VIII dalis. “Sąjungininkai“

Atsisukusi išvydau išsišiepusią Lilitą, kurios kailinė kepurė beveik dengė akis. Pasitvarkiusi ją, mergina apkabino mane ir pakštelėjusi į skruostą, atsitraukė.
– Tave taip pat, Lile! – bandydama šypsotis atsakiau.
– Imk šampano! Tegul šie metai būna dar geresni! – šaukė draugė, atkišusi man šampano butelį ir apglėbdama šalia stovėjusį nematytą vaikiną.
Apimta nepaaiškinamo pykčio ir pavydo, paėmiau iš Lilitos šampaną ir užsivertusi gėriau, kol burbuliukai ėmė veržtis pro nosį. Kostelėjau, nurijusi paskutinį gurkšnį, giliai atsikvėpiau ir dar kartą užsiverčiau butelį.
– Duok, – vos neišmušdamas dantų gėrimą griebė vaikinas.
Prieš save pamačiau įniršusį Luką, kuris perdavė butelį Lilitai ir stumtelėjo mane į šoną. Valydamasi paltą, kurį vaikinas apliejo didvyriškai kovodamas prieš putojantį gėrimą, piktai burbėjau:
– Eik pas savo bučinį.
– Einam į automobilį.
– Aš nenoriu niekur su tavimi eiti. Pasiimk Eimantę.
Spyriojausi lyg mažas vaikas, kol Lukas nesugriebė manęs abiem rankomis už pečių ir stumdamas iš nugaros vedė į priekį.
– Nebūk kvaila.
– Ko tu prie manęs pristojai? – neaiškiai artikuliuodama ir svyruodama į šonus atsakiau. – Aš noriu linksmintis!
– Tu pakankamai prisilinksminai.
– O kas tu toks? Mano auklė? – bandydama ištrūkti muisčiausi Luko glėbyje.
Pasiekę gatvę sustojome ir vaikinas atsisukęs į mane paklausė:
– Nori eiti pas Julių?
Žiūrėjau į griežtai sustatytas putlias Luko lūpas, kurias ką tik bučiavo Eimantė, bet nieko neatsakiau.
– Eik. Pasilinksminsi… – ragino vaikinas, atsitraukęs nuo manęs ir skėsčiodamas rankomis.
Žvilgtelėjau tiesiai į jo akis, kuriose mačiau sumišusį rūpestį bei pyktį. Tiesiog nesupratau, kodėl Lukas taip elgiasi: globoja mane, saugo nuo savo draugų, tačiau kitą akimirką bučiuoja mano draugę, flirtuoja su merginomis ir grubiai mane tampo po visus namus… Visiškai nenorėjau eiti pas tą ištvirkusį kvailį, su kuriuo atsitiktinai pašokau. Norėjau, kad Lukas parvežtų mane namo, bet nežinojau, kodėl. Nežinojau, kas toks Lukas Edvardsas, bet žinojau, kad ir kaip jis su manimi elgtųsi, aš juo pasitikiu ir tik su juo jaučiuosi saugi.
– Nenoriu… – nuleidusi galvą tyliai tariau.
– Tai nesielk kaip kekšė.
Vaikinas veikė mane lyg narkotikai, kuriuos jis pats platino: jo žodžiai, jo prisilietimai, jo žvilgsniai – viskas emociškai jaudino ir išmušdavo iš vėžių. Tai aš pykau, tai pavydėjau, tai geidžiau jo, o dabar ir susigraudinau dėl jo apibūdinimo.
– Einam į automobilį, – šaltai tarė Lukas ir apėjo mane.
– Kodėl tu toks? – sušukau apsisukusi.
Nieko neatsakęs jis atrakino automobilį ir į jį įsėdo. Sunkios ašaros nuriedėjo mano skruostais prieš atsisėdant šalia Luko.
– Kodėl tu toks? – dar kartą pakartojau klausimą vos matydama jį pro ašaras.
– Koks?
– Tu bučiuojiesi su Eimante, o man būti su kitais draudi.
– Būk su kuo tik nori, tik ne su šitais žmonėmis.
– Kodėl? Kodėl tu mane taip saugai? – neramiai tryniausi sėdynėje, kai Lukas išvažiavo iš kiemo.
Į šį klausimą atsakymo laukiau ilgiau, nei reikėjo, tačiau taip ir nesulaukiau.
– Lukai, atsakyk man.
– Pamatysi, kai nueisi pas juos, – net nežvilgtelėjęs ramiai tarė vaikinas.
– Kur nueisiu?
– Kai išsiblaivysi, susitiksim ir sugalvosim, ką daryti.
Luko šaltumas jautėsi visame automobilyje. Mano oda šiaušėsi nuo jo žodžių, lyg turėčiau susitikti su kažkokia sekta, kuriai jie visi priklausė. Apėmė keista baimė, tačiau žinojau, jog su Luku bijoti man nereikia. Likusias dešimt minučių iki mano namų, abu tylėjome žvelgdami į kelią bei žmones, kurie gatvėse sveikino vieni kitus. Sustojęs prie namų, Lukas atsisuko į mane ir pakišęs delnus po kojomis tylėdamas kramtė apatinę lūpą. Žiūrėjau į jį lygiai taip pat nieko nesakydama.
– Atvažiuosiu rytoj ketvirtą. Būsi išsipagiriojusi? – po kelių sekundžių tarė Lukas.
– Aš nesu girta.
Vaikinas prunkštelėjo ir palinksėjo. Žiūrėjau į jo blizgančias rudas akis, kurios mane tiesiog hipnotizavo. Prisiminiau prietemoje patirtas Luko glamones ir apsilaižiusi lūpas lenkiausi jį pabučiuoti.
– Lipk iš automobilio, – supratęs mano kėtinimus ištarė vaikinas.
Išpučiau akis, nes negalvojau, kad tokią romantišką akimirką jis galėtų mane atstumti. Įnirtingai atsisegusi saugos diržą, atsisukau į Luką ir mestelėjusi piktą žvilgsnį, išlipau. Dar kartą atsisukusi pervėriau VOLVO niekinančiu žvilgsnius ir nubėgau snieguotu takeliu prie durų. Lukas nuvažiavo vos man spėjus susirasti raktus. Įėjusi į namą, atsirėmiau į duris ir giliai kvėpuodama kartojau, jog jis kiaulė. Namai buvo visiškai tušti, todėl triukšmaudama užlipau laiptais į vonios kambarį, kuriame nusimečiau drabužius ir nusiplovusi veidą, žvelgiau į veidrodį. Vis dar negalėjau atsipeikėti, jog taip sutikau Naujuosius metus: padauginusi kokteilių, su pavydu širdyje ir venose varinėjančiu pykčiu. Niekaip nesupratau, kokiu tikslu Lukas mane saugo ir tuo pačiu atstumia. O dar blogiau, nesupratau, kodėl mane prie jo vis tiek taip traukia. Turbūt visuomet trokštame to, ko negalime turėti… Arba tik aš trokštu sunkių kančių ir tragedija besibaigiančių santykių. Nors net negalėjau to pavadinti santykiais. Atsigulus į lovą, kambarys ėmė suktis, todėl lyg siūbuojama ramiai užmigau.
Ryte skaudėjo ir galvą, ir skrandį, todėl išgėriau vaistų ir pasigaminau  puslitrį ramunėlių arbatos. Vangiai norėjau prisiminti praėjusios nakties įvykius, nors pagalvojus apie Luką gerklėje atsirasdavo gumulėlis, kurio nepavyko nei nuryti, nei nuplauti arbata. Išsimaudžiusi po dušu, sulaukiau mamos, kuri grįžo pavargusi po pasisekusio vakarėlio pas draugus ir nuėjo tiesiai į lovą. Po akimirkos grįžo ir Matas. Vos įžengęs į svetainę, jis numetė kuprinę ant grindų ir paklausė:
– Kodėl Lukui reikia tavo telefono numerio?
– Ką? – nustebusi atsisukau į jį.
– Prieš kokią valandą jis man paskambino ir paprašė atsiųsti tavo telefono numerį.
– Nusiuntei?
– Na… – sumykė Matas. – O kam jam tas numeris? Ko nors prisidirbai? Ar jis tave įsimylėjo?
– Kvailys! – surikau, mesdama į jį pagalvę. – Nereikėjo duoti.
Pažvelgiau į savo telefoną, kuris gulėjo ant stalelio ir patikrinau, ar niekas neskambino. Kol brolis dėjo pagalvę atgal ant sofos, aš paslaptingai priėjau prie lango ir žvilgtelėjau į gatvę.
– Kas yra, Bo? – prisėlinęs arčiau pasidomėjo jaunėlis.
– Nieko… Nesvarbu, – greitai sumalusi nulėkiau į savo kambarį.
Buvo beveik pusė keturių ir aš įsisupusi į chalatą, neramiai myniau takelius ant kilimo. Nors ir norėjau pasimatyti su Luku, tačiau jo nepagarba man jaukė mintis apie gerąją vaikino charakterio pusę. Besimaunant džinsus, išgirdau skambantį telefoną. Susitvarkiusi tik vieną klešnę, klupdama puoliau prie jo ir ekrane pamačiau švytuojantį numerį. Giliai kvėpuodama atsiliepiau:
– Klausau.
– Susiruošusi?
Vaikino įžulumui nebuvo lygių, tačiau jo balso tembras skrodė mano organus be jokio gailesčio ir atsidususi atsakiau:
– Beveik.
– Po dešimties minučių būsiu.
Padėjusi telefoną ant stalo, žiūrėjau į jį, negalėdama nuslėpti šypsenos. Buvo taip neįprasta, kad su manimi kažkas taip šaltai ir griežtai bendrauja, jog tai kėlė dar didesnį susižavėjimą žmogumi. Nors ir nežinojau, kaip su juos kalbėti, ką jam sakyti, kaip jį prajuokinti ar pralaužti tuos nematomus šarvus, buvau pasiryžusi išgauti iš Luko ne vien jo skleidžiamą abejingumą, bet ir šilumą, kuria jis spinduliavo tą kartu praleistą naktį. Susisukusi iš plaukų netvarkingą kuodą, skubėjau bent kartą perbraukti blakstienas tušu ir susirasti nors vieną švarų megztinį. Po dešimties minučių jau aviausi žieminius batus ir nieko neatsakydama į Mato klausimus apie Luką, išlėkiau pro duris. Juodasis VOLVO laukė manęs lyg pelenės karieta išvykai į puotą.
Įlipusi pasisveikinau, o Lukas žvilgtelėjo pasipuošęs pašaipia šypsenėle.
– Nebuvo bloga? – tarė jis, užvedęs variklį.
– Aš nebuvau girta… – nutęsiau.
– Vadinasi, blaiviu protu kariesi ant kaklo visiškiems idiotams?
– Tie idiotai yra tavo draugai. O žinai, kaip yra sakoma: pasakyk, kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas tu, – piktai burbėjau, sunėrusi rankas ant krūtinės.
– Tą patį pritaikyk ir sau, – nusijuokė Lukas.
Žiūrėjau pro langą, nesuprasdama, ką veikiu su juo vienoje patalpoje, bet to sveiku protu neaaiškinsi…
– Vis dar nesuvokiu, kodėl tu su jais bendrauji, jei laikai juos idiotais?
– Toks mano gyvenimas.
– Tavo atsakymas idiotiškas kaip ir tavo draugai.
– Galiu pasakyti kitaip: esu priverstas kęsti jų draugiją, nes kelio atgal nėra.
– Kelio iš kur?
– Pakentėk, nuvažiuosim į namus, sužinosi.
Visą kelią suraukusi kaktą žvelgiau pro langą, mėgaudamasi tyla, nes tik tada jaučiau, jog mes su Luku esame iš vienos planetos – nesipykstame ir neerziname vienas kito. Privažiavę jo daugiabutį, išlipome ir vis dar tylėdami nuėjome į butą.
Jauku buvo ir vėl grįžti į tą mažą vieno kambario patalpą, kuri man priminė saugumo jausmą ir patirtą malonumą. Nusirengusi ir pasidėjusi batus prie durų, atsisėdau ant sofos ir stebėjau besitvarkantį vaikiną. Tamsiai mėlyni languoti marškiniai atraitotomis rankovėmis lengvai krito ant juodų marškinėlių, o nusmukę tamsūs džinsai suteikė Lukui vėjavaikio įvaizdį. Nuėjęs prie virtuvinės spintelės jis atsisuko ir pašaipiai paklausė:
– Gal kokteilio?
– Gal ne… – tokiu pat tonu atsakiau.
Vaikinas lengvai sukikeno ir pripylė vandens į elektrinį virdulį. Kol vanduo virė, jis atsisėdo šalia manęs ir kurį laiką be žodžių žvelgęs į akis, prabilo:
– Bet tau akivaizdžiai trūksta pavojų gyvenime.
– Aš vis dar nesuprantu, koks čia pavojus?
Lukas stebeilijo mane, mintyse regzdamas atsakymą, tačiau tam nepavykus, vaikinas atsiduso ir nuėjo užpilti vandens ant arbatos žolelių.
– Lukai, prašau, nebevaidink šalto ir bejausmio padaro. Paaiškink man, kas čia vyksta…
Jis sustingo prie lentynėlės, lyg mano žodžiai būtų būtų tapę staigiu danties skausmu, ir po akimirkos įsipylęs cukraus į puodelį, atsisuko klausdamas:
– Cukraus?
Papurčiau galvą ir laukiau jo atsakymo. Paėmęs abu puodelius, vaikinas atnešė juos prie lovos ir pastatė ant grindų.
– Aš nevaidinu.
– Juk tu nesi toks blogas, koks nori atrodyti.
– Tu manęs nepažįsti.
– Bet jaučiu, kad tu nesi blogas. Tu mane išgelbėjai toje landynėje, nors aš tave sekiau nuo pat savo namų, paskui apgynei nuo Justo, padėjai atgaivinti Matą, neleidai vakar susidėti su tuo Juliumi ar koks jo vardas, jei būtų tikrai blogas – tau nerūpėtų…
– Tai nereiškia, kad aš geras, tai reiškia, kad aš protingas.
– Bet kodėl tu mane saugai?
Iš pradžių Lukas žvelgė į mane gėdos kupinu žvilgsniu, bet pajutęs, jog jo akyse galima perskaityti visą tiesą, vaikinas, nuleidęs akis, kurį laiką tylėjo.
– Tu tiesiog nori, kad aš būčiau geras.
– Tu ir esi…
– Baik, gerai? – piktu tonu nutraukė mano sakinį jis. – Žodžiu, kad nepapultum po Justino padidinamuoju stiklu, kitą kartą važiuosi su manimi į susibūrimą.
– Kokį susibūrimą? – suraukusi kaktą pasidomėjau.
– Visos gaujos. Už miesto turime butą, kuriame renkasi visi Justino pavaldiniai, platintojai, jų draugės ir įvairios kekšės. Kiekvieną kartą, kai kuris nors susiranda merginą ar randa naują platintoją, atsiveda parodyti visai gaujai. Ten jį arba ją patikrina, ar tai nėra koks kvailys ir gaujos reikalai nepasieks policijos, – ramiai dėstė Lukas.
Galvoje atsirasdavo vis naujas klausimas po kiekvieno jo teiginio, tačiau aš prasižiojau klausti tik vieno:
– Kaip jie patikrina?
Vaikinas patrynė delnus ir atsirėmęs alkūnėmis į kelius, susimąstęs žvilgtelėjo į mane tardamas:
– Reikia vartoti narkotikus.
Išpūčiau akis, šiek tiek atsilošiau ir žiūrėjau tiesiai Lukui į migdolines akis, kurios lėtai mirksėjo.
– O kas, jei nevartoji?
– Vadinasi, tai išdavikas arba pasamdytas žmogus.
– Ir? – tęsiau klausimus toliau.
– Ir tada atsisveikink su savo šeima, koja, ranka arba galva, – trindamas delnus atsakė vaikinas.
Išsigandusi žiūrėjau į Luką, lyg reikalaudama pasakyti, jog tai tebuvo juodas humoras, tačiau vaikinas tylėjo. Giliai atsidususi susiėmiau už burnos ir tyliai paklausiau:
– Tai aš turėsiu vartoti kvaišalus?
Lukas nieko nesakė, tačiau jo tylos man užteko, kad suprasčiau atsakymą.
– Dabar supranti, kodėl sakiau manęs nesekioti ir palikti ramybėje?
Žiūrėjau į kilimą, vis dar nesuvokdama, kodėl iš šios situacijos negali būti  paprastos išeities. Juk išeitis visada yra!
– Dabar jie galvoja, jog aš esu tavo mergina?
– Taip, – užtikrintai atrėžė vaikinas.
– Tai mes galime pasakyti, jog išsiskyrėme.
– Tada tau tikrai bus blogai. Jie tave susiras ir privers vartoti narkotikus, o jei atsisakysi, padarys taip, kad užsitikrintų, jog neišduosi policijai apie narkotikus.
– Bet juk mano pačios brolis įsivėlęs, žinoma, kad aš nieko neišduosiu! – susijaudinusi užrikau.
– Kadangi tu žinai, kur yra, tavo vadinama, landynė, žinai gaujos narius, žinai, kur gyvenu aš ir nuolatos įsiveli į problemas su vaikinais, jie tikrai netikės, jog tavo broleliui įkliuvus į bėdą, tu neišduosi visos gaujos. Bet kuris kitas iš gaujos bandytų tave užverbuoti – pats Justinas, Robertas ar Julius… Saugiausia apsimesti, kad tu viena iš jų. Tau dingus, lėktų ir mano galva.
– Bet aš nenoriu vartoti narkotikų! – susinervinusi šuktelėjau.
Lukas čiupo mano galvą ir delnu uždengė burną.
– Tyliau, idiote, sienos čia popierinės!
Žiūrėjau ašarų prisitvenkusiomis akimis į jo rimtą veido išraišką ir po sekundės nusiraminusi atsipalaidavau. Vaikinas paleido mane ir ramiai tarė:
– Aš sugalvojau kai ką, kad tau nereiktų vartoti.
– Ką?
– Atsinešime savo maišelį, kuriame bus cukraus pudra – ji panaši į metą. Sutrauksi kelis takelius ir apsimesi apsvaigusia.
– O koks būni sutraukęs tų takelių?
– Energingas, atsipalaidavęs, pasiskaitysi namie, – lyg apie pasiruošimą paskaitoms kalbėjo Lukas.
Žiūrėjau į jį rydama seiles ir bandžiau suvokti, koks mane veiksmas privedė prie tokių pasėkmių.
– Tik turėsi neimti narkotikų iš jų, – iš filosofinių apmąstymų ant sofos mane sugrąžino vaikino žodžiai.
– O jeigu jie siūlys?
– Jeigu greitai sutrauksi tai, ką atsinešėme, niekas įkyriai nesiūlys. Kadangi jie patys būna apsvaigę, neturėtų kabinėtis, tačiau Justinas – suktas žmogus, gali atrodyti, kad tiki, tačiau tik ir laukia, kol susikirsi, – primerkė akis Lukas.
– O jei jie sužinos, kad tai cukraus pudra?
– Jei tu neišsižiosi – nesužinos, – suraukė kaktą vaikinas.
– O tu nebijai, kad aš tave išduosiu?
Lukas atidžiai įsižiūrėjo į mano akis ir net nemirkteldamas atsakė:
– Nebijau.
Mano širdį užplūdo tokia šiluma, kurią esu jautusi su vieninteliu Luku. Nežinau, kas tai būdavo, tačiau kaskart būnant su juo, tas jausmas aplankydavo mane.
– Aš tau paskambinsiu, kai Justinas suplanuos susitikimą. Gerk arbatą, man reikia skubėti, – gurkšteldamas saviškės suburbėjo tamsiaplaukis.
Paskubomis paėmiau puodelį ir paragavau karšto gėrimo. Lukas atsistojo ir paėmęs sportinį krepšį, pradėjo krauti į jį sportinius batus bei aprangą.
– Važiuoji muštis?
– Pirmiausia mokyti tavo jaunėlio, paskui į ringą, – trumpai atsakė vaikinas, net nepakeldamas akių nuo savo veiklos.
– Tu mokai Matą muštis? – nuleidusi puodelį ant kelių sutrikau.
– Jam tai tikrai pravers.
– Aš juk sakiau, kad neskatintum jo muštis!
– Ir manei, kad aš tavęs klausysiu? – šyptelėjo akis pakėlęs Lukas.
– Nenoriu, kad jis sektų tavo pavyzdžiu!
– Juk jis tik treniruojasi, nepanikuok.
– Negana to, kad tavo galva sudaužyta, nori, kad ir kitų būtų tokios? – piktai klausinėjau.
– Niekas neliepia jam eiti į ringą. Tegul bent jau moka apsiginti nuo kvailių, kurie jam įkrečia į kailį.
Tylėjau širsdama ir gerdama burną deginančią arbatą. Matas man nieko nepasakojo apie treniruotes su Luku… Nors aš ir pati nelabai juo domėjausi pastarosiomis savaitėmis. Atrodė, kad viskas susitvarkė, kad gauja paliko jį ramybėje, kad jie nebereikalauja narkotikų ir mano broliukas gyvena ramų gyvenimą.
– Na, važiuojam. Parvešiu tave ir paimsiu Matą.
– Ar seniai tu jį treniruoji? – pabaigusi arbatą paklausiau vaikino.
– Maždaug savaitę, – primerkęs akis atsakė jis.
– Neskatink jo smurtauti… – padėjusi puodelius ant virtuvinės lentynos paprašiau.
– Neskatinu. Skatinu tik apginti save.
Lukas avėsi batus, o aš stebėjau jo išlenktą nugarą ir norėjosi apkabinti tą tvirtą kūną, kuris mane taip skaudina, bet tuo pačiu ir teikia saugumą. Papurčiusi galvą pasilenkiau prie savo batų ir išėjau paskui vaikiną į koridorių.
– O Matas taip pat turėjo eiti į tą susitikimą su gauja, kai tapo platintoju? – tyliai paklausiau, mums žengiant koridoriumi.
– Taip…
– O varge… Ir jis vartojo narkotikus?
– Pabandė. Kiek pamenu, tai buvo jo pirmasis bandymas.
– Negaliu patikėti, kad mano mažasis broliukas gali priklausyti kažkokiai narkomanų sektai…
Lukas tylėdamas atrakino automobilį, numetė sportinį krepšį ant galinės sėdyniės ir atsisėdo į vairuotojo vietą. Susirangiusi šalia jo susimąsčiau, jog ir Lukas turėtų vartoti narkotikus, jei jau priklauso šiai gaujai, tačiau jis visuomet buvo blaivas ir „švarus“.
– O kaip tu patekai į gaują, jei nevartoji narkotikų? – vaikinui užvedus variklį paklausiau.
– Nesvarbu. Priklausau tai gaujai ne savo noru, todėl jiems tas pats, ar aš vartoju ar ne.
– Ne savo noru? Tai kodėl tu jai išvis priklausai? – domėjausi.
– Kuo mažiau žinosi, tuo laimingesnė būsi. Jau sakiau – nekamantinėk ir nekišk nosies.
– Bet aš jau įkišau!
Lukas nieko neatsakė ir susinervinęs žvelgė į kelią. Nuspaudęs greičio pedalą, jis lėkė neleistinu greičiu per miestą visą laiką tylėdamas.
– Gali manimi pasitikėti, – įvažiavus į mano kvartalą tariau, padėdama savo delną ant jo plaštakos.
Vaikinas nuleido akis į mūsų rankas, trumpai paspoksojo ir ramiai atsakė:
– Nepasitikiu niekuo.
– Tu man atrodai toks liūdnas ir nusivylęs gyvenimu…
– Kodėl tu išvis domiesi manimi? – sustojęs prie namų piktai suriko Lukas ir ištraukė savo plaštaką iš po maniškės.
– Dėl to tu ir elgiesi taip šaltai? Nes aš tavimi domiuosi?
– Klausyk, pasakiau tau tiek, kiek tau reikia žinoti. Mano asmeninis gyvenimas su tuo nesusijęs, todėl nesikišk į jį.
Lukas vėl buvo griežtas ir abejingas, kad ir kaip nesveikai tai skambėtų, toks jis mane svaigino dar labiau. Jo suraukta kakta ir į V raidę virtę antakiai varė mane iš proto. Vaikinas žvelgė į mane su didžiule panieka, bet aš to nepaisiau. Suėmusi delnais jo skruostus, prisitraukiau prie savęs ir stipriai pabučiavau. Atsitraukusi žiūrėjau į Luką ir laukiau dar didesnio jo pykčio, tačiau jis tik giliai alsavo ir jo susijaudinimą puikiai pastebėjau ne tik akyse, bet ir tvinkčiojančiose lūpose. Vaikinas palinko prie manęs ir maniau, jog mane pabučiuos dar kartą, tačiau jis pasuko lūpas ties mano ausimi ir sušnibždėjo:
– Daugiau niekada taip nedaryk.


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

 

Reklama

5 komentarai

  1. 2017 m. rugsėjo 21 d. 18:22, Martina Vaičiūnaitė rašė:

    > thequeenma posted: “Atsisukusi išvydau išsišiepusią Lilitą, kurios kailinė > kepurė beveik dengė akis. Pasitvarkiusi ją, mergina apkabino mane ir > pakštelėjusi į skruostą, atsitraukė. – Tave taip pat, Lile! – bandydama > šypsotis atsakiau. – Imk šampano! Tegul šie metai būna dar “ >

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: