XII

Atsidengiau veidą, su ašaromis akyse stebėdama Harį, sustingusį lyg statulą ir žvelgiantį į dėžės turinį. Jis atsisėdo ant čiužinio, pasidėjo dėžę prieš save ir pradėjo traukti vieną daiktelį po kito. Aš vis dar stovėjau ant laiptų, bijodama priartėti prie Hario ir bijodama jo paniekos… Pirmiausia jis ištraukė dainas, kurių juodraščius turėjau tik aš, tada ištraukė Henriko laiškus ir mažus raštelius.
–      Kai skaičiuoji, tu būni neįtikėtinai žavi, o tos susikaupimo raukšlelės ant tavo kaktos… – garsiai perskaitė vieną iš jų Haris.
Dėžės turinį jis krovė ant čiužinio, apžiūrėdamas viską atidžiai ir nieko nepraleisdamas. Galų gale, jis ištraukė mūsų nuotrauką, vis dar laikytą rėmelyje, paskui keletą paprastai sudėtų į krūvelę nuotraukų ir apžiūrėjo, atversdamas kitą pusę, kurioje buvo užrašytos datos bei vietovės.
–      Dveji metai kartu? Ir dar daug metų? – skaitydamas klausimo intonacija vėl prabilo Haris.
–      Aš viską paaiškinsiu, – nusileidusi nuo laiptukų ėjau jo link.
–      Kaip visa tai suprasti? – laikydamas rankose nuotraukas riktelėjo Haris.
–      Viską paaiškinsiu, nurimk.
–      Nieko man neaiškinkit. Jūs juk nebuvote paprasta mano tėčio draugė? Jūs buvote ta moteris, apie kurią jis man pasakodavo, kai dar buvau visiškai mažas, manydamas, jog nieko neprisiminsiu, – šiek tiek suirzęs pradėjo pasakoti Haris. – Jis man pasakojo, kaip kartą sutiko savo mūzą, kuri pakeitė jo gyvenimą ir kuri palaiko jo kūrybos gyslelę… Visada maniau, jog tai mama, tačiau laikui bėgant supratau, jog mūza būti ji negali, nes tėtis nebuvo panašus į įkvėpimo apimtą vyrą, kai žiūrėdavo į ją… Tai buvote jūs. Todėl jis ir laikė žurnalo iškarpą su jūsų nuotrauka savo stalčiuje.
Mano akyse susikaupė ašaros, nežinau, ar dėl to, jog Henrikui visada buvau vienintelė, kurią jis mylėjo, ar dėl to, kad buvo skaudu matyti Harį, tokį sutrikusį ir įskaudintą. Nežinojau, ar pasakyti kažką, ar aiškinti, ar geriau tylėti ir leisti jam išsilieti ant manęs, galbūt net supykti ir išeiti trenkus durimis.
–      Tai buvote jūs? – atsisukęs į mane griežčiau paklausė Haris.
Išriedėjus ašaroms aš lengvai palingavau galva, tačiau vis dar tylėjau lyg nebylė.
–      Dabar aišku, kodėl mama taip jūsų nemėgsta…
–      Hari, viskas ne taip, kaip tu manai. Aš tikrai nežinojau, kad tavo tėvas visada laikė mane savo mūza, aš maniau, jog jis gyvena laimingą gyvenimą su Liucija ir tavimi, aš nesikišau ir negrioviau jūsų šeimos laimės, – šluostydamasi ašaras atsargiai prisiartinau prie čiužinio ir atsisėdau prieš Harį.
Vaikinas paėmė lapus su dainų žodžiais ir kurį laiką įdėmiai juos skaitė. Aš sėdėjau prikandusi lūpą ir melsdama Dievo, kad Haris viską suprastų teisingai. Nenorėjau, jog jis imtų manęs nekęsti dėl to, kad Henris niekada nebuvo atsidavęs Liucijai, kad jo mūza buvo ne mama, o moteris iš jaunystės dienų. Tą akimirką labiausiai bijojau Hario paniekos.
–      Tai pačios pirmosios tėčio dainos… Skiriama mano meilei, – skaitydamas dainos dedikaciją akis į mane pakėlė vaikinas.
Aš prikandusi lūpą žiūrėjau į jį ašarotomis akimis ir nebyliai prašiau manęs nesmerkti. Haris vėl žvilgelėjo į lapus, sudėjo į dėžę, padėjo ją ant čiužinio ir atsistojęs nuėjo prie židinio.
–      Kodėl anksčiau to nesakėte?
–      Tavo mama norėjo, jog tėtis išliktų tau idealu… Ji nenorėjo, kad galvotum, jog Henrikas nemylėjo šeimos ir buvo atsidavęs man, bet aš prisiekiu, nieko apie tai nežinojau.
Vaikinas šiek tiek pagalvojo ir atsisukęs į mane tarė:
–      Nereikia man nieko prisiekinėti.
–      Hari, aš tikrai nenorėjau, kad tu tai sužinotum taip ar kad išvis apie tai sužinotum… Atleisk, kad slėpiau viską nuo tavęs, tačiau negalėjau imti ir papasakoti, lyg tai būtų paprastas dalykas. Pati tik grįžusi sužinojau, jog Henrikas visus tuo metus, kol manęs nebuvo, vis dar laikė mane savo mūza…
–      Jums nereikia atsiprašinėti, aš nenusivyliau tėčiu, tiesiog nemaniau, jog jis mylėjo būtent jus… Žinojau, kad tėčio mūza tikrai ne mama, tačiau maniau, jog jis tik išsigalvoja ir nori įkvėpti man entuziazmo kūrybai. Maniau, jog jis išsigalvojo istoriją apie moterį, kuri lyg gyvybės šaltinis suteikia jėgų kiekvieną rytą pradėti lyg naują puslapį, kurį galima užpildyti nauja daina ar melodija. Maniau, kad jis perkeltine prasme vartoja žodžius „amžina meilė“, o pasirodo jis iki pat paskutinio savo atodūsio mylėjo jus…
Jam kalbant ašaros tekėjo skruostais kaip niekada anksčiau. Haris taip jausmingai ir su tokiu įkvėpimu kalbėjo apie Henrio pasakojimus, jog man darėsi vis sunkiau susitaikyti su tuo, jog aš pavėlavau sugrįžti, pavėlavau pasirodyti jam ir pasakyti, jog visus tuos metus galvojau apie jį, kad niekada nepamiršau ir mylėjau visą tą laiką… Haris grįžo prie dėžės, atsisėdo ant čiužinio ir susiėmė už galvos.
–      Ko jūs iš tiesų grįžote į Londoną? Ieškoti tėčio?
–      Ne… Aš sužinojau, kad jis mirė, tačiau nedrįsau pasirodyti jo laidotuvėse, nes tai atrodė tiesiog nepakeliama. Nebegalėdama susitaikyti su Vladimiro valdžia, aš nusprendžiau grįžti ir pažvelgti tiesai į akis… Bijojau sutikti Liuciją, bijojau pamatyti tave ir bijojau visų prisiminimų apie Henriką, tačiau jaučiau, jog turiu grįžti. Aš tikrai nenorėjau griauti jūsų šeimos laimės, tikrai. Kai prieš dvidešimt metų sužinojau, jog Henrikas vedė tavo motiną ir susilaukė tavęs, susituokiau su Vladimiru ir daugiau niekada nebesusisiekiau su tavo tėvu… Nebuvau grįžusi į Londoną dvidešimt metų tik todėl, kad nebūtų skaudu pamatyti Henriką, sukūrusi laimingą šeimą, nes aš pati buvau nelaiminga žmona…
Haris atrodė ramesnis, nors vis dar trynė rankas vieną į kitą.
–      Papasakokit man viską nuo pradžių, noriu žinoti viską, – žvilgtelėjęs tarė jis.
–      Gerai, aš tau viską papasakosiu.
Pabaigiau atidaryti vyną, suradau taures ir įpylusi po šlakelį gėrimo, grįžau prie Hario. Atsisėdusi pradėjau pasakoti istoriją, kaip aštuntoje klasėje įsimylėjau vaikiną, su kuriuo tėvai neleido bendrauti visus metus, tačiau supratę, jog be jo nebegaliu gyventi, sutiko su mūsų draugyste ir taip prasidėjo nuostabūs metai drauge. Papasakojau apie visas kartu kurtas dainas, apie jo poeziją man, apie išvykas ir atostogas, apie mano kraustymąsi į Maskvą ir ilgus susirašinėjimo metus.
–      Deja, tada gavau iš jo laišką, jog jis nebegali laukti, jam reikia žmogaus šalia ir po kurio laiko sužinojau, kad jis vedė Liuciją – mūsų bendrą pažįstamą. Man tai buvo peilis krūtinėje, tačiau aš supratau, jog pati buvau kalta dėl tokio jo poelgio… Negalėjau prašyti jo laukti, kol aš pagaliau grįšiu, todėl paleidau jį. Dar po metų sužinojau, jog atsiradai tu, Hari. Tada supratau, jog niekada nebebūsiu su Henriu ir teko pasistengti ištrinti jį iš atminties. Visus tuos dvidešimtį metų aš nedrįsau parašyti jam, tiesiog pasiteirauti, kaip laikosi, kaip augi tu. Aš bijojau, kad man bus per sunku ištverti, kol vieną dieną mano mama pranešė, jog Henrikas mirė… Viduje mirė ir dalelė manęs. Supratau, jog dabar tikrai laikas grįžti. O grįžusi čia turėjau sukaupti nemažai drąsos atvykti pas jus į namus ir pareikšti užuojautą tavo mamai. Nemaniau, jog ji manęs taip nekenčia… Ir tada pasirodei tu…
Haris susirūpinęs klausėsi mano pasakojimo, o man nutilus nuleido akis į taurę ir toliau nepratarė nei žodžio.
–      Tai tą nepakartojamą jausmą, kurį apibūdinote vieną dieną kavinėje, jautėte mano tėčiui?
–      Taip, Hari… Aš beprotiškai jį mylėjau… Visus tuos metus, negalėjau jo pakeisti niekuo kitu, negalėjau išplėšti jo iš širdies…
Nebesusivaldžiusi ėmiau verkti kaip maža mergaitė, užsidengusi veidą delnais. Pajutau, kaip Haris prisėdo arčiau ir, apglėbęs stipriomis rankomis, prispaudė mane prie savo tvirtos krūtinės. Įsikniaubusi į jį kurį laiką patylėjau ir pro kukčiojimą tariau:
–      O tu toks panašus į jį…
–      Tik aš kovočiau.
Atsitraukusi žiūrėjau į jį drėgnomis akimis nesuprasdama, ką jis turėjo galvoje.
–      Nors jis ir mano idealas, tačiau jis buvo silpnas žmogus. Jis nekovojo dėl savo meilės, nelaukė jos ir pasidavė… Jis visada buvo pažeidžiamas, nes nesijautė laimingas, – nusivylęs kalbėjo Haris. – Jis apie kūrėjo mūzą kalbėjo lyg apie gyvybės eleksyrą, tačiau pats tokį paleido vėjais…
–      Aš kalta, Hari, tai aš nesupratau, ko noriu gyvenime, aš klausiau ne širdies, o aplinkinių, kurie spaudė mane rinktis karjerą ir gyventi dėl savęs, ne dėl mylimo žmogaus… Aš jį palikau, nesupratau, jog vienintelis gyvenimo variklis – meilė…
Jis dar kartą mane apkabino ir paglostė nugarą, ramindamas, jog Henrikas vis tiek turėjo kovoti.
–      Bet tada aš nebūčiau sutikusi tavęs, – atsitraukusi nuo Hario tariau žvelgdama tiesiai į akis. – Dabar viskas gerai…
Šie žodžiai skambėjo pavojingai, tačiau akimirka buvo kupina įtampos ir aš norėjau, jog Haris nebekaltintų Henriko dėl mūsų abiejų klaidos. Dabar aš iš tiesų jaučiausi gerai, sutikus Harį mano širdies rauda nutilo…
–      Aš tik tėčio atspindys jūsų gyvenime, – nuleido galvą vaikinas ištaręs tai nusivylusiu tonu.
–      Iš pradžių taip ir buvo, tačiau tu kitoks…
–      Taip, aš nekuriu dainų ir nesu toks jausmingas.
–      Bet tu kovotum, – šyptelėjusi nuraminau jį.
Abu atrodėme nurimę ir emociškai išsekę, todėl įsipylėme dar po taurę vyno ir Haris papasakojo, kaip pastaruosius dešimtmečius gyveno Henrikas. Buvo gera sužinoti apie jo pasiekimus, apie nuopelnus, apie sėkmes ir nesėkmes… Haris su užsidegimu pasakojo, koks Henris buvo tėvas, kiek daug jie kalbėdavosi apie muziką, apie gyvenimą ir kūrybą.
–      Jis, kaip ir jūs, sakė, jog įkvėpimas ateina kartu su jausmais, – gurkštelėjęs mintį užbaigė vaikinas.
–      Tikrai pajusi, kada tave aplankys mūza, tik turėk kantrybės…
Buvo jau beveik pirma valanda nakties, tačiau mes, įsitaisę ant pripučiamo čiužinio, kalbėjome apie mus siejantį žmogų, apie kūrybą ir viską, kas mus supa. Pasijutau šimtu procentų geriau, kai Haris žinojo mano ir Henriko istoriją, jaučiausi atsikračiusi širdį slėgusio sunkumo, kurį man užkrovė Liucija. Žinoma, Haris prižadėjo savo motinai neišduoti, jog žino viską apie Henriko mūzą…
–      Tau rytoj reikia į pamokas, gal laikas miegoti? Liucija nieko nesakys, kad negrįžti naktį namo?
–      Turbūt manote, kad mūsų santykiai labai artimi? – paklausė taurę ant grindų pastatęs vaikinas. – Po tėčio mirties mes beveik nesikalbame.
–      Kodėl?
–      Nežinau… Jai buvo sunku susitaikyti su tėčio netektimi, ji visiškai nebemato gyvenimo, lyg dalis mamos taip pat būtų mirusi. Ji buvo labai prisirišusi prie tėčio, nors šis niekada neatsakė tuo pačiu. Aš daug laiko praleisdavau su juo, todėl su mama artimų ryšių niekada nepalaikėme.
–      Tačiau ji vis tiek tave myli ir rūpinasi, jei tu dingsti nakčiai, – susirūpinusi tariau.
Haris išsitraukė telefoną ir greitai suspaudė žinutę.
–      Išsiųsta, – šyptelėjo jis, padėjęs telefoną ant čiužinio.
Apėmė keistas jausmas, jog Haris lieka miegoti mano bute, ant to pačio čiužinio… Lyg aš išduočiau Volodią, lyg būčiau sena ištvirkusi meilužė… Užsiminusi apie tai Hariui likau nesuprasta.
–      Jūs man ką tik papasakojote istoriją, jog mylite mano tėvą, nemanau, jog nuodemė, jei aš pasilieku. Nebent norite, jog išvažiuočiau, – įdėmiai įsistebeilijo vaikinas.
–      Dabar tu išgėręs vyno, geriau jau gėda man, nei problemos tau…
Dar kurį laiką kalbėjome apie dainas, kurias Haris rado dėžėje. Išsitiesę ant čiužinio kai kurias paniūniavome drauge, kai kurias pažadėjau padovanoti jam kaip prisiminimą apie tėčio kūrybą. Peržiūrėjome keletą nuotraukų, papasakojau apie vietas, kuriose jos buvo darytos, kol akys tiesiog lipte sulipo. Užgesinusi šviesą įsitaisiau ant vieno čiužinio kraštelio ir nusisukusi nuo Hario įsikniaubiau į antklodę.
–      Taip ir nepasakysite, kad norėjote, jog pasilikčiau, – tyliai sušnabždėjo jis.
Sau mintyse pasakiusi, jog norėjau, tyliai ištariau:
–      Miegok, Hari.
Užmigau apimta jaudulio, tačiau rami, kaip niekada. Jaučiausi saugi ir laiminga, lyg viskas, ko reikėtų – čia pat, šalia manęs. Žinojau, kad į Harį galiu kreiptis bet kada ir bet kokiu klausimu. Nors jis ir buvo jaunas, bet parodė man savo tvirtą suvokimą ne tik apie santykius, bet ir apie gyvenimą. Nebelaikiau jo vos pilnametystės sulaukusiu jaunuoliu, kuris, kaip ir jo bendraamžiai, vis dar patiria paauglystės malonumus. Jis savo branda ir pasaulėžiūra gerokai lenkė aštuoniolikmečius, o kai kuriais atvejais netgi mane. Nors aš pati ėmiau abejoti savo brandumu – miegojau ant čiužinio su drabužiais, šalia vaikino, kurio kvėpavimas man į nugarą jaudino labiau nei nuosavo vyro bučiniai.

Naujas rytas prasidėjo tingiai voliojantis ant čiužinio viduryje prikrautos svetainės. Pasirąžiusi prisiminiau, jog Haris liko miegoti mano bute ir lėtai atsisukau į jo pusę, tačiau ji buvo tuščia. Vėl atsiverčiau ant nugaros, galvodama, kur jis galėtų būti… Atsistojusi apėjau butą, tačiau vaikino nebuvo.
–      Turbūt išvažiavo į konservatoriją, – tyliai tariau sau, trindama pakaušį.
Priėjusi prie kavos aparato, radau mažą lapelį:
„Jūs graži, kai miegate. Kai nemiegate taip pat. Gardžios kavos. – H.“
Šyptelėjau ir priglaudžiau raštelį prie krūtinės. Apėmė neapsakomai geras jausmas, toks, koks apimdavo sulaukus raštelio iš Henriko. Tai nustebindavo, pamalonindavo ir aš pajusdavau ypatingą palaimą. Tokios smulkmenos varė mane iš proto. Tačiau greitai teko nusileisti ant žemės, nes paskambino baldų gamintojai ir privalėjau pasiruošti sutalpinti daugybę naujų baldų savo bute. Visą penktadienį vyrai plušėjo surinkdami atskiras baldų dalis, tačiau jie apstatė tik mano miegamąjį. Šeštadienį atvykę jie sutvarkė svetainę, o vakarop jau turėjau ir valgomojo komplektą. Kadangi svečių artimiausiu metu neplanavau turėti, atidėjau svečių kambario įrengimą kitam kartui. Baigusi valyti butą nuo šiukšlių, išsimaudžiau, atsidariau vyno, susirangiau prieš televizorių ant savo naujove kvepiančios milžiniškos sofos ir galvojau, ką šiuo metu veikia Haris. Šypsojausi, prisiminusi tą vakarą, kai kartu gurkšnojome vyną ir kai tarp mūsų nebeliko jokių paslapčių. Po kurio laiko sulaukiau žinutės.
„Esu draugų gimtadienyje Liverpulyje, bet mintys visiškai kitur… Kaip krausytmasis?“
Nedelsdama padėjau taurę ant stalelio ir neversdama jo laukti, atsakiau.
„Baigtas. Susitiksime pirmadienį mokykloje. Pasilinksmink!“
Savaitgalis praėjo labai greitai. Sekmadienį nuvykau į žirgyną ir grįždama apsilankiau keliose parduotuvėse savo rajone. Mintyse vis girdėdama Hario skatinimą pirkti jaunatviškus drabužius, nusipirkau netgi džinsus, kurių nenešiojau nuo savo paauglystės… Vakarą baigiau taisydama kai kurias kombinacijas savo šokyje. Užplūdo mintys apie modernią baleto versiją, kadangi jaučiausi lyg pažadinta iš gilaus miego, supratau, jog galima baletą pateikti jaunatviškai ir nenuobodžiai.

Pirmadienį savo mokinėms pasiūliau idėją dėl šokio. Jos buvo sužavėtos, tačiau abejojo, ar spės išmokti visus judesius ir ar užteks laiko repeticijoms: iki mokslo metų baigimo šventės buvo likę tik du su puse mėnesio, kadangi mokslai tęsėsi iki birželio pabaigos. Aš jas drąsinau nenuleisti rankų ir tikėti savo jėgomis, tada viskas pavyks kuo puikiausiai. Baigusi repeticiją su merginomis, sėdėjau salėje ir toliau kūriau šokį, kai pas mane atėjo Haris.
–      Hari! – džiugiai pakilau nuo kėdės. – Kaip tavo savaitgalis?
–      Viskas gerai. Kaip jūs?
–      Sugalvojau idėją šokiui mokslų baigimo koncerte…
Papasakojusi savo mintis likau maloniai nustebinta Hario puikiu komentaru.
–      O muziką ar turite? – pasidomėjo jis. – Aš galiu padėti jums.
–      Sugrotum per šokį?
Vaikinas atdarė pianino dangtį ir pradėjo groti įvairias atsitiktines melodijas.
–      Žinoma, galiu, tik išsirinkite, – atsisukęs šyptelėjo jis.
–      Būtų nuostabu! Tu puikus, Hari! – nesitverdama džiaugsmu šūktelėjau.
Aptarus, kokia muzika tiktų baleto šokiui, Haris pažadėjo paieškoti namuose natų ir kitą kartą pagroti variantus, iš kurių išsirinksime vieną. Džiaugiausi, jog galime bendradarbiauti su juo ir kad jis toks paslaugus.
–      Turiu jums staigmeną, – staiga temą pakeitė Haris.
–      Man? Kokią? – nustebusi atsisėdau į kėdę.
–      Sukūriau pirmąją dainą!
Suplojau rankomis, tardama:
–      Puiku! Matai, o sakei, kad nesi talentingas!
–      Norite, pagrosiu? – spaudydamas klavišus paklausė jis.
–      Žinoma!
Haris lėtai pradėjo groti melodiją. Stebėjau jo lingavimą prie instrumento ir atsidavimą muzikai. O tada jis pradėjo dainuoti savo žemu, kiek prikimusiu balsu:
–      Neklausk, kaip aš jaučiuosi, aš pats nežinau. Neklausk, kodėl taip elgiuosi, aš neturiu atsakymo. Žinau tik tai, kad ateina rytas, o aš nenoriu nuo tavęs trauktis, man skauda širdį, nes turiu išeiti, nors norėčiau likti šalia visam laikui…
Jis atiduso, pagrojo melodiją ir toliau užsimerkęs dainavo:
–      Kai miegi, noriu tave bučiuoti, kai miegi, noriu tave apgobti, stebėti tave miegančią iki pat ryto, tai vienintelis dalykas, kurį žinau… Gaila, kad išaušta rytas, gaila, kad naktis ne amžina, nes kai tu pabundi, aš lieku vienas, tik mano atminty išlieka tavo paveikslas… Neklausk, kodėl taip yra, aš neturiu atsakymo, žinau tik tai, kad nenoriu būti vienas, todėl laukiu vidurnakčio, kad matyčiau tave sapne…
Atidžiai klausiau kiekvieno jo tariamo žodžio ir mėgavausi tuo gergždžiančiu giliu balsu, kuris atrodė skverbiasi į mano vidų ir teka venomis. Sėdėjau lyg išdžiuvusi slyva, negalėdama atsigėrėti tiek žodžiais, tiek melodija, tiek Hariu.
–      Gaila, kad naktis nesitęsia amžinybę, o skausmas širdyje išlieka, nes kai tu pabundi, lieku aš vienas… – šnabždėdamas dainą baigė Haris ir paspaudęs paskutinį akordą, nuleido rankas ant kelių.
Aš nežinojau, ką sakyti, nes jaučiau, jog daina liečia ir mane… Tylėjau ir tada, kai Haris atsisuko į mane, klausiamu žvilgsniu prašydamas kažką pasakyti. Nuleidau akis į savo rankas, kurios nervingai gniaužė ilgas megztinio rankoves vieną į kitą.
–      Labai… – pradėjau sakyti, tačiau mano balsą nutraukė į salę įsiveržusi mokinė.
–      Mokytoja, norėjau pasakyti… – pamačiusi Harį, sėdintį prie pianino, ji taip pat nutilo ir išpūtusi akis baigė: – Atsiprašau, nežinojau, kad jūs ne viena.
–      Nieko tokio, Haris jau ketino eiti, – atsisukusi į jį atsitiesiau kėdėje.
Vaikinas vis dar žvelgė į mane savo nuoširdžiomis akimis, tačiau supratęs mane pridūrė:
–      Taip. Būtinai paieškosiu kūrinių šokiui. Iki pasimatymo!
–      Labas, Hari, – šyptelėjo mergina, pro kurią Haris ėjo salės durų link.
–      Labas, – net nepakėlęs akių atsakė jis ir trinktelėjo durimis.
Apie nieką kitą nebegalėjau galvoti, tik apie Hario dainą ir tą nekaltą žvilgsnį… Mokinė atsiprašė, kad negalės dalyvauti repeticijoje, o aš net nereagavau į tai.
–      Gerai, gali eiti.
–      Iki rytojaus, mokytoja, – šiek tiek sutrikusi atsisveikino mergina.
„Nejau aš teisingai supratau, jog daina buvo apie mane? O galbūt tai tiesiog paprasta daina… Aš turbūt kraustausi iš proto, jei galvoju, jog jis man skiria dainas… Juk jis – ne Henrikas…“ – visą dieną galvojau. Vakare manęs aplankyti atvyko tėvai bei Darsė su Rupertu. Kadangi niekada negamindavau nei vaikystėje, nei išvykusi į Maskvą, užsakiau maisto iš vieno mėgstamiausių šeimos restoranų ir kaip tik tuo metu, kai visi atvyko, maistas jau garavo ant stalo. Tėvams ypač patiko mano svetainė su židiniu ir minkštu baltosios meškos kailiu ant grindų. Kaip jie patys komentavo, „galėsite su Vladimiru romantiškai gurkšnoti vyną prie židinio“. Dirbtinai šypsodamasi lingavau galva, vis gerdama viskį, kurį padovanojo tėtis.
–      Oho, sesute, valdyk arklius, – vakarieniaujant suburbuliavo Darsė, kai aš grįžau į valgomąjį su antra taure viskio.
–      Įtempta savaitė darbe, – atsisėdusi paaiškinau.
–      Dar tik pirmadienis, bet į sveikatą, Liz, – nusijuokė savo stiklinę iškėlęs Rupertas.
Buvau sutrikusi nuo pat tos akimirkos, kai Haris atliko man savo dainą. Nebejaučiau pagrindo po kojomis ir viskas krito iš rankų. Darsės padedama sunešiau indus į virtuvę ir pradėjau krauti viską į indaplovę. Staiga supypsėjo telefonas, tad aš kone mesdama lėkštes į šoną, suskubau jį paimti. Pamačiusi, jog žinutė nuo Hario, nudelbiau akis ir žvilgtelėjau į Darsę.
–      Žinutė? Rimtai? – tvarkydama įrankius susidomėjo ji.
–      Mokiniai man kartais parašo, jog nedalyvaus pamokoje, arba kolegės praneša apie susirinkimus.
–      Lyg negali paskambinti…
Aš nekantravau pažiūrėti, kas parašytą žinutėje, todėl leidau sau tai padaryti Darsės akivaizdoje.
„Suprantu, kad iki Henriko man dar toli, tačiau norėjau išgirsti nuomonę apie dainą…“
Nenorėjau, kad jis jaustųsi blogai dėl savo dainos ir galvotų, jog ji man nepatiko, todėl iškart atsakiau jam.
„Ji nuostabi.“
–      Tu jiems dar ir atrašai? – nustebusi ir viską iš šono stebėjusi prabilo Darsė.
–      Baik, Darse…
Ji pervertė akis ir sučiapsėjo. Toliau tvarkiau indus, kai išgirdau jos komentarą:
–      Drabužinėje mačiau HS dėžę, tu ją atsitempei netgi čia?
Sekundėlę patylėjau ir išsitiesusi atsakiau:
–      Tai mano asmeniniai daiktai, kurie neturėtų likti mano tėvų namuose.
–      Jie išvis turėtų būti sudeginti ar bent jau paslėpti žmonėms neprieinamose vietose.
–      Darse, manau, tu vienintelė kišai nosį į mano drabužinę ir tikrai nepasigrožėti mano garderobu.
Sesuo sustatė lūpas ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Kurį laiką stebėjusi mane tarė:
–      Tik sakau, kad apgailėtinai atrodo, kai tu turi tokį puikų vyrą kaip Vladimiras ir vis dar svajoji apie numirėlį.
–      Turėk gėdos taip kalbėti apie mirusį žmogų! – įpykusi sugniaužiau kumščius ir vos susilaikiau nepaleidusi į ją kurio nors indo.
–      Tai tu gerbk savo vyrui, kuris tikrai nenusipelnė tokios žmonos kaip tu!
–      Tuomet paprašyk jo, kad su manimi skirtųsi, padarytum man didžiulę paslaugą!
–      Mergaitės, jūsų tikrai negalima palikti vienų, – nešina tuščiu vyno buteliu į virtuvę įžygiavo mama.
Darsė piktu žvilgsniu nedelbė mano veidą, o aš, sukrovusi lėkštes, išėjau iš virtuvės. Dar kurį laiką pakalbėję apie žirgyną ir apie mano planus per vasarą rasti pastatą baleto studijai, nusprendėme, jog tėvams jau laikas ilsėtis. Atsisveikindama su visais, mama pakštelėjo man į skruostą ir tyliai sušnabždėjo prie ausies:
–      Ar jums su Vladimiru viskas gerai?
–      Taip, mama, nesijaudink, viskas puiku.
–      Jei reikės patarimo, būtinai kreipkis į mane, Eliza.
Išlydėjusi juos iki automobilio grįžau kupina įsiūčio. Darsė visuomet mokėjo mane suerzinti. Įsipyliau dar vieną stiklinę viskio ir prisileidusi vonią galvojau apie tai, kas vyksta mano gyvenime. Iš esmė, mano sesuo buvo teisi – gyvenau apgailėtinai. Nemylimas vyras, pasibaigusi karjera, jokio seksualinio gyvenimo, nemirštanti praeities meilė ir draudžiami jausmai jaunam vaikinui. Nebežinojau, kas yra teisinga ir kaip toliau derėtų elgtis. Žinojau tik tai, kad turiu slopinti manyje bręstančius jausmus Hariui, nors abejojau, ar ne per vėlu tai daryti…

Visą savaitę mokykloje stengiausi užsiimti šokio reikalais, nesirodžiau koridoriuose, kad tik nesusitikčiau akis į akį su Hariu, nes darėsi vis sunkiau bendrauti su juo lyg su paprastu pažįstamu, juolab dabar, kai jis žinojo visą mano gyvenimą nuo A iki Z. Ketvirtadienio popietę, kai prasidėjo repeticija su merginomis, į salę pasibeldęs įgriuvo Haris, rankose nešinas pluoštu natų.
–      Sveiki. Atsinešiau atrinktus kūrinius jūsų šokiui, – uždaręs duris tarė jis, eidamas per salę.
Merginos ėmė klegėti viena su kita ir aš žvilgtelėjau į jas nustebusiomis akimis.
–      Galbūt vėliau, Haroldai? – paklausiau jo, kai šis priėjo prie pianino.
–      Kadangi merginos susirinkusios šokti, galėtume pritaikyti muziką tuoj pat, – šelmiškai šyptelėjęs jis pažvelgė į merginas, prilipusias prie veidrodžių turėklų. – Ar aš jums trukdysiu, mielosios?
Merginos ėmė krizenti, o aš stovėjau pakėlusi antakius ir nieko nesuprasdama.
–      Mokytoja, kodėl nesakėt, kad Haris gros per mūsų šokį? – paklausė viena iš jų, tvarkydamasi plaukus ir žvilgčiodama vilioklišku žvilgsniu į vaikiną.
–      Ji norėjo padaryti jums staigmeną, ar ne? – atsisukęs į mane tarė Haris.
Jaučiausi nespėjanti pagal Hario diktuojamą ritmą, todėl palingavau galva ir toliau stebėjau besišnabždančias merginas. Man turbūt tik pasirodė, tačiau visos jos buvo lyg apžavėtos vaikino, sėdinčio prie instrumento ir jau pradėjusio spaudyti klavišus.
–      Na, galime pradėti? – žaismingai paklausė jis.
Merginos lyg katės pradėjo rąžytis prieš vaikiną, jų šypsenos buvo įspūdingos, o užsidegimas šokti tiesiog pavydėtinas. Dar kartą pažiūrėjau į Harį, kuris atsivertė natas ir atsisuko į mane:
–      Pradedame, mokytoja?
Aš atsidusau ir liepiau merginoms stoti į vietas. Pirmasis kūrinys buvo šiek tiek per greitas mūsų šokiui, kiti per lėti, tad repeticija užsitęsė ilgiau nei tikėtasi. Priėjusi prie pianinio tyliai tariau Hariui:
–      Tau nereikia į pamokas?
–      Dabar turiu svarbesnių reikalų, – šyptelėjo jis grodamas toliau.
Pagaliau išsirinkus kūrinį, kuris patiko tiek merginoms, tiek man ir juolab tiko šokiui, leidau joms eiti, tačiau jos susibūrė į ratuką ir vieną iš jų paklausė:
–      Hari, tu visada būsi mūsų repeticijose?
Vaikinas, tvarkydamas savo natas, atsisuko į jas, tada žvilgtelėjo į mane ir atsakė:
–      Jei tik jūsų mokytoja norės, kad dalyvaučiau repeticijose.
–      Nenoriu tavęs per daug trukdyti, Hari…
–      Netrukdote, – išsišiepė jis ir merginos ėmė juoktis.
Aš dar kartą žvilgtelėjau į jas, į Harį ir patvirtinau, jog kita repeticija su Hariu vyks pirmadienį. Merginoms išbėgus iš salės, aš uždariau duris ir atsigręžusi į vaikiną žiūrėjau į jį išpūtusi akis.
–      Kas? – nustebęs paklausė jis.
–      Kaip tai kas? Ką reiškė visas šis spektaklis?
–      Aš tik norėjau padėti…
–      Hari, negalima taip elgtis, turėjai pasitarti su manimi… Na, dabar jau nesvarbu. Turiu eiti namo.
–      Kodėl jūs manęs vengiate? – ir vėl kelią užstojęs paklausė Haris.
Ilgokai žiūrėjau jam į akis, kol nebegalėjau atsilaikyti jo mielam veidui ir nukreipiau žvilgsnį į grindis.
–      Nevengiu, tiesiog kartais peržengiu ribas.
–      Neperžengiate, juk viskas gerai… – dar švelniau ramino mane vaikinas.
–      Aš tikrai turiu eiti, Hari. Susitiksime kitoje repeticijoje, – pasitraukusi į šoną išpyškinau.

Porą dienų iš Hario nesulaukiau nei vienos žinutės, jis neužsuko pas mane į salę ir aš pagalvojau, jog taip bus geriau, kad ir kaip ilgėjausi jo juoko bei mūsų pokalbių, tačiau supratau, jog galų gale aš tik pamilčiau netinkamą žmogų…
Penktadienį, po sunkios darbo savaitės nusprendžiau nueiti į spa centrą, esantį netoli namų ir pasilepinti purvo voniomis bei masažais. Grįžau atsipalaidavusi lyg bestuburis moliuskas ir viskas, ko tą akimirką norėjau – taurė raudono vyno, ramus muzikinis fonas ir žvilgsnis į miesto lemputes pro milžinišką svetainės langą. Prisistūmiau fotelį prie jo ir įsisupusi į minkštą pledą stebėjau tolumoje boluojančias šviesas bei pravažiuojančių automobilių žibintus. Vis žvilgčiojau į telefoną ir jaučiausi praradusi vienintelį žmogų, su kuriuo galėjau atvirai pasikalbėti… Išgirdusi skambutį į duris net šoktelėjau iš fotelio. Padėjau taurę ant stiklinio stalelio ir pribėgau prie durų. Žvilgtelėjusi pro akutę pamačiau tamsą. Giliai įkvėpusi atrakinau duris ir atidariusi pamačiau į sieną atsirėmusį didžiaakį vaikiną. Nustebusi pasisveikinau su juo ir paklausiau, kaip jis praėjo pro apsaugą.
–      Pasakiau, jog esu jūsų sužadėtinis, – įėjęs atsakė Haris.
–      Mano sužadėtinis? Gal tu išprotėjai? Aš ištekėjusi! – susiėmusi už galvos surikau.
–      Man būtinai reikia su jumis pasikalbėti.
–      Galėjai parašyti žinutę ar paskambinti…
–      Nežinojau, ar įsileisite mane, – odinį švarką ant sofos nusimetęs tarė Haris.
Jo balti marškinėliai buvo šiek tiek susiglamžę, o pro iškirptę matėsi dailūs raktikauliai. Prieblandoje ant Hario veido nuo išsipūtusių plaukų krito šešėlis ir jis atrodė tiesiog pritrenkiančiai. Vaikinas susikišo rankas į kišenes, tačiau nieko nebesakė.
–      Ir kas čia per neatidėliotinas reikalas? – paklausiau.
–      Manau, kad tikrai nebegalima to atidėlioti…
–      Ko?
–      Aš nebesuprantu, mes draugai ar… – Haris šiek tiek pagalvojo ir pasikasė kaklą. – Nes kažkas tarp mūsų yra.
Širdies dūžiai padvigubino greitį, o aš apsimečiau, jog nesupratau jo.
–      O kas tarp mūsų yra?
–      Neapsimetinėkite, aš matau, jog ir jūs nesuprantate, kas vyksta tarp mūsų.
–      Tarp mūsų niekas nevyksta… – giliai kvėpuodama raminau tiek jį, tiek save.
Haris apsilaižė lūpas ir paėjo porą žingsnių pirmyn.
–      Aš dar niekada taip nesijaučiau. Man gera, kai būnu su jumis. Jaučiuosi lyg nieko netrūktų ir galėčiau nuversti kalnus, o kai jūsų nėra šalia, aš nerandu vietos ir neturiu jokio polėkio.
Jis nutilo ir pakreipęs galvą žvelgė į mane. Aš atsidususi pritariau:
–      Na, tu taip pat sudrumstei mano ramaus gyvenimo vandenį…
–      Vadinasi, jūs jaučiatės taip pat, kaip ir aš? – gestikuliuodamas rankomis pasiteiravo Haris.
–      Aš nežinau, kaip tu jautiesi, tačiau…
–      Man atrodo, kad aš jus įsimylėjau, – nutraukęs mane konstatavo vaikinas.

VISOS NORINČIOS KUO GREIČIAU SULAUKTI IR SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TWITTER, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ. TAIP NEREIKS KASDIEN TIKRINTI.
Klausimus ir nuomones galite rašyti į ask.fm. Ačiū!

Ps: ištikimiausių ir atidžiausių skaitytojų laukia labai nuotaikingi prizai, laukite tolimesnės informacijos!

Vienuolikta dalis čia.

…tęsinys čia.

– Ma

Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!