VII dalis. “Naujųjų bučinys“

Vaikinui sustojus, jis paglostė mano pečius ir atitraukęs nuo savęs, pabučiavo lūpas. Paguldęs mane atgal į lovą, Lukas giliai kvėpuodamas atsigulė šalia ir dar kurį laiką glostė krūtis, kol aš užsimerkusi mėgavausi jo švelniomis pirštų pagalvėlėmis. Priglaudęs mano išsunktą ir gležną kūnelį prie savęs, vaikinas pabučiavo mano pakaušį ir užmigo. Aš vis dar virpėjau iš jaudulio, negalėdama atgauti normalaus širdies plakimo ritmo ir vis dar jausdama tarp kojų įsitaisiusį savo aistros objektą. Prigludusi prie stiprios Luko krūtinės, žvelgiau pro langą į tamsų dangų, kuris buvo švarus – be jokios žvaigždelės. Palengva atgaudama kvapą, jaučiau makštyje vis dar nenumalšintą skausmą, todėl išsilaisvinusi iš vaikino glėbio, nubėgau į tualetą, nes skausmas priminė šlapimo pūslės spaudimą. Atsisėdusi ant klozeto nusišlapinau ir perbraukusi tualetiniu popieriumi, pamačiau kraują. Išsigandusi ėmiau valyti tarpukojį, lyg ten būtų atsiverusi žaizda. Po sekundėlės kraujas nustojo tekėjęs ir aš nejučia pradėjau ašaroti. Nuoga atsirėmusi į skalbimo mašiną galvojau, jog praradau nekaltybę su vaikinu, kuris nėra ir net neplanuoja būti mano vaikinu. Papurčiusi galvą, tuoj pat įlindau į dušo kabiną ir atsukusi vėsų vandenį, ploviau tarpukojį, lyg bandydama grąžinti savo skaistybę… Muiluodama kūną ir liesdama save, vis dar jaučiau Luko glamones ir užsisvajojusi sustingau po vandens srove. Šyptelėjau suvokusi, jog nieko nekeisčiau ir tą patį būčiau padariusi dar kartą, nes Lukas buvo toks nežemiškas. Toks, kurio neįmanoma pamiršti…
Išlipusi iš dušo kabinos, nusišluosčiau kūną ir grįžusi į prieblandoje skendintį kambarį, susiradau savo kelnaites. Apsimovusi jas, įsisupau į Lukui grąžintą džemperį ir grįžau į glėbį, kuriame jaučiausi tokia gležna… Miegantis vaikinas atrodė tikras angelas, neįsivaizdavau, kaip jis gali užsiimti kažkuo nelegaliu ir būti pavojingas visuomenei. Tą akimirką man jis atrodė pats nekalčiausias ir pažeidžiamiausias žmogus. Vis dėlto žinojau, jog Lukas – mergišius ir neturėčiau tikėtis didelės romantikos. Nujaučiau, jog manęs laukia nejaukus rytas, tačiau tą akimirką tenorėjau užmerkti akis ir prisiminti visą patirtą ekstazę. Atsigulusi šalia Luko, padėjau galvą ant jo ištiestos rankos ir vaikinas, lyg nujausdamas mano troškimą, apglėbė mane ir prisitraukė prie savęs. Apkabinau jį tiesiai per sutvarstytą vietą, tartum mano prisilietimas išgydytų jo žaizdą…
Ryte mane pažadino troškulys, kurį jaučiau burnoje ir stemplėje. Pramerkusi akis, pamačiau vis dar pro langą žvelgiančius gatvės žibintus. Pažvelgusi į ta pačia poza miegantį Luką, šyptelėjau ir atsikėlusi iš lovos, pamačiau lempų šviesoje šokančias snaiges. Tą rytą iškrito pirmasis sniegas! Nors buvo gruodžio vidurys, snigti net neketino, o štai pabudusi buvau maloniai nustebinta, nes mėgau gatves, padengtas baltu patalu… Dangus buvo beprašvintantis, todėl kambaryje buvo daug šviesiau ir aš puikiai matydama kelią iki virtuvės, nuėjau įsipilti vandens. Stengiausi judėti kuo tyliau, nenorėdama pažadinti Luko. Gerdama vandenį stebėjau vaikiną ir nežinojau, ar man geriau būtų išeiti iš jo buto ir apsimesti, jog ši naktis man nieko nereiškė, ar likti ir laukti, kol jis atsibus, kad pamatyčiau, kaip į visa tai reaguoja jis pats.
Ilgai svarstyti neteko, nes priėjusi prie kito, kambaryje buvusio lango, žvelgdama į krentančias ant asfalto snaiges, išgirdau lovos girgždesį. Lėtai pažvelgiau į Luko pusę ir pamačiau jį, besirąžantį pataluose. Išsigandusi žvelgiau į jį, nes vaikinas buvo toks neprognozuojamas, jog bijojau išgirsti jo piktą „dink iš čia“ dainelę, kurią jis man taip dažnai kartodavo… Neradęs manęs šalia, Lukas apsižvalgė po kambarį, kol jo akys užfiksavo mano siluetą. Pasitrynęs akis jis kukliai šyptelėjo ir tarė:
– Labas…
– Labas, – tyliai pasisveikinau. – Kaip jautiesi?
Vaikinas primerkė akis, nes tikėjosi, jog klausiu apie jausmą po mūsų kartu praleistos nakties, todėl aš tuoj pat pratęsiau:
– Tavo pilvas…
– A… – sumykė Lukas ir žvilgtelėjo į sutvartytą vietą. – Išgyvensiu.
Linktelėjau galva, nežinodama, ką dar pasakyti ir giliai kvėpuodama žvelgiau į vaikiną.
– O kaip tu? – patylėjęs paklausė jis.
– Man nieko neskauda, – sutrikusi apsimestinai sukrizenau.
– Ar tikrai? – pakėlęs antakius pasitikslino Lukas.
Akmeniniu veidu žiūrėjau į jį, bandydama parodyti, jog man viskas gerai, tačiau mano paklydęs žvilgsnis vaikinui išdavė vaidybą.
– Naktį pasirodė kitaip…
Atrodė, jog Lukas tyčiojasi iš manęs, nes jo veide šmėstelėjo šelmiška šypsena, kuri tikrai nepriminė paguodos. Nuleidau galvą ir krapštydama džemperio užtrauktuką tyliai tariau:
– Tai buvo mano pirmas kartas, taigi…
Nedrįsau pažvelgti į vaikiną, su kuriuo ką tik praradau nekaltybę, nes jaučiau, jog jam visiškai nė motais, kelintą kartą aš myliuosi. Jam tai buvo tas pats, lyg suvalgyti pusryčius.
– Ir kaip? – leidęs man gėdintis kelias sekundes paklausė Lukas.
Suraukusi kaktą pakėliau akis į jį ir negalėjau patikėti, jog tai vienintelis klausimas, kurį jis man uždavė po mano pirmojo karto. Nežinojau, ką atsakyti, todėl atsidusau ir nuėjau prie savo drabužių, kuriuos jau seniau buvau surinkusi nuo grindų ir pakabinusi ant kėdės. Paėmusi juos, nuėjau į vonios kambarį, kuriame planavau persirengti.
Apsimovusi džinsus ir užsisegusi liemenėlę, išgirdau lenkiamos rankenos garsą. Stovėjau nugara į duris ir net neketinau atsisukti. Paėmiau marškinius, ruošdamasi rengtis, kai pajutau vėsius delnus ant savo pečių. Suspurdėjau apimta ne tiek išgąsčio, kiek jaudulio. Pajaučiau jo lūpas ant savo pečių, kurios slinko kaklu ausies link ir aš tarytum apsvaiginta kvaišalų, užsimerkusi leidausi valdoma kaip marionetė. Staigiai atsisukusi pažvelgiau į tamsias akis, suėmiau jį už riešų ir giliai kvėpuodama nuleidau jo rankas. Apsisukusi pasiėmiau marškinius nuo skalbimo mašinos ir išėjau iš vonios kambario.
– Tai pirmas kartas buvo toks blogas, jog nenori pakartoti? – iš paskos eidamas paklausė Lukas.
– Man reikia į paskaitas, – segdamasi drabužį atsakiau ir čiupau nuo kėdės striukę.
– Dar anksti, – tarė jis.
Net nepažvelgdama į vaikiną, pasiėmiau rankinę ir audamasi batus tylėjau lyg užsiūtomis lūpomis. Jis stovėjo visai šalia ir nors aš taip smarkiai norėjau pasilikti su juo, protas reikalavo kuo greičiau bėgti iš šios vietos, jei nenoriu likti įskaudinta. Užsitraukusi striukę atsisukau į Luką ir giliai atsidususi išbėgau pro duris nieko netarusi.
Negalėjau patikėti tuo, kas tik ką įvyko! Manyje mainėsi dvejopi jausmai: aš nesuvokiau, kodėl nesuvaldžiau aistros tam pamišėliui ir tuo pat metu negalėjau suprasti, kodėl man taip gera. Jaučiausi lyg kiekvienas vėjo gūsis paliestų mano sielą, kiekvienas garselis dirgino mano pojūčius. Atsisėdusi į automobilį įsikibau vairan ir žvelgiau pro langą. Niekada nemaniau, jog pasimylėjusi galiu taip jaustis! Norėjosi sau skaudžiai įgnybti, kad atsipeikėčiau nuo apsvaigimo, tačiau niekas nepadėjo. Užvedusi variklį, nuvažiavau namo bent jau palįsti po tekančiu vandeniu, kuris turėtų prablaškyti mano mintis. Deja, apie nieką kitą negalvojau, tik apie pastarąją naktį. Kiekvienas prisilietimas prie savęs priminė švelnias rankas, kurios godžiai tyrinėjo mano kūną… Žvelgdama į dušo kabinoje esantį veidrodį, čiupinėjau savo lūpas, kurios prieš kelias valandas ragavo Luko skleidžiamų nuodų. Kitaip negalėjo būti – tas vaikinas buvo nuodas, kuris užliejo mano vidų nesuvokiama šiluma ir keistu jauduliu.
Išėjus iš vonios kambario, mane pasitiko nustebusi mama:
– Grįžai tik dabar? Su tėčiu nuėjome miegoti anksti, nepastebėjau, kada grįžai.
– Atsiprašau, kad nepranešiau. Lilė susipyko su draugu, norėjo, kad pasilikčiau pas ją nakvynei… Visą naktį guodžiau vargšelę… – net nemirksėdama bėriau melą mamai į akis.
– Aišku… Viskas bus gerai, juk esate jaunos, gražios ir protingos merginos, susirasite tokius, kurie jūsų neskaudins, – šyptelėjo ji, paglostydama mano petį.
Palinksėjau galva, pagalvojusi apie tai, jog šiuo metu aš susiradau tikrai ne tokį, kuris elgtųsi su manimi kaip su tikra dama. Tačiau tą rytą mane užplūdo keistas noras nebeieškoti skaitomuose romanuose aprašyto beatodairiško atsidavimo ir elegancijos, norėjau kraują kaitinančios ir logikos neturinčios aistros, kuri kiekvieną gyvenimo akimirką paverstų pavojingu žaidimu. Vis dar buvau apsvaiginta naktinių nuotykių, todėl atsiprašiusi mamos, nuskuodžiau į savo kambarį. Žiūrėdama į veidrodį šypsojausi, lyg nekaltybės praradimas būtų kažkokių ledkalnių pralaužimas. Atrodė, kad dabar esu daug seksualesnė, patrauklesnė ir aistringesnė, nei buvau anksčiau.
Minčių atsikratyti nepadėjo net paskaitos, kuriose dėstytojai rimtai pasakojo apie artėjančius egzaminus bei testus, nes jie lems, kas ir toliau gaus stipendiją. Net draugės pastebėjo, jog aš dirglesnė, nei buvau anksčiau.
– Atrodai kažkokia suirzusi. Ar viskas gerai? – pasidomėjo Eimantė, kai nuėjome į tualetą.
– Viskas gerai, Eimante, – plaudama rankas tariau. – Turbūt taip yra dėl artėjančios sesijos.
– Merginos! – išėjusi iš kabinos tarė Lilita. – Pamiršau jums pasakyti vieną pasakiškai gerą naujieną!
Abi su Eimante pažvelgėme viena į kitą ir atsisukome į draugę, kuri, tvarkydamasi sijoną, ėjo veidrodžių link.
– Kadangi po dviejų savaičių Naujieji metai, tėvai palieka namus mums su Justu! Taigi, suprantate? – maivydamasi juokėsi Lilė. – Naujųjų metų vakarėlis!
Eimantė iškart pradėjo ploti, man net nesuvokus, ką pasakė Lilita.
– Valio! Nerealu! Vėl bus tie patys Justino draugai? – kamantinėjo Eimantė.
– Tu vis dar svajoji apie Luką? Dieve, Eime, atsipeikėk, jis tikrai ne toks, kuris sugebėtų įsimylėti, – suraukusi kaktą piktai atrėžė Lilė.
Išgirdus Luko vardą, staiga suakmenėjau ir mano ausys lyg siųstuvai ėmė gaudyti kiekvieną jos žodį. Žinoma, Lilitos komentaras, jog Lukas negali įsimylėti mane suerzino, tačiau negalėjau išsiduoti, jog jaučiu jam simpatiją, kurios tikrai nenorėčiau vystyti toliau…
– Na, bet gal dar kartą mane pamatęs jis atkreiptų dėmesį ir vėl… – sumykė naiviai mergina.
– Eimante, ne. Atstok nuo Luko, kitaip Justinas nebeleis tavęs kviesti į vakarėlius.
– Aš net nelendu prie jo, jis pats mane parsivežė namo! – atkirto Eimantė.
Lilita tepėsi lūpas blizgiu, atsisuko į mane ir pervertusi akis tarė:
– Žodžiu, jūs jau žinote, kur švęsite Naujuosius. Ir, Barbora, net nemėgink sakyti, jog švęsi su savo giminėmis…
– Net neketinau to sakyti, – šyptelėjau ir meiliai prisiglaudžiau prie Lilitos.
– Tu mums skolinga, – iš kitos pusės priėjusi apkabino mus Eimantė. – Bus šaunus vakarėlis!

Nors iki Naujųjų metų dar turėjo praeiti daug dienų, mano širdis suspurdėdavo kiekvieną kartą, kai pagalvodavau apie vakarėlį. Visą laukimo laiką negavau iš Luko žinutės, nesutikau jo ir nieko apie jį negirdėjau. Vaikinas lyg išgaravo nuo žemės paviršiaus. Matas man visiškai nieko nebepasakojo apie savo gaują… Galbūt dėl to, jog aš pati buvau pasiklydusi savo mintyse ir nežinojau, ką jaučiu, todėl klausytis svetimų problemų buvo kur kas sunkiau nei ligi šiol. Kasdien galvojau apie Luką, jis tiesiog apsėdo mano mintis. Guodžiau save, jog taip yra dėl to, kad jis buvo pirmasis vaikinas su kuriuo pasimylėjau – jaučiau nepaaiškinamą prisirišimą prie jo ir niekaip negalėjau išmesti iš savo minčių. Visos Kalėdų šventės, susitikimai su giminėmis buvo persmelkti įtampa, net praėjus dviems savaitėms nuo paskutinio matymosi su Luku.
Nekantriai laukiau Naujųjų metų vakarėlio Lilitos namuose, nors ir nežinojau, kaip reiktų elgtis, susitikus su Luku. Vien pagalvojus apie jo veidą, mano širdis mušdavo spartesnį ritmą ir imdavo džiūti burna. Bandžiau tikinti save, jog nesu jo įsimylėjusi, tiesiog tas adrenalinas, kurį patyriau jo glėbyje, regėdama vaizdus, kaip jį muša – tai vedė mane iš proto! Pavojus man atrodė lyg geriausias vaistas nuo kasdienybės, nuo rutina tapusio ramaus gyvenime. Jaučiausi pasiekusi į kitą gyvenimo lygį, kuriame galiu rizikuoti bet kuo, nes tai suteikia nepasakomą malonumą. Karštas kalėdinis vynas atpalaidavo mano mintis ir aš visas šventes praleidau svajodama apie dar vieną ištvirkusią naktį su vaikinu…

Turbūt dėl to, vos atėjus į Lilitos vakarėlį, puoliau gerti kokteilius, kurių buvo pilna virtuvė. Likus porai valandų iki dvyliktos, į Lilitos namus pradėjo rinktis vyresnė publika: Justinas šįkart pasikvietė ne vien savo draugus, bet ir drauges, kurios lyg stirnos apnuogintomis kojomis ganėsi svetainėje. Eimantei pasisveikinus su viena iš merginų, Lilita į ją atsisuko ir paklausė:
– Tu pažįsti šitas merkšes?
– Na… – sutrikusi vebleno Eimė. – Ji mano kaimynė.
– O varge, tokia kaimynė… – nusijuokė Lilė. – Bo, tokiais tempais Naujųjų sulauksi lovoje arba vemdama tualete!
Draugė kumštelėjo mane į šoną, kai aš užsiverčiau trečią stiklinę su alkoholiu. Gurkšnojau visą vakarą jau nebeskanaudama, o iš nervų, kurie pasiekė kuliminaciją, kuomet pamačiau į kambarį įžengiantį Luką. Kaip visada juodais trumparankoviais marškinėliais ir juodomis kelnėmis pasidabinęs vaikinas, šįkart plaukus buvo susitepęs plaukų formavimo priemonėmis ir pasidaręs nedidukę bangelę priekyje. Jo veidas buvo švarus ir šviesus, priešingai nei visų kitų atėjusiųjų Justo draugų. Vaikinai jau buvo prisiuostę narkotikų arba pusgirčiai. Tik ne Lukas… Jis atrodė lyg nepilnametis, kuriam būtų draudžiama vartoti svaigalus.
Su merginomis stovėjome netoli didžiulių muzikinių kolonėlių, kurias buvo atsitempęs vaikinas, visą vakarą renkantis dainas šokiams, ir lengvai trypčiojome vietoje. Pastebėjus Luką, aš ėmiau nejudriai kilnoti kojas ir vis dar gurkšnodama jau besibaigiantį kokteilį, žvilgčiojau per petį, kad bent akies krašteliu jį pamatyčiau.
– Lukai! – į orą šokinėdama kvietė vaikiną Lilita.
– Atėjo Lukas? – išpūtusi akis prie manęs palinko Eimantė ir pradėjo paslaptingai žvalgytis.
Vaikinas tuoj pat pastebėjo krykštaujančią ir mojuojančią Lilę, kuri išsišiepusi laukė jo. Nutraukęs pokalbį su kitu vaikinu, Lukas iškėlė ranką ir pajudėjo mūsų link. Eimė vis dar spirgėjo žiūrėdama į mane, o aš stengiausi neišduoti manyje besikaupiančio jaudulio. Maniau, jog visi organai ėmė plakti kartu su širdimi… Nukreipusi akis šalin, apsimečiau, jog net nežiūriu į artėjantį tamsiaplaukį.
– Labas, Lukai, – stumtelėjusi mus į šonus, Luko kaklą apkabino Lilė ir lengvai pakštelėjo į skruostą.
Mergina taip pat buvo gerokai įkaušusi, todėl tapo meili it katė. Lilės skruostai tiesiog degė nuo karščio, o Eimės – iš pavydo, net jos akyse matėse žaibai, siunčiami merginai, pabučiavusiai jos numylėtinį. Ką jau kalbėti apie mane… Stovėjau nuleidusi galvą, lyg man ant kaktos neoniniu markeriu būtų užrašyta, jog permiegojau su Luku.
– Sveikos, merginos, – išgirdau duslų vaikino pasisveikinimą.
Nedrąsiai pažvelgiau į jį, kol jis stovėjo prieš mus šelmiškai šypsodamasis. Bijojau akimirkos, kai mūsų žvilgsniai susitiks, nes jaučiau neapsakomą gėdą. Nors nesigailėjau to, kas nutiko, tačiau skaudu buvo žinoti, jog po kartu praleistos nakties abu jaučiamės skirtingai. Man tai neįkainojama patirtis, o jam – eilinis pasilinksminimas. Buvo pikta, kad užkibau ant jo kabliuko…
– Skruostai įraudę, prisiragavote kokteilių? – nusijuokė jis.
Merginos ėmė krizenti, o aš nuleidusi akis stebėjau savo tuščią stiklinę ir nedrįsau dar kartą pažvelgti į Luką.
– Kai aplink tokie karšti vaikinai, kur jau neįrausi, – papokštavo Eimantė.
– Eime! – suriko Lilita ir trinktelėjo merginai į petį.
Lukas skardžiai nusijuokė ir aš nebegalėjau daugiau klausyti to atviro flirto, todėl nusprendžiau palikti juos toliau beprasmiškai plepėti ir prisipildyti savo stiklinę velnio lašais. Giliai atsikvėpusi, tariau:
– Atsiprašau.
Pakėliau galvą ir norėjau praeiti pro Luko dešinę pusę, tačiau vos žengus žingsnį, prieš akis išniro tamsus kūnas ir putlios lūpos, kurios paklausė:
– Kur tu, Bo?
Ramiai pažvelgiau vaikinui į akis ir sukaupusi visą drąsą atsakiau:
– Ko nors stipraus.
– Nepadaugink, – vieną lūpų kamputį pakėlęs patarė Lukas.
Mano veidas pasidabino ironiška šypsenėle ir nukreipusi žvilgsnį šalin, apėjau kūnu kelią užstojusį vaikiną. Tvinkčiojo jau ne vien širdis, bet ir galva. Nuo jaudulio, nervų bei alkoholio, akyse vaizdas ėmė atsilikti, tačiau pasiekusi virtuvę, paprašiau ten stovėjusio stambaus bernioko, kad pripildytų mano stiklinę bet kuo su laipsniais. Nejučia jis pradėjo su manimi flirtuoti ir laidyti nešvankius juokelius. Tingulys apėmė visą mano kūną, todėl atsirėmusi į virtuvinį barą, klausiau jo, tačiau negirdėjau nieko konkretaus. Stovėjau šypsodamasi, tartum lūpos būtų sutrauktos mėšlungio, ir linksėdama vis dar galvojau apie Luką.
Apgirtusi buvau ne pirmą kartą, tačiau tai buvo pirmasis, kai aš jaučiu, jog nebekontroliuoju savęs. Nenorėjau, kad Lukas flirtuotų su Eimante, nenorėjau, kad jis ją bučiuotų ir tai kėlė didžiulį įsiutį manyje. Tą akimirką norėjau, kad jis dar kartą paglostytų mano nugarą ir bučiuotų pečius… Primerkusi vieną akį, kad nesilietų vaizdas akyse, nuo pakylos mačiau minioje slankiojantį Luką, nuo kurio nei per žingsnį neatsiliko Eimantė. Niekada nemaniau, jog esu pavydi, tačiau jaučiau pyktį, nes ji buvo taip arti to, prie kurio norėjau būti aš.
– Einam pašokti! – staiga atsisukusi į pašnekovą pasiūliau.
– Kur tik nori, mažute… – apkabinęs mane atsakė jis ir nusivedė laiptukais prie šokančiųjų.
Muzika buvo tokia garsi, jog aš nebegirdėjau ne tik, ką man sako į ranką įsitvėręs vaikinas, bet ir savo minčių. O to man tą akimirką labiausiai reikėjo – nustoti galvoti apie Luką, o juo labiau – be priežasties pavydėti jo Eimei! Mano šokių partneris paėmė iš manęs stiklinę ir padėjo ant lentynos, kuri stovėjo visai netoli mūsų. Jis kažką norėjo man sakyti, tačiau aš visiškai atsidaviau muzikos ritmui ir užsimerkusi bei iškėlusi rankas į viršų, kraipiau klubus kairėn ir dešinėn. Vaikino man net nereikėjo, šokau visiškai viena, nugara tryndamasi į kitus šokančius žmones, kad nenugriūčiau. Atrodė, jog moku dainuoti visas dainas ir sušokti bet kokį judesį. Atsimerkusi pagalvodavau, kur Lukas, tačiau papurčiusi galvą ir vėl imdavau atvira burna kartu su visais dainuoti per gerkle lendančias dainas.
Pailsusi, sustojau ir paėmiau savo kokteilį. Atsirėmusi į lentyną stebėjau, kaip prie manęs artėja keistus šokio judesius rodantis vaikinas ir tik tada prisiminiau, jog tai tas pats landynėje prie manęs lindęs kvailys. Jis priėjo taip arti, jog jaučiau jo kelius, besiremiančius į mane.
– Gal einam į viršų? – išgirdau neaiškius žodžius.
Papurčiau galvą ir gurkštelėjau dar daugiau alkoholio, šlykštėdamasi vien jo kvėpavimu į mano kaklą. Vaikinas prisiglaudė dar stipriau ir prispaudė mane prie komodos. Palenkęs galvą, jis patraukė mano tiesius plaukus nuo pečių ir šlapiai pabučiavo prie ausies spenelio. Bučinys priminė sraigės čliaužimą ant odos – glitu ir nemalonu. Todėl norėjau per daug nesidraskydama pasitraukti nuo jo.
– Dar truputį pašokim, – sušnibždėjau jam į ausį.
Vaikinas atsitraukė, kvailokai šyptelėjo ir paėmęs mano ranką nusitempė šokti. Sukau galvą, kaip nuo jo pasprukti, tačiau pamačiusi fone šmėžuojančią Luko bangelę ant galvos, lyg dėlė prilipau prie savo šokių partnerio ir leidau vaikinui delnais judinti mano klubus. Jis ir vėl prie manęs priartėjo, rankomis apsivijo liemenį ir ėmė bučiuoti kaklą. Buvo šlykštu, tačiau tęsėsi labai trumpai, nes kažkas jėgą atitraukė vaikiną nuo manęs. Atsimerkusi pamačiau Luką, kuris pripuolė prie savo draugo ir kažką jam aiškino. Per garsią muziką nesugebėjau nieko girdėti, temačiau, jog su manimi šokęs vaikinas iškėlė rankas į viršų ir pradėjo ginčytis su Luku. Priėjau arčiau jų ir išgirdau, kaip Lukas rėkia:
– Ji – mano, kiek tau galima aiškinti?
Suraukiau kaktą ir žvelgiau į vaikiną, kuriam ant kaklo išryškėjusios venos leido supranti, jog jis tikrai susinervinęs.
– Gerai, žmogau, ji pati prie manęs prikibo! – atsitraukęs aiškino augalotasis.
Lukas atsisuko, o jo akyse buvo prisikaupę tiek pykčio, jog atrodė, jos tuoj ims rėkti ir ant manęs. Jo draugas pasišalino, o Lukas suėmė mane už alkūnės ir prisitraukęs paklausė:
– Tu visai išprotėjai?
Nesuprasdama, kodėl jis manęs to klausia tariau:
– Ne! Aš tiesiog linksminuosi, o tu man gadini…
– Tu visiškai girta. Eik rengtis, parvešiu tave.
– Aš nenoriu. Kodėl tu man aiškini?
Nieko nebetaręs, Lukas stipriau suspaudė mano ranką ir pradėjo vesti per koridorių darbo kambario link.
– Kas tau darosi? – krapštydama jo pirštus nuo savo alkūnės klausinėjau. – Man skauda!
– Pasilik su juo ir skaudės dar labiau! – stabtelėjęs suriko Lukas.
– Koks tau skirtumas?! – tempiama klykiau vos apversdama liežuvį.
Kone įmetęs mane į darbo kambarį, kuriame kaip visuomet būdavo sudėti visų susirinkusiųjų paltai ir striukės, Lukas paleido mane ir nieko nelaukęs tarė:
– Ieškok palto.
– Palauk, – trindama jo suimtą vietą piktai atrėžiau. – Kas tu toks, kad man aiškintum?
– Turbūt vienintelis blaiviai mąstantis žmogus.
– Ir ką…
– Ar tu nepameni šito bičo? – neleidęs pabaigti sakinio užriko Lukas.
Ėmiau giliai kvėpuoti prisiminusi tą baimės kvapą, kurį užuodžiau landynėje, kai mane iš visų pusių lyg hienos apsupo merginos kūno ištroškę vyrai.
– Tu tokia kvaila… Turbūt labai nori, kad tave iš… Sakiau laikytis nuo jų kuo toliau! – nesulaukęs mano atkirčio toliau kalbėjo vaikinas.
– O koks tau skirtumas, kas man nutiks? – susiėmusi už galvos paklausiau.
Staiga pro duris įžengė Justinas ir vaikinas, kurį ką tik nuo manęs patraukė Lukas.
– Nagi nagi, ir balandėliai čia, – nusijuokė apsvaigęs Justas. – Galėtumėte susirasti privatesnį kampelį, namuose pilna tuščių kambarių!
Lukas atėjo prie manęs, o aš stovėjau nežinodama, kas įvyks ir kaip turėčiau elgtis bei kalbėti.
– Jai jau prastai, vežu namo, – net nešyptelėjęs atsakė Lukas.
– Nejuokaukit, einam į lauką šaudyti fejerverkus, visi idiotai išlekė į kiemą be striukių, – iš savo pokštų juokėsi namų šeimininkas. – Nagi, renkitės, eisim pagąsdinti kaimynų.
Žvelgiau į striukių ieškančius vaikinus, tada pamačiau prie jų prisijungiantį ir Luką, kuris žvilgsniu kvietė mane susirasti paltą. Radusi saviškį, vyniojausi šaliką, kai išgirdau Justino žodžius:
– Lukai, pasiimk savo merginą pas mus, jei viskas taip rimta, kad ja net nesidalini su draugais.
Žvilgtelėjau į stambų vaikiną, kuris stovėjo už Justo ir bandė užsitraukti savo storą striukę, o tada į Luką, stovintį per du žingsnius nuo manęs ir nenutraukiantį akių kontakto su Justu.
– Savus mes sutinkame labai draugiškai, ar ne? – išsišiepęs į mane žvilgtelėjo jis.
Lukas tylėjo, nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų ir atgal. Nusprendžiau nesikišti į jų pokalbį, kad vėl nesulaukčiau užgauliojimų iš Luko. Nesupratau, apie kokią merginą ir kokį „pasiėmimą pas save“ jie kalba, todėl apsirengusi, lėtai žengiau šalia tamsiaplaukio. Tyla darėsi nebejauki, kai Justinas priėjo prie Luko ir kone liesdamasis nosimis su juo, griežtai tarė:
– Juk žinai taisykles, Lukai.
Maniau, jog jie vėl neišvengs veidų trankymo, todėl pačiupusi Luko ranką įsiterpiau tarp jų tvirtindama:
– Gerai gerai!
Justino veide atsirado paslaptinga šypsena ir jis, paglostęs mano pakaušį, pagyrė:
– Šaunuolė. O dabar eime sutikti Naujųjų!
Luko draugams išėjus, jis atsisuko į mane ir piktai žvelgdamas bei rodydamas pirštu prakošė pro dantis:
– Prisidirbai.
Vis dar apsvaigusi nuo alkoholio ir sukilusio adrenalino, žiūrėjau tiesiai į migdolines akis, bandydama jose rasti atsakymus į visus klausimus. Lukas stumtelėjo mane į priekį ir paskatino eiti laukan. Vis dar ant kojų pastovintys žmonės buvo susirinkę Sparksų kieme, kuriame po kelių minučių stovėjome ir mes su Luku. Aplink liejosi šampanas, girdėjosi daugybę šūksnių bei dundėjo danguje pokšintys fejerverkai. Nesugebėjau džiaugtis Naujųjų metų naktimi, nes Luko buvimas šalia neleido nei sekundei atsipalaiduoti. Kiekvieną kartą, kai jį sutikdavau, atmosfera prisitvenkdavo įtampos ir jaudulio, kurių nesugebėjau paaiškinti. Aš nebijojau jo, tačiau pavojaus jausmas tiesiog kvėpavo man į nugarą… Bet kuriuo kitu atveju būčiau sprukusi nuo tokio žmogaus, kuris kelia man pavojų, bet nuo Luko bėgti nepavyko, mane kažkas prie jo sugrąžindavo vos po kelių akimirkų… Nesvarbu, ar mintimis, ar fiziškai – aš grįždavau prie jo. Pakėliau akis į Luko profilį, kuris žvelgė į dangų ir akimis gaudė kiekvieną pasirodžiusią ugnelę. Nepykau ant jo dėl grubumo, dėl sukelto skausmo ir negalėjau sau paaiškinti, kodėl neturiu jokių principų ir netgi nenoriu, kad Lukas elgtųsi kitaip. Su juo patyriau visai kitokį bendravimą – šaltą, paslaptingą, jaudinantį… Mano mintys lyg nesustojantis vėjo malūnas vis sukosi apie tokį savą, bet kartu visiškai svetimą žmogų.
Nuo senų laikų visi buvo į galvas įsikalę tradiciją, pasibučiuoti su patinkančiu žmogumi lygiai dvyliktą – Naujųjų metų naktį. Niekada su niekuo nesibučiavau, nes visada Naujuosius švęsdavau su savo draugėmis arba tėvais… Šįkart stovėjau šalia vaikino, dėl kurio mano širdis imdavo plakti daug stipriau, tačiau jo marmurinis šaltumas neleido net pasvajoti apie Naujųjų metų bučinį. Visiems choru skaičiuojant sekundes iki dvyliktos valandos, prie mūsų prišoko vien suknele vilkinti Eimantė ir sušukusi „Naujųjų metų bučinys“ įsisiurbė į Luko lūpas. Mane lyg kas šaltu vandeniu apipylė ir aš išsigandusi žiūrėjau, kaip mano draugė pasikabinusi ant Luko kaklo murdgė savo liežuvį į jo burną. Vaikinas laikė ją už pečių, tačiau nesupratau, ar nori ją atplėšti nuo savęs, ar tiesiog mėgaujasi bučiniu. Visi vieni kitus sveikino su švente, o aš vis dar regėdama Eimantės akibrokštą, apsisukau ir nubėgau tolyn. Mane supo didžiulis triukšmas, nes fejerverkų lietus vis dar nesiliovė, o žmonės po kelis glėbesčiavosi kiekviename žingsnyje.
– Su Naujaisiais, Bo! – išgirdau tinktelėjusis į kažkieno nugarą.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

Reklama

7 komentarai

  1. Na, nori buti pi i Sylvia Day… Bandyk, gal pavyks… Deja, siurpuliukai per kuna nenubega… Bet gal sugalvosi banalu erotini skaitala paversti i grazu meiles, kupina erotikos romana. Sekmes.

    • Arija, ačiū už komentarą. Rašiau šį kūrinį prieš 4 metus, nieko neredagavau, kad likčiau ištikima savo tam tikrų dalykų įsivaizdavimui. Į nieką panaši būti nenoriu :) Ir turiu nuvilti – kūrinys nebus gražus, jeigu skaitysite jį toliau. Jei ne – linkiu susirasti ne tokių banalių tekstų jūsų išlavintam skoniui :)

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: