IV dalis. “Kova be taisyklių“

Brolis visiškai nereagavo į mano balsą bei judesius. Jis buvo lyg marionetė, kuriai tereikėjo virvelių ir jis puikiai tiktų lėlių teatrui – visiškai jokios reakcijos. Akys buvo tvirtai užmerktos, ant skruosto ir smilkinio ryškėjo keletas mėlynių, o prie nosies pamačiau prilipusius baltus miltelius. Nutempusi jį iki lovos, atrėmiau į ją ir trankydama per veidą klausinėjau:
– Ką tu sau pasidarei? Matai, kelkis!
Deja, viskas veltui. Supanikavusi atsistojau ir susiėmusi už galvos vaikščiojau prieš jį. Atsisukusi į rašomąjį stalą, pamačiau bibliotekos skaitytojo kortelę bei susuktus dvidešimt eurų, o aplink visur buvo pribarstyta baltų miltelių. Iškart supratusi, jog mano mažasis brolis perdozavo narkotikų, pripuoliau tikrinti, ar jis kvėpuoja. Užčiuopusi vos juntamą pulsą, vėl atsistojau prieš jį ir verkdama kuždėjau:
– Dieve, ką man daryti?
Susiėmusi už burnos žvelgiau į visiškai leisgyvį brolį ir nebežinojau, ar ir toliau turėčiau nuo tėvų slėpti tokį rimtą dalyką. Juk dabar pavojų kėlė ne kokia nors gauja, o narkotikai, ir tai jau visiškai kitas pavojaus lygis. Giliai kvėpuodama paėmiau ant stalo gulėjusį brolio telefoną ir vis dar galvojau, ar skambinti mamai. Įjungusi Mato skambučių registrą, pirmoje vietoje pamačiau Luko vardą. Žiūrėdama į jį, pagalvojau, jog galbūt Lukas žinotų, ar tai normalus narkotikų poveikis ir galėtų padėti man atgaivinti Matą kaip galima greičiau… Nuspaudžiau skambinimo mygtuką ir pridėjusi prie ausies telefoną, virpėdama iš baimės ir nerimo vaikščiojau pirmyn atgal po kambarį. Lukui ilgokai nekeliant ragelio, jaudinausi dar labiau. Staiga išgirdau ilgai negirdėtą žemo tembro balsą:
– Ko nori?
– Lukai? LUKAI?! Matas guli be sąmonės, aš nežinau ką daryti! Jis prisiuostė tų miltelių, – vienu ypu viską išbeldžiau ir ėmiau tyliai kukčioti.
Dar kartą atsiklaupiau prie brolio, bandydama viena ranka praverti jo akį.
– Kiek jis jų prisiuostė? – ramiai paklausė vaikinas.
– Aš nežinau, radau jį gulintį kambaryje… – sumišusi kalbėjau toliau. – Bandžiau jį pakelti, bet jis tikrai nereaguoja. Aš bijau, kad jis nemirtų… Ar taip būna suvartojus narkotikų?
– Būna visaip… – be emocijų dėstė Lukas. – Seniai jis toks?
– Aš nežinau! Valandą tai tikrai… Jis buvo užsirakinęs savo kambaryje.
Vaikinas nieko nebesakė, o aš tyliai šniurpčiojau nosimi, vis dar trankydama Matui per skruostus. Nesulaukusi jokios Luko reakcijos gailestingai tariau:
– Prašau, Lukai… Padėk man, aš nenoriu kreiptis į policiją, tačiau jei pavojus gresia jo gyvybei, aš neturėsiu kito pasirinkimo…
– Nekvailiok! Gerai, vežk jį pas mane, – apatiškai sumurmėjo jis.
Išbėgusi į lauką, įvariau automobilį į garažą, kad kaimynai nepamatytų, jog tempiu sąmonės netekusį brolį į jį ir nežinia kur išvažiuoju. Matas buvo sunkus kaip didžiulis bulvių maišas, todėl užsimetusi kuprinę ant peties, atsargiai atbula lipau laiptais, iš paskos tįsdama brolį. Užsimečiau savo pavasarinį pončą, kuris pirmasis kabėjo koridoriuje, paėmiau Mato striukę ir vargais negalais nutempiau jį į automobilį. Negalėjau patikėti, jog elgiuosi kaip visiška nusikaltėlė – nežinia, koks pavojus grėsė mano mažajam broliui, o aš pagalbos kreipiausi į nepažįstamą grėsmingą jaunuolį, kuris pats ir davė jam narkotikų. Nežinau kodėl, tačiau tikėjau, jog pagalbos sulauksiu būtent iš Luko. Neturėjau iš ko rinktis: arba jis, arba policija.
Privažiavusi Luko namus, dar kartą jam paskambinau ir paprašiau, kad jis padėtų užnešti brolį į savo butą. Giliai atsidusęs ir nieko neatsakęs, vaikinas padėjo ragelį, o aš vis žiūrėjau į Matą, laukdama, kad jis pabustų. Po kelių minučių, prietemoje pamačiau artėjantį Luko siluetą. Paslaptingai išniręs prie automobilio, jis tarė:
– Greičiau tempiam tą kvailį, kol niekas nepamatė.
Nieko nesakiusi atidariau Mato pusėje buvusias dureles ir užsimetusi kuprinę, norėjau padėti ištraukti brolį iš automobilio, tačiau Lukas pademonstravo savo jėgą ir be mano pagalbos iškėlęs ant rankų nunešė jį iki durų. Bėgau iš paskos, kad atidaryčiau jas, tada giliai alsuodama ėjau šalia, žiūrėdama į visiškai emocijų nepaveiktą Luką. Priėjus Luko buto duris, šis sušuko:
– Atidaryk, greičiau!
Pravėrusi jas, leidau vaikinui įeiti pirmam ir apsižvalgiusi įsmukau į butą pati. Tvirtai uždariusi duris, užrakinau jas ir atsisukusi stebėjau, kaip rūpestingai vaikinas paguldė atsijungusį Matą į savo lovą.
– Ar jis ilgai toks bus? – paklausiau pribėgusi.
– Nežinau… Priklauso nuo to, kiek jis suvartojo. Ir ko? – nusirengdamas striukę kalbėjo Lukas.
Priėjęs prie pakabos jis pakabino drabužį ir vėl priėjęs prie lovos atidžiai žvilgtelėjo į Matą.
– Kaip tai ko? Tu turėtum žinoti ko, ne aš pardavinėju jam narkotikus… – piktai išrėžiau.
– Nekelk balso, – atsisukęs tarė vaikinas. – Jis sakė, kad narkotikų reikia ne jam.
– Kaip matai, visada būna pirmas kartas! Tu turi žinoti, koks būna poveikis nuo to, ką pardavinėji…
– Įvairus. Dabar jis atsijungęs, reikia detoksikuoti.
– Tai jei tu suvartoji tų miltelių vienas, kaip atsigauni? – klausinėjau jo, trypdama aplink lovą.
Lukas pasiėmė savo telefoną nuo stalelio ir pakėlęs akis ramiai atsakė:
– Aš nevartoju.
Mano akys akimirksiu išsiplėtė ir aš netekusi žado tylėjau, lyg prisisėmusi į burną vandens. Nenorėjau tikėti, jog kvaišalus pardavinėjantis asmuo, pats nevartoja to, ką kiša kitiems.
– Ką čia kalbi? – sudvejojau.
Lukas nusijuokė ir pridėjęs telefoną prie ausies tyliai sušnabždėjo:
– Tiesą.
Žiūrėjau į jo akis, kurios buvo visiškai užtikrintos. Ir jos šypsojosi… Pirmą kartą tai nebuvo žvarbus ir piktas žvilgnis. Jis buvo gyvybingas ir paslaptingas… Akimirką žiūrėjome vienas kitam į akis, kol vaikinas pradėjo pokalbį telefonu:
– Sveika, Karolina. Turiu problemą, gali atvažiuoti?
Nužiūrėdamas mane nuo galvos iki kojų, jis klausė savo pašnekovės, o tada pasilenkė prie Mato ir vėl prabilo:
– Trumpam. Nežinau, čia vienas pažįstamas perdozavo. Reikėtų detoksikuoti, ar kažką kitą…
Nutilęs jis ir vėl žvilgtelėjo į mane.
– Žinau, Karolina. Paskutinį kartą. Būk gera… – žiūrėdamas į mane primerktomis akimis Lukas atrodė visai kitoks, negu matydavau jį anksčiau. – Ačiū, tu geriausia!
Padėjęs telefoną ant staliuko, Lukas nuėjo į virtuvėlę, kuri buvo atskirta nuo kambario žema pertvara, įsipylė vandens į nedidukę stiklinę ir atsigėrė nieko nesakydamas.
– Kas dabar bus? – paklausiau jo, sekdama kiekvieną judesį, tačiau nesitraukdama nuo lovos.
– Atvažiuos mano sesuo. Ji – rezidentė miesto ligoninėje, turėtų kažką suleisti, kad tavo neprotingas brolis atsipeikėtų, – padėjęs stiklinę ant lentynėlės atsakė Lukas.
– Tai jam negresia pavojus?
– Jei kvėpuoja, vadinasi, gyvas, – šaltai atsakė vaikinas.
Negalėjau patikėti, koks ramus ir atsipalaidavęs gali būti žmogus, kai kitas guli viena koja karste… Atsisėdusi ant grindų šalia lovos, laikiau Mato plaštaką savo delne ir nenuleidau akių nuo jo veido. Atrodė, kad Luko visiškai netrikdo tai, jog jis turi „svečių“. Vaikinas tepėsi sumuštinį ir atsisukęs į mane pasiteiravo:
– Nenori?
Nustebusi žiūrėjau į jį, lyg klausdama, ar jis rimtai man siūlo sumuštinį, kai mano brolis guli be sąmonės ir aš net nežinau, kada jis pabus.
– Ne, – griežtai atrėžiau.
Išgirdau skambantį telefoną ir ištraukusi iš kišenės pamačiau ekrane mirksintį Lilitos vardą.
– Šūdas! – nusikeikiau ir atsiliepusi tariau: – Klausau.
– Kur tu, Bo? Eimantė jau atvažiavo, o tavęs dar nėra… Juk tarėmės penktą, dabar jau pusė šešių… – šiek tie suirzusi kalbėjo draugė.
– Klausyk, aš nežinau, ar šiandien pavyks atvažiuoti. Grįžo tėvai ir nori mus vežtis pas gimines, – žvelgdama į mane stebintį Luką melavau. – Nepykit.
– Tu kaip visada sugadini visą džiaugsmą… Gerai. Pranešk, kai turėsi laiko savo draugėms, – supykusi išbeldė Lilė ir padėjo ragelį.
Atsidususi padėjau telefoną ant grindų ir paėmusi brolio parašiau mamai žinutę, kurioje apsimečiau Matu ir perspėjau, jog jis miegos pas vieną iš klasės draugų. Nežinojau, kada jis atsipeikės, todėl nenorėjau, kad ji imtų skambinti, o Matas negalėtų atsiliepti. Visą rūpestį už savo brolį, stengiausi perimti ant savo pečių… Piktai dirstelėjau į Luką, kuris nusisukęs vis dar gaminosi vakarienę.
– Kodėl pardavinėji kvaišalus, jei pats jų nevartoji? – staiga paklausiau jo.
– Reikia kažkaip užsidirbti, – net neatsisukęs atsakė vaikinas.
– Manau, kad mieste yra daug padoresnių darbų… Tokių, kurie nesukelia grėsmės žmonių gyvybėms.
Lukas atsisuko ir laikydamas peilį rankoje atsiduso.
– Nepradėk manęs mokyti, kaip gyventi. Tai, kad tau padedu, nereiškia, jog gali man skaityti paskaitas apie teisingą gyvenimą.
– Aš tik paklausiau, kol nevartoji pats… – sumurmėjau.
– Nes narkotikai – visiška beprasmybė. Jų vartojimas nepadės tau išspręsti problemų, užsidirbti pinigų ar išlaikyti šeimą. Nesuteiks laimės… Jie tik griauna tavo vidinį ir išorinį pasaulius, – ir vėl nusisukęs nuo manęs kalbėjo Lukas.
Įsisklausiusi į jo žodžius, supratau, jog jis nėra kvailas narkotikų pardavėjas, kuris pelnosi pinigus ir pats be paliovos svaiginasi, tačiau vis tiek nesupratau, kodėl jis yra tarpininkas.
– Tai kodėl leidi kitiems griauti savo pasaulius?
Lukas nieko neatsakė į mano klausimą, o aš vis dar stėbėjau besidarbuojantį vaikiną. Jo ilgos lieknos kojos buvo paslėptos po apsmukusiais tamsiai mėlynais džinsais, laisvai kabantis megztinis suteikė jaukumo, tačiau visą akiai mielą vaizdą gadino jo abejingumas ir keistas sarkazmas.
– Aš nei vieno nemoralizuoju. Jei jie nori – aš duodu. Pats nekišu į rankas, suteikiu visišką laisvę rinktis – gadinti gyvenimą kvaišalais ar ne, – atsakė jis ir atsikando sumuštinio su sūriu.
Žiūrėjau į aukštaūgį abejingu žvilgsniu, tačiau iš dalies su juo sutikau: jis nebuvo atsakingas už kiekvieno žmogaus gyvenimą, jis tiesiog buvo pagunda žmonėms išbandyti narkotikus. Daugelis pasidavė pagundai ir jų įsigijo, tačiau savo išmintį apie sugadintus pasaulius Lukas galėjo pasakyti kiekvienam, kuris nori iš jo pirkti narkotikų.
– O galėtum moralizuoti, galbūt kai kuriuos dar būtų pavykę išgelbėti…
Lukas ironiškai šyptelėjo, papurtė galvą į šonus ir pridūrė:
– Jei žmogus pats to nenori, kito žodžiai yra visiškai beprasmiai.
Niekada nebuvau susidūrusi su tokia problema, todėl nežinojau, ar žmonėms rūpi ar ne, jei kažkas juos perspėja. Lukui bešlamščiant sumuštinius, pasigirdo beldimas į duris. Išsigandusi atsisukau, o vaikinas pribėgęs prie durų paklausė:
– Kas ten?
Supratau, jog jis tai daro kaskart, kai kažkas beldžia į duris. Atrodė, kad Lukas nuo kažko slepiasi ar baiminasi atidaryti duris žmonėms, kurių nepageidauja savo namuose.
– Čia aš, Karolina, – atsakė balsas už durų.
Lukas pravėrė jas ir įleido tokią pat aukštą, tokių pat migdolinių akių savininkę, kurios plaukai buvo šviesūs ir surišti į arklio uodegėlę. Akimirksniu atsistojau ir pasitraukiau nuo lovos.
– Paskutinis kartas, Lukai, – pirštu rodydama į vaikiną perspėjo ji.
Tada ji praėjo pro savo brolį, pamatė mane ir tarė:
– Sveika. Aš Karolina.
Mergina ištiesė ranką ir laukė mano atsakymo.
– Bo, – lengvai spustelėjusi jos gležną delną prisistačiau.
– Tai kas čia nutiko? – atsisukusi į Luką paklausė Karolina.
– Čia mano brolis, – įsiterpusi atsakiau. – Aš radau jį be sąmonės gulintį ant grindų. Jis į nieką nereaguoja…
Karolina ant stalelio pasidėjo atsineštą lagaminėlį ir išsitraukė iš jo akinius. Pasiėmusi mažą žibintuvėlį, priėjo prie Mato ir žiūrėdama iš viršaus dar kartą atsisuko į Luką.
– Tu jam davei kvaišalų?
Vaikinas nieko netsakė, tik sučepsėjo ir sunėrė rankas ant krūtinės.
– Seniai sakiau, kad baigtum šitą reikalą, Lukai, – šviesdama į pirštais pravertas Mato akis atsiduso mergina. – Kai vieną kartą ką nors pribaigsi, nežinosi kur dėtis dėl sąžinės graužimo.
– Nepradėk, Karolina. Pati žinai, kodėl visa tai darau…
Ji išsitiesė, išjungė žibintuvėlį ir priėjusi prie lagaminėlio, išsitraukė švirkštą.
– Kada baigsi pataikauti tam kvailiui? Tėvo skola jau seniai turėtų būti gąžinta, kodėl jis vis dar tave laiko prie savęs? – į švirštą leisdama kažkokį skystį toliau kalbėjo mergina.
– Pasirodo skola didesnė, nei manėme.
– Paistalai! – susinervinusi akis į brolį pakėlė Karolina.
Stebėjau viską iš šono, nesikišdama, tačiau negalėdama užsikišti ausų ir nieko negirdėti. Jau antrą kartą girdėjau apie Luko tėvo skolą, kurią jis turi grąžinti. Priėjusi prie Mato, ji paprašė manęs nurengti striukę ir atraitoti rankovę. Viską padariusi stovėjau atokiau ir žiūrėjau, ką ji darys. Karolina profesionaliai įdūrė adatą ir palengva suleido skystį į Mato veną. Užspaudusi vata dūrio vietą, ištraukė adatą ir atkišo Lukui. Lyg puikiai žinodamas procedūrą, vaikinas priėjo ir paėmęs iš sesers švirkštą, nunešęs į virtuvę, išmetė jį į šiukšlių dėžę. Nusimovusi pirštines, mergina atsisuko į mane, lengvai šyptelėjo ir tarė:
– Dabar jis miegos iki paryčių, gali būti rami.
– Ačiū… – tyliai ištariau, prieidama arčiau.
– Ir daugiau neleisk broliui taip daryti, – pratęsi ji, pažveldama į Luką.
– Aš nežinojau, kad jis vartoja narkotikus… – sumykiau. – Ačiū.
Ji dar kartą šyptelėjo, įsidėjo akinius į lagaminėlį ir atsisukusi į savo brolį rūpestingai paprašė:
– Lukai, nustok tai daręs… Ir nustok mušęsis. Mano mokslams pinigų jau užtenka.
Karolina priėjo prie Luko ir padėjusi ranką ant jo peties tęsė toliau:
– Geriau pasirūpink savo ateitimi. Tėvu pasirūpinsime dviese, bet, prašau, nustok kelti pavojų savo gyvybei…
Tupėdama prie Mato paslapčia klausiau, ką ji kalba ir susidariau įspūdį, jog Lukas tikrai ne savo noru užsiima šia nešvaria veikla. Jis grąžina ne tik kažkokią tėvo skolą, bet dar ir padeda seseriai mokėti už jos mokslus. Mane stebino toks vaikino rūpestingumas, nes suvokiau visiškai klydusi dėl jo. Atsisveikinusi Karolina išėjo iš buto, o Lukas priėjo prie lovos, kur sėdėjau aš ir iš viršaus stebėjo Matą. Nedrąsiai į jį atsisukusi paklausiau:
– Ar galime čia pasilikti iki kol jis atsipeikės?
Lukas nepajudėdamas nukreipė akis į mane ir įsmeigęs žvilgsnį tylėjo. Gailestingu žvilgsniu stebėjau vaikino lėtą mirksėjimą, kol jis svarstė mano prašymą.
– Galite, bet aš dar turiu reikalų, – atsakė Lukas ir nuėjo prie spintos.
Išsitraukęs odinę striukę ją apsirengė ir pridūrė:
– Važiuosi su manimi.
– O jei Matas atsikels?
– Girdėjai, ką sakė Karolina? Jis dar kelias valandas bus atsijungęs.
Aš žiūrėjau į jį suraukusi antakius ir nesuvokiau priežasties, kodėl negaliu pasilikti bute.
– Nemanyk, kad paliksiu svetimus žmones vienus savo bute.
Apsižvalgiusi pagalvojau, jog iš šios vietos nėra ko išnešti, tačiau kaži ar aš pati palikčiau nepažįstamus žmones savo namuose. Atsistojusi padėjau kuprinę ant lovos ties Mato kojomis ir paklausiau Luko:
– Galiu jį užkloti?
– Klok, – audamasis batus atsakė vaikinas.
Jo abejingumas ir šaltumas mane erzino, atrodė, kad jis turėjo kažkokį nematomą mygtuką, kurį paspausdavo taip išjungdamas bet kokias emocijas. Nuavusi Mato batus, šiaip ne taip ištraukusi iš po jo antklodę, apklojau brolį ir padėjau jo telefoną šalia, jei netyčia šis atsikeltų anksčiau. Visgi nežinojau, kur važiuoju su Luku ir kiek laiko užtruksiu.
– Greičiau, septintą turiu būti vietoje, – paspartino mane vaikinas, pravėręs duris.
Tekina išbėgau į laiptinę ir palengva pėdinau laiptų link. Pirmą kartą jaučiausi taip keistai: ėjau su nepažįstamu žmogumi nežinia kur, nežinia ką veikti… Bet dar keisčiau buvo tai, jog aš visiškai nebijojau. Atrodė, kad Lukas senas draugas, su kuriuo tiesiog ilgai nebendravau. Niekur nesižvalgydama nulipau laiptais žemyn ir laukiau jo. Atsipalaidavęs, kaip ir visą laiką, jis pravėrė duris ir mes nuėjome automobilio link.
Visą kelią nepratarėme vienas kitam nei žodžio. Retkarčiais atsisukdavau į Luko profilį ir atsargiai apžiūrėjau jo veidą. Jo šaltumas kažkaip magiškai mane žavėjo labiau, nei tai, jog jis padėjo man… Kartą taip jį bestebint, vaikinas atsisuko ir lygiai taip pat atidžiai žiūrėjo į mane. Tačiau be jokių žodžių. Atrodė, kad nieko nereikia sakyti… Tiesiog net nebuvo apie ką kalbėti. Mano emocijos buvo persipynusios: pykau dėl narkotikų, kuriuos jis pardavė mano broliui, tačiau jaučiausi dėkinga, nes be jo ir jo sesers pagalbos, Matą būtų paguldę į ligoninę, tėvai tikrai būtų jį išsiuntę į reabilitaciją gydytis.
– Pasėdėsi automobilyje. Būtų gerai, kad nesirodytum ten… – tarė Lukas, privažiavęs prie didžiulį garažą primenančio pastato.
– O tu ilgai? – pasidomėjau, įsitempusi sėdynėje.
– Nežinau, nuo daug ko priklauso: jei nokautuos per kelias minutes, tai tuoj pat pareisiu, bet jei abu bus geri – užtruksiu ilgiau.
– Ką nokautuos? – išsigandusi paklausiau.
– Priešininką. Žodžiu, aš einu. Pasėdėk čia, įsijunk muzikos… – lipdamas iš automobilio pasiūlė vaikinas.
Nespėjus nieko jam atsakyti, likau automobilyje. Prie įėjimo į pastatą, stoviniavo keletas rūkančių vaikinų. Lukas sustojo prie jų, paspaudė visiems rankas ir dingo už durų. Žinoma, negalėjau ramiai išsėdėti automobilyje ilgiau nei dešimt minučių! Norėjau sužinoti, kas ten vyksta. Surūkę cigaretes, visi žmonės suėjo į pastatą, todėl aš nusprendžiau rizikuoti ir išlipusi pribėgau prie durų. Iš vidaus sklido garsūs šūksniai, kurie skambėjo lyg skanduotės. Šiek tiek praverusi duris įėjau į didžiulę patalpą, kurioje buvo daugybė žmonių, susibūrusių į vieną vietą. Visi vienas per kitą rėkė:
– Duok!
Išgirdau ne tik skanduojančius balsus, bet ir smūgių garsus. Tuoj pat supratau, jog čia vyksta muštynės, tačiau nesuvokiau, kodėl Lukas čia atvažiavo. Jei tai būtų paprastos muštynės, čia nebūtų tiek daug susirinkusiųjų… Lėtai priėjau prie žmonių minios, tačiau prasibrauti neturėjau jokių šansų. Ėjau aplink susibūrusiųjų ratą, kol mano žvilgsnis netikėtai nesusitiko su vienu iš Justino pakalikų akimis. Išsigandusi sustingau, o vaikinas nusisuko į savo draugą, lyg norėtų kažką jam pasakyti, todėl nusisukau į duris ir pasileidau bėgti. Atsidūrusi lauke gaudžiau kvapą. Nebeatsisukdama į pastatą, nulėkiau į Luko automobilį ir susikėlusi kojas ant sėdynės svarsčiau, kur aš įsivėliau ir kodėl mane taip domina paslaptingojo Luko užsiėmimai. Tie patys vaikinai ne tik pardavinėjo narkotikus, bet užsiėmė kone gaidžių peštynėmis, tik vietoj gaidžių pešėsi žmonės.
Po nepilnos valandos atėjo Lukas. Įsėdęs į automobilį, jis atsisuko į mane ir vienu atodūsiu išbeldė:
– Sakiau sėdėti čia! Tu nori pridaryti rūpesčių ne tik man, bet ir sau?
Žiūrėjau išsigandusi į vaikiną, kuris rėkė ant manęs lyg ant mažos prasikaltusios mergaitės. Nuleidusi akis nieko nesakiau ir net nesiteisinau, nes jau supratau, jog viskas, kas susiję su Luku – pavojus.
– Jau gana, kad žinai apie kvaišalus. Jei jie sužinos, kad dar žinai apie šitas muštynes, sulaužys rankas mums abiems.
Tai pasakęs, jis užvedė variklį ir nurūko į miestą.
– Kodėl tu dar su jais bendrauji, jei jie kelia tiek daug problemų? – paklausiau važiuojant tuščiu keliu.
– Jie nekelė man problemų, kol neatsiradai tu ir tavo brolis, – atsakė Lukas.
Nors tai skambėjo žeidžiančiai, iš dalies tai buvo tiesa: negalėjau paneigti, jog aš kišau nosį ne į savo reikalus, tačiau problemų Lukui sukelti nenorėjau. Norėjau tik ištraukti savo brolį iš bėdos…
– Nori pasakyti, kad jie tave primušo pirmą kartą?
– Apie ką tu? – suraukęs kaktą paklausė Lukas.
– Apie tą incidentą tavo bute…
Jis prunkštelėjo ir tyliai sumurmėjo:
– Tave tai turėtų jaudinti mažiausiai.
Nuleidau galvą, nes vaikinas ir vėl buvo teisus. Jo reikalai, jo problemos ir kas jį muša, manęs neturėjo jaudinti, tačiau negalėjau nuslėpti kažkokio keisto susidomėjimo jo gyvenimu ir noro padėti jam. Privažiavęs prie parduotuvės Lukas išjungė variklį ir paklausė:
– Einu alaus. Nori ko nors?
Valgiusi buvau tik ryte, todėl skrandis beveik lipo prie nugaros… Nieko greitai nesugalvodama, pasiteiravau:
– Eisiu kartu.
Vaikinas patraukiojo pečiais ir išlipo iš automobilio. Atsisegusi saugos diržą nusekiau jam iš paskos. Eidama iš kišenės išsitraukiau šimtą eurų, kuriuos tėtis buvo palikęs mums su Matu. Jie turėjo būti pridėti prie mano stipendijos ir kaupiami skolai grąžinti… Deja, nebuvau suplanavusi tokio „šaunaus“ penktadienio vakaro, kurį teks praleisti su nepažįstamu vaikinu, šalia sąmonės netekusio brolio. Atsistojusi prie sausainių lentynos mažoje krautuvėlėje, galvojau, ką galėčiau sukrimsti, o šalia manęs atsiradęs Lukas tarė:
– Paimk vandens, atsikėlus jį labai troškins.
Rankose jis laikė du buteliukus alaus ir pakelį bulvių traškučių. Palinksėjusi galva, čiupau bet kuriuos sausainius ir nuėjau prie gėrimų lentynos, iš kurios paėmiau didžiulį butelį vandens.
Grįžę radome Matą vis dar gulintį ta pačia poza Luko lovoje. Pribėgusi prie jo apžiūrėjau ir rengdamasi savo pončą tyliai atsidusau. Lukas pirkinius padėjo ant stalo ir įjungė nediduką televizorių. Tada priėjęs prie spintos, pasistiebė ir ištraukė senovišką čiužinį. Padėjęs jį šalia lovos tarė:
– Miegosi čia. Neturiu antros antklodės, todėl miegosi apsiklojusi miegmaišiu.
Nors dar nebuvo labai vėlu, atrodė, kad vaikinas nori mane kuo greičiau užmigdyti.
– O kur miegosi tu? – pasidomėjau priėjusi prie stalelio ir paėmusi sausainius.
– Čia, – paėmęs miegmaišį parodė į čiužinį Lukas.
Nustebusi žvilgtelėjau į lovą, ar joje neatsirastų vietos dar vienam žmogui, tačiau Matas gulėjo itin keista poza, todėl užėmė didžiąją jos dalį. Atsidususi atplėčiau pakuotę ir išsitraukus vieną sausainį, krismtelėjau nieko nesakydama.
– Tik nesakyk, kad nesi miegojusi su vyru… – nusijuokė Lukas.
Sarkastiškai šyptelėjau ir nusisukau į virtuvės spinteles. Pamačiusi virdulį garsiai paklausiau:
– Galiu pasigaminti arbatos?
– Gali, – pirmą kartą be jokio sarkazmo ar patyčios atsakė vaikinas.
Lukas patiesė miegmaišį ir paėmęs vieną alaus buteliuką bei traškučių maišelį, atsisėdo ant čiužinio. Įjungęs sporto kanalą, jis jokio dėmesio nekreipė į mane ir „vakarieniavo“. Ištraukusi iš spintelės puodelį, šyptelėjau perskaičiusi ant jo žodžius „aš tave myliu“. Įsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti piktas Lukas, ryte geriantis kavą iš tokio mielo puodelio… Užsipylusi verdančio vandens, pasiėmiau sausainius, arbatą ir nuėjau prie Luko. Jis žvilgtelėjo į mano atsineštą maistą ir šypsodamasis papurtė galvą. Turbūt iš šono vaizdas turėjo būti juokingas: du antrą ar trečią kartą susitikę žmonės sėdi ant grindų ir žiūri televizorių; vienas iš jų bulvių traškučius užgeria alumi, kitas – mirko sausainius karštoje arbatoje ir neramiai žvilgčioja į jiems už nugarų gulintį perdozavusį šešiolikmetį. Tikrai svajonių penktadienis… Kurį laiką stebėjusi televizoriaus ekrane kovojančius vyrus, pažvelgiau į tolėliau pakabintą bokso kriaušę ir tyliai paklausiau:
– Tu taip pat ten mušiesi?
Lukas palinksėjo galva ir užsivertė alaus buteliuką.
– O tai legalu? – pasidomėjau.
– Koks skirtumas. Svarbu, kad gaunu pinigų.
– Ir suteiki pramogą kitų akims. Kodėl ten tiek daug žmonių?
Vaikinas atsisuko į mane nepatenkinta veido išraiška ir pasiteiravo:
– Tu visada tokia įkyri?
Atsikandau sausainio ir žvelgiau į jo tamsias akis. Lukas nebuvo piktas, kad domiuosi, atrodė, jog juo tiesiog niekada niekas nuoširdžiai nesidomėjo ir jis jautėsi nepatogiai, pasakodamas apie tai, kuo užsiima.
– Na, aš juk vis tiek mačiau… Įdomu, kas ten vyksta, – ramiai atsakiau, negalėdama nuleisti akių nuo jo.
Jis nusisuko į televizorių, atsigėrė alaus ir nurijęs gurkšnį trumpai atsakė:
– Jie stato už kurį nors iš mūsų.
– Tai čia kaip gaidžių peštynės…
Vaikinas metė keistą žvilgsnį į mane, tačiau nieko nekomentavo.
– O kada būna aišku, kuris laimėjo?
– Pažiūrėk į televizorių ir suprasi, – griežtai išrėžė Lukas.
– Bet čia kovos be taisyklių… – nustebusi žvelgiau į besimušančius vyrus, kurie vienas kitam trankė bet kur.
– O kam tos taisyklės? – paniekinančiai paklausė jis.
Nutilusi žiūrėjau į ekraną, paskui į Luką ir negalėjau suvokti, kaip žmogus savo noru eina kovoti į ringą, kuriame negalioja jokios taisyklės… Nors neabejojau Luko jėga, tačiau iš pažiūros jis neatrodė, kaip steroidų prisipumpavęs bukagalvis, kurio smegenys tokios sutrankytos, jog jis nebesuvokia, kas yra gerai, o kas blogai.
– Bet tai juk pavojinga… – rūpestingai išlemenau.
– Toks mano gyvenimas, – išskėtė rankas vaikinas ir atsistojęs nunešė tuščią buteliuką į virtuvę. – Tu visko saugaisi, o aš žiūriu baimei tiesiai į akis. Nesusidūręs su baime niekada negyvensi.
– Susidūręs su baime baigti gyvenimą?
– Prie baimės galima priprasti, – nujuokė Lukas ir grįžo atgal su kitu buteliuku alaus.
Išgėrusi arbatą, išploviau puodelį, padėjau likusius sausainius ant stalelio ir paėmusi kuprinę tariau:
– Einu nusiprausti…
Lukas nekreipė į mano žodžius dėmesio, todėl suraukusi antakius nuėjau į vonios kambarį. Jame stovėjo senoviška dušo kabina, klozetas, mažytė skalbimo mašina ir kriauklė. Pasidėjusi kuprinę ant skalbimo mašinos, išsitraukiau makiažo valiklį ir stovėdama prieš nutaškytą vandeniu veidrodį valiausi akis. Už durų išgirdau telefonu kalbantį Luką:
– Gerai gerai, būsiu septintą, kaip visada. O kodėl pakeitėte dieną? Ne, man gerai ir ketvirtadienį. Mačiau, kad šiandien jis daugiau smūgių sulaukė į kairę, ketvirtadienį reikės ten ir smūgiuoti. Gerai, Justai, iki.
Išklausiusi supratau, jog Lukas kovos su vaikinu, kuris mušėsi šiandien. Nors man tai neturėjo rūpėti, giliai širdyje nenorėjau, kad jis rizikuotų savo gyvybe… Turbūt tą patį būčiau jautusi dėl kiekvieno kito žmogaus. Turbūt… Grįžus į kambarį mane pasitiko Luko komentaras:
– O kur seksualūs naktiniai?
Pažvelgiau į savo džinsus ir palaidinę, priėjau prie lovos ir tariau:
– Turbūt sumaišei mane su Eimante.
– Kuo? – suraukęs kaktą paklausė jis.
– Eimante. Mergina, su kuria grįžai po vakarėlio Sparksų namuose… – padėjusi kuprinę prie lovos paaiškinau.
– A, šita prielipa.
Atsiklaupiau ant čiužinio prieš Luką, kuris sėdėjo su tuščiu buteliuku rankoje, kitoje gniauždamas bulvių traškučių maišelį.
– Prielipa… – pakartojau abejingai.
– Justas įmetė man ją į automobilį, kai sugalvojau važiuoti namo. Buvo visiškai girta, o Justas nebeturėjo kur guldyti girtų žmonių, tai parsivežiau ir išmiegojo iki ryto tokioje pat pozoje, kaip Matas, – rodydamas nykščiu į lovą išdėstė vaikinas.
Tai buvo ilgiausi jo žodžiai man. Ligi šiol jis kalbėjo trumpai ir griežtai. Stojo nejauki tyla, nes visa tai skambėjo kaip pasisteisinimas, o Lukas tikrai neprivalėjo man aiškinti ką veikė su Eime. Pats tai supratęs, vaikinas sutriko ir atsistojęs sumurmėjo:
– Žodžiu, ne tavo reikalas.
Jam nuėjus į virtuvę, paskui į vonią, aš šyptelėjau. Kažkodėl pasijaučiau kur kas geriau, kai sužinojau, jog tarp Eimantės ir jo nieko tą naktį neįvyko. Nors Lukas ir buvo teisus – tai ne mano reikalas – visą laiką nuo vakarėlio, negalėjau klausyti Eimantės tauškančios apie naktį pas žavuolį. Taip ji vadino Luką. Kol vaikino nebuvo kambaryje, aš atsiguliau ant čiužinio, paėmiau mažą pagalvėlę, gulėjusią netoli Mato kojų ir atsisukusi į lovą laukiau Luko. Išėjęs iš vonios, jis pasuko prie spintos, kuri puikiai matėsi iš vietos, kurioje gulėjau. Lukas atsisegė diržą, nusimovė džinsus, tada marškinėlius ir likęs vien su apatiniais, susidėjo viską į spintą. Įsikniaubusi į miegmaišį stebėjau jo raumeningą nugarą, lieknas tiesias kojas ir ypatingai riestą mažą užpakalį. Pamačiusi, jog vaikinas atsisuka į mano pusę, greitai užsimerkiau ir apsimečiau, kad slapčia nestebiu. Jis išjungė šviesą ir atsigulęs žiūrėjo televizorių. Nemaniau, jog tąnakt man pavyks užmigti. Nors diena buvo kupina streso ir aš jaučiausi labai pavargusi, nenorėjau praleisti akimirkos, kai atsikels Matas ir pasakys, kad jam viskas gerai. Čiužinys buvo tikrai siauras, nes jaučiau, kaip tas pats riestas Luko užpakalis, kurį nužiūrėjau, remiasi į maniškį. Užsimerkusi bandžiau nuspėti, apie ką jis dabar galvoja…
Lukas buvo toks keistas ir paslaptingas vaikinas, jog sunku buvo suprasti, kas dedasi jo galvoje netgi tada, kai žiūrėdavau jam tiesiai į akis. Tarytum nematomas šydas dengtų jį: jokių emocijų veide, jokių mimikų, nuoširdžios šypsenos, tik sarkazmo ir pykčio perpildyta kaukė. Man nesinorėjo tikėti, jog tai tikrasis jo veidas. Iš patirties žinojau, jog tokie pikti ir abejingi žmonės dažniausiai stengiasi neatskleisti savo tikrųjų jausmų bei išgyvenimų, todėl pasirenka būdą sleptis po susikurta kauke. Tai mane vertė dar labiau domėtis Luku, sužinoti, koks jis yra iš tiesų ir ką slepia šita pasipūtusio bebaimio kaukė… Po kelių minučių, vaikinas išjungė televizorių ir kambaryje įsivyravo visiška tyla. Pro langą švietė gatvės žibintas, kuris metė ant mūsų belapių medžių šakų šešėlius. Sukilęs vėjas siūbavo medžius, todėl šešėliai žaidė ant grindų, sukurdami bangavimo efektą. Kad ir koks pavojingas žmogus gulėjo šalia manęs, aš jaučiausi rami ir saugi. Užsimerkusi meldžiau Dievo, kad Matas kuo greičiau atsikeltų ir narkotikai nebūtų jam pakenkę. Gulint ant grindų, darėsi vis vėsiau… Iki pat ausų užsiklojusi miegmaišiu, laukiau ryto, nes dėl minčių srauto negalėjau net pagalvoti apie miegą.
Staiga pasigirdo garsus beldimas į duris. Pašokau lyg pakratyta elektros.

 


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

Reklama

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: