VI dalis. “Lovos priimamasis“

– Nieko, mama, su draugais juokais mušėmės ir taip netyčia… – mykė brolis.
– Denisai, pažiūrėk… – atsisukusi virtuvėn į tėtį kreipėsi ji.
– Mama, čia nieko nėra, – stengdamasis atplėšti mamos rankas nuo savo veido muistėsi Matas.
– Ar bent trenkei atgal? – atėjęs į koridorių juokais tarė tėtis. – Nieko čia nėra. Įdrėskimai…
Tėtis visuomet buvo toks – šiek tiek atšiaurus ir nejautrus – todėl pora mėlynių ant sūnaus veido jam įspūdžio nepadarė. Brolis tuoj pat nulėkė į savo kambarį, o aš toliau rengiausi, stengdamasi nepakliūti į mamos radarą.
– O ką tu čia vilki? – nusijuokė tėtis.
Žvilgtelėjau į save ir pati išsižiojau pamačiusi Luko džemperį, kurio nenusirengiau. Širdis ėmė kalatotis, lyg tėvai būtų viską supratę. Greitai pakėlusi galvą nusijuokiau ir gyniausi:
– Lilitos brolio… Sušaliau.
Nieko nelaukdama čiupau kuprinę ir užbėgau laiptais paskui Matą. Nusirengusi drabužį mečiau ant lovos. Kurį laiką žiūrėjau į jį vaikščiodama po kambarį, kol išgirdau mamos kvietimą pusryčiauti.
Visą savaitgalį galva ūžė nuo įvairių klausimų, kurie buvo susiję su Luku. Mokslai buvo nustumti į antrą ar net trečią vietą. Užsidariusi savo kambaryje, ir įkniaubusi nosį į Luko džemperį galvojau, kodėl niekaip negaliu atsikratyti minčių apie jį… Lyg koks virusas vaikinas paplito po visą kūną: užsimerkusi matydavau jo svajingai piktą žvilgsnį, sudrėkintas lūpas, vis dar jaučiau jo apkabinimą ir kvėpavimą į kaklą. Norėjau pamiršti, kad apskritai žinau Luką Edvardsą, bet negalėjau nieko sau padaryti. Vos sekundei likdavau viena, tuoj pat mintis pagrobdavo aukštas migdolinių akių savininkas. Bijojau pripažinti, jog vaikinas man patinka, nes nenorėjau, kad mano širdis ir mintys priklausytų tam, kuris to nėra vertas ir kuris apskritai nėra man tinkamas žmogus.
Nuėjusi į uniersitetą, ilgai turėjau prašyti merginų, ant manęs nepykti. Mokslai ir pokalbiai su draugėmis padėjo nustoti krimstis dėl Luko, stengiausi ruoštis egzaminams, kad ir kaip tai nebesisekė. Laikas paskaitose tapo lyg išsivadavimas nuo nepakenčiamo svajojimo apie dviprasmiškus jausmus vos pažįstamam vaikinui, tačiau kaskart po paskaitų išėjusi į kiemą žiūrėdavau į savo automobilį, giliai širdyje laukdama ten stovinčio Luko. Matas buvo gerokai aprimęs, turbūt pats išsigando narkotikų poveikio, tad po pamokų aš jo laukdavau prie mokyklos, kaip ir seniau, ir jaunėlis tvarkingai važiuodavo namo – jokių sumušimų, jokio persekiojimo ir grasinimų. Atrodė, jog aplink visi nurimo, o man tai buvo dar didesnis stimulas atiduoti paskutinius pinigus Lukui ir daugiau nebeleisti nei Matui bendrauti su tuo vaikinui, nei pačiai rodytis jo akiratyje.
Ketvirtadienį po paskaitų grįžusi namo, sudėjau likusius kelis šimtus eurų, kuriuos su broliu sutaupėme per kelias savaites, bei gavome paštu iš senelių švenčių proga, paėmiau tamsų vyriško kvapo prisisunkusį džemperį, nuo kurio sunku buvo atplėšti nosį ir sėdau į automobilį, kad nuvežčiau viską Lukui. Nors ir pavojinga buvo važiuoti į vietą, kurioje jis turėjo tą dieną muštis, aš rizikavau ir norėjau pamatyti, kaip viskas atrodo iš arti. Matui pamelavusi, jog važiuoju pas Lilitą ir grįšiu po kelių valandų, paprašiau, kad tai perduotų ir mamai su tėčiu, kai šie grįš iš miesto. Vairavau virpėdama, kaip paskutinis likęs lapas ant medžio, norėjau ir vėl pamatyti Luką, nesvarbu, kad bendraudamas su manimi jis akivaizdžiai rodė antipatiją, jaučiausi, lyg plaukianti sraunia upe, kuri mane tiesiog nešė prie jo. Privažiavusi garažą, į kurį praeitą kartą mane buvo atsivežęs Lukas, pastačiau automobilį ir žvalgydamasi ėjau didžiulių durų link. Aplink nebuvo nei gyvos dvasios, nei vieno automobilio ar žmogaus, todėl pabandžiusi atidaryti vartus primenančias duris, likau it musę kandusi – jos buvo užrakintos, o viduje tylu. Nusikeikusi grįžau į automobilį ir kurį laiką sėdėjau mąstydama, ką sumaišiau, nes būdama pas Luką nugirdau jo pokalbį, kuriame vaikinas minėjo muštynes ketvirtadienį. „Turbūt po to dar kažkas pasikeitė“ – mąsčiau, todėl užvedusi variklį nusprendžiau važiuoti tiesiai pas Luką į namus ir ten palikti pinigus.
Važiuojant virpulys ir jaudulys vis didėjo, lygiai kaip aprašoma visuose mano skaitomuose romanuose: skrandį kažkas švelniai kuteno, širdis tuksėno dažniau, nei įprastai, o kvėpavimas darėsi vis gilesnis. Nesijaučiau laiminga, anaiptol, visos Mato problemos lyg sunkus nešulys kabėjo ne tik ant jo, bet ir ant mano pečių, tačiau svajonės apie Luką šildė kaip gurkšnis karštos arbatos. Sustojusi prie vaikino namų, išlipau ir apžiūrėjau kiekvieną automobilį, bandydama įsitikinti, ar jis tikrai namie. Deja, juodojo VOLVO nebuvo… Pabeldusi į buto duris taip pat likau nieko nepešusi. Grįžau į savo automobilį ir įsijungusi šildymą bei radiją, laukiau, kol Lukas grįš. Nusprendžiau, jog palauksiu jo iki devintos valandos, o nesulaukusi vyksiu namo. Paėmiau ant sėdynės padėtą džemperį, dar kartą įmurgdžiau nosį į jo apykaklę ir užsimerkusi klausiau ramios melodijos, sklindančios iš muzikos grotuvo. Apėmė keistas jausmas, jog laukiu kažko, ko nereikėtų laukti, tačiau negalėjau pajudėti iš vietos nepamačiusi to mįslingo žmogaus. O juk aš net nežinojau, ar šiąnakt jis grįš namo, kada grįš ir su kuo… Sulaukusi devintos valandos dar kartą žvilgtelėjau į džemperį ir ruošiausi užvesti automobilį, tačiau į kiemą įsuko automobilis. Nudžiugusi pamaniau, jog tai Lukas ir įsikibusi į vairą prisiartinau prie priekinio automobilio stiklo, tačiau geriau įsižiūrėjusi, pamačiau, kad automobilis buvo sidabrinis ir kitos markės.
– Čia ne Lukas, apsiramink, Barbora, – tyliai sušnabždėjau, kad širdis nustotų plakusi taip smarkiai.
Automobilis sustojo, išjungė šviesas ir užgesino variklį. Tačiau iš jo niekas neišlipo. Tamsoje nesugebėjau įžvelgti žmonių, sėdinčių jame, nes stovėjome per kelis šimtus metrų vienas nuo kito. Pasidarė nejauku ir aš pamažu pradėjau leistis sėdyne žemyn, kad manęs nesimatytų. Staiga į aikštelę įsuko dar vienas automobilis ir tąkart tai tikrai buvo Lukas! Jis pastatė automobilį priešais žmones, kurie buvo atvažiavę prieš kelias minutes. Lukas išlipo ir ėmė daiktus, kurie buvo ant galinės automobilio sėdynės, lygiai tą patį ketinau daryti ir aš, tačiau ir vėl žvilgtelėjusi pro priekinį langą, pamačiau prie Luko artėjančius keturis vaikinus. Pagalvojau, jog tai jo draugai, todėl likau automobilyje.
Po kelių smūgių Lukui į veidą, nebebuvo panašu, kad vaikinai nusiteikę draugiškai kalbėtis su Luku. Nusitempę į aikštelės vidurį jie pradėjo mušti gulintį vaikiną: vienas smogė iš alkūnės, kitas spyrė keliu į saulės rezginį… Ketinau lipti iš automobilio ir išvaikyti vaikinus, tačiau sėdėjau sustingusi, nes viskas vyko per daug greitai. Lukas bandė gintis, tačiau vienas iš jų suėmė jo rankas už nugaros ir neleido net pajudėti. Pamačiusi, jog stambokas vaikinukas išsitraukė iš kišenės peilį, nebegalėjau tik žiopsoti. Staigiai atidariusi automobilio dureles, išlipau ir  šviesdama telefonu surikau:
– Nustokit! Iškviesiu policiją!
Mušeikos atsisuko į mane, du iš jų išsigandę šūktelėjo:
– Kas čia tokia?
– Gal kaimynė… – sumykė kitas.
Man pradėjusi eiti jų link, vaikinas, laikęs peilį, užsimojo ir pabandė suvaryti ginklą į Luko pilvą, tačiau šis spyrė mušeikai į koją ir ginkluotasis peiliu tik perrėžė Luko drabužius ir pilvo presą. Man artėjant prie vaikinų, šie metė Luką ant asfalto ir nulėkė į savo automobilį. Pribėgusi prie suglebusio vaikino, dar kartą atsisukau į mušeikas, kurie įjungė automobilio žibintus, taip mane apakindami, ir kuo skubiau išsinešdino iš kiemo. Lukas gulėjo susiėmęs už kraujuojančio preso, o aš stengdamasi jį pakelti kartojau:
– Stokis, aš tave nuvesiu namo. Stokis, Lukai!
Šįkart vaikinas nebeliepė man pasitraukti, kaip praeitą kart1. Pamiršusi užrakinti automobilį ir paimti visus jame likusius daiktus, aš pastačiau Luką ant kojų ir permetusi jo ranką per savo kaklą, atsargiai vedžiau pastato link. Vaikinas vis mykė laikydamasis už pilvo… Jo veidas ir rankos buvo kruvinos ir man tai kėlė didžiulį siaubą. Nebuvau susidūrusi su tokia situacija, nežinojau, kokio rimtumo žaizda ir kiek kraujo turi prarasti žmogus, kad mirtų, tačiau užteko būti šalia, kad patirčiau išgąstį. Mačiau, jog kraujas sunkiasi pro jo ranką, todėl bijojau, kad Lukas nenukraujuotų nespėjus jam suteikti reikiamos pagalbos. Priėjus prie jo buto, striukės kišenėje radau raktus ir atrakinusi įvedžiau vaikiną į vidų. Tuoj pat pasodinusi jį ant kėdės, uždegiau šviesą ir priėjusi paprašiau:
– Duok savo telefoną, paskambinsiu tavo sesei.
– Neskambink. Susitvarkysiu.
– Kaip tai susitvarkysi? – atšokau ir žiūrėjau į jį, vis dar susiėmusį už pilvo. – Tu rimtai sužeistas! Tau išvis reikėtų važiuoti į ligoninę. Aš iškviesiu greitąją!
– Ne! – sušuko Lukas ir kruvina plaštaka stvėrė man už rankos, kurioje laikiau mobilųjį telefoną.
– Kodėl? Lukai, ten gali būti rimta žaizda…
– Padėk man nueiti į vonią, aš pats susitvarkysiu, nieko čia rimto.
Žiūrėjau į vaikino plaštaką, kuri laikė stipriai suspaudusi mano riešą ir nuleidau akis į jo pilvo presą: marškinėliai buvo suplėšyti, o pro juos matėsi įpjovimas. Nieko nebelaukusi, padėjau Lukui atsistoti ir nuvedžiau jį į vonią. Nurengusi striukę, padėjau ją ant skalbimo mašinos, ant kurios pamačiau savo mažytę raudoną plaukų gumelę. Turbūt išmečiau ją iš kosmetinės, kai prausiausi jo vonioje… Atsisukusi į Luką, pamačiau, jog jo skruostas nubrozdintas, o jis pats žiūrėjo į žaizdą pilve. Vaikinas stengėsi pats nusirengti juodus marškinėlius, tačiau skausmas neleido jam aukštai pakelti rankų, tad puoliau į pagalbą. Pakėlusi drabužį, pamačiau jo kruviną tobulų linijų torsą…
– Tau reikia pagalbos… – tyliai sukuždėjau, negalėdama atitraukti akių nuo žaizdos.
– Žaizda nėra gili, – atsisukęs prie kriauklės, rankas pradėjo plauti Lukas. – Paimk rankšluostį.
Atsisukau į dušo kabiną, prie kurios kabėjo didelis tamsiai mėlynas rankšluostis. Atkišau jį Lukui ir žiūrėjau, ką jis darys. Vaikinas jį sušlapino ir pradėjo plauti žaizdą. Viską stebėjau, galvodama, kodėl Lukas nenori net savo sesers pagalbos, juk ji atvežtų vaistų ir susiūtų žaizdą. Vienintelės žaizdos, su kuriomis esu susidūrusi: įpjovimas į pirštą ir Mato kelio nubrozdinimas. Žinojau tik tiek, jog žaizdą reikia išvalyti su vandelinio peroksidu, kad į ją nepapultų bakterijos.
– Tau reikia išvalyti žaizdą, – prisiminusi tai tariau.
Lukas toliau plovė įpjovimą ir nieko man neatsakė.
– Ar turi vandenilio peroksido? – susijaudinusi paklausiu.
Jis ramiai atsisuko į mane klausdamas:
– Ką tu čia išvis veiki?
Kai atrodė, jog Lukas priima bent jau tokią mano pagalbą, jis ir vėl turėjo parodyti, koks avigalvis yra ir sutrukdyti mano bandymui parodyti rūpestinga.
– Atvežiau tau pinigus ir džemperį… – žiūrėdama tiesiai į jo akis atsakiau.
– Tau nederėtų čia būti, – vėl plaudamas vis dar kraujuojančią žaizdą pakomentavo Lukas.
– Žinau… Bet kadangi esu čia, noriu tau padėti.
– Man nereikia pagalbos. Geriau eik iš čia.
– Leisk tau padėti, tada išeisiu visam laikui ir niekada nebesipainiosiu tavo kelyje, – mano sąžinė neleido palikti Luko vieno, nes jaučiau, jog jam reikia pagalbos ne tik susitvarkyti su žaizda.
Vaikinas atsisuko į mane, lėtai kelis kartus sumirksėjo ir tarė:
– Virtuvinėje spintelėje yra vaistinėlė, atnešk ją čia.
Palinksėjusi galva, kuo skubiau nulėkiau į virtuvę ieškoti vaistų. Atidarinėjau kiekvienas lentynų dureles, aptikdama ten daugybę tvarsčių, tablečių ir įvairių narkotikų.
– Čia visko labai daug! – šūktelėjau iš virtuvės.
– Tvarstį ir vaistinėlę, – griežtai atsakė Lukas.
Radusi, ką liepė vaikinas, grįžau į vonios kambarį, kuriame jis sėdėjo ant klozeto, priglaudęs rankšluostį prie pilvo. Atsiklaupiau prieš jį ir ėmiau knisti vaistinėlę.
– Surask vandenilio peroksido buteliuką.
– Tau reikia atsigulti, kad galėčiau jo užpilti ant žaizdos… – tariau pakėlusi akis.
– Ten yra vatos, užpilk ant jos.
Klausiau jo komandų ir vykdžiau viską, lyg tikra seselė. Atsidengęs šiek tiek mažiau kraujuojančią žaizdą, vaikinas išsitiesė ir leido man atsargiai tepti įpjovimą peroksidu. Mačiau, kaip jo raumenys susitraukinėja dėl perštėjimo… Drebančiomis rankomis valiau jo žaizdą, kol Lukas vis suinkšdavo, kai žaizda suputodavo.
– Atleisk, žinau, kad nemalonu… – tariau.
Išvalius žaizdą, Lukas tarė, rodydamas pirštu į vaistinėlę:
– Dabar paimk tą flakonėlį.
– Kas čia?
– Putos, kurios padeda žaizdai greičiau sugyti. Suplak ir užtepk.
Žaizda jau beveik nebekraujavo ir buvo išvalyta, todėl putos lengvai pasidengė ant Luko kūno, nesukeldamos jokio perštėjimo. Švelniai tepdama žaizdą, jaučiau, kokia deganti jo oda ir įsitempę raumenys… Atsipeikėjusi pažvelgiau į Luką, kuris vos pastebimai šyptelėjo ir tarė:
– Paimk viską, paskui užsivyniosiu tvarstį.
Surinkusi vaistus, atsistojau ir išėjusi iš vonios padėjau viską ant staliuko. Suskambus mano telefonui, šoktelėjau iš vietos ir išsigandusi išsitraukiau jį iš striukės kišenės.
– Taip, Matai?
– Kada grįši? Mama nežino, ar vakarienę šildyti dabar, ar laukti tavęs.
Pažvelgiau į lovos link krypuojantį Luką ir nenorėjau net pagalvoti apie tai, jog turėsiu palikti jį vieną namie, norėjau jį globoti, kaip sužeistą paukštelį.
– Valgykite. Aš nealkana.
– Gerai, tai kada grįši? – neatstojo brolis.
– Nežinau. Iki.
Įsidėjusi telefoną atgal į kišenę, pažvelgiau į vaikiną, sėdintį ant lovos.
– Kodėl tie vaikinai tave užpuolė?
– Tu ir vėl kiši nosį ne į savo reikalus, – pakėlęs akis atsakė Lukas.
– Aš buvau viso to liudininkė. Jei kas nors praneš policijai, aš būsiu su tuo susijusi.
– Niekas nepraneš jokiai policijai. Tau atrodo, kad šiame rajone kam nors rūpi, kas ką sumuša? Visi bijo įsivelti į mėšlą, iš kurio paskui neišlįs.
– Aš nebijau.
– Tu net nežinai, kur veliesi. Kuo mažiau žinosi, tuo laimingesnė būsi, – dėstė Lukas.
– Ar tai vėl Justino draugužiai? – drąsiai paklausiau.
Vaikinas atsiduso ir, perbraukęs ranka veidą, įsistebeilijo į mane.
– Geriau viską pamiršk. Duok pinigus ir eik iš čia.
– Jie automobilyje… – nutęsiau.
– Kvailė… Tu apskritai neturi čia būti, o juo labiau vaikščioti pirmyn atgal, – pakeltu tonu suriko Lukas. – Greičiau atnešk pinigus ir žiūrėk, kad nesutiktum nei vieno žmogaus! Supratai?
Jis atrodė išsigandęs ir susierzinęs, todėl nieko nebesakiusi dingau iš jo buto. Norėjosi pykti dėl nepagarbos, kurią man rodė Lukas, tačiau nesugebėjau tiesiog imti ir nuo jo nusigręžti. Atrodė, kad kuo Lukas piktesnis, tuo labiau aš juo žaviuosi… Žinoma, jog nežinojau, kur veliuosi, maniau, jog tai tik vaikinų slapti reikalai susiję su narkotikų platinimu. Nežinojau, jog tai daug daugiau, nei tik balti nelegalūs milteliai…
Paėmusi džemperį ir savo rankinę, užrakinau automobilį ir praeidama pro kiemą, mačiau į asfaltą besigeriančius kraujo lašus. Man tai sukėlė šiurpą ir savotiškai jaudino, nes visada gyvenau itin ramiai, o susipažinus su Luku gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Grįžusi į butą radau vaikiną besivyniojantį aplink save tvarstį, tačiau jam sekėsi ypač blogai.
– Palauk, užvyniosiu, – metusi ant stalelio daiktus tariau.
Vaikinas nesipriešino ir leido man perimti jo darbą. Lukas pakėlė rankas, o aš pritūpusi prieš jį, vyniojau tvarstį. Kiekvieną kartą perimdama tvarstį jam už nugaros, prisiglausdavau prie krūtinės ir išgirsdavau skubiai tvinksinčią širdį. Nuo vaikino sklido ne kvepalų, o jo kūno kvapas – dezodoras susimaišęs su prakaitu… Prieš mano akis buvo jo ryškūs raktikauliai ir truputį apžėlęs smakras. Sutvarsčiusi lėtai nuleidau rankas ant kelių ir kelias sekundes patupėjusi atsistojau.
– Štai pinigai, – priėjusi prie rankinės ir traukdama iš jos vokelį tariau.
– Padėk ant virtuvinio stalo, – liepė vaikinas, atsirėmęs alkūnėmis į savo kelius.
Nunešusi voką, atsisukau ir pažvelgiau į džemperį, gulintį ant stalo.
– Pamiršau nusirengti džemperį, tikiuosi, tau jo neprireikė…
– Turiu ne vieną, – šaltai atsakė vaikinas.
Įtampa tiesiog tvenkėsi mano smegenyse ir maniau, jog galva tuoj susprogs. Turėjau išeiti iš Luko buto, tačiau kojos buvo lyg įbetonuotos ir aš kaip ožka mekenau vidury kambario. Lukas mane stebėjo, tačiau nevarė lauk. Permetusi rankinę per petį, atsidusau ir susišlapinusi lūpas tariau:
– Jau eisiu. Tikiuosi, greitai pagysi…
Vaikinas lingavo galva, lyg laukdamas, ką pasakysiu toliau.
– Čia jau visi pinigai, todėl Matas atsiskaitęs. Ir daugiau nebeduok jam narkotikų… – maldaujamai kalbėjau Lukui.
Jis tylėjo ir ramiai žiūrėjo į mane, o tai didino įtampą, tvyrančią kambaryje.
– Ar gali pažadėti, kad nebeduosi jam kvaišalų? – paklausiau, tempdama laiką ir norėdama dar pažiūrėti į susivėlusį vaikiną.
Lukas papurtė galvą į šonus, lengvai šypteldamas. Pažvelgusi į grindis, sukausi durų link, po nosimi burbteldama:
– Asilas…
– Pasilik, – išgirdau Luko balsą.
Nusisukusi sustingau prieš durų is ir bandžiau suvokti, ar teisingai išgirdau. Atgręžiau galvą, klausdama:
– Ką nors sakei?
– Girdėjai, ką sakiau, – prisimerkęs atsakė vaikinas.
– Ne… – neužtikrintai sumykiau. – Pakartok.
– Nekartosiu.
– Ką gi, tada eisiu… – bandžiau išprovokuoti Luką.
– Pasilik.
Atsisukau į jį visu kūnu ir nieko nesakydama įsmeigiau žvilgsnį tiesiai į jo akis. Norėjau paklausti, kodėl jis prašo pasilikti, kodėl jis elgiasi taip keistai, kodėl turėčiau jo klausyti, tačiau šie klausimai būtų viską sugadinę, todėl aš tylėdama nusiaviau batus, priėjusi prie virtuvinės kėdės, padėjau rankinę ir nusirengusi striukę, pakabinau ją ant tos pačios kėdės. Priėjau prie lovos, ant kurios sėdėjo sužeistas vaikinas ir atsisėdau šalia jo. Prie Luko visada jaučiausi keistai, tačiau šįkart keistumas buvo jaudinantis. Tylėdami sėdėjome kelias minutes, nes aš nežinojau, ką jam pasakyti ir ko paklausti, tai buvo vienas keisčiausių momentų mano gyvenime.
– Padėk man nusirengti, – tylą ir mano mintis išsklaidė žemas Luko balsas.
Šiek tiek sutrikusi atsisukau į jį ir žiūrėjau suraukusi kaktą, lyg klausdama, ar man nepasigirdo.
– Man sunku susilenkti…
Vaikinas žiūrėjo į mane nebe taip piktai, kaip visada, jis atrodė ganėtinai pavargęs ir išsekęs, todėl padėjau jam nusiauti aulinius motociklininko batus ir nusimauti juodus džinsus. Nesu suartėjusi nei su vienu vaikinu, todėl jaučiausi lyg prarandanti savo padorumą, negalėdama atitrauktit žvilgsnio nuo nuogo Luko kūno. Akies krašteliu stebėjau kiekvieną jo raumens susitraukimą ir linkį… Jis atrodė toks pažeidžiamas, o aš – adrenalino ištroškusi mergaitė. Padėjau jo daiktus toliau nuo lovos ir atsisukusi pamačiau, kaip Lukas gulasi į lovą.
– Man išeiti? – dar labiau sutrikusi paklausiau.
– Ateik čia, – tyliai atsakė jis ir pasislinko prie lovos krašto, palikdamas vietos man.
Pati nesupratau, kodėl taip darau, tačiau išjungusi šviesą kambaryje, lėtai ėjau prie lovos. Lauke esantys gatvės žibintai apšvietė kambarį ir lengvoje prieblandoje mačiau gulintį Luko siluetą, prie kurio artėjau. Lyg katė susiraičiau prie jo ir apsiklojau man likusia maža dalele antklodės. Gulėjome veidas į veidą ir tamsoje vis labiau ryškėjo jo balti akių obuoliai su tamsiomis kaip naktis rainelėmis.
– Kodėl tu visada manęs ieškai? – sušnibždėjo vaikinas.
Turbūt tamsoje jis nematė nežinios mano akyse, nes aš pati nesuvokiau, kas mane veda pas Luką, kodėl nuolat apie jį galvoju ir neklausau jo reikalavimo nustoti jį persekioti. Galbūt jam atrodė, kad aš jį persekioju, tačiau naiviai maniau, jog tai jam manęs reikia. Nežinojau kam, bet tikrai žinojau, kad be reikalo mane jis traukia  lyg magnetas. Lyg aš galėčiau jam kažkaip padėti.
– Kodėl tu mane apgynei? – nesugalvojusi tinkamo atsakymo kontraatakavau Luką.
Į šį klausimą jis neatsakė. Turbūt kai kurie klausimai tiesiog neturi atsakymų, nes viską reikia suprasti savaime… Deja, Lukas buvo visiškai nenuspėjamas ir man sunku buvo kažką suprasti. Tačiau lygiai taip pat sunku buvo suprasti ir save: kodėl aš pasilikau pas jį? Iš galvos išgaravo kitos dienos paskaitos, atsakomybė prieš tėvus… Gulėjau su nepažįstamuoju ir jaučiausi lyg gyvenime nieko nebekontroliuoju. Lukas man buvo visiškai svetimas, todėl aš pati negalėjau atsakyti į klausimą, kodėl esu čia ir kodėl jo ieškau. Nejau aš jį taip greitai įsimylėjau? Nejau tapau apsėsta tiek noro jį pamatyti, tiek sukelti sau pavojų? Lukas kilstelėjo galvą ir lėtai prisiartinęs prie manęs, švelniai pabučiavo lūpas. Svajingai užmerkiau akis, kad galėčiau pasimėgauti, o jam atsitraukus negalėjau atsimerkti… Bučinys sukėlė sumaištį mano širdyje, o kūnas ėmė nepastebimai tvinkčioti. Pažvelgusi į jo akis nemačiau nieko kito, tik norą pakartoti tą minkštą lūpų prisilietimą. Pati to nejausdama pakėliau ranką prie Luko skruosto ir švelniai paglosčiusi jį nykščiu, palenkiau prie savęs antram bučiniui. Vaikinas apkabino mano liemenį ir prisitraukė šiek tiek arčiau savęs, o aš įpyniau savo pirštus į jo plaukus. Jo lūpos buvo lyg saldainis, kurio valgyti nereikėtų, tačiau kartą paragavęs nebežinai, kaip sustoti… Dar kartą atsitraukęs Lukas padėjo galvą ant pagalvės ir žiūrėjo tiesiai į mane, o aš pirštų galiukais leidausi per visą jo torsą iki tvarsčio.
– Tu manęs bijai? – tyliai paklausė Lukas.
– Ne, – pakėlusi akis į jį atsakiau. – O tu manęs?
Prieblandoje pamačiau pakilusį jo lūpų kamputį ir nieko neatsakęs vaikinas dar kartą įsisiurbė į mano lūpas. Viena ranka tvirtai apkabinau jo liemenį ir leidau vaikinui bučiuoti mano lūpas, skruostus, kaklą ir raktikaulius… Lukas negalėjo būti blogas, nes su manimi elgėsi taip švelniai, kaip pati su savimi niekada nebuvau elgųsis. Jo rankos atsargiai leidosi žemyn, glostydamos mano krūtinę ir pilvą, kol pasiekė džinsų sagtį ir stabtelėjo. Apie nieką kitą tuo metu negalėjau galvoti, tik apie Luko buvimą šalia, apie jo švelnias ir atsargias rankas. Nesijaučiau daranti nieko blogo, nes tai, ką dariau dabar buvo vidinis šauksmas. Lukas lėtai atsegė diržo sagtį ir ėmėsi džinsų. Jaudulys mano viduje buvo toks didžiulis, jog maniau imsiu žviegti. Giliai kvėpavau, nors lūpos ir buvo užimtos. Rankos virpėjo liesdamos vaikino kaklą ir glamonėdamos plačius pečius.
Gavęs praėjimą prie mano kelnaičių, Lukas suleido savo putlias lūpas man į kaklą ir leido man giliai alsuoti, kol jis pirštais bandė ištraukti iš manęs aimaną. Aplink dingo viskas, jaučiausi, lyg sklęsdama oru. Mano trapus kūnas virpėjo tvirto vaikino glėbyje, vis įsitempdamas ir vėl atsipalaiduodamas. Lukas tvirtai laikė mane savo rankose, priglaudęs prie sužeisto torso. Delne gniaužiau paklovę, nežinodama, kur dar galėčiau išleisti visą susikaupusią energiją. Norėjosi suleisti nagus į jo nugarą, kad jis niekada nenustotų pirštais žaidęs tarp mano šlaunų, tačiau ilgai malonumas nebesitęsė. Ištraukęs ranką iš kelnaičių, vaikinas slinko aukštyn po mano marškiniais. Ėmiau suvokti, kodėl negalėjau nustoti galvoti apie Luką – jaučiau jam nenumalšinamą aistrą, kurią tą akimirką galėjau išleisti iš savęs.
Padėjau jam atsegti savo marškinių sagas ir nusirengusi juos, numečiau prie lovos. Jo kūnas užgulė manąjį, sukeldamas neapsakomą sunkumą skrandyje… Glostydamas nuogą pilvą, Lukas savo lūpomis drėkino mano įsitempusį kaklą, o aš atsargiai įsikibau į jo pečius. Visą laiką buvau užgniaužusi kvapą, kaip niekada ligi šiol. Viskas buvo taip nepatirta, neištyrinėta ir nežinoma, jog svaigino labiau nei vynas. Visuomet maniau, kad mylintis pirmą kartą, aš bijosiu ir gėdysiuosi savo kūno, savo nemokšiškumo ir nežinosiu, kaip reikia elgtis su vaikinu, tačiau viskas vyko taip sklandžiai ir paprastai, jog nebuvo net laiko pagalvoti apie tai, ką turėčiau daryti. Leidau Lukui imtis iniciatyvos „netenkant“ savo džinsų. Kiekvienas jo prisilietimas prie mano nuogos odos sukėlė vis daugiau virpulio, kuris persidavė į rankas ir jos drebėdamos paglostė vaikino raumeningas rankas. Gaudžiau orą, lyg kaitrią vasaros dieną, nes Luko karštis tiesiog dusino… Viskas atrodė taip malonu ir švelnu, iki pajutau pjaunantį skausmą makštyje.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

Reklama

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: