Lukas. – Girdėjai, tu – mano.
– Kodėl? – vis dar priešindamasi paklausiau.
Nieko nebeatsakęs Lukas priglaudė savo galvą prie maniškės ir apglėbė nugarą. Suraukusi kaktą leidausi sukama, trypčiojant vienoje vietoje. Širdis trankėsi kaip beprotė: jaudulys, adrenalinas ir baimė susipynė į vieną kvapą gniaužiantį jausmą. Pakėlusi rankas ir apglėbusi vaikino kaklą, delnais jaučiau nuo jo kūno sklindantį karštį. Luko pečiai buvo tokie tvirti, jaučiau susitraukinėjančius raumenis su kiekvienu mano nugaros paglostymu. Po kelių akimirkų, pajutau kelius pakirtusias drėgnas jo lūpas ant savo kaklo. Giliai atsidususi suspurdėjau ir ėmiau giliai kvėpuoti. Lukas bučiavo mano kaklą, sudirgindamas kiekvieną mano kūno ląstelę, įsitempusi gniaužiau delnuose jo marškinėlius, kol jis lūpomis skaičiavo centimetrus iki mano ausies. Alsuodamas į ausį, jis sukėlė neapsakomas audras mano viduje, todėl aš užsimerkusi laukiau, ką Lukas darys toliau. Jis pakėlė savo ranką ir atsargiai nubraukęs mano plaukus nuo peties, pirštais paglostė kaklą ir toliau tęsė jaudinančią kelionę link mano lūpų. Pajutusi Luko alsavimą tiesiai prie save, atsimerkusi aš pažvelgiau į jo migdolines akis, o šis nieko nelaukęs įsisiurbė savo putliomis lūpomis į maniškes. Negaliu neigti, bučinys buvo aistringas ir vienas maloniausių gyvenime, tačiau prabudus mano protui, suvokiau, jog tai vaikinas, kuris kvaišina mano brolį. Pačiupusi jį už plaukų, atitraukiau nuo savęs ir nubėgau į žmonių minią. Trankydamasi į juos visus, broviausi prie kambario, kuriame buvo mano paltas, kad galėčiau kuo greičiau pabėgti nuo šitų pavojingų žmonių!
Atsidūrusi kambaryje akimirkai užsimerkiau ir prisiminiau kelias pastarasias minutes, per kurias tas nusikaltėlis mane visiškai užhipnotizavo… Vis dar kuteno kaklą nuo jo bučinių, todėl švelniai paglosčiau jį ir atsidususi nubėgau prie palto. Greitai užsimetusi jį ant pečių, lėkiau atgal durų link, tačiau jos atsivėrė ir tarpduryje išdygo Lukas. Jis lėtai uždarė jas iš vidaus ir neketino trauktis.
– Aš turiu važiuoti namo. Praleisk, – liepiau bandydama patraukti vaikiną.
– Nenori pasilikti su manimi?
– Tai tikrai paskutinis dalykas, kurio noriu! – atrėžiau žiūrėdama tiesiai į jo akis.
– Tuomet daugiau niekada nesikišk ne į savo reikalus ir laikyk liežuvį už dantų, – viena ranka suspaudęs mano smakrą sąlygas dėstė tamsiaplaukis.
– Jūs nusikaltėliai. Daugiau nedrįsk mano broliui kišti savo narkotikų!
– Jei kam nors prasižiosi apie tai, kentėsi ne tik tu, bet ir tavo broliukas.
Trenkiau jam per ranką, laikančią mano smakrą ir ryžtingai stovėdama bandžiau parodyti, jog manęs jis neįbaugins.
– Supratai, maže? – palinkęs prie manęs paklausė Lukas.
Nesuvokiau, kaip jis sugebėjo būti tokiu dviveidžiu: vieną naktį jis išgelbėjo mane nuo savo draugų, kitą pardavinėjo narkotikus mano broliui, o dabar elgėsi su manimi lyg aš būčiau bejausmis daiktas. Prieš akimirką jis mane bučiavo, tačiau kitą minutę grasino man…
– Supratau… – tyliai atsakiau.
– Puiku. Ir pranešk savo broliukui, kad jis nepamirštų apie skolą, – nusijuokė Lukas.
– Kokią skolą? – suraukusi antakius pasidomėjau.
– Už šitą džiaugsmą, – ištraukęs iš kišenės maišelį su milteliais prieš mano nosį pamojavo jis.
– Jis dar mokinys, iš kur gali gauti pinigų? – susinervinusi klausinėjau.
– Ne mano reikalas. Susitarimas yra susitarimas. Mes ne labdara, kad dalintume tai nemokamai, – griežtai dėstė vaikinas.
– Jis neturi pinigų…
– Teks kitaip atsiimti skolą, – nusijuokė Lukas. – Arba teks atidirbti…
Kad ir kaip dailiai jis atrodė su juodais marškinėliais, o jo raumenys kukliai rodėsi iš po trumpų rankovių, vaikino balso intonacija nuteikė mane net nesvajoti apie pasigailėjimą. Giliai alsuodama nuleidau akis ir stumtelėjusi jį į šoną, išlėkiau iš kambario.
Skuosdama pro šokančius žmones, prie išėjimo netikėtai sutikau stoviniuojantį Matą.
– Ką tu čia veiki?
– Idiote, atiduok mano miltelius! – šūktelėjo jis.
Pačiupau jį už alkūnės ir išsivedusi į kiemą griežtai surikau:
– Tuoj pat lipi į automobilį ir mes rimtai pasikalbėsime, Matai. Aš nejuokauju. Eik į automobilį, jei nenori, kad tavo galva nulėktų tiesiai į ponios Sparks gėlyną.
Brolis žiūrėjo į mane šiek tiek išsigandęs ir nesuprasdamas, kodėl aš tokia pikta. Nieko nelaukusi nustūmiau jį nuo laiptų ir susinervinusi sparčiai žingsniavau automobilio link.
– Bet, Bo, man reikia to maišelio, kitaip bus blogai…
– Aš tau pasakysiu, kas tau bus, jei tuoj pat neįsėsi į automobilį ir visko man nepaaiškinsi, – išrėžiau jam žvelgdama pro automobilio stogą.
Matas atidarė dureles, atsisėdo ir laukė manęs. Dar kartą žvilgtelėjusi į Lilitos namą giliai atsidusau. Atsisėdusi užvedžiau variklį, ramiai prisisegiau saugos diržą ir tvirtai įsikibusi į vairą, nuvažiavau.
– Kur tas maišelis, atiduok jį, Bo, – neatstojo jaunėlis.
Staiga nuspaudžiau stabdžio pedalą ir automobilis sustojo viduryje siauros gatvės.
– Pirmiausia, Matai, kaip visa tai suprasti? Tu vartoji narkotikus? – išpūtusi akis žvelgiau į baimės apimtą brolį. – Nebandyk sakyti, jog tai ne mano reikalas, nes tai mano reikalas!
– Na, ne… – patylėjęs išlemeno Briusas. – Aš tik kelis kartus pabandžiau…
Man šiek tiek palengvėjo, kai išgirdau, jog jis dar nėra visiškai nuo narkotikų priklausomas bukagalvis, kaip daugelis kvaišalus vartojančių žmonių. Tačiau ramybės nedavė būtinybė turėti miltelių su savimi.
– Tai kodėl tau jų taip reikia? – neatstojau nuo vaikino.
Jis susikrimtęs tylėjo. Nuleidęs akis į savo kelius gniaužė kumščius, lyg bandydamas kažką nuslėpti.
– Matai, sakyk man viską, prašau… Aš žinau, kad esi skolingas. Turiu sugalvoti, kaip ištraukti tavo kailį iš šios painiavos.
– Iš kur žinai, kad aš skolingas? – staiga lyg styga išsitempė Matas.
– Dabar tai nesvarbu. Atsakyk man, kam tau reikalingi narkotikai ir kiek tu skolingas tiems avigalviams? – kiek švelniau paklausiau jo.
Brolis sutriko, o jo akys lakstė nuo vieno taško prie kito. Jaučiau jo baimę man viską pasakoti, tačiau kitos išeities jis neturėjo. Matas puikiai žinojo, jog nepaliksiu visko nežinioje, todėl susikaupęs jis pradėjo pasakoti:
– Gauja liepė gauti narkotikų… Pasakė, iš kokio žmogaus galiu jų gauti, todėl aš pradėjau susitikinėti su Luku. Aš tarpininkavau tarp gaujos ir pardavėjų. Kartais kartu patraukdavau, bet nedaug, nes mačiau, kaip baisiai po to visi atrodo. Todėl man dabar reikia to maišelio, kurį radai kišenėje, nes šiandien turėjau nunešti miltelių gaujai, bet palikau namie…
– O kas bus, jei nenuneši? – įsiterpiau į jo kalbą.
– Bus blogai! – išsigandęs suriko Matas.
– Kas? Jie tavęs nepriims į kažkokią kvailių narkomanų gaują? Matai, yra daug geresnių draugų ir užsiėmimų, nei priklausyti chuliganų gaujai!
– Tu nesupranti! – pakėlė balsą jis. – Aš jau beveik priklausau tai gaujai, o jei jie ima tavimi pasitikėti, nevalia pasitraukti…
– Dėl to jie tave ir mušė? – išsigandusi pasidomėjau.
Matas pradėjo nervingai kvėpuoti ir valdydamas pyktį bei ašaras atsakė:
– Aš norėjau išeiti, nes nebeturiu už ką pirkti narkotikų, o jie vis reikalauja ir jei jiems neatnešiu, galiu nebegrįžti namo…
Negalėjau patikėti, jog tokie dalykai vyksta gimnazijoje, kurią lankiau ir pati. Kai joje mokiausi aš, didžiausias nusikaltimas buvo išgerti degtinės ir plavinėti po miestą, o dabar jaunimas svaiginasi narkotinėmis medžiagomis ir grasina vienas kitam mirtimi…
– Tau nieko neatsitiks, Matai! – apkabinusi brolį viena ranka raminau.
– Tu jų nepažįsti. Nemanyk, kad užteks pasakyti, jog nutraukiu tarpininkavimą ir jie paliks mane ramybėje. Aš per daug žinau, kad jie leistų man ramiai vaikščioti miesto gatvėmis… Jau ne kartą jie grasino susidoroti su manimi!
– Palauk, Matai, o tu anksčiau mokėdavai už narkotikus pats?
– Taip, visą laiką mokėjau pats. Pirmiausia, to reikėjo, kad įsiliečiau į gaują, tada jie visi priprato prie narkotikų ir reikalavo manęs kiekvieną savaitę atnešti po maišelį… Galų gale nebeturėjau pinigų sumokėti Lukui, todėl jis leido man grąžinti skolą vėliau, – sukukčiojęs išbeldė brolis.
Gaila buvo jį matyti tokį palaužtą ir įvarytą į kampą. Glosčiau jo nugarą, galvodama, kaip padėti jaunėliui.
– Kiek esi skolingas Lukui?
Vaikinukas tylėjo nuleidęs galvą ir giliai kvėpavo.
– Tu mane užmuši…
– Sakyk, Matai. Arba aš, arba jie tave vis tiek užmušime…
Jis lengvai šyptelėjo ir pakėlęs akis tarė:
– Du tūkstančius eurų.
– Ką? – vos jam nutilus užrikau.
– Sakiau, kad mane užmuši…
– Kokias aukso dulkes jūs traukėte į nosis?
– Įvairias… Jau mėnesį nemoku pinigų, todėl ir susidarė tokia suma.
Susmukau sėdynėje ir atsipeikėjau tik kai mus apakino iš priekio atvažiuojančio automobilio žibintai. Užvedžiau variklį ir išvažiavusi iš gatvelės, pasukau namų link, netardama nei žodžio.
– Tik būk gera, nesakyk tėvams, nes jie viską išduos policijai, o tada tikrai galėsi pirkti man vainiką…
Nieko jam neatsakiau, nes puikiai žinojau, jog tėvams apie tai geriau nieko nežinoti. Sustojusi mūsų garaže, išjungiau variklį ir atrėmiau galvą į vairą.
– Matai, ar tu suvoki, jog smarkiai prisidirbai? – paklausiau jo pakėlusi galvą.
– Žinau… O ką man daryti? – sutrikęs pečiais traukiojo jis.
– Lilitos brolis Justinas pažįsta tuos narkotikų platintojus, galiu paprašyti jos, kad pasikalbėtų su broliu.
– Išsikraustei iš proto? Jei Justas sužinos, jog tu kažką suuodei apie jų versliuką, galas bus ne tik man, bet ir tau. Jis yra viso to galva ir atsikrato kiekvienu, kuris žino apie tai, tačiau nepriklauso jų ratui.
– Tačiau Lilita mano draugė…
– Ta tavo Lilita nieko nenutuokia! – nespėjus man pabaigti įsiterpė Matas. – Manai, kad tokiai blondinei kas nors sakytų apie narkotikų platinimą? Ji apie nieką nenulaiko liežuvio…
Pasijutau nemaloniai, kai taip kalbama apie mano draugę, tačiau žinojau, jog Lilės plepumas labai dažnai peržengia ribą. Bet ji nebuvo kvaila ir netikėjau, jog nežinojo apie savo brolio verslą…
– Turi kitų pasiūlymų? – paklausiau Mato.
– Bandau laimėti pinigų lažybose, galbūt Lukas leis grąžinti skolą dalimis… Įsidarbinau vienos parduotuvės sandėlyje, po pamokų krausiu dėžes ir kas savaitę gausiu po penkiasdešimt eurų.
– Taip, ir po dešimties metų tikrai grąžinsi skolą… Nebūk naivus, Matai. Manai, kad tokie žmonės rūpinasi, kaip tu gausi pinigus? Jiems svarbiausia, kad grąžintum juos tuoj pat.
Abu nutilome ir žiūrėdami į garažo tamsą giliai dūsavome.
– Klausyk, turiu susitaupiusi pinigų naujam veidrodiniam fotoaparatui. Tai ne du tūkstančiai eurų, bet vis šiokia tokia pradžia… Galbūt tėtis Kalėdų proga padovanos mums po kelis šimtus eurų, susidarys beveik du tūkstančiai.
– Tu tam fotoaparatui taupei nuo praeitos vasaros, – sumykė Matas.
– Taip, bet man brolis man reikalingas labiau, nei fotoaparatas, – atsisukusi rūpestingai žvilgtelėjau į jį.
Vaikinukas šyptelėjo, atsiduso ir vėl pažvelgęs į tolį atsakė:
– Ne, tikrai nereikia. Aš pats kapstysiuosi iš šito mėšlo… Dabar reikia sugalvoti, ką sakyti gaujai, kad šie neužsipultų manęs.
– Kurį laiką apsimesk, kad sergi ir nesirodyk mokykloje. Paprašyk klasės draugų, kad elektroniniu paštu atsiųstų tau namų darbų užduotis. Aš užtarsiu tave mamai, sakysiu, jog prastokai atrodai ir nevažiavai į mokyklą… Na, paskui viską sugalvosime, – išdėsčiau jaunėliui.
– Gerai, reikės internete paieškoti kokių nors lažybų, kur galima būtų greitai laimėti nemažą sumą pinigų, – kiek optimistiškiau tarė Matas.
– Per tą savaitę susitark su Luku, kad duotų tau dar šiek tiek laiko…
Brolis linksėjo galva ir mudu likome sėdėti tyloje. Po kelių minučių kurtinančios tylos, pasiūliau:
– Eime namo, mama turbūt jau išlydėjo savo drauges.
Atidariusi dureles norėjau lipti laukan, tačiau Matas pačiupo mano delną ir sulaikęs padėkojo:
– Ačiū, Bo… Tu tikrai pati geriausia sesuo.
– Mes esame viena šeima. Tavo bėdos yra mano bėdos, todėl padėsiu tau kaip tik galėsiu, mažyli, – šyptelėjau ir išskėčiau rankas.
Jis persisvėrė per sėdynę ir apkabinęs palingavo į šonus.
– Mamai sakyk, jog buvome pas Lilitą, tačiau vakarėlis buvo nuobodus, todėl nusprendėme grįžti namo, – eidama kiemu perspėjau.
Po tokio vakaro, aš negalėjau nustoti galvojusi apie pavojų, kuris gręsia mano šešiolikmečiam broliui. Buvau visiškai bejėgė jam padėti, o tai mane žudė iš vidaus lėtai ir itin skaudžiai… Norėjau kaip didvyrė nueiti pas jo gaują ir pasakyti, jog mano brolis daugiau nepirks jiems narkotikų, arba išduoti jų darbelius tėvams, tačiau žinojau, jog taip užsitraukčiau dar didesnių problemų. Gulėdama lovoje prisigalvojau įvairių variantų, tarp kurių buvo ir anoniminis laiškas mokyklos direktoriui, tačiau Matas buvo gaujoje, taip pat jis buvo tarpininkas narkotikų perdavime, todėl dėmė liktų ir jo gyvenimo aprašyme. Su Justinu taip pat negalėjau susitarti dėl skolos sumažinimo ar atidėjimo, nes turėjau apsimetinėti nieko nežinančia… Nors Lukas puikiai žinojo, jog atskleidžiau jų verslą. Keista, kad jis nepasakė to savo draugui. Ir vėl mintimis nuo Mato problemų grįžau prie to paslaptingo augaloto jaunuolio ir jo keistų poelgių. Akimirkomis atrodė, jog Lukas Edvardsas gelbsti mane nuo problemų, gina nuo savo draugų, o pagalvojus apie viską iš kitos pusės: jis platino narkotikus mano broliui ir grasino kitokiais būdais atsiimsiąs skolą iš jo, jei šis laiku negrąžins pinigų. Varčiausi lovoje iki paryčių, bandydama sudėlioti viską į vietas, tačiau galvoje buvo tikra mišrainė…
Apie ketvirtą valandą išgirdau beldimą į sieną, kuri dalino mano ir Mato kambarius. Lengvai šyptelėjau ir pakėlusi ranką pabeldžiau atgal. Taip darydavome, kai buvome dar visai maži. Jei kuriam nors norėdavosi pažaisti, reikėdavo pagalbos ar būdavo baisu klausyti griaustinio, pabelsdavome ir sulaukę atsakymo, nubėgdavome vienas pas kitą. Po akimirkos į mano kambarį tyliai įsliūkino Matas.
– Kodėl nemiegi? – paklausė jis, uždaręs duris.
– Manai, kad po tokio vakaro lengva užmigti? – šyptelėjau atsisėdusi lovoje.
Brolis buvo įsisupęs į tamsiai mėlyną storą chalatą ir matėsi, jog jį lygiai taip pat kankino neigiamos mintys.
– Nieko prieš, jei pasnūduriuosiu pas tave? – pasiteiravo Matas, atsisėdęs ant lovos krašto.
– Žinoma, ne. Galiu priimti po antklode, – nusijuokiau pakėlusi ją. – O jei nori, komodoje yra antra antklodė. Ji ne tokia šilta, bet bent jau užsiklosi…
Brolis atsistojo, nuėjęs prie komodos atidarė apatinį stalčių ir išsitraukė antklodę. Gera buvo, kad turiu tokį artimą žmogų, kuris žino kiekvieno namuose padėto daiktelio vietą. Susirangęs šalia manęs, Matas ramiai kvėpavo, o aš žiūrėdama į jo nugarą užmečiau ranką ir tariau:
– Viskas bus gerai, broliuk.
– Tikiuosi… – nutęsė jis.
Jam gulint šalia, jaučiausi kiek ramesnė, nes žinojau, jog jis saugus. Turbūt pirmą kartą taip akivaizdžiai suvokiau, kokią stiprią meilę jaučiu savo broliui. Kiti mano pažįstami pykosi su giminėmis, broliais ir seserimis, nekentė jų, pavydėjo ir netgi mušdavosi, tačiau aš niekada nebuvau sudavusi Matui, niekada nesielgiau su juo blogai ir nelaikiau jo kvailesniu, nes jis jaunesnis už mane. Galbūt jam atrodė, kad aš per daug jį suvaržau, per daug rūpinuosi ir neleidžiu patirti visų nutrūktgalviškų nuotykių, tačiau visa tai dariau iš begalinės meilės… Be tėčio, kurį matydavau labai retai, jis buvo vienintelis vyras mano gyvenime, todėl buvau prisirišusi prie Mato ir tikėjausi, jog suaugęs jis bus mano ramstis bei apsauga. O kol kas aš norėjau būti jam tas asmuo, kuriuo jis aklai pasitiki ir patiki visas savo paslaptis bei leidžia kartu spręsti problemas.
Savaitgalį su Matu kalbėjome mažai, nes jautėme tvyrančią įtampą ir baimę. Niekaip negalėjau išmesti iš galvos jo skolos, todėl nusprendžiau, jog fotoaparatui taupytus pinigus nunešiu Lukui Edvardsui pati ir paprašysiu, kad jis palauktų iki Kalėdų, kol grąžinsime likusią sumą. Broliui nieko apie tai nesakiau, nes žinojau, jog jis prieštaraus, o mano pareiga buvo juo rūpintis bet kokiu atveju. Suskaičiavusi pinigus, pirmadienį prieš paskaitas įsidėjau juos į savo rankinę, kad po paskaitų nuvežčiau vaikinui. Buvo viena vienintelė problema – nežinojau, kur jis gyvena, o Mato klausti negalėjau.
Pietaujant su merginomis ir klausantis jų pasakojimų apie vakarėlį, sukau galvą, kaip išgauti Luko adresą iš Lilitos, nes ši tikrai turėjo žinoti tai iš savo brolio. Po ilgų priekaištų, jog per greitai pabėgau iš vakarėlio, įsidrąsinusi paklausiau:
– Lile, galbūt žinai, kur gyvena Lukas Edvardsas? Supratau, jog tu neblogai jį pažįsti, pamaniau…
– O, Barbora! Kažkas įsižiūrėjo muštuką Luką? – nusijuokė draugė.
– Visai ne, tiesiog… – nežinodama, ką jai atsakyti pradėjau mykti.
– Nesiteisink! Viskas gerai! Paklausk Eimantės, kur jis gyvena, po vakarėlio ji turėjo progą pasilankyti jo bute! – dar skardžiau nusijuokė Lilė.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

Reklama

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: