XVI

–      Pirmiausia ji pradėjo įkyriai klausinėti, kur aš praleidžiu visą dieną. Pasakiau, jog repetuoju, ieškau buto ir tada ji pradėjo šaukti, jog aš meluoju ir ji viską žino. Nesupratau, apie ką ji kalba, tačiau, kai ji pasakė, jog ne taip mane auklėjo, viskas tapo aišku. –      Kaip tu viską supratai? – […]

XV

Jis dar kelias sekundes žvelgė į mane, kol akyse sublizgo ašaros. Apsisukęs nulėkė prie durų, tvirtai jas atidarė ir neatsigręždamas trenkė jomis. Akimirksniu puoliau verkti susiėmusi už burnos, kad nepradėčiau kūkčioti balsu. Širdis apšalo ir atrodė, jog nustojo plakusi, kai jis išėjo… Negalėjau patikėti, jog išdrįsau mylimam žmogui pasakyti tokius dalykus. Mūsų santykiai man buvo […]

XIV

Gal visai nebloga idėja įtraukti į savo kūrinį dainas ir parodyti, ko klausydama kūriau tam tikras vietas? Vieną iš šios dalies vietų aprašiau klausydama šios dainos. Spėkite, kuri tai vieta? Skanaus skaitymo! –      Vis dar nori jodinėti? – paklausiau jo išjungusi variklį. –      Na… Pabandyti vis dar norėčiau… –      […]

XIII

Kaip ir minėjau – įsijungiame Florence and the Mashine dainą Spectrum ir skaitome toliau! Skanaus! Užsimerkiau lyg bandydama išgirsti tą sakinį dar kartą. Jis pervėrė mane kiaurai ir atrodė, kad viduje kilo tikrų tikriausias uraganas. Užplūdo šiluma, tam tikra dozė adrenalino plūstelėjo venomis, o aš tiesiog stovėjau lyg įkalta ir nebetariau nei žodžio. Kurį laiką […]

XII

Atsidengiau veidą, su ašaromis akyse stebėdama Harį, sustingusį lyg statulą ir žvelgiantį į dėžės turinį. Jis atsisėdo ant čiužinio, pasidėjo dėžę prieš save ir pradėjo traukti vieną daiktelį po kito. Aš vis dar stovėjau ant laiptų, bijodama priartėti prie Hario ir bijodama jo paniekos… Pirmiausia jis ištraukė dainas, kurių juodraščius turėjau tik aš, tada ištraukė […]

XI

–      Oho, kaip gerai atrodo… Apsisukusi pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau iš nugaros artėjantį Harį, kuris ištiesė rankas ir pabaigė užtraukti užtrauktuką bei užsegė sagutę. Jo judesiai privertė mane įsitempti, o nugara nubėgo armija šiurpuliukų. –      Štai, dabar tvarkinga. Buvau keliais centimentrais žemesnė nei Haris, todėl jis pasistiebęs kyštelėjo veidą tiesiai virš mano galvos ir […]

X

–      Taip? A, atleiskite, į Enfildo žirgyną, – atsipeikėjusi atsakiau jam. –      Tas jaunimas, nesuprasi jų… – sumurmėjo nusisukdamas vairuotojas ir užvedė automobilį. Mintyse nusijuokiau, jog vyriškis palaikė mane jaunuole ir toliau šypsojausi lyg jaunas mėnulis. Visą kelią iki namų vis dar krizenau iš Hario šmaikščių pastabų, jo juoko, veido mimikų ir judesių. Tas vaikinas […]

IX

Vaikinas nutilo, suvokęs, jog aš nejuokauju ir neapsimetu silpna. Tikrai kovočiau dėl Henriko ir mūsų meilės, jei tik atstumas ar žmonės skirtų mus… Deja, dabar mus skiria daug stipresnė jėga, nei šie išvardinti dalykai. Haris kiek palaukęs tyliai prabilo: –      Užjaučiu… Atsiprašau, nepagalvojau apie tai. –      Nieko tokio, juk tu negalėjai žinoti. Viskas gerai… Neatsuksiu […]

VIII

–      Kas? –      Na, jie man niekada neatrodė labai mylintys vienas kitą. Jie puikūs tėvai, tačiau tėtis visada buvo atsidavęs muzikai ir darbui, todėl aš niekada nesupratau, kaip jis gali dedikuoti visas dainas mamai, kai to tiesiog nesimato jo veiksmuose… Nežinau, gal tik man taip atrodo… – susimąstė jis. Dalelė manęs norėjo džiaugtis dėl to, […]

VII

Jau iš tolo pamačiau vyrišką siluetą, sėdintį ant fontano krašto ir žvelgiantį į savo telefoną. Aplink buvo daug žmonių, tad priėjau prie vaikino nepastebėta. –      Labas, Hari. Išgąsdintas jis krūptelėjo ir vos neišmetė telefono iš rankų. –      Taip ir maniau, kad ateisit! – atsistojo kepure ir vėl savo garbanas paslėpęs vaikinas. Jo akys sužibo, o […]