III dalis. “Negrąžinta skola“

Atsisukau į Eimantę, kuri per šiaudelį traukė sultis ir susigėdusi vartė akis. Žiūrėjau suraukusi kaktą,viduje pajutusi pavydo kibirkštėlę. Nesupratau, kodėl taip nutiko, tačiau stengiausi numalšinti tai apsilaižydama lūpas ir šyptelėdama draugėms.
– Tikrai?
– Na, jis beprotiškai žavus… Negalėjau atsispirti toms akims, – lyg maža mergaitė krizeno Eimantė.
Atrodė, jog Lukas jai tikrai krito į akį, tačiau negalėjau suvokti, kodėl mane tai ėmė jaudinti. Galbūt norėjau apsaugoti draugę nuo jo pavojingo užsiėmimo?  Ar aš pati norėjau būti jos vietoje? Negalėjau jai užsiminti apie prekybą narkotikais, nes buvau pažadėjusi Matui neįtraukti į šį reikalą jokių pašalinių žmonių…
– Būk atsargi… – išlemenau, nuleidusi akis į stalą.
– O kam tau jo adresas? – padėjusi tuščią stiklinę ant stalo pasidomėjo Eimantė.
Apsimečiau ištroškusia ir gurkštelėjau vandens, kad per tą laiką sugalvočiau įtikinamą melą merginoms, kurios smalsiai žvelgė į mane.
– Reikia broliui. Klausė, ar galėčiau sužinoti, todėl pasakiau, jog jūs pažįstate tą vaikiną ir galbūt galėtumėte padėti, – greitakalbe suburbuliavau. – Bet jei nenori man sakyti, nieko tokio. Pasakysiu, jog mano draugė labai pavydi.
Eimantė susiraukė, suvaidino šiek tiek įsižeidusią, tačiau greitai atlyžusi tarė:
– Tikslaus adreso nežinau, nes buvo labai tamsu, kai važiavome į jo namus, pamenu tik apytikslią vietą, kur yra namas, nes ryte išlėkiau tiesiai į autobuso stotelę…
– Na, pasakyk bent jau apytikslią vietą, Matu to užteks, – šyptelėjau, kad būtų įtikinamiau.
Paaiškinusi, jog tai bendrabučio tipo daugiabutis bei prisiminusi, kuriame aukšte jo butas ir kaip atrodo durys, Eimantė pradėjo pasakoti, kaip atsidūrė pas jį.
– Turiu lėkti, merginos. Prieš paskaitą turiu nueiti pas mitologijos dėstytoją, – paėmusi padėklą tariau.
Iš tiesų man niekur nereikėjo, tačiau nenorėjau klausyti pasakojimo apie tai, kaip jie bučiavosi minkštuose pataluose jo plačioje lovoje, kokios švelnios jo rankos ir saldžios lūpos, nes pati vis dar jaučiau jo delnus ant savo nugaros ir lūpų prisilietimus ant kaklo… Negalėjau sau paaiškinti, kodėl taip jaučiuosi ir kodėl nepasakiau Eimantei, jog tą patį vakarą jis šokdino mane ir jei nebūčiau pabėgusi, turbūt vietoj jos būčiau parvežta lyg trofėjus namo. Stovėdama prie auditorijos, kurioje turėjo vykti paskaita, žiūrėjau pro langą ir negalėjau atsikratyti minčių, jog pavydžiu draugei visiškai to neverto žmogaus. Lukas Edvardsas buvo įžūlus banditas, kurio aš net dorai nepažinojau. Kad ir kaip stengiausi negalvoti apie jį, visą paskaitą prieš akis šmėžavo jo putlios lūpos ir migdolinės akys, kurioms buvo tikrai sunku atsispirti.
Neišlaukusi paskaitos pabaigos, atsiprašiau dėstytojo ir išbėgau į universiteto kiemą. Norėjau kuo greičiau sutvarkyti reikalą, dėl kurio visą dieną spirgėjau lyg spraginami kukurūzai. Bandžiau važiuoti Eimantės nurodyta kryptimi, žvalgiausi į aplinkinius pastatus, kuriuos sakėsi mačiusi mergina, kai ryte važiavo namo. Iš tolo mačiau keturių aukštų pastatą, su daugybe balkonų. Supratau, jog tai ir turėtų būti bendrabutis, kuriame apsistojęs Lukas. Deja, prie daugiabučio nebuvo nei vienos laisvos vietos automobiliui, pasistačiau jį prie kelkraščio ir susikaupusi išlipau. Tiksliai net nežinojau, ar tai tas pastatas, tačiau drąsinau save sakydama, jog viską darau tik dėl Mato. Priėjus pastato keimą, akys netikėtai užkliuvo už juodo nublizginto VOLVO markės automobilio. Pasijutau šiek tiek ramiau, supratusi, jog čia tikrai gyvena asmuo, kurio aš ieškau. Tvirtai atidariusi duris, įžengiau į laiptinę, kuri nebuvo itin tvarkinga… Ore tvyrojo riebalų bei cigarečių dūmų tvaikas, todėl kuo skubiau priėjau prie laiptų ir lipau į antrąjį aukštą, kuriame, pasak Eimantės, ir buvo Luko butas. Lėtai slinkdama ilgu tamsiu koridoriumi, žiūrėjau į kiekvienas duris, kol priėjau tamsiai rudas. Širdis nenustojo smarkiai plakusi net po kelių minučių, kol stovėjau ant pilko sutrypto kilimėlio ir svarsčiau, ar palikti pinigus prie durų ir pabeldus nubėgti, ar paduoti tiesiai į rankas ir prašyti palaukti likusios sumos? Giliai atsikvėpusi pabeldžiau ir likau stovėti lyg priklijuota. Rankos drėko ir aš gniaužiau kumščius, kad bent šiek tiek nusiraminčiau. Po kelių tylos sekundžių, kitoje durų pusėje pasigirdo žemas balsas:
– Kas ten?
Nesitikėjau to, todėl nesumojau, ką turėčiau atsakyti. Išpūtusi akis žiūrėjau tiesiai į duris, šiek tiek patylėjau ir išsigandusi apsisukau bėgti laukan, tačiau vos nužengus nuo kilimėlio, durys atsivėrė ir aš sustabarėjau bėgiko poza. Pažvelgiau į tarpdurį, kuriame stovėjo plaukus atgal atmetęs vaikinas, apsirengęs berankovius marškinėlius, išryškinančius jo rankų bei krūtinės raumenis, ir plačius sportinius šortus. Lukas žiūrėjo į mane sutrikęs lygiai taip pat, kaip ir aš į jį.
– Ką čia veiki? – po kelių sekundžių nejaukios tylos paklausė vaikinas.
– Aš… – atsistojusi tiesiai prieš jį mikčiojau. – Atnešiau tau…
Pradėjau nervingai knistis rankinėje ir ieškoti voko, kuriame buvo beveik du tūkstančiai eurų. Lukas žengė žingsnį į koridorių, apsižvalgė į abi puses ir, suėmęs mane už alkūnės, įsitempė į savo butą.
– Kaip mane radai? – užtrenkęs duris teiravosi Lukas.
Jis atrodė nejuokais įsiutęs ir žiūrėjo į mane net nemirksėdamas.
– Aš tik norėjau tau paduoti…
– Sakiau, kad manęs nesektum! – suriko jis įsiterpęs į mano sakinį.
Sustingusi stovėjau nepažįstamojo, kuris įniršęs žvelgė į mane, buto viduryje ir nežinojau, ką jis gali man padaryti, todėl ėmiau drebėti dar labiau.
– Ar gali paklausyti?.. – tyliai pratariau. – Atnešiau tau pinigus.
Ir vėl nervingai knisdamasi rankinėje žiūrėjau tiesiai į jo tamsias akis. Lukas kiek nurimęs paklausė:
– Kokius pinigus? Mato?
– Taip, – kuo skubiau atsakiau pagaliau radusi voką su pinigais. – Bet čia ne visa suma…
Atkišau jam voką, o vaikinas pačiupęs jį iš manęs ištraukė ir ėmė skaičiuoti pinigus.
– Man reikia visų! – šūktelėjo Lukas.
– Juk sakiau, kad jis neturi pinigų. Tai mano pinigai… Likusią dalį atiduosime po švenčių.
– Po mėnesio? Bus per vėlu, – padėjęs voką ant valgomojo stalo kategoriškai tarė jis.
– Prašau, būk geras… – prašiau gailestingai žvelgdama į jį, sukantį ratus aplink mane. – Pažadu, kad likusius atnešiu per šventes, dabar daugiau neturiu.
– Iš kur gavai šituos pinigus?
Mane kiek sutrikdė Luko klausimas, todėl nustebusi pakėliau akis į jį ir suraukusi kaktą išveblenau:
– Taupiau juos fotoaparatui…
Vaikinas sarkastiškai šyptelėjo ir priėjo prie bokso kriaušės, pakabintos kambario kampe. Smogęs vieną kartą atsisuko į mane ir vėl paklausė:
– Tai Matas pats bijo atnešti pinigus, kad siunčia savo narsuolę sesutę?
– Ne, jis nežino, kad aš čia… – ramiai atsakiau.
Jis dar kelis kartus sudavė į kriaušę, pastraksėjęs aplink ją, nusimovė sportines pirštines, perbraukė delnu per plaukus ir tarė:
– O dabar man pasakysi, kas tau pasakė, kur gyvenu.
Nenorėjau išduoti Eimės, nes vaikinas atrodė tikrai pavojingas ir nevaldantis savo pykčio. Priėjęs prie manęs jis spoksojo įbedęs akis į manasias. Nieko nesakydama žvelgiau į jo vešlius antakius, migdolo formos blizgančias akis ir ilgas juodas blakstienas. Taip mums bestovint vidury kambario, staiga išgirdome stiprų beldimą į duris, kuris veikiau priminė bandymą įsilaužti be šeimininko sutikimo.
– Velnias! – išsigandęs į duris atsisuko Lukas.
– Lukai, atidaryk, žmogau! Žinau, kad tu ten! – grėsmingai suriko balsas kitoje sienos pusėje.
Vaikinas atsisuko į mane, o jo sumišęs žvilgsnis lakstė po visą kambarį. Jis pastūmė mane ir tempdamas paskui save paliepė:
– Lįsk į spintą ir nei garso, supratai?
Švystelėjęs mane į kitą kambario pusę, kurioje pamačiau sienoje įtaisytas medines duris, vaikinas sušuko:
– Tuoj, Justai!
Kaip liepta atidariau spintos, kurioje buvo sukabinti keli drabužiai, duris ir šiaip ne taip susirangiusi šalia dulkių siurblio, stengiausi įtilpti, tačiau liko šioks toks plyšys, per kurį akies krašteliu pamačiau, jog Lukas ir vėl užsimaukšlino sportines pirštines. Jaučiausi lyg siaubo filme tūnodama tamsioje ankštoje patalpoje ir laukdama, kada ateis mano eilė mirti…
– Sveikas, Justai, – tarė duris pravėręs Lukas. – Juliau, Robertai…
– Klausyk, žmogau, aš tiesiai prie reikalo. Reikia pinigų, spausk tuos snarglius iš mokyklos. Atsibodo laukti, – dėstė Justinas.
Kartu su juo buvo tas pats vaikinas iš vakarėlio bei dar vienas raumenų kalnas. Jie įėjo į kambarį ir apsupę Luką žvalgėsi aplink.
– Dalis pinigų čia, – paspaudęs jiems rankas atsakė vaikinas ir nuėjo prie stalo, ant kurio buvo padėti ką tik mano atnešti pinigai.
– Dalis… – tarė Lilitos brolis ir pažvelgė į vokelio turinį. – Gerai, sakykim, čia iš tų suskių, o kur dalis už tavo tėvą?
Tai išgirdusi suklusau, nes nesupratau, apie ką jis kalba. Lukas pasikasė kaklą ir atsakė:
– Juk sakiau, kad prieš šventes pasistengsiu sukrapštyti likusią sumą.
– Prieš šventes, prieš šventes… Man kiekviena diena – šventė, – nusijuokė Justas. – Lukai, nežaisk su manim.
– Žmogau, žinai, kad visada grąžinu. Turėjau šiokių tokių išlaidų… – teisinosi Lukas.
Akimirką man pagailo vaikino, kuris ką tik šūkaliojo ant manęs, nes supratau, jog yra didesnių nusikaltėlių už jį patį…
– Sakiau nesusidėti su mažėmis, jos reikalauja labai daug išlaidų… Be to, jei ta, su kuria buvai vakarėlyje žino apie šitą reikaliuką, tai pasirūpink, kad arba vartotų pati, arba patvarkyk ją taip, kad nieko neatsimintų, nes tokios vištos skaudžiai mums atsiperka, – be jokių skrupulų kalbėjo Justinas.
– Ji buvo visiškai nutrūkusi, Justai. Net nesuprato, kurioje planetoje yra, – nusijuokė Lukas.
– Kalbu ne apie tą idiotę, kurią išvežei iš vakarėlio. Kalbu apie tą dailią tamsiaplaukę didelėmis akimis, su kuria buvai iš pradžių. Sužinojau, kad ji – mano sesers draugė, žiūrėk, kad mano šeimos neateitų nekokios kalbos.
Sulaikiau kvėpavimą, nes suvokiau, jog Lilitos brolis galvoje turi būtent mane.
– A, apie šitą… Ji atėjo, gavo dozę ir išėjo.
– Žiūrėk, kad tylėtų kaip pelė po šluota, kitaip žinai, kokia tvarka, – pagrasino Justas.
– Nesijaudink, aš ja pasirūpinsiu.
Staiga pamačiau, kaip vienas iš šone stovėjusių vaikinų prisiartino ir trenkė Lukui tiesiai į veidą. Pastarasis susvirduliavo nuo smūgio, tačiau vaikinas nesustojo ir dar kartą smogė, tik šįkart kažkur į pilvą. Susiėmusi už burnos laikiausi iš visų jėgų ir stengiausi neišleisti nei garso, nors viduje spigtelėjau dėl išgasčio. Lukas susmuko ant grindų susiėmęs už nosies. Kitoje pusėje stovėjęs vaikinas įspyrė jam gulinčiam į nugarą ir norėjo tai pakartoti, tačiau Justinas ramiai jį sustabdė tardamas:
– Jokių naujų klientų be mano žinios, Lukai. Kiek galima tau aiškinti?
Sumuštas vaikinas gulėjo ant žalsvo kilimo ir nieko neatsakė. Vis dar susiėmusi už burnos tvardžiau besikaupiančias ašaras, nes darėsi vis sunkiau apsimesti, jog nematau, kaip iš skausmo ant grindų raitosi žmogus.
– Beje, penktadienį privalai išlošti, jei nori gerai uždirbti ir greičiau grąžinti pinigus už savo tėvą.
Tai pasakęs Justinas atidarė duris ir kartu su savo pakalikais išėjo iš buto. Palaukusi, kol jų neliko nei kvapo, išpuoliau iš spintos ir tuoj pat pribėgau prie Luko, kuris vis dar gulėjo ant grindų.
– O Dieve, kaip tu? – atsiklaupusi prie jo klausinėjau, stengdamasi pakelti jo galvą.
Kraujas tekėjo iš vaikino nosies ir jis, viena ranka susiėmęs už veido, o kita atsirėmęs į grindis stengėsi atsistoti. Norėjau Lukui padėti, susirūpinusi žvelgiau į jį, o pastarasis išsivadavęs iš mano rankų nuėjo į vonios kambarį. Nusekiau iš paskos, klausinėdama:
– Kodėl jie taip elgiasi? Juk jūs draugai.
– Dink iš čia.
Nustebusi žvelgiau į jo nugarą, kol vaikinas stovėjo prieš kriauklę ir atsukęs vandens čiaupą plovė kraują.
– Tau reikia pagalbos. Jie galėjo sulaužyti tau nosį arba šonkaulius! – susijaudinusi tarškėjau.
– Aš tau liepiau dingti iš čia!
– Aš noriu tau padėti!
– Padėjai, matai? – atsisukęs šlapiu veidu ir vis dar kraujuojančia nosimi riktelėjo Lukas. – Eik iš čia, kol nepridarei dar didesnių problemų!
Žiūrėjau į jo iššokusias akis, kuriose mačiau gėdą ir pyktį. Jo emocijos buvo persipynusios, todėl atrodė, jog vaikinas tuoj susprogs iš įtūžio.
– Bet paaiškink man, kodėl jie tave muša, jei yra tavo draugai? – rūpestingai paklausiau.
– Aš tau nieko neaiškinsiu, dink man iš akių, kol pati negavai! – išėjęs iš vonios mane suėmė Lukas.
Akimirką atrodė, jog jis svies mane ant grindų ir primuš lygiai taip pat, kaip buvo primuštas pats, tačiau vaikinas sustingo ir žvelgė į mane, sučiupęs viena ranka už mano alkūnės. Žiūrėjau į jį giliai kvėpuodama, tačiau visiškai be jokios baimės. Luko žvilgsnis nukrypo nuo mano akių žemyn ir jis susigėdęs paleido mano ranką.
– Tuoj pat išeik.
Supratau, jog nieko iš jo neišpešiu, todėl kelias sekundes apžiūrėjusi jį nuo galvos iki kojų, atsidusau, nervingai atvėriau duris ir trenkusi jomis pasileidau bėgti iš pastato. Vis dar nesuvokdama, kaip galėjau atsidurti tokioje painioje situacijoje ir padaryti įtaką Luko sumušimui, kurį laiką sėdėjau automobilyje.
Tai, ką pamačiau tą popietę, įstrigo mano akyse, tartum rakštis į pirštą… Negalėjau, o tuo pačiu ir nenorėjau pamiršti to, kas nutiko. Jaučiau, jog vyksta kažkas pavojingo, žinojau, kad Justinas nėra geras žmogus, tačiau nesugalvojau, kaip galėčiau viską išsiaiškinti. Kažkokia nematoma jėga traukė mane prie Luko. Jaučiausi, lyg pasaulio gelbėtoja – stengiausi išgelbėti brolio sėdynę nuo Luko, tada staiga padėti užsimaniau pačiam Lukui… Aš tikrai per daug rūpinausi svetimais reikalais ir kišau nosį ten, kur nereikia, tačiau negalėjau sustabdyti savo minčių apie tą mistišką vaikiną. Kad ir kur pasisukčiau, akimis vis ieškojau aukšto tamsiai apsirengusio vaikino arba juodo VOLVO automobilio.
Stengiausi kuo mažiau bendrauti su Lilita, nes visiškai kitaip žiūrėjau tiek į ją, tiek į jos šeimą, kai savo akimis įsitikinau, jog jos brolis – tikras banditas. Mergina buvo pasinėrusi į pasimatymų ruletę su vaikinu, sutiktu vakarėlyje savo namuose, o Eimantė sutrikusi man visą savaitę skundėsi:
– Lukas man nieko nerašo…
Išgirdus jo vardą, mano širdis akimirksniui nustodavo plakusi ir aš imdavau elgtis ganėtinai keistai. Nenorėjau apie jį nei girdėti, nei žinoti, nes man užteko savų minčių apie pastarąjį įvykį…
– Eimante, atsipeikėk, jis tau ir nerašys. Jis niekada nerašo po vienos nakties nuotykių, – piktai išrėžė Lilė.
Eimantė, sėdėjusi ant fotelio, susinervino, dar kartą žvilgtelėjo į savo telefoną ir įsikišo jį į rankinę. Pakėlusi akis nuo paskaitos konspektų stebėjau juodvi ir mintyse įsivaizdavau, ką vakarėlio naktį Luko bute veikė Eimantė. Vis dar sunkiai suvokiau, kodėl mane jaudina vaikino asmeninis gyvenimas, tačiau kaskart prisiminusi, jog jis miegojo su Eimante, aš susinervindavau ir kurį laiką nerasdavau sau vietos.
Matas visą savaitę nesilankė mokykloje, todėl, mamai išėjus į darbą, nuveždavau jį į krautuvę, kurios sandėlyje jis buvo įsidarbinęs, kad pastarasis galėtų užsidirbti bent šiek tiek pinigų. Apie gaują brolis man nieko nepasakojo, todėl maniau, jog kol kas viskas aprimo… Vakarieniaujant mama pranešė džiugią žinią:
– Po savaitės grįžta tėtis!
Abu su Matu tikėjomės, jog tėtis tikrai grįš Kalėdoms, tačiau iki jų buvo likęs dar mėnuo, todėl nustebome.
– Taip anksti? – pasidomėjau valgydama.
– Na, Kalėdų antrąją dieną jis ir vėl išvyks… Tačiau pabus su mumis beveik keturias savaites, – neslėpė šypsenos laiminga mama.
Žinojau, jog jai sunku būti vienai taip ilgai ir jai tikrai trūko vyriškų rankų tiek namuose, tiek ant jos nugaros. Ji besąlygiškai mylėjo savo vyrą ir kaskart laukdavo jo su vis didesniu ilgesiu. Mes su Matu susižvalgėme ir išsišiepėme, matydami mamą tokią patenkintą. Ji pradėjo pasakoti, ką jiedu suplanavę: šeimos išvyką į kalnus, kalėdinis vakarėlis su draugais mūsų namuose bei sutuoktinių savaitgalis.
– Pirmąjį savaitgalį grįžus tėčiui, visi kartu išvyksime į kalnus, užsakėme namelį tik mūsų šeimai, – kramsnodama tauškėjo mama. – Paskui mudu su tėčiu norėtume skirti laiko vienas kitam, jei jūs nieko prieš?
Mes su broliu purtėme galvas į šonus, vienas už kitą garsiau kartodami:
– Ne, tikrai, ne!
– Žinoma, ne!
Tada suplanavome tėčio sutiktuvių vakarienę. Jaučiausi vis dar maža mergaite, kuri prie durų pasitinka iš kelionių grįžusį mylimiausią vyrą, išbučiuoja jo sušalusius skruostus ir padeda į kambarį nutempti sunkų lagaminą, kuris būna pilnas saldainių iš svetimų šalių… Anksčiau saldainius nešdavausi į mokyklą, nes mūsų šalyje tokių saldainių nepardavinėdavo. Dabar lygiai taip pat laukdavau tėčio, nes grįžęs jis palaikydavo tvarką namuose – Matas elgdavosi kaip tikras džentelmenas ir pavyzdingas sūnus, mama galėdavo šiek tiek atsipūsti ir pailsėti po sunkios darbo dienos, o aš tiesiog jausdavausi saugi, kai namie buvo dar vienas vyras.
Savaitė praėjo neįtikėtinai greitai, kai visi laukėme grįžtančio tėčio. Mintys apie Luką Edvardsą bei susidariusią situaciją vis rečiau mane aplankydavo, tačiau tėčio grįžimo išvakarėse Matas įsiveržė į mano kambarį ir laikydamas rankose savo telefoną suriko:
– Kaip suprasti?
Padėjusi prie kompiuterio akinius, atsistojau nuo kėdės ir priėjau prie brolio. Jis atkišo man savo telefoną ir jo ekranėlyje perskaičiau:
– Liko dar penki šimtai. Pasistenk, iki Kalėdų, Matai, kitaip smarkiai kentėsi.
Suraukusi kaktą paėmiau iš vaikinuko telefoną ir dar kartą pažiūrėjusi į aparatą perskaičiau gavėjo vardą.
– Tai tu vis dėlto davei savo pinigus Lukui? – įniršęs telefoną iš manęs atėmė Matas.
– O ką aš turėjau daryti? Geriau leisti, kad tave sulygintų su žemėmis?
– Aš tavęs prašiau nesikišti, Bo! Dabar į visa tai įsivėlei ir tu!
– Man nesvarbu, mes grąžinsime tuos pinigus ir nebebūsime su niekuo susiję. Pažadėsi man, kad daugiau niekada nesusitiksi su Luku ir nepirksi narkotikų.
Matas purtė galvą, vaikščiodamas po mano kambarį.
– Klausyk, tai labai rimta ir pavojinga. Ne tik dėl vienos ar kitos gaujos, bet ir dėl policijos. Nors tu ir nevartoji narkotikų, ir netgi nelaikai jų pas save, bet esi tarpininkas, o tai prilygsta narkotikų platinimui… – dėsčiau jam, ką perskaičiau internete.
– Iš kur tu žinai? – sustojęs paklausė jaunėlis.
– Paskaityk internete apie nusikaltimus. Jei policija susektų, jog tu imdavai narkotikus iš Luko ir perduodavai juos kitiems, manai, nebūtum nubaustas? Nesvarbu, kad narkotikai ne tavo, tu juos turėjai savo rankose ir blaiviu protu pirkai, bei perdavei kitiems… – tai aiškinant man ėmė suktis galva. – O, Dieve, Matai, kaip įklimpom…
– Aš įklimpau, Bo. Tu tik turi tylėti ir tau nieko nenutiks! Daugiau nebesikišk ir nesusitikinėk su Luku, jis pamanys, jog aš tave siunčiau ir tau išpliurpiau apie kvaišalus.
– Man visiškai tas pats, ką tas vaikinas pamanys. Svarbiausia, kad su visais atsiskaitytum ir nebesusitikinėtum su gauja… Ar su tavimi susisiekė? – atsisėdusi ant kėdės žvilgtelėjau į Matą.
Jis kurį laiką tylėjo, tada atsisėdo ant lovos ir nervingai trindamas delnus vieną į kitą, net nepakeldamas akių į mane atsakė:
– Pirmadienį turėsiu su jais susitikti ir pasikalbėti…
– Žinai ką, sakyk, kad Lukas negavo narkotikų ar kad dabar neturi, – dalinausi savo genialiomis idėjomis su broliu.
– Nežinau, ar jie patikės… – sudvejojo galvą pakėlęs Matas.
– Bent jau kuriam laikui apgausi juos, kol sugalvosime, ką daryti toliau. Gal tėtis duos tau pinigų ir tu grąžinsi juos Lukui greičiau, o gaujai davęs paskutinę dozę išeisi iš tos kvailos mušeikų grupuotės…
Matas nebuvo toks užtikrintas, kokia buvau aš. Maniau, jog gėris vis tiek turi nugalėti blogį ir nors žinojau, jog mano brolis pasielgė netinkamai, jis nebuvo blogas žmogus, tiesiog ne laiku ir ne vietoje atsiradęs sutrikęs paauglys… Likimas negalėjo jo bausti už tai, kad norėjo pritapti prie jį supančios aplinkos. Išeidamas jaunėlis atsisuko į mane ir tarė:
– Aš tau nupirksiu fotoaparatą.
Kukliai šyptelėjau ir numojau ranka. Ruoštis egzaminams dar niekada nebuvo taip sunku. Kad ir kokie rūpesčiai kada nors buvo užgulę mano pečius, aš visuomet atitraukdavau savo mintis skaitydama ar mokydamasi, tačiau ne šįkart… Man nesisekė įsisavinti nei vieno svarbaus dalyko ar datos. Nesisekė netgi ištrūkti į savo literatūrinį pasaulį, kuriame jausdavausi taip jaukiai.
Tėčio grįžimas prilygo Kalėdoms – po keturių mėnesių nesimatymo, mes visą vakarą džiugiai plepėjome apie tai, ką nuveikėme, ko pasiekėme, tėtis domėjosi, kaip man sekasi pirmaisiais studijų metais, kaip Matui sekasi mokykloje, kokie jo pažymiai, ar jis turi merginą… Mūsų tėtis buvo tipinis tėtis, kuris tyčiojosi iš visko, kas mus labiausiai gėdindavo. Matas buvo išvaizdus vaikinukas, tačiau būnant šešiolikos, vaikinams mažiausiai rūpi susirasti merginą ir praleisti vakarus romantiškai žiūrint komedijas bei kramsnojant bulvių traškučius. Daug svarbiau tokio amžiaus paaugliams buvo įsitvirtinti tarp draugų, pasiginčyti su mokytojais ir maištauti prieš tėvus. Tačiau mano brolis gerbė tiek mamą, tiek tėtį, kurio galbūt šiek tiek ir bijojo, todėl susigėdęs jis pasakojo apie išgalvotą merginą, kuri jam patinka, tačiau šis nedrįsta jos užkalbinti.
– Matai, savaitgalį kalnuose pasikalbėsime apie merginas. Išmokysiu tave triukų, kurie tikrai suvystys bet kokią pupytę, – apkabinęs per pečius brolį juokėsi tėtis.
Išvykti su šeima į kalnus norėjau nemažiau, nei ištraukti Matą iš klampynės, į kurią jis įbrido. Maniau, jog gamta bei aktyvus poilsis man padės išmesti iš galvos neduodančias ramybės mintis.
– O kaip tu, Bo? Ar turi draugą? – pasidomėjo tėtis.
Aš paraudau ir nusijuokiau, o Matas pašaipiai atsakė už mane:
– Nebent jei skaičiuotume knygų personažus!
– Oi, Barbora, tu vis dar gyveni fikcionaliame pasaulyje… Princų realiame gyvenime nėra.
– Kaip tai nėra? – įsiterpė mama. – Princas Haris vis dar laisvas.
Skardžiai nusijuokėme ir visiems nutilus, atsakiau tėčiui:
– Žinau, tėti, tačiau pirmiausia noriu puikiai baigti mokslus, o tada pamesti galvą dėl vaikino.
– Bijau, kad nebūtų taip, jog prisiskaičiusi apie meilei atsidavusius ir bet ką padaryti galinčius herojus, gyvenime susirasi visišką priešingybę… – sudejavo tėtis.
Nebežinojau, ką jam atsakyti, nes pastaruoju metu vieninteliai vyrai užėmę mano mintis buvo Matas ir Lukas Edvardsas, kuris tikrų tikriausiai neatspindėjo mano išsvajotojo Romeo…
Savaitę iki išvykos į kalnus, saugojau Matą, todėl tekdavo išeiti iš kai kurių paskaitų, kad galėčiau paimti jį iškart po pamokų ir gauja nesugalvotų jo prispausti prie sienos, reikalaudama daugiau kvaišalų. Netikėtai man pranešė, jog gavau stipendiją, tad šiuos pinigus padėjau brolio skolos grąžinimui. Keistas jausmas, kai tavo vienintelė svajonė ir pirkinys – brolio laisvė. Prieš pat išvykstant su šeima, Matas atrodė šiek tiek suirzęs.
– Kas tau, Matai? – paklausiau užėjusi į jo kambarį atsisveikinti.
– Nieko… Viskas gerai, – trumpai, tačiau neužtikrintai atsakė jis.
– Juk matau, kad ne. Maniau, kad nieko nuo manęs nebeslepi…
– Skambino vaikinai, sakė, kad būtinai kitą savaitę gaučiau dozę, – nuo kompiuterio atsitraukęs tarė Matas.
Atsidususi uždariau duris ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės papurčiau galvą.
– Ką darysime? – paklausiau.
– Reikės rašyti Lukui…
– Ne! – kategoriškai riktelėjau.
– Bo, aš neturiu kitos išeities! – sumišęs kalbėjo brolis. – Nunešiu jiems paskutinę dozę ir pasakysiu, kad viskas baigta.
Žiūrėjau į jaunėlį susirūpinusiu žvilgsniu ir suraukusi kaktą tariau:
– Bet dar labiau įklimpsi su pinigais…
– Sumokėsiu iš tų, kuriuos uždirbau sandėlyje, o paskui taupysiu iš naujo, kad grąžinčiau Lukui skolą. Viskas gerai, – ramino mane Matas.
Nekenčiau tokių padėčių, kai negalėdavau rasti jokios išeities, tačiau buvo verta rizikuoti pasakyti tai sulaukėjusių paauglių gaujai, jog Matas nori normalaus gyvenimo ir daugiau nebesivels į reikalus, susijusius su kvaišalais.
Deja, savaitgalis nebuvo toks atpalaiduojantis, kokio tikėjausi, nors ir nebuvo laiko gilintis į problemas, tiesiog iš galvos niekaip nepavyko išmesti baimės dėl kitos savaitės. Paslidinėjus kalnuose Briusas susirgo, todėl pasiliko su tėčiu namie. Jaučiausi kur kas ramesnė, kai jis negalėjo susitikti su gauja, kuri reikalavo narkotikų. Visą savaitę Briusas pragulėjo lovoje su aukšta temperatūra, tik artėjant savaitgaliui jis atgavo jėgas ir paskutinę savaitės dieną nusprendė eiti į pamokas, nes nebenorėjo slapstytis nuo gaujos.
– Rytoj susitinku su Luku, jis paduos man miltelius, nunešiu juos gaujai ir viskas bus baigta, – vakare paaiškino brolis.
– Aš rytoj vakare važiuosiu pas Lilitą, juodvi su Eimante suplanavo draugių vakarą su tekila ir romantiniais filmais, todėl nemiegosiu namie… Bet jeigu gauja tau grasins ar nepaliks ramybėje – skambink, aš tuoj pat pas tave atvažiuosiu, – tikinau brolį.
Visą dieną su savimi nešiojausi telefoną, jeigu tektų gelbėti jaunėlį. Jis nepranešė man nei apie kvaišalų paėmimą iš Luko, nei apie atidavimą gaujai, nei apie tai, jog saugiai grįžo namo. Sunerimusi bandžiau susisiekti su juo, tačiau jis neatsakė nei į vieną mano skambutį bei žinutę.
Grįžusi namo radau tėvų raštelį, kuriame jie pranešė, jog išvyko į suomiškas pirtis, o tėtis mažomis raidelės buvo suraitęs žodžius: „jei organizuosite vakarėlį, paimkite daugiau alaus“. Prie raštelio gulėjo šimtas eurų, kuriuos iškart įsikišusi į kišenę šūktelėjau Mato vardą. Deja, brolio vis dar nebuvo namuose… Dėdamasi daiktus, reikalingus nakvynei pas Lilitą, į kuprinę vis svarsčiau, kur jsi galėtų būti. Nerimavau, kad gauja jam kažką padarė, todėl pabandžiau paskambinti dar kartą. Stovėdama savo kambaryje išgirdau už sienos skambantį brolio telefoną. Sutrikus padėjau ragelį ir išėjau į koridorių.
– Matai? Tu čia? – belsdama į duris paklausiau.
Pridėjusi ausį prie durų neišgirdau jokio cyptelėjimo, todėl susinervinusi čiupau rankeną ir bandžiau ją palekti. Durys buvo užrakintos ir aš pamaniau, jog Matas tikrai negalėjo užrakinti jų išeidamas iš namų ir palikti telefoną. Nuojauta kuždėjo, jog vyksta kažkas blogo, todėl nulėkiau į virtuvę pasiimti peilio, su kuriuo visuomet „atrakindavome“ užsikirtusias duris. Sukiodama rankeną ir krapštydama spyną peiliu, vis šaukiau brolio vardą, tačiau jokio atsako nesulaukiau. Po kelių minučių spynos draskymo, aš įsiveržiau į kambarį ir ištikta šoko sustingau tarpduryje: prie rašomojo stalo gulėjo nuo kėdės nukritęs Matas. Pribėgusi prie jo, parklupau ir purčiau šaukdama:
– Matai, kas tau?!


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

Reklama

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: