X dalis. “BFF“

– Gerai, gana, – pasitraukęs nuo Eimės ir priėjęs prie manęs ištarė Lukas. – Einam į vidų.
Jis stumtelėjo mane į priekį ir aš vedama per koridorių dar kartą nužvelgiau sutrikusią draugę, apie kurią maniau žinanti viską. Tikėjausi, jog, jei Eimantė yra čia, kambaryje turėčiau sutikti ir Lilitą, tačiau svetainėje, kur skambėjo garsi muzika ir patalpa buvo prisitvenkusi dūmų, sėdėjo tik Justinas, Julius, su kuriuo šokau Naujųjų metų vakarėlyje ir dar pora vaikinų. Lukas visiems paspaudė rankas, o Justas atsistojęs maloniai man tarė:
– Prisėsk. Jauskis kaip namie.
Jo paslaptingas ir nenuoširdus žvilgsnis mane gąsdino, priėjau arčiau Luko.
– Čia Bo, – garsiai tarė Lukas.
– Girdėjom, kad čia naujoji tavo mergužėlė, – nusijuokė vienas iš nepažįstamų vaikinų, kuris rūkė suktinę.
Mintyse lyg aidas vis kartojosi žodis „mergužėlė“, tačiau Luko apkabinimas per pečius, mane nuramino ir jis pasisodino mane ant fotelio, kuris buvo šalia stalelio. Ant jo mėtėsi daugybė keistų daiktų: vamzdeliai, folija, kortelės, kupiūros ir maišeliai su baltais milteliais bei tabletėmis. Viską apžiūrėjusi nurijau susikaupusias seiles ir įtemptai žiūrėjau, ką daro kiekvienas iš sėdinčių vaikinų.
– Labas, Lukai! – pasigirdo dar vienas moteriškas balsas, kuris perrėkė net trankią muziką.
– Labas, – atmestinai džiugiai atsakė vaikinas.
– Supažindink su savo drauge, – pribėgusi ėmė straksėti liekna blondinė, kurios niekuomet nebuvau mačiusi.
– Bo, – linktelėjusi galva tariau, nespėjus jam net prasižioti.
– Bo? Kaip įdomiai skamba… Bo bo bo… Aš Rita, – ištiesusi baltutę plaštaką prisistatė mergina.
Jos riešas buvo sužalotas, o akimis kylant alkūnės link, mačiau vis daugiau badymosi žymių. Blondinė visiškai neslėpė savo randų, nes vilkėjo palaidinę ant petnešėlių. Lengvai spustelėjusi jos plaštaką, gailesčio kupinu žvilgsniu pažvelgiau į jos tuščias tamsias akis. Staiga ji vėl striktelėjo ir garsiai šaukdama išlėkė iš kambario:
– Panos, ateikit susipažinti su Bo-o-o!
Pažvelgiau į Luką, lyg klausdama, ką turėčiau daryti, o jis prisiglaudė prie mano ausies ir tyliai sušnabždėjo:
– Apsimesk, kad viskas gerai. Jos apsvaigusios, todėl kalbės daug nesąmonių, reaguok ramiai.
Pažvelgusi į tarpdurį, jame pamačiau rankas sukryžiavusią Eimę, įdėmiu žvilgsniu tyrinėjančią mane ir Luką.
– Kodėl nesakei, kad čia yra Eimantė? – atsisukusi į jį tyliai paklausiau.
– Tu nebūtum patikėjusi. Juk manei, jog tavo draugai patys šauniausi ir tu apie juos žinai viską… – ironiškai tarė jis ir pažvelgė man tiesiai į akis.
Taip, smerkiau Luką dėl to, kad bendrauja su žmonėmis, kurie jam grasina ir jį muša, tačiau pati apie savo geriausią draugę nežinojau tokio svarbaus dalyko. Laikiau Eimantę puikia mergina, jos pažymiai buvo geri, jos tėvai, nors ir išsiskyrę, auklėjo ją nepriekaištingai, todėl nesupratau, kodėl ji atsirado tokioje vietoje su tokiais žmonėmis. Naiviai tikėjausi, jog ir Eimė tik apsimeta, kad yra narkomanė, tačiau pamačiusi, kaip ji susirango Robertui ant kelių ir paima iš jo suktinę, praradau bet kokią viltį dėl jos nekaltumo. Nuleidusi akis, žvelgiau į kilimą, kai išgirdau Justino balsą:
– Na, tai ką balandėliai šiandien vartos?
– Atsinešėme savo, – viena ranka apkabinęs mane per petį patapšnojo Lukas.
Žvelgiau į Eimantę, norėdama pamatyti jos reakciją į tai, jog ir aš nieko jai nepasakojau apie savo „svaiginimąsi“, tačiau merginos akyse buvo tokia panieka, jog ji šaltai pažvelgusi į mane įsisiurbė apkvaitusiam Robertui į lūpas. Nesupratau, kokia tai svingerių grupelė, nes per Naujųjų metų vakarėlį Eimantė bučiavosi su Luku, o dabar Luko akivaizdoje seiliojasi su jo draugu… Net nenorėjau sužinoti, kas dar čia vyksta. Į kambarį atlėkė dar kelios lyg varlės kvaksinčios merginos, kurios puolė prisistatinėti, o aš tik linksėjau galva ir apsimestinai šypsojausi.
– Kokie gražūs tavo plaukai… – tarė viena, prisėdusi ant fotelio netoli manęs ir bandydama pasiekti mano tamsius plaukus. – Tavo draugė žiauriai graži Lu…
Mergina buvo tokia apsvaigusi, jog nespėjusi pasakyti vienos minties, tuoj puldavo burbėti visai kitus dalykus, todėl nesupratau, ar ji kalba rimtai, ar tai tik apkvaišinti svaičiojimai. Atmosfera buvo ganėtinai įtempta: merginos susėdusios ant grindų juokėsi viena iš kitos, kalbėdamos tik joms suprantama kalba ir raitėsi pagal trankią muziką, kai kurie vaikinai palinkę prie stalo pro nosį traukė baltų miltelių takelius, Eimantė su savo naujuoju draugu kone valgė vienas kitą, retkarčiais įtraukdami dūmus ir pusdami juos vienas kitam į burną. Lukas paleido mane, norėdamas pridegti cigaretę ir aš kruptelėjau, lyg būčiau palikta viena su liūtais ankštame narve. Automatiškai prisispaudžiau prie jo kūno ir pažvelgiau į jo rankas. Tada pakėliau akis į jo veidą, o vaikinas pro savo užkritusius plaukus mirktelėjo akį ir pridegęs cigaretę, vėl apglėbė mane viena ranka.
Paėmusi iš Luko maišelį su milteliais dar kartą apžvelgiau visą kambarį, kad įsitikinčiau visų užimtumu. Bijojau net pagalvoti, kas būtų, jei kažkas paprašytų įtraukti mano ir Luko sugalvoto melo – miltų ir krakmolo mišinio… Lukas, lyg telepatiškai girdėdamas mano mintis, ištiesė ranką ir sugriebė plastikinę nuolaidų kortelę, kuria vaikinai darydavosi „takelius“. Perdaviau maišelį vaikinui ir atidžiai stebėjau mudviejų spektaklį. Lukas lyg tikras profesionalas pabėrė miltelių ant stiklinio kavos stalelio ir kortele ėmė skirstyti baltus miltelius į siauras juosteles. Bandydama apsimesti žinančia, kaip viskas vyksta, pasilenkiau pasiekti susuktą kupiūrą iš vaikino, kuris laikė ją rankoje. Jis lengvai man perdavė „priemonę“ ir gurkštelėjo alaus. Atsisukus į Luką pastebėjau, jog jo akys švytėjo, lyg jis manimi didžiuotųsi. Lengvai jam šyptelėjau ir vėl atsisukau į Eimę, kuri stebėjo mane visiškai abejingu veidu. Julius pradėjo klausinėti, ką aš vartosiu, tad pažvelgiau į Luką. Jis paminėjo kažkokį keistą pavadinimą ir išpūtė gausybę dūmų.
– Tu irgi iš Lilės kurso, ar ne? – netikėtai akis į mane įsmeigė Justinas. – Man atrodo, kad dabar pamenu tavo nuotraukas pas sesę kambaryje.
– Taip… – linksėdama galva žiūrėjau tai į jį, tai į Eimantę, kuri jau drybsojo ant sofos tarp Roberto ir Justo. – Mes jau senokai draugaujame.
– Žinai, kad jai nei žodžio, taip? Lukas jau turėjo supažindinti su keliomis svarbiomis taisyklėmis, – diktavo sąlygas gaujos „vadas“.
Palinksėjau galva ir atsisukau į Luką.
– Viskas gerai, juk praėjo tiek laiko.
– O jūs jau seniai kartu? – įsiterpė Eimantė.
Mano širdis suspurdėjo, nes tai ji buvo ta, kuri man visuomet pliurpdavo apie Luką ir apie norą su juo susitikinėti, o aš sėdėjau ir apsimečiau jo mergina… Dabar suvokiau, dėl ko iš tiesų ant manęs pyksta draugė.
– Kuris laikas, – iš keblios padėties mane gelbėjo Lukas.
– Jau rudenį aš jus kartu užtikau per vakarėlį, ne? – valydamasis nosį  nuo miltelių pasiteiravo Justinas.
– Taip, – šyptelėjau trumpai atsakydama.
– Kaip broliukas laikosi? – juodamasis toliau klausinėjo jis.
Neklausiau Luko, ką jiems pasakoti apie Matą, todėl šiek tiek sutrikusi, pasilenkiau prie savo miltų takelių, kol sugalvosiu, ką jam atsakyti. Lukas, supratęs mano išsisukinėjimą nuo klausimo, tuoj pat atsakė:
– Truputį „rišo“…
– Rimtai? – ramiai paklausė Justinas. – Bet jis žino, kaip elgtis?
– Taip taip, jam viskas gerai. Šiandien parvešiu jam kelis maišelius, – stengdamasi nukreipti temą skubiai sumaliau.
– Ir linkėjimus su skolos lapeliu parvežk, – nemirksėdamas tiesiai į mano akis žiūrėjo vaikinas ir atrodė, jog bando mane įbauginti.
– Viskas gerai, atvežiau pinigus, – nutraukė įtampą Lukas.
Nustebusi atsisukau į jį ir žiūrėjau, visų pirma nesuprasdama apie kokią skolą šįkart kalba Justinas, visų antra, kodėl Matas man nieko nepasakė, ir visų trečia, kodėl Lukas perduoda pinigus. Buvau sutrikusi, nes nežinojau, jog jaunėlis vis dar perka narkotikus… Tądien mano gyvenime ėmė žiojėti skylės, nes suvokiau nieko nežinanti apie žmonės, kurie mane supa kiekvieną dieną ir kuriais aš aklai pasitikėjau bet kokiu gyvenimo atveju.
– Gerai, vėliau paduosi, – apsiraminęs tarė Justas ir nusikvatojo.
Lukas pažvelgė į mane, užgesino cigaretę ir prigludęs sušnabždėjo:
– Įtrauk…
– Apie kokią skolą jis kalba?
– Duok trūktelti takelį, – staiga iš mano rankų kupiūrą grybštelėjo viena apkvaišusių merginų.
Sutrikau ir norėjau šaukti, kad ją man atiduotų, tačiau mergina palinko prie takelio ir vienu įkvėpimu viską sutraukė. Likau sustingusi ir žiūrėjau į ją, lyg tuoj pat turėtų pasigirsti, jog čia ne narkotikai, o kulinarijos reikmenys. Mergina buvo pakankamai apsvaigusi, todėl linksmai nusijuokė ir paklausė:
– Kas toliau?
Nespėjus paimti iš jos susuktos kupiūros, ją pačiupo pirmoji man prisistačiusi mergina Rita. Lukas bandė ranka gaudyti jos plaštaką, tačiau ši pasilenkė ir nespėjus į nosį įtraukti nei kruopelės, nusičiaudėjo ir nuo stalo ant kiliminės dangos pasipylė ne tik mūsų miltų-krakmolo mišinys, bet ir tikri narkotikai, gulėję ant stalo. Išsigandau ir net išleidau nuostabos garsą. „Nejau dabar teks vartoti tikrus narkotikus?“ – mintyse prakošė. Lukas nusikeikė tardamas Ritos vardą, o ši susigėdusi, tačiau vis dar šypsodamasi atsiprašė. Deja, krakmolo nuo narkotikų nebeatskirsiu ir mūsų planas žlugo po vieno čiaudulio judesio… Atsisukau į Luką akimis klausdama, ką dabar turėsiu daryti, o jis sutrikusiu žvilgsniu mėtėsi tarp miltelių ant stalo ir miltelių ant kilimo.
– Merginos, būkit geros, eikit padūkti į kitą kambarį, – staiga paprašė Justinas.
Išsigandau, kad man teks atsiskirti nuo Luko ir aš nežinosiu, kaip elgtis likus vien su merginomis, juolab su Eimante. Ji puls klausinėti įvairiausių dalykų, į kuriuos galbūt neturėsiu paruošusi atsakymo. Juk visa mano ir Luko istorija buvo išgalvota. Vaikinams galbūt ir nerūpėjo, kiek laiko mes kartu, kaip susipažinome ir visos kitos smulkmenos, tačiau merginas aš pažinojau puikiai: jos išklausinėja visko, kas susiję ir nesusiję su jas dominančiu dalyku.
– Čia trumpam. Eik, nereiks vartoti… – tyliai sušnibždėjo Lukas.
Išsiblaškiusi išėjau iš kambario paskui kitas merginas, o man iš paskos nusekė Eimantė. Ji čiupo man už rankos ir sustabdė koridoriuje.
– Einam į virtuvę, – tarė mergina.
Eimė tiesiu taikiniu priėjo prie palangės ir paėmė prie peleninės gulėjusią susktinę.
– Kodėl nesakei, kad tu su Luku? – prisidegusi paklausė ji.
Nežinojau, ar galiu jai pasakyti, jog viskas – tik pramanai, jog aš nevartoju narkotikų ir nemiegu su Luku. Kad išvengčiau nesusipratimų, nusprendžiau šiame bute niekam neprasitarti, kokia yra tiesa, nors Eimantę ir laikiau savo gera drauge, tačiau bijojau, jog neblaiviu protu ji viską papasakos vaikinams, o tada tiek aš, tiek Lukas turėsime problemų.
– Na, toks čia ir buvimas… – pasitelkusi atsargią taktiką išlemenau.
– Bet vis tiek! Kol tu čia neatėjai, tai ir aš su juo būdavau… – nusijuokė Eimantė.
Menkas pavydo kirminėlis ir vėl ėmė graužti mano skrandį, tačiau aš tik šypsojausi ir numojusi ranka atsakiau:
– Nieko tokio. Kaip matau, dabar tu su Robertu.
Eimė įtraukė dūmą ir išpūtusi atkišo suktinę man. Iš inercijos numokau ranka atsisakydama.
– Tai gal tu iš tiesų nevartoji? – nustebo Eimantė. – Mulkini mus, Bo?
– Ne! – išsigandusi atkirtau.
– Tai parūkyk su manimi. Juk mes draugės! Pagaliau nebereikės apsimetinėti prieš Lilitą vienai pačiai, – skardžiai nusijuokė ji ir apkabino mane per pečius.
Nors mintyse vis sukosi Luko žodžiai: „nieko daugiau nevartok“, bijojau, jog man atsisakius, Eimantė papasakos viską Justinui, tad drebančiomis rankomis paėmiau žolę ir atsidususi įtraukiau dūmą. Patekę į plaučius, jie sudirgino stemplę ir aš išpūsdama smarkiai atsikosėjau.
– Lukas visad susuka labai silpną žolę… Va čia tai tikras dalykėlis, – apkabinusi mane pasakojo Eimantė.
– Tu seniai priklausai šitai gaujai? – pasiteiravau, atkišusi jai suktinę.
– Dar įtrauk kelis, už mūsų draugystę, kuri dabar bus be paslapčių, – džiaugsmingai nusiteikusi murmėjo mergina.
Atidžiai stebima Eimės, įtraukiau dar kelis dūmus.
– Priklausau… Nežinau, turbūt po to vakarėlio, kai Lukas mane parsivežė. Jis turbūt visas merginas taip „užverbuoja“, – juokėsi ji.
Suraukusi kaktą žiūrėjau į draugę, kuri paėmusi suktinę, įtraukė dūmą ir kurį laiką palaikiusi, išpūtė didžiulį dūmų debesį.
– Kaip suprasti, „užverbuoja“?
– Na, žinai, seksualus vaikinas… Pirmiausia pasiduodi jo žavesiui, paskui tenka susipažinti su gauja ir tada – laba diena, narkotikai, – rodydama į tarp pirštų laikomą suktinę kvatojo Eimantė.
Nenorėjau tikėti, jog Lukas į gaują įtraukė ir prie narkotikų pripratino mano draugę. Jos pasakojama istorija vis labiau panašėjo į dabartinę mano situaciją… Jis mane sužavėjo, tada man teko atvykti į gaują ir dabar galiu priprasti prie narkotikų! Susinervinusi paėmiau iš Eimantės suktinę ir keletą kartų stipriai įtraukusi dūmus į plaučius, skausmingai išpūčiau juos. Tada dar kartą įtraukiau ir vėl išpūčiau. Burnoje liko labai nemalonus skonis, todėl kelis kart sučepsėjusi, ėmiau žvalgytis, kuo galėčiau užsigerti.
– Ten mano šampanas, atsigerk, – rodydama pirštu į sklidiną taurę putojančio gėrimo tarė mergina.
Pačiupusi taurę, užsiverčiau ją ir vienu ypu ištuštinau iki pat dugno.
– Šaldytuve yra dar, išimk, paplepėsim, kol jie ten vyriškai kalbasi, – lyg tyčiodamasi nusijuokė Eimantė.
Ištraukusi puspilnį butelį, įpyliau šampano į taurę ir padaviau merginai.
– O Robertas tik šiaip sau… Kadangi Lukas pastaruoju metu pasidarė visai neįdomus, perėjau prie Robio. Jis bent jau duoda narkotikų ir perka visokius daiktus, – rodydama apyrankę gyrėsi Eimantė.
Norėjosi papurtyti ją ir paprašyti nustoti vartoti kvaišalus, tačiau negalėjau išsiduoti, jog pati nesu narkomanė. Buvo gaila matyti Eimantę tokią, kokios dar nebuvau mačiusi ir tikrai nesitikėjau kada nors išvysti. Ji kalbėjo apie narkotikus, lyg tai būtų pats skaniausias maistas, pats įdomiausias užsiėmimas ir jai daugiau nieko iš santykių su vaikinu nereikėtų…
– Žiūrėk, kad Lukas taip nepasielgtų ir su tavimi, – perspėjo mergina. – Pasilinksimins ir paliks, paskui teks tenkintis tokiais, kaip Robis.
Pradėjau galvoti, jog jis taip elgėsi su kiekviena mergina ir pasidarė taip pavydu bei pikta… Nors mes tik apsimetėme, jog esame pora, Eimantės komentarai kurstė mano pyktį ir kraujas venose tiesiog virte virė. Įtraukusi dar keletą dūmų, apsvaigau ir gurkštelėjusi šampano, pajutau, jog viduje kaupiasi kažkokie nepagrįsti nervai… Atrodė, kad pykstu ant viso pasaulio. Tačiau išgirdusi draugės juoką, pažvelgiau į ją ir pradėjau juoktis kartu. Nežinojau, iš ko juokiamės, tačiau buvo tikrai labai juokinga. Susiėmusi už pilvo kvatojausi ir pamačiau ateinančias kitas merginas, kurios prisijungė prie mūsų ir kartu baigėme rūkyti suktinę. Skruostus skaudėjo nuo nepaliaujamo juoko, atėjusios merginos atrodė lyg iš kitos planetos, nes kalbėjo nesuprantama kalba, šoko ir staipėsi viena prieš kitą. VIrtuvė pasidarė ankšta ir man pradėjo trūkti oro. Laikydamasi į sienas, ėjau siauru koriduriumi į erdvesnę patalpą, kai prieš save išvydau tamsų Luko megztinį.
– Bo?
Pakėlusi akis į jį, ėmiau kvatotis iš jo plaukų, kurie buvo atmesti atgal.
– Kas tau darosi? – suėmęs mane už pažastų paklausė jis.
– Tavo plaukai labai juokingi, – pro juoką išveblenau.
– O šūdas… Aukis batus.
– Kokius batus? – bandydama suvaldyti juoką paklausiau.
– Važiuojam namo.
– Ne ne ne, noriu valgyti.
– Gerai, užsuksim pavalgyti, renkis.
– Kodėl tu man visada aiškini, kada turiu važiuoti namo? – išsinėrusi iš jo delnų piktai surikau.
Lukas stovėjo nustebusiomis akimis žvelgdamas į mane ir vis dar stengdamasis mane nuvesti prie batų. Prisiglaudęs prie manęs jis tyliai tarė:
– Juk sakiau nieko nevartoti.
– O aš tau sakiau…
Neleidęs pabaigti sakinio, savo delnu mano burną užčiaupė Lukas, nes jam už nugaros išdygo Justas su Juliumi.
– Mes jau važiuosim. Bo visai apspango, – dirbtinai juokdamasis tarė mane laikantis vaikinas.
Pamačiusi surauktą Justino kaktą, apsiraminau ir nuėmusi Luko delną nuo savo burnos piktai žvilgtelėjau į jį.
– Ji pradeda ardytis, kai per daug suvartoja. Paskui nesusitvarkysim… Vežu pas save.
Nuleidusi akis nuėjau prie batų ir stengiausi tiesiai stovėdama apsiauti juos, tačiau sekėsi prasčiau, nei maniau. Lukas pripuolęs užsegė užtrauktukus, pasodinęs ant kėdės, paėmė paltą ir užmetė ant pečių.
– Trumpokas pirmasis susitikimas, bet lauksim tavęs kitą kartą, Bo, – priėjęs pasilenkė prie mano veido Justinas ir pabučiavo į skruostą.
Atsitraukusi įtariai žvilgtelėjau į vaikiną ir juokiausi, kol šis dingo virtuvėje. Iš ten vis dar sklido merginų juokas ir krykštavimai, o manyje virė pyktis, kad aš turiu važiuoti namo. Jaučiausi labai keistai, lyg ir blaiviai protavau, tačiau nepaaiškinamas juokas mainėsi su pykčiu ir tai kėlė kažkokį nerimo jausmą. Beprotiškai norėjau valgyti, o burnoje buvo visiška sausra. Atsistojusi apsirengiau paltą ir paėmusi rankinę laukiau, kol Lukas atsisveikino su Juliumi.
Išėjus į laiptinę, vaikinas nieko man nesakė, tik nutvėręs už gobtuvo tempė iki lifto. Nuleidusi galvą žiūrėjau į savo batus ir galvojau tik apie gurkšnį vandens.
– Ką aš tau sakiau, Bo? – atsirėmęs į lifto sieną paklausė Lukas. – Manai, aš veltui sakiau neimti narkotikų iš kitų?
– Manęs reikalavo.
– Nemokėjai pasakyti, kad turi savo? – pakėlęs balsą klausinėjo jis.
Išėjus į lauką, krentančios snaigės tyliai tupė ant mano užkaitusio veido ir buvo taip gera kvėpuoti grynu oru. Lėtai slinkau automobilio link, burna gaudydama jas, kad bent taip atsigaivinčiau…
– Lipk į vidų, turiu vandens.
Paklausiusi Luko, įsėdau į automobilį ir tirtėdama iš šalčio, tryniau delnus vieną į kitą. Nuo galinės sėdynės jis paėmė pilną mineralinio vandens butelį ir atsukęs atkišo jį man. Užsivertusi kone springdama gėriau jį, lyg ilgas valandas būčiau klajojusi dykumoje.
– Visiška višta… – tyliai tarė vaikinas ir užvedė variklį.
– Ar taip elgeisi ir su Eimante? Atsivežei čia ir pripratinai prie narkotikų? – ištuštinusi pusę butelio užsipuoliau Luką.
– Ką? – nesupratęs atsisuko į mane vaikinas suraukta kakta.
– Ką? – atkartodama jo išraišką surikau. – Ji man viską papasakojo. Iš pradžių ją suviliojai, paskui kaip ir mane atsivežei supažindinti su gauja, o dabar ji nieko daugiau nenori, tik svaigintis! Dabar ketini taip pasielgti ir su manimi?
– Tu pati nesuvoki, ką kalbi, – spustelėjęs greičio pedalą atsakė Lukas.
– Aš puikiai suvokiu! Eimantė buvo pavyzdinga mergina, kol tu jos neparsivežei pas save, nesuviliojai kaip ir manęs, tada pristatei šitiems… – nesugalvodama tinkamo apibūdinimo nutilau. – Šitiems vyrams! Paskui palikai ją ir dabar ji, vargšė, turi būti su tais išgamomis, kurie pumpuoja į ją kvaišalus!
– Tavo žiniai, ji pati prisistatė šitai gaujai.
– Na, taip, negi tu prisipažinsi… Nesuprantu, kaip tu pats nevartodamas sugebi priversti kitus žmones įnikti į šitą mėšlą?
– Nei vieno žmogaus neverčiau prieš jų valią vartoti narkotikus.
– Koks skirtumas, per prievartą, ar netyčia. Ji tavimi žavėjosi, o tu tuo pasinaudojai! – trankydama jo petį šaukiau.
Vaikinas, neiškentęs mano isterijos, sustojo šalikelėje ir atsisukęs suėmė mano mosuojančią ranką ties riešu.
– Ji pati ten nuėjo, bandydama sužavėti mane. Susipažino su Robertu, atėjo į gaują ir kiek įmanydama stengėsi mane suvilioti. Tad manęs nekaltink jos polinkiu į kvaišalus.
Akimirką patylėjau ir bandžiau suvokti, ką jis man pasakė. Prisiminiau Eimantės perspėjimą, todėl tikėjau ja ir išlaisvinusi savo ranką, rėkiau toliau:
– Netikiu tavimi! Tu ir Matą pripratinai prie narkotikų, o dabar nori taip pat pasielgti ir manimi!
– Žinoma, tikėk tikra drauge, kuri pati tau įkišo narkotikus, o ne tuo, kuris vietoj narmotikų tau davė paprastų miltų, – ramiai išbeldęs, toliau važiavo jis.
Akyse ėmė kauptis ašaros, suvokus, jog viskas, ką jis pasakė – tiesa. Aš laikiau Eimantę tikra drauge, tačiau ji nuo manęs slėpė tokį rimtą dalyką, neprašė jokios pagalbos, o vietoj to, kad pasiūlytų kartu mesti svaiginimąsi, įbruko į rankas kvaišalų. Žiūrėjau į Luko profilį, kuris liejosi akyse ir nuleidusi galvą, lėtai nusišluosčiau išriedėjusias ašaras.
– Pas mane pavalgysi, o paskui parvešiu tave namo, – nereaguodamas į mano graudinimąsi tarė Lukas.
Likusią kelio dalį tylėjau, bandydama sudėlioti faktus į savo vietas. Nesuvokiama buvo tai, jog Eimantė tapo priklausoma nuo narkotikų, Matas vis dar buvo įsiskolinęs ir pirko kvaišalus savo draugams, o Lukas… O Lukas kentė mano išsišokimus, ramiai ir logiškai paaiškindamas bei nuginčydamas mano įsitikinimus. Ėmiau galvoti, jog gyvenu išgalvotame, iliuzijų pilname pasaulyje, kuriame žmones matau tokius, kokius noriu matyti, o ne tokius, kokie jie iš tiesų yra.
– Man rytoj egzaminas… – susiėmusi už galvos suinkščiau.
Vaikinas atsisuko į mane, tačiau nieko nesakęs, vairavo toliau. Tą akimirką neprisiminiau nei vieno teiginio, kurį mokiausi namuose. Norėjosi pulti skaityti viską iš naujo, tačiau neturėjau jėgų ir galvojau tik apie tai, kas įvyko. Privažiavus Luko namus, jis išlipo, paėmė nuo galinės sėdynės mano daiktus ir atsistojęs laukė, kol išsirangysiu iš automobilio. Pykau ant Luko ir tuo pat metu buvau jam dėkinga, kad ištempė iš to buto, nes tikrai būčiau apsvaigusi nuo tenykštės atmosferos ir suvartojusi turbūt dar ne vieną dozę kvaišalų, kuriuos man siūlė mano draugė. Gėdingai apšaukusi vaikiną, nežinojau, kur dėti akis, kol tylėdami lėtai pėdinome į jo butą. Tarp mūsų buvo kažkokia praraja ir aš nežinojau, ar verta bandyti ją peršokti. Ar verta rizikuoti pažinti tokį žmogų, kaip Lukas Edvardsas? Jis buvo kitoks, nei visi vaikinai, kuriuos pažinojau. Jis buvo mielas, bet ne saldus; rūpestingas, bet nepadlaižiavo; saugojo mane, tačiau leido pačiai patirti, kas yra baimė, skausmas, pažeminimas ir pyktis. Nežinojau, kodėl jis taip elgiasi, kodėl yra toks kantrus ir napalieka manęs likimo valiai… Galėjau išvardinti daugybę blogų jo poelgių, rankų pirštų būtų neužtekę suskaičiuoti kiek daug jo charakterio savybių skyrėsi nuo mano įsivaizduojamo vaikino idealo, tačiau Lukas buvo tikras žmogus – neapsimetinėjo, netylėjo, kai aš to norėjau ir visada pasakydavo tiesą, kad ir kokia žeidžianti ji būtų. Turbūt tas jo tikrumas man draskė krūtinę ir noras mokytis iš Luko vertė kibtis į jį.
Pasiekę butą, vis dar tylomis nusiavėme batus ir pasikabinome paltus. Vaikinas ramiai priėjo prie virtuvinės lentynėlės ir atidaręs dureles paklausė:
– Dar nori valgyti?
– Mhm… – sumurmėjau eidama lovos link.
– Turiu sūrių lazdelių, tiks pakramsnoti, kad numalšintum alkį… – tarė jis, imdamas traškančią pakuotę. – Arbatos?
– Taip…
Kol jis tvarkėsi virtuvėje, aš paėmiau savo egzamino lapus ir atsilošiau lovoje, užsidengdama jais veidą.
– Nepergyvenk, žolė nesuveiks taip, kad negalėtum išlaikyti egzamino, – išgirdau raminantį balsą.
– Nežinau, kas man užėjo… Aš niekada net nenorėjau išbandyti narkotikų. O jei priprasiu? – atsidengusi aimanavau ir paėmiau iš Luko sūrias lazdeles.
– Po vieno karto nepriprasi, – nusijuokė vaikinas ir pravėrė langą. – Tau reikia gryno oro, tegul kambarys išsivėdina. Apsisiausk antklodę.
Jis ir toliau tvarkėsi savo bute, kol aš užkandžiavau, palindusi po šiltutėliais jo patalais. Stebėdama Luką vis labiau juo žavėjausi – tamsi, rūsti ir išdidi išvaizda slėpė kažką tyro, tik niekaip nesupratau, kas ir ką jam padarė, kad dabar jis apsikaustęs nepralaužiamais šarvais…
– Kodėl tu manimi taip rūpiniesi? – staiga paklausiau vaikino.
– Nesirūpinu, – net nesustodamas šiukšlių maišą rišo jis.
– Rūpiniesi.
Po mano atkirčio tamsiaplaukis išsitiesė ir kurį laiką žiūrėjo į mane. Maniau, jog jam vėl prasidės vienas iš pykčio priepuolių ir jis pripuolęs ims mane įžeidinėti. Nustojau valgyti, nes sustingusi laukiau, ką Lukas atsakys.
– Tu tiesiog nesupranti, į kokią velniavą papuolei…
– Tai paaiškink man viską. Paaiškink man, kodėl Eimantė man pasakojo visai kitą istoriją, nei tu. Pasakyk man tiesą apie mano jaunėlį brolį… Aš tikrai sutrikusi. Visiškai tavęs nepažįstu, tačiau manau, kad tu vienintelis nieko nuo manęs neslepi, – nuoširdžiai prašiau jo.
– Nepasitikėk manimi, – atsakė Lukas ir nunešė pilną šiukšlių maišą prie durų.
– Kodėl?
– Nepasitikėk niekuo, tada neteks nusivilti.
– O aš tavimi turėčiau nusivilti?
– Juk pati sakei, tu manęs nepažįsti, – tarė vaikinas, pildamas verdantį vandenį į puodelius.
– Bet tu visada protingai ir teisingai kalbi, aš noriu tavimi tikėti.
– Tu ir vėl nori, kad aš būčiau toks, koks nesu, – nusijuokė jis.
– Ne tai turiu galvoje. Tu viską žinai ir nieko nepagražini. Prašau, pasakyk bent jau, ar mano brolis labai įklimpęs… – meldžiamu žvilgsniu stebėjau Luko migdolines akis.
Vaikinas padėjo puodelius ant stalo, pristūmė jį prie lovos ir pats atsisėdo šalia manęs. Išsitraukęs iš pakuotės vieną sūrią lazdelę jis tarė:
– Jis vis dar perka narkotikus. Prašė tau nieko nepasakoti.
– Bet aš noriu padėti savo broliui, juk kas, jei ne artimieji, turi gelbėti bėdoje?
– Kartais geriau stovėti nuošaly, nes žala gali būti tikrai neįkainojama… – nuleidęs akis kalbėjo Lukas.
Žiūrėjau į jo nusvirusius plaukus ir širdyje jaučiau gailestį jam. Atrodė, jog Lukas kalba iš savo patirties, lyg mokydamas mane. Nežinojau, ar galiu klausti jo, ar panašioje situacijoje buvo ir jis, tiesiog tylėjau kartu su juo ir kramsnojau lazdeles.
– Ar jį dar muša? – tyliai paklausiau. – Matą…
– Jis duoda man pinigų už narkotikus, nieko daugiau nežinau. Mokau jį gynybos ir smūgiavimo, tikiuosi, tai jam padeda.
– Kaip jam padėti, Lukai?
Vaikinas žvilgtelėjo į mane, tada mestelėjo žvilgsnį į tolį ir tyliai tarė:
– Leisk jam pačiam susitvarkyti. Jis nėra kvailas vaikis – išsikapstys.
– O kaip Eimantė? Tu tikrai nesivedei jos ten? – atsargiai paklausiau.
– Ką tu nori apie ją sužinoti? – atsisuko kiek suirzęs Lukas.
– Na, ar tiesa, kad tu ją suviliojai ar ji man melavo?
– Kas tave domina tiksliai? Ar aš su permiegojau? Ne, aš su ja nemiegojau. Nežinau, ką ji išsigalvoja, tačiau su ja nebuvau nei vieną naktį, nesu su ja net žmoniškai kalbėjęsis.
– Tai nori pasakyti, kad ji dėl tavęs atėjo į tą gaują ir melavo man, kad buvo su tavim?
– Klausyk, gal tu ir galvoji, kad aš koks pašlemėkas, tačiau turiu orumo neprasidėti su narkomanėmis. Nedarysiu tokios klaidos… – staiga jis nutilo ir sugniaužė kumščius. – Žinai ką, gal tu renkis, aš tave parvešiu.
Lukas atsistojo, o aš gaudydama kvapą, norėjau kažką sakyti, tačiau nesudėliojau tinkamai žodžių.
– Neprivalau tau aiškintis ir įrodinėti tiesos. Galvok ir tikėk kuo tik nori, man visiškai tas pats, – atsistojęs prie manęs kalbėjo jis.
– Aš tikiu tavimi, – vos vaikinui spėjus ištarti paskutinį skiemenį atrėžiau.
Jis žiūrėjo, nežinodamas ką sakyti, todėl nuėjo prie spintos ir paėmęs mūsų paltus, priėjo prie virtuvinio stalelio.
– Aš noriu pasilikti čia, – atsistojusi iš lovos ir padėjusi užkandį ant stalo teigiau.
Lukas buvo besirengiantis savo paltą, kai staiga sustingo ir atsisuko į mane:
– Kodėl?

 


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

Reklama

Write a comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: