XXVI

Harieta saugojo kryželį kaip dar niekada nieko nebuvo saugojusi. Visą atostogų laiką ji nešiojo grandinėlę ant kaklo, eidama maudytis ir miegoti nusisegdavo ir pasidėdavo geriausiai matomoje vietoje. Rūpinosi, lyg tai būtų tikras žmogus… Nenorėjau, kad dėl mano kaltės Harieta užaugtų neapkęsdama tėčio, kurio niekada nebuvo šalia mūsų. –      Dieve, tu visada man padėdavai, […]

XVII

Tylėdama palingavau galva ir paėmiau automobilio gale padėtas gėles, kurias buvo nupirkęs Haris. Lygiai tas pačias – baltas rožes. –      Tavo močiutei ir tėčiui labai patiko baltos rožės, – priėjusi prie Hario tariau. –      Žinau, jos patinka ir man – nesuteptos, tyros spalvos gėlės, – apkabinęs viena ranka mane per pečius […]

XV

Jis dar kelias sekundes žvelgė į mane, kol akyse sublizgo ašaros. Apsisukęs nulėkė prie durų, tvirtai jas atidarė ir neatsigręždamas trenkė jomis. Akimirksniu puoliau verkti susiėmusi už burnos, kad nepradėčiau kūkčioti balsu. Širdis apšalo ir atrodė, jog nustojo plakusi, kai jis išėjo… Negalėjau patikėti, jog išdrįsau mylimam žmogui pasakyti tokius dalykus. Mūsų santykiai man buvo […]

XII

Atsidengiau veidą, su ašaromis akyse stebėdama Harį, sustingusį lyg statulą ir žvelgiantį į dėžės turinį. Jis atsisėdo ant čiužinio, pasidėjo dėžę prieš save ir pradėjo traukti vieną daiktelį po kito. Aš vis dar stovėjau ant laiptų, bijodama priartėti prie Hario ir bijodama jo paniekos… Pirmiausia jis ištraukė dainas, kurių juodraščius turėjau tik aš, tada ištraukė […]